Dubingių piliavietė – vienas reikšmingiausių objektų Lietuvos istorijoje. Ji – ne tik vienas svarbiausių kovos su kryžiuočiais taškų, bet ir glaudžiai susijusi su faktiniais Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovais – Radvilomis ir yra šios garbingos giminės laidojimo vieta.Radvilos, nors ir valdydami daugybę miestų ir rezidencijų, būtent Dubingius pasirinko kaip vieną iš laidojimo panteonų. Tad Dubingiuose, buvusios evangelikų reformatų bažnyčios vietoje, 2004–2007 m. antropologai, istorikai, menotyrininkai ir archeologai bendromis pastangomis identifikavo aštuonių Radvilų giminės atstovų palaikus: Mikalojaus Radvilos Juodojo (1515–1565), jo žmonos Elžbietos Šid-
loveckos Radvilienės (1533–1562), Mikalojaus Radvilos Rudojo (1512–1584), jo sūnaus Mikalojaus Radvilos (1543–1589) ir marčios, antrosios M. Radvilos žmonos Sofijos Elenos Hlebovičaitės (?–1583), vaikaičio Jonušo Radvilos Rokošininko (1579–1620), mažamečio Kristupo Radvilos Perkūno sūnaus Mikalojaus (1575–1577) ir jo motinos, pirmosios K. R. Perkūno žmonos Kotrynos Anos Sobkovnos (?– 1578) palaikus.
Radvilos buvo pati galingiausia Lietuvos didikų giminė, o jų šlovės viršūnė buvo XVI a., kai gyveno Mikalojus Radvila Juodasis ir Mikalojus Radvila Rudasis. Radvilų giminė darė įtaką valstybės politiniam ir kultūriniam gyvenimui ir visada kovojo už Lietuvos valstybingumo išsaugojimą ir stiprinimą, prieštaravo Liublino unijos sudarymui. Nė viena didikų giminė nėra davusi valstybei tiek žymių ir garsių valstybininkų – iš jų giminės buvo kilę Lietuvos kancleriai, etmonai, Vilniaus vaivados, aukščiausi Lietuvos valstybės pareigūnai. Iš Radvilų giminės kilo 37 vaivados, 22 kancleriai, maršalkos, etmonai, iždininkai, viena karalienė (garsioji Barbora Radvilaitė) ir daug kitų svarbių pareigūnų. Radvilų giminė davė tris vyskupus ir vieną kardinolą (Jurgis Radvila, 1583–1600). Su Radvilų giminės globojamos Nesvyžiaus Dievo Kūno bažnyčios statyba siejama baroko pradžia Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje. Mikalojus Radvila Juodasis, perėjęs į evangelikų reformatų tikėjimą, padėjo šalyje šalia katalikų įsitvirtinti Evangelikų Reformatų Bažnyčiai, kuri išliko iki mūsų dienų.
Raimundas Stankevičius ir generalinis superintendentas
Tomas Šernas laiko Radvilų paminėjimo pamaldas
2012-ieji paskelbti kunigaikščių Radvilų minėjimo metais. Lietuvoje šiandien yra apie 8 tūkst. evangelikų reformatų tikėjimą išpažįstančių žmonių dvylikoje parapijų, kurių didžiausia yra Biržuose. Evangelikams reformatams jau tapo gražia tradicija, prasidėjus rudeniui susirinkti Dubingiuose. Rugsėjo 8 d. evangelikai reformatai iš Vilniaus, Panevėžio ir Kėdainių parapijų susirinko į paskutinę šių metų kapinių šventę Dubingiuose. Ja paminėti kunigaikščiai Radvilos. 2009 m. rugsėjo 5 d. Dubingių evangelikų reformatų bažnyčios kriptoje atgulė didikų Radvilų palaikai. Šiose perlaidojimo iškilmėse dalyvavo gausus evangelikų reformatų būrys iš visos Lietuvos, svečiai iš broliškų bažnyčių Lenkijoje, Vokietijoje, Prancūzijoje, Švedijoje, JAV. Po metų reformatai vėl rinkosi į pamaldas prie Dubingių evangelikų reformatų bažnyčios kriptos paminėti Lietuvos didikų Radvilų atminimo.
Radvilų minėjimo pamaldas laikė generalinis superintendetas kun. Tomas Šernas ir Vilniaus parapijos klebonas kun. Raimondas Stankevičius. Pamaldos prasidėjo šiais gen. superintendento T. Šerno žodžiais: „Šioje ypatingoje vietoje, kur istorija susilieja su dabartimi yra gera vieta patikrinti, kokie esame krikščionys, kokie esame reformatai. Savo kasdienybėje turime gyventi su Dievo žodžiu. Ką bedarytume turime prisiminti didžiąsias šaknis, kurios kyla iš Dievo žodžio ir ateina per reformaciją, per didžiuosius Radvilas“.
Neretam evangelikui reformatui Dubingiai yra ne vien tik kvapą gniaužiantis piliakalnis, bet ir įstabi vieta, kurioje gyveno mūsų tikėjimo broliai ir seserys.
„Šiandien susirinkome į paskutinę šiais metais evangelikų reformatų kapinių šventę. Jau tapo gražia tradicija kasmet vykti mums visiems į Dubingius ir prisiminti didžius valstybės vyrus ir moteris, mūsų tikėjimo brolius ir seseris, faktinius Lietuvos valdovus didikus Radvilas. Minime juos, tačiau nepamirštame ir tų, kurie yra palaidoti šiame piliakalnyje. Minime kiek-vieną dorą Viešpaties amžinybėn iškeliavusį tikėjimo brolį ir seserį. Viešpaties akyse svarbiausi ne žemiški žygiai, turtai, ne jų kiekis, bet tikėjimo tyrumas. Šiandien pirmiausia minime didikus Radvilas, kurie daugumos sąmonėje tapatinami su didžiausiais dvarais, begale turtų, karo žygiais. Tačiau norėčiau pabrėžti žymiai svarbesnes Radvilų vertybes. Tai yra tikėjimo tvirtumas ir dvasios
stiprybė. Savo gyvenime jie vadovavosi Dievo žodžiu. Taip jie tapo didžiu pavyzdžiu kiekvieno doro reformato širdyje“, – sakė Vilniaus parapijos klebonas kun. R. Stankevičius.
Piliakalnyje ilsisi ne tik didikai Radvilos, bet ir apie 200 žmonių palaikų, rastų archeologinių tyrimų metu. Minėjime taip pat dalyvavo Vilniaus universiteto archeologai prof. habil. dr. Albinas Kuncevičius ir doc. dr. Rimvydas Laužikas. Specialistai visus susirinkusius pakvietė į šiais metais liepos 6 d. duris atvėrusį Radvilų rūmų muziejų. Archeologai pasakojo, su kokiais iššūkiais jiems teko susidurti atliekant archeologinius tyrinėjimus, ką pavyko jų metu rasti, taip pat, kad Radvilų rūmuose gyveno viena gražiausių to meto Europos moterų Barbora Radvilaitė, siuntusi ilgesio kupinus laiškus mylimajam Žygimantui Augustui.
Džiugu, jog ši iškili giminė lieka neužmiršta ir yra gyva šiandien tarp mūsų. Radvilų kripta masina užkopusius į didingą Dubingių piliakalnį šiais žodžiais: „Keleivi, sustok trumpam ir susimąstyk, kokia didybė ilsisi šioje vietoje. Tai Radvilos“, – primena antkapiniame paminkle iškalti žodžiai.
Viktorija Liauškaitė
Viktorijos Liauškaitės nuotraukos