Vinco Krėvės-Mickevičiaus 130-osioms gimimo ir Klaipėdos krašto atvadavimo 90-osioms metinėmsVinco Krėvės ir Balio Sruogos draugystė kolegoms literatams ir profesoriams buvo tapusi kone priežodžiu, o studentams – geros nuotaikos šaltiniu, kartais ir nepikto pasišaipymo objektu. Kurgi ne – tikri Patas ir Patašonas: vienas ilgas ir liesas kaip kartis, kitas šalia dičkio atrodė komiškai mažas. Ūgio skirtumą dar labiau pabrėždavo B. Sruogos dėvimos išpūstos galifė kelnės, kurios nepakeičiamos jam buvo ne tik kopiant į Alpių kalnus ar sėdant prie automobilio vairo, bet ir vaikštinėjant senosios „Alma mater“ rūmų kiemeliais. Beje, Sruogos fiato numeris buvo 386, o Krėvės opelio – 385. Tik į bičiulio opelį ilgšiui Sruogai įsiropšti buvo tiesiog neįmanoma, nes jis jame neišsitekdavo, tiko tik Krėvei. Savo ruožtu ir šis negalėjo pavaduoti Sruogos prie fiato vairo, nes kojomis sunkiai siekė pedalus. Todėl prie vairo visada sėdėdavo rimtas ir susikaupęs Sruoga, o šalia čiauškėdavo nesustabdomas dzūkelis Krėvė. Du skirtingi temperamentai puikiausiai derėjo prie skirtingos judviejų išorės.
LCVA nuotr.
Maždaug taip du rašytojus, lietuvių literatūros klasikus apibūdino B. Sruogos dukra Dalia Sruogaitė. Matyt, tokie šie profesoriai išliko ir daugelio kitų juos regėjusių atmintyje. Ūgių kontrastas jų neskyrė, nes nepalyginamai labiau traukė pažiūrų ir kūrybinių interesų bendrumas, atsakomybė už universitetų – Vytauto Didžiojo ir Vilniaus – reikalus, pagaliau ir už visa tai, kas anuo neramiu metu vyko Lietuvoje ir Europoje. Šiuos visus jiems rūpimus dalykus profesoriai aptardavo prie kavos puodelio ar alaus bokalo, žaisdami šachmatais, keliaudami automobiliu (žinoma, Sruogos fiatu) po Lietuvą, nuo 1940-ųjų ir Vilniaus universiteto kiemeliais. Patas ir Patašonas, ką čia daugiau bepridursi, ypač jeigu į aplinką ir gyvenimą žvelgtume studentų akimis.
Iš portretų ne visada prabyla istorija
Sunku pasakyti, kaip žvelgė į šiuos lietuvių literatūros klasikus dailininkas Rimantas Gibavičius, Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto koridorius praturtinęs įspūdingais sgrafito kūriniais. 1969 m. užbaigė „Devynias mūzas“, o penktąjį universiteto gyvavimo šimtmetį 1980 m. pradėjo kurdamas monumentalią sgrafito kompoziciją „Istoriniai portretai“. Daugiau kaip dešimtmetį užtruko, didžiulį kūrybinį darbą pabaigė 1990 m., bet jame vietos atsirado Vincui Krėvei-Mickevičiui ir Baliui Sruogai. Tarp 15 istorinių žymiausių Lietuvos literatų, pradedant Motiejumi Kazimieru Sarbievijumi, pasaulyje vadinamu Lietuvos Horacijumi, ir Adomu Mickevičiumi, pasaulinę literatūrą praturtinusiam Lietuvos istorinės tematikos poemomis, aptinkame ir tris XX a. lietuvių literatūros klasikus – Balį Sruogą, Vincą Krėvę ir Vincą Mykolaitį-Putiną.
Nieko nuostabaus, kad dailininkas sgrafite išryškino B. Sruogos ir V. Krėvės išorės, ir visų pirma ūgio skirtumus, bet šis sprendimas, nors savaime suprantamas, turi ir trūkumą, nes kūrėjo vietą pasaulyje apsprendžia ne ilgio ir ne ploto matai. Tai joks priekaištas dailininkui R. Gibavičiui, bet geras pretekstas priminti vieną Vinco Krėvės-Mickevičiaus biografijos epizodą, patvirtinantį, kad didinga siela ir stebėtina drąsa kartais prieglobstį randa gal ir ne pačiame įspūdingiausiame kūne. Aptarsime V. Krėvės-Mickevičiaus vaidmenį Lietuvai 1923 m. prisijungiant Klaipėdos kraštą. Istorija, kuri mums rašytoją pristato kaip labai ryžtingą asmenybę.
Kartais mažas ūgis nesutrukdo ryžtingiems sprendimams
1920 m. V. Krėvė-Mickevičius su šeima grįžo iš Baku, 1922 m. jis buvo paskirtas Lietuvos universiteto ordinariniu profesoriumi, bet mokslinė ir literatūrinė veikla neišsėmė visos energijos ir noro darbuotis Lietuvai. Pakako ir visuomeninių užmojų. 1922 m. liepos 24 d. Krėvė išrinktas Lietuvos šaulių sąjungos centro valdybos pirmininku. Matyt, nebuvo atsitiktinis dalykas. Netrukus V. Krėvė-Mickevičius gavo progos atsiskleisti kaip ryžtinga asmenybė, o svarbiausia, kad atgaivino lietuvių tautos ryžtą į atkurtos Lietuvos valstybės sudėtį susigrąžinti Klaipėdos kraštą, vilčių nesiejant vien tik su palankiais Lietuvai Antantės valstybių sprendimais. Giliau nenagrinėsime, kam pirmajam kilo mintis jėga atvaduoti Klaipėdos kraštą, ir kitas peripetijas, bet priminsime lietuvių literatūros klasiko ir Lietuvos to meto šalių vado V. Krėvės-Mickevičiaus indėlį į ryžtingą vaidmenį Lietuvai susigrąžinant Klaipėdą.
Atrodė, kad Lietuvai tai pralaimėtas reikalas, dar jo kaip reikiant nepradėjus spręsti. Iš Paryžiaus ambasadorių konferencijos grįžęs Erdmonas Simonaitis ir Jokūbas Stikliorius pranešė, kad Klaipėdai numatytas „freištato“ (laisvo miesto) statusas ir tai būsią įgyvendinta 1923 m. sausio 10 dieną. Laiko liko nedaug, vienintelis būdas pakeisti padėtį – jėga užimti Klaipėdą. Apie tai E. Simonaitis ir J. Stikliorius pirmiausia informavo Šaulių sąjungos vadą.
Priminsime, kad pagal 1919 m. Versalio taikos sutartį Klaipėdos kraštas buvo atskirtas nuo karą pralaimėjusios Vokietijos ir perduotas Antantės sąjungai. Laikinai kraštą administruoti pavesta Prancūzijos įgulai (apie 200 kareivių ir 30 karininkų, kuriems talkino apie 400 žandarų iš buvusių vokiečių karių). Tačiau galutinai nuspręsti tolesnį Klaipėdos krašto likimą neskubėta, kraštas atsidūrė tarsi niekieno žemėje. Be Antantės valstybių Klaipėdos kaip „laisvojo miesto“ idėją įgyvendinti suinteresuota buvo ir Lenkija, kuri tikėjosi naudotis Klaipėdos uostu ir tokių pažadų pirmiausia iš prancūzų jau buvo gavusi. Vilniaus netekusi Lietuva, nedaug trūko, galėjo netekti vilties susigrąžinti Klaipėdą.
Lietuva galėjo remtis tik Vokietija ir bolševikine Rusija, kurioms Lenkijos stiprėjimas buvo nepageidaujamas ir pavojingas. Galima tik stebėtis to meto Lietuvos diplomatijos ir politikos brandumu, balansuojant ant labai plono lyno, kai menkiausias kryptelėjimas į vieną ar kitą pusę galėjo turėti nepataisomų padarinių. Karinės jėgos panaudojimas Klaipėdos krašte būtų pagrindas Lietuvą apkaltinti karine agresija, o bet koks delsimas reikštų Klaipėdos krašto pralaimėjimą be kovos. Ernesto Galvanausko vadovaujamas Lietuvos ministerių kabinetas puikiausiai suprato, kad šio Gordijaus mazgo išrišti įprastomis priemonėmis neįmanoma. Senovės Graikijoje buvo pasakojama, kad Gordijaus mazgo Dzeuso šventykloje niekam nepavyko atrišti ištisus 400 metų. Nepavyko atrišti ir Aleksandrui Makedoniečiui (Aleksandrui Didžiajam), kuris netekęs kantrybės perkirto neįveikiamą mazgą kardu ir išties kuriam laikui praėjus tapo Azijos valdovu, kaip ir buvo išpranašauta tam, kuris išriš mazgo paslaptį. Lietuva neturėjo Aleksandro Didžiojo, tiesa, praeityje turėjo didįjį kunigaikštį Vytautą, krikštytą Aleksandru, kuriam prigijo Vytauto Didžiojo vardas.
LCVA nuotr.
Keistai atrodys palyginimas, bet XX a. Lietuva turėjo Vytautą Krėvę, kurio ne itin didingame kūne plakė kunigaikščio Šarūno širdis, o veiksmams vadovavo neeilinės, ryžtingos asmenybės bruožai, valia, kurios neretai pristigdavo įvairaus rango Lietuvos politikams ir valstybės vadovams, bent jau šiuo trūkumu jie buvo kaltinami amžininkų ir praeities įvykių vertintojų.
Tai kas, kad Dainavos kunigaikštis Šarūnas buvo paties rašytojo V. Krėvės vaizduotės ir kūrybos vaisius. Niekas taip neformuoja asmenybės, kaip jo veiksmai, o kūryba – tai sąmonės ir minties veiksmas. Herojiškų dramų „Šarūnas“ ir „Skirgaila“ autorius Krėvė savo tėvynainių juk ir buvo suvokiamas (bent jau trečio dešimtmečio pradžioje), kaip šarūniškų užmojų asmenybė, kuriam galima patikėti tėvynės ir valstybės reikalus. Juk neatsitiktinai buvo išrinktas vadovauti Šaulių sąjungai. O kad buvo karštas veiksmo žmogus, ryžtinga asmenybė, mums primena epizodas iš gyvenimo Baku mieste. Krėvė griebė pistoletą ir kaukazietišku papročiu nukreipė į gražuolę karaimę Karak, reikalaudamas duoti žodį, kad už jo tekės. Matyt, tokiu būdu karštakošis dzūkas, pretendentas į jaunikius įveikė savo paties kompleksus, kurių jam pakako dėl ne itin reprezentatyvios figūros. Santykiuose su moterimis pistoletu pasikliovė labiau negu išvaizda, kurios jam pašykštėjo ne visiems dosnios poetiško Dainavos krašto laumės.
Politinė Vinco Krėvės dramaturgija
Valingumu, ryžtingais veiksmais V. Krėvė-Mickevičius pasireiškė taip pat imdamasis iš Lietuvos politikų ir diplomatijos rankų slystančių Klaipėdos krašto reikalų. Kaip atramą turėjo Šaulių sąjungą, kurios vadovams Erdmono Simonaičio ir Jokūbo Stik-lioriaus įspūdžiai iš Paryžiaus ambasadorių konferencijos padarė didelį įspūdį. Jų pasiūlytam veikimo planui – ginkluotam sukilimui Klaipėdos krašte surengti – šaulių vadovai pritarė, kaip vieninteliam šiomis sąlygomis veiksmingam. Prieš imantis veiksmų nutarta supažindinti Lietuvos vyriausybę. Ši užduotis teko V. Krėvei, kuris būsimajam inscenizuotam Klaipėdos krašto sukilimui siekė užsitikrinti finansinę ir karinę paramą. V. Krėvės kūryboje šis jo politinės dramaturgijos „veikalas“ turėjo užimti toli gražu ne paskutinę vietą, o pagal reikšmę – buvo be konkurencijos.
Pasitarimas vyko ministro pirmininko Ernesto Galvanausko kabinete, dalyvaujant krašto apsaugos ministrui Baliui Sližiui, Vidaus reikalų ministerijai atstovavusiam Mikalojui Lipčiui ir užsienio reikalų viceministrui Petrui Klimui. Suprantama, dalyvavo V. Krėvė-Mickevičius ir kapitonas Pranas Klimaitis. V. Krėvei išdėsčius Šaulių sąjungos pasiūlymus, E. Galvanauskas pateikė vyriausybės poziciją. Ją sudarė keturi punktai, kurių glaustą esmę galima nusakyti šiais žodžiais. Vyriausybė nesiimanti atsakomybės už šios rūšies įvykius „ir palieka visą reikalą Šaulių sąjungos iniciatyvai“. Jeigu kiltų politinių nesusipratimų, pavojingų Lietuvos valstybei, tariamo sukilimo vykdytojai gali būti suimti ir patraukti teismo atsakomybėn. Šaulių sąjungos vadovybės veiksmai turi būti vykdomi be šios Sąjungos Tarybos žinios, kadangi tarp Tarybos narių esama Seimo narių ir kitų atsakingų valstybės asmenų. Atsargumo sumetimais vyriausybė atsisakė bet kuria forma paremti Šaulių sąjungos veiksmus finansiškai ir karine jėga.
Taigi vyriausybė pasirinko Pontijaus Piloto poziciją – nusiplovė rankas. Tomis sąlygomis išmintingas sprendimas, kiek tai lietė Šaulių sąjungą ir tarptautinę padėtį, bet ne Klaipėdos krašto reikalus. V. Krėvė ir šauliai tuo metu ir savo vėliau rašytuose prisiminimuose kaltino valstybės vadovus neryžtingumu ir bailumu. Kiek toje retorikoje būta tikroviškumo, o gal siekta nuo vyriausybės nukreipti galimus įtarimus dėl dalyvavimo Klaipėdos krašto „sukilime“, nėra paprasta atsakyti. Ypač žinant gan komplikuotus paties V. Krėvės santykius su vėlesnėmis Lietuvos vyriausybėmis ir pačiu A. Smetona po 1926 metų perversmo Lietuvoje. Abejotinas „įžvalgumas“ ir objektyvumas, kai 1922–1923 m. įvykiai vertinami pasitelkiant vėlesnių įvykių žinojimą.
Pasirengimas atvaduoti Klaipėdos kraštą
Taigi Šaulių sąjungos ir jos vadovo V. Krėvės rankose atsidūrė Klaipėdos krašto likimas. Gal per stipriai pasakyta, bet juk kalbame apie literato dalyvavimą aukštojoje politikoje. Bent taip veikiausiai tuo metu mąstė šauliai ir pats V. Krėvė. Jie galėjo ir nežinoti, kad tuo pačiu metu E. Galvanausko vadovaujama vyriausybė dėl Klaipėdos krašto veikė ir net labai ryžtingai. Pirmiausia diplomatiniais kanalais buvo užsitikrinta Vokietijos ir Sovietų Rusijos parama, o praktinius organizuojamo Klaipėdos sukilimo ir krašto prijungimo prie Lietuvos klausimus patikėta spręsti dviem visuomeninėms organizacijoms: Lietuvos šaulių sąjungai ir Vyriausiajam Mažosios Lietuvos gelbėjimo komitetui. Pastarąjį Klaipėdoje 1922 m. gruodžio 18 d. įkūrė lietuvininkų organizacijos Prūsų lietuvių tautos tarybos nariai, vadovaujami Martyno Jankaus. Apie tai tą pačią dieną pranešta E. Galvanausko vyriausybės pranešime.
Pirmasis komiteto posėdis įvyko gruodžio 22 d., apie komiteto įsteigimą paskelbta 1923 m. sausio 4 d. atsišaukime „Klaipėdos gyventojai!“ Nors oficialiai šis komitetas vadovavo Klaipėdos sukilimui, bet realios galios neturėjo ir turėjo sudaryti veikiau įspūdį, kad lietuvininkų žymiausi veikėjai dalyvauja sukilime. Nesuklysime, jeigu komitetą pavadinsime sukilimo rengimo priedangos organizacija. Politiniu visos operacijos vadovu laikytinas E. Galvanauskas, bet jo pastangos negalėjo būti viešinamos. Būta realaus pavojaus, kad Antantės šalys gali nutraukti diplomatinius santykius su Lietuva kaip agresore. Lenkija taip pat galėjo pasinaudoti pretekstu pulti Lietuvą. Veikiausiai ir būtų puolusi, jeigu jai nebūtų grėsę Vokietijos ir Sovietų Rusijos atsakomieji kariniai veiksmai.
Mažiau suvaržyti buvo Lietuvos šauliai, kuriems buvo „leista“ spausti Lietuvos vyriausybę ir reikalauti imtis ryžtingų veiksmų. Artėjanti 1923 m. sausio 10-oji vertė skubėti, nes tą dieną Ambasadorių konferencijos paskirtoji komisija Klaipėdos kraštui turėjo suteikti laisvos zonos statusą.
Ką tuo metu darė V. Krėvės vadovaujama Lietuvos šaulių sąjunga? Ėmėsi visų sukilimo organizacinių rūpesčių, ir tą darbą atliko pavyzdingai. V. Krėvei buvo duota aiškiai suprasti, kad jis bus savotiškas įkaitas: nesėkmės atveju bus teisiamas už įvykdytą karinę avantiūrą. Didelis agitacinis aiškinamasis darbas buvo atliktas tarp šaulių, svarbu buvo patraukti į Lietuvos pusę ir kuo daugiau Klaipėdos krašto gyventojų, kurių toli gražu ne dauguma palaikė sukilimo ir krašto prijungimo prie Lietuvos idėją.
V. Krėvė pirmiausia ėmė rūpintis lėšomis, reikalingomis pirkti ginklus. Nutarta įkeisti Šaulių sąjungai priklausančią žemę ir kreiptis į kun. Juozą Vailokaitį. Išklausęs karštos V. Krėvės prakalbos J. Vailokaitis pareiškė sumanymo sėkme netikįs, bet pinigų duosiąs – kaip auką bendram reikalui. Išskyrė 12,5 tūkst. JAV dolerių ir žadėjo pridėti dar 10 tūkst., jeigu toks poreikis iškils. Šaulių vadovybė per ukrainiečių politinį centrą Berlyne susitiko su Vokietijos reichsvero vadu generolu Hansu von Seeckt‘u. Vėliau įvairiomis progomis V. Krėvė sau prisiskirdavo nuopelną išgavęs iš vokiečių pažadą, kad nė vienas vokietis neiššausiąs Klaipėdoje į lietuvius, nesipriešins ir Klaipėdoje veikiančios vokiečių organizacijos. Be to, vokiečiai už simbolinę kainą sukilėlius aprūpino ginklais – pusantro tūkstančio vokiškų šautuvų, penkiais lengvaisiais kulkosvaidžiais ir šaudmenimis, kurie slapta buvo atgabenti į Kauną.
V. Krėvė negalėjo žinoti, kad jo šiai sėkmingai diplomatinei misijai tiesų kelią buvo nutiesusios E. Galvanausko neviešinamos diplomatinės pastangos, lietuvių numatomai akcijai prieš prancūzų karinę įgulą Klaipėdoje užsitikrinant Vokietijos diplomatinę ir karinę paramą. Vokiečiams buvo naudinga, kad Klaipėdoje įsitvirtintų silpna ir vos ant kojų besistojanti Lietuva, o ne gerokai stipresnė Prancūzijos palaikoma Lenkija. Taigi svetimomis rankomis Klaipėdos krašte Vokietija žarstė karštas žarijas.
Klaipėdos atvadavimo operacija
Ar tai menkina V. Krėvės pastangas susigrąžinant Lietuvai Klaipėdos kraštą? Mums atrodo, kad ne. Rašytojas padarė daugiau negu buvo galima tomis sąlygomis tikėtis. Jo aktyvi agitacinė veikla ne tik įkvėpė šaulius, bet ir paveikė Lietuvos visuomenę. Nereikėtų pamiršti ir Lietuvos kariuomenės indėlio. Krėvė negalėjo žinoti, kad nuo 1922 m. rugpjūčio Klaipėdos krašte žvalgybinę medžiagą slapta rinko Jonas Budrys (tikroji pavardė Polovinskas), teikdamas žinias Lietuvos kariuomenės štabui. Jo veikla neapsiribojo žvalgyba, J. Bud-rys ne tik tyrė būsimo sukilimo galimybes, bet ir veiksmingai padėjo jį organizuoti. Prasidėjus Klaipėdos atvadavimo operacijai J. Budrys tapo jos kariniu vadu.
Klaipėdos sukilimo (dabar nenagrinėsime, kiek jis buvo tariamas, sumanaus įvaizdžio kūrimo dalis, ir kiek reali paties Klaipėdos krašto lietuvių akcija) pradžia sietina su dviem traukiniais, kurie 1923 m. sausio 9 d. pajudėjo Lietuvos pasienio su Klaipėdos kraštu link. Vienas iš Kauno, kitas iš Panevėžio. Traukiniai susitiko Radviliškyje, po trumpo vadų pasitarimo tęsė kelionę numatytais maršrutais: kauniškis – Mažeikių link, per Latvijos Priekulę, Skuodą į Kretingą, o panevėžiškis – į Tauragę. Kelionės metu karininkai ir kareiviai persirengė civiliais drabužiais. Sausio 10 d. prasidėjo vadinamasis Klaipėdos krašto sukilimas. Sieną su Klaipėdos kraštu peržengė 621 Lietuvos kareivis, 41 karininkas, 887 šauliai (į šį skaičių įėjo ir pasienyje veikę partizanai, pavaldūs Šaulių sąjungai) ir 243 savanoriai iš Didžiosios Lietuvos*. Nesulaukusi bent kiek ryžtingesnio prancūzų įgulos pasipriešinimo sausio 15 d. į Klaipėdos kraštą įžengė reguliarioji Lietuvos kariuomenė. Tos dienos vidurdienį buvo paskelbtos paliaubos. Dar po mėnesio buvo paskelbtas Antantės ir Lietuvos susitarimas: Antantė sutiko perduoti Klaipėdos kraštą Lietuvai su sąlyga, jeigu kraštui bus suteikta autonomija ir įsteigtos autonominės institucijos.
Išsamiau nenagrinėdami visų įvykių peripetijų, apsiribosime išvada: tomis sudėtingomis aplinkybėmis Lietuva labai sumaniai veikė politinėmis, diplomatinėmis, karinėmis ir, prisimenant Krėvės indėlį, taip pat ir humanitarinėmis priemonėmis. Tų pastangų rezultatas akivaizdus: tais pačiais 1923 m. Klaipėdos kraštas buvo pripažintas Lietuvai, kuri gavo gyvybiškai reikalingą išėjimą prie jūros. 1924 m. gegužės 8 d. Paryžiuje pasirašyta Klaipėdos konvencija, pagal kurią Klaipėdos kraštas autonominiais pagrindais atiteko Lietuvai. Po 700 metų pertraukos ši aisčių žemė sugrįžo jos tikriesiems šeimininkams.
LCVA nuotr.
Visai galimas dalykas, kad jei mūsų dienomis dailininkas Rimantas Gibavičius (1935–1993) iš naujo būtų galėjęs kurti lietuvių literatūros klasikų istorinius portretus, tai Vinco Krėvės-Mickevičiaus įvaizdžiui suteiktų daugiau ryžtingo šarūniško charakterio atspalvių, neapsiribodamas vien ūgio priešstata su neiškiriamu V. Krėvės bičiuliu Baliu Sruoga.
Gediminas Zemlickas
* Tamošaitis Mindaugas. Vinco Krėvės-Mickevičiaus politinė biografija: rašytojo tragedija politikoje. – Vilnius: Gimtasis žodis, 2012. –P. 62.