Džiugi žinia atėjo iš Saksonijos-Anhalto žemės sostinės Magdeburgo: šiame Vidurio Vokietijos mieste spalio 18 d. šių metų Aikės fon Repgov premija (Eike-von-Repgow-Preis) įteikta Lietuvos istorikei humanitarinių mokslų daktarei Jolantai Karpavičienei. Nacionalinio muziejaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų direktoriaus pavaduotoja ir Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto docentė dr. J. Karpavičienė reikšmingąjį apdovanojimą pelnė už Saksų-Magdeburgo teisės Lietuvoje istorinius tyrinėjimus ir šiai temai skirtas publikacijas.
Aikės fon Repgov premiją nuo 1998 m. skiria Magdeburgo miestas ir Magdeburgo Oto fon Gerikės universitetas (Otto-von-Guericke-Universität). Premiją Lietuvos istorikei Magdeburgo Šv. Jono bažnyčioje (Johanniskirche) įteikė miesto vyriausiasis burmistras dr. Lutcas Triumperis (Lutz Trümper) ir Oto fon Gerikės universiteto rektorius prof. dr. Jensas Štrakeljanas (Jens Strackeljan). Laureatė Jolanta Karpavičienė pagerbta Aikės fon Repgov bronzine statulėle ir garbės diplomu, jai įteikta piniginė premija.
Ką žinome apie vokišką teisę?
Mokslo Lietuva. Miela daktare Jolanta, malonu pasveikinti tapus Magdeburgo miesto Jums skirtosios Aikės fon Repgov premijos laureate. Neabejoju, kad šis apdovanojimas ras deramą vietą tarp kitų Lietuvos istorikų gautųjų tarptautinių įvertinimų. Kadangi tokie apdovanojimai nėra kasdienis reiškinys mūsų istorikų gyvenime, tad pamėginkime įsigilinti: kuo ypatinga ši tyrinėjimų kryptis, kuriai skiriate daug jėgų, laiko ir kuri taip domina vokiečius ir ypač magdeburgiečius.
Jolanta Karpavičienė. Dėkoju už sveikinimus, bet nemanau, kad tai mano asmeninis nuopelnas. Iš tikrųjų tai Lietuvos istorijos mokslo tarptautinių kontaktų išraiška ir dar viena atodanga, tik patvirtinanti, kad Lietuva priklauso Vakarų Europos okcidentinei civilizacijai. Saksų-Magdeburgo teisės istoriniai tyrinėjimai, vokiškos teisės sklaida net ir Vokietijoje yra vienas iš tų primirštų reiškinių, dėl politinių priežasčių ilgą laiką sistemingai ir koordinuotai netyrinėtas.
ML. Žinau Romėnų teisę, Lietuvos statutus, Napoleono kodeksą. O kas yra ta vokiška teisė?
J. Karpavičienė. Vokiška teisė – tai vienas iš pamatų, į kurį remiasi šiandieninis Europos identitetas. Vokiečių istoriografijoje jau drąsiai teigiama, kad romėnų teisės recepcija, protestantizmo sklaida ir Saksų-Magdeburgo teisė, dažniau vadinama vokiška teise, be kitų veiksnių ir kūrė tą Europos identitetą, kurio svarba pastaraisiais dešimtmečiais nepaprastai išaugo.
ML. Matyt, ir vokiškam tapatumui visos trys Jūsų paminėtos dedamosios labai svarbios. Užtenka paminėti nuo X a. iki XIX a. pr. gyvavusią Šventąją Romos imperiją (Heiliges Römisches Reich Deutscher Nation), kurios priešakyje dažniausiai stovėjo vokiškos kilmės imperatoriai, o imperijos branduolį sudarė vokiečių žemės, turėjusios atskirų valstybių statusą. Savuoju tapatumu susirūpinę vokiečiai tikriausiai todėl tiek dėmesio skiria ir Saksų-Magdeburgo teisės tyrinėjimams? Imperiniais laikais vokiečiai jautėsi Romos imperijos tarsi tesėjais, jų valdovai save titulavo romėnų imperatoriais (Imperator Romanorum) ir romėnų karaliais (Rex Romanorum).
J. Karpavičienė. Praėjusio amžiaus pabaigoje Vokietijoje vis daugiau dėmesio susilaukė vokiškos teisės sklaidos tyrimai. Matyt, tai siejasi ir su mūsų laikų vokiško tapatumo atramos paieškomis istorijoje. Nuo 1998 m. skiriama premija pasižymėjusiems šios temos tyrinėtojams. Iš pradžių – kasmet, o nuo 2004 m. – kas dvejus metus, kadangi be premijos dar pradėta skirti ir stipendija, kurią gali gauti nebūtinai minėtos tematikos tyrinėtojai. Premiją įsteigė Magdeburgo miestas ir Magdeburgo universitetas – vienas iš dviejų didžiausių Saksonijos-Anhalto žemės universitetų. Tai ir vienas jauniausių Vokietijos universitetų, įkurtas 1993 m., apjungus tris aukštąsias mokyklas – Technikos ir Pedagogikos universitetus bei Medicinos akademiją. Na, o premijos tikslas – aktualinti Vidurio Vokietijos reikšmę ir istoriją tiek pačioje Vokietijoje, tiek ir Europos mastu.
Magdeburgas pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose paminėtas 805 m. Karolio Didžiojo potvarkiuose. X a. ši vietovė tapo arkivyskupijos centru. Kada Magdeburgui buvo suteikta miesto teisė, nėra žinoma. Mokslo literatūroje tik nuolat cituojama ir komentuojama ankstyviausia išlikusi privilegija, kurią 1188 m. šiam miestui suteikė jo siuzerenas, arkivyskupas Vichmanas (Wichmann). Minėtame dokumente aptarti įvairūs juridiniai aspektai, kurie buvo aktualūs miesto bendruomenei. Ši privilegija liudija, kad tuo metu Magdeburge jau vyko intensyvus miesto teisės klostymosi procesas. Analogiški reiškiniai rutuliojosi ir Liubeke, Dortmunde, Aachene bei kituose vokiečių miestuose. Ilgainiui jie, tarp jų ir Magdeburgas, tapdavo pavyzdžiu kitoms vietovėms, kurioms šių savininkai teikdavo miesto teisės privilegijas, nurodydami motininio miesto autoritetą. Taip formavosi tam tikros miestų teisės šeimos: pagrindinis miestas tapdavo juridine teisės metropolija daugeliui kitų gyvenviečių. Vokiečių gyvenamojoje erdvėje būta keliolikos tokių miestų teisių rūšių, tačiau tik Magdeburgo teisei buvo lemta išplisti tokioje didelėje teritorijoje ir gyvuoti daugiau nei šešis šimtmečius.
Tai lėmė geopolitinė Magdeburgo padėtis (šis miestas įsikūręs prie Elbės upės, viduramžiais skyrusios germanų ir slavų gyvenamąsias teritorijas), o svarbiausia – šios teisės sklaidos glaudžios sąsajos su vadinamuoju vokiečių rytų apgyvendinimu ir migracijos procesais Vidurio Rytų Europoje (beje, priešingos krypties nei dabar) vėlyvaisiais viduramžiais ir ankstyvaisiais Naujaisiais laikais. Vokiečiams naujakuriams (daugelis jų buvo saksai) keliantis į slavų ir vengrų gyvenamąsias erdves, Magdeburgo teisė išplito Vidurio ir Rytų Europoje. Žinoma, ilgainiui ji patyrė ir kokybinių pokyčių. Šios teisės pirminiai šaltiniai (tarp jų ir „Saksų veidrodis“, kurio autoriaus Aikės fon Repgovo vardu ir pavadinta premija) buvo aiškinami profesionalių teisininkų (kitaip tariant, glosuojami), remiantis Romėnų teisės įtaka, išplėtoti ir patobulinti, vėliau išversti į lenkų ir kitas kalbas, publikuojami. Pastebėtina, kad Magdeburgo teisės fenomenas neišsemiamas vien teise, nes tai socialinis ir kultūros fenomenas. Jo tyrinėjimas svarbus ir Lietuvos istorijos mokslui.
ML. Plačiąja prasme Magdeburgo teisę tikriausiai galima pavadinti ryšio tarp valstybių ir tautų fenomenu?
J. Karpavičienė. Iš dalies galima ir taip pasakyti, nes šis reiškinys toli peržengė vokiečių kunigaikštysčių sienas. Paradoksas, bet po Antrojo pasaulinio karo dėl politinių aplinkybių šis daugialypis reiškinys beveik visai nebuvo tyrinėjamas ir čia taip pat glūdi jo fenomenalumas. Dabar Magdeburgo teisė tyrinėjama ne vien vokiečių gyvenamoje erdvėje, jos plėtra labai svarbi Vidurio ir Rytų Europoje, todėl šį reiškinį nagrinėja lenkai, veng-rai, čekai, rumunai, slovakai, iš dalies latviai ir estai. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės dėka tarp tyrinėtojų aptinkame ukrainiečius, gudus ir rusus, jau nekalbant apie lietuvius. Tai labai plati tyrinėjimų tema ne tik geografiniu požiūriu. Ji aktuali ir tarpdalykiniu aspektu. Šios teisės sklaidos fenomenas domina ne tik teisės istorikus, tačiau ir miestų raidos, socialinės ir kultūros istorijos specialistus, migracijos bei demografijos procesų tyrinėtojus, filologus.
ML. Ar skiriasi šio reiškinio tyrinėjimo pobūdis Vokietijoje ir kitose šalyse?
J. Karpavičienė. Vokietijoje tas pobūdis kiek kitoks, nes problematika skiriasi chronologiškai ir tematiškai. Buvusioje Vokietijos Federacinėje Respublikoje po Antrojo pasaulinio karo šiuos klausimus tyrinėjo Vilhelmas Ebelis (Wilhelm Ebel) ir jo sūnus Frydrichas Ebelis (Friedrich Wilhelm Ebel). XX a. 6-ajame dešimtmetyje V. Ebelis paskelbė nedidelės apimties studiją apie vokiečių teisę Rytuose ir apžvelgė „Saksų veidrodžio“ bei Magdeburgo ir Liubeko teisių raišką Europoje. Tačiau vis dėlto jis daugiausia koncentravosi ties Liubeko teisės tyrimais, nes šie politine prasme buvo „neutralesni“. F. Ebelis savo darbuose daugiausia dėmesio skyrė Magdeburgo teisei, tačiau apsiribojo daugiau vokiečių gyvenamąja erdve. Beje, šis teisės istorijos tyrinėtojas ir Magdeburgo teisės žinovas 2003 m. taip pat buvo apdovanotas Aikės fon Repgov premija. Buvusioje Vokietijos Demokratinėje Respublikoje Halės-Vitenbergo Martyno Liuterio universitete (Martin-Luther-Universität-Halle-Wittenberg) minimai temai daug dėmesio skyrė Rolfas Lybervirtas (Rolf Lieberwirth). Profesoriui šį gruodį sukaks 92-eji metai, man tenka garbė jį pažinti. 1988 m. jis buvo apdovanotas Aikės fon Repgov bronzine statulėle, kai ši premija dar nebuvo įsteigta. Profesorius šios temos tyrinėjimams yra labai nusipelnęs, bet VDR laikais patys šie tyrinėjimai turėjo tam tikrą „kulturtrėgerišką“ atspalvį, tad nebuvo tam metui perspektyvi tema.
Tam tikrais aspektais Magdeburgo teisės problematika buvo tyrinėjama Ukrainoje, Baltarusijoje ir Lietuvoje, nes magdeburginių miestų reiškinys šiuose kraštuose buvo gerai žinomas. Magdeburgo teisės sklaidos ir vadinamosios kolonizacijos vokiškos teisės pagrindu reiškinys tyrinėtas Lenkijoje, Čekijoje, kituose Vidurio Rytų Europos kraštuose. Tačiau šie tyrimai į bendrą visumą iki pastarojo meto nebuvo apjungti, niekas jų nekoordinavo.
ML. Kodėl šie tyrimai dabar tapo tokie aktualūs?
J. Karpavičienė. Pirmiausia todėl, kad tai su pilietinių visuomenių užuomazga susijęs reiškinys. Juk kauniečiai XVI a. savo miestą vadino respublika –Res publica civitatis Kaunensis, o save vadino nos, Res publica Kaunensis – „mes, Kauno miesto respublika“. Kas tie mes? Tai tie miestiečiai, kurie buvo prisiekę miesto teisei, priėmę tą teisę, t. y. magdeburginio miesto piliečiai, pavaldūs magdeburginio miesto jurisdikcijai. Į šią sąvoką įeina labai konkretūs ūkiniai ir socialiniai dalykai. Miestiečiams tai reiškė turėti monopolines verslo sąlygas, teisę verstis amatais ir t. t.
ML. Dar Juozo Jurginio laikais būdavo diskutuojama, kas yra miestas ir kas nėra. Įsiminė toks teiginys: Magdeburgo teisės turėtojas laikytinas visaverčiu ir jau tikrai neabejotinu miestu. Ar sutiktumėte su tokiu apibūdinimu?
J. Karpavičienė. Man studentams kaip tik tenka dėstyti, kas yra Vakarų Europos miestas ir koks yra jo esminis kriterijus. Tai pakankamai sudėtingas ir nevienareikšmis aiškinimas, kuriam atsidėti, vadinasi, pernelyg nutolti nuo mūsų užsibrėžtos pokalbio temos. Tik norėčiau pastebėti, kad dar Maksas Vėberis (Max Weber) yra išskyręs esminį europinio miesto bruožą. Kaip žinia, miestas – tai universalus žmonijos istorijos fenomenas, apibrėžiamas ekonominių, socialinių, urbanistinių, topografinių, kultūrinių parametrų. Tačiau tik Europoje brandžiaisiais viduramžiais atsirado miestai, tapę mūsų kontinento civilizacijos tolesnės plėtros židiniais. Esmė ta, kad europinis miestas – tai visų pirma asmeniškai laisvų žmonių bendruomenė, turinti ūkinę, administracinę, teritorinę ir juridinę autonomiją. Ją nuo brandžiųjų vidur-amžių ir garantuodavo miesto teisės privilegijos. Anuomet tai buvo vienintelis būdas miesto bendruomenės ir jos siuzereno santykiams apibrėžti bei miestiečių savivaldai užtikrinti. Privilegijose tiesiog būdavo skelbiama, kad miesto teisė teikiama „miestiečiams, miesto gyventojams ir visai bendruomenei“. Analogiška formuluotė vėliau paplito ir Lietuvoje, ji įrašyta ir 1387 m. Jogailos suteiktyje Vilniui. Todėl mokslininkai net vartoja specialų terminą, savivaldą turėjusias gyvenvietes tiesiog vadina „miestais teisine prasme“. Taip susiklostė, kad Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje Magdeburgo teisė tapo miesto teisės sinonimu, todėl Jūsų cituotas J. Jurginio teiginys yra visiškai tikslus.
Magdeburgo teisė buvo pasklidusi milžiniškoje Europos teritorijoje, pirmiausia saksų gyvenamoje erdvėje – Saksonijoje, iš dalies Tiuringijoje, suprantama, Brandenburgo žemėse. Įdomiausia, kad pačiame Magdeburge beveik nėra žinoma, kodėl būtent šio miesto teisė taip toli paplito ir tapo vokiškos teisės sinonimu? Teikiant šių metų premiją Magdeburgo Oto fon Gerikės universiteto rektorius Jensas Štrakeljanas prisiminė prieš keletą metų Kijeve matęs XIX a. pastatytą paminklą, kuris taip ir pavadintas – paminklas Laisvei ir Magdeburgo teisei. Rektorius tvirtina stovėjęs lyg stabo ištiktas, nes jis, magdeburgietis, nieko apie tą paminklą nebuvo girdėjęs.
Panašių dalykų ir aš patyriau prieš šešerius metus, kai Magdeburgo-Stendalio aukštoji mokykla inicijavo projektą, kuriame man teko dalyvauti. Jo sumanytojas buvo Rolfo Lybervirto mokinys teisės istorikas prof. dr. Heineris Liukas (Heiner Lück), kuris džiaugėsi, kad likimas jį apdovanojo puikia pavarde. Mat norint, kad jo pavardė taptų Glück (vokiškai laimė) reikia užsidirbti tik vieną raidę „G“. Tai štai šis profesorius, kuris dabar yra tarptautinių projektų iniciatorius ir kuratorius, dar sovietiniais laikais lankėsi Ukrainoje ir Kijeve matė minėtą paminklą Laisvei ir Magdeburgo teisei. Paminklas vokiečių profesorių įkvėpė, o dabar jis inicijavo projektus, kurie populiarintų ir aktualintų Magdeburgo teisę, sugrąžintų žinias apie šį fenomeną patiems magdeburgiečiams.
O argi ne nuostabu, kad Naujųjų 2012-ųjų metų išvakarėse Jurbarke atidengtas paminklas „Skelbiu žinią apie Magdeburgo teisę Jurbarko miestui“ (skulptorius Erikas Daugulis). Šiuo paminklu primenama, kad 1611 m. Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Žygimantas Vaza Jurbarkui suteikė Magdeburgo teisę ir herbą – tris baltas lelijas raudonos spalvos skyde. Šis faktas man labai pravertė, kai rengiausi skaityti paskaitą Magdeburge. Buvo stulbinanti naujiena ir patiems magdeburgiečiams. Šio miesto gyventojai tik neseniai sukruto ir įsteigė fondą, per kurį kaups lėšas paminklui Magdeburgo teisėms pastatyti savo mieste.
Į Magdeburgo teisę pažvelgė jaunomis akimis
ML. Vokiečiai ir Jus įtraukė į projektą propaguojantį Magdeburgo teisę?
J. Karpavičienė. Tas projektas buvo štai koks. Buvo pakviesti žurnalistiką studijuojantys studentai magistrantai, kurie nei apie Magdeburgo teisę, nei iš teisės istorijos ką nors ypatinga būtų žinoję. Norėta, kad studentai į Magdeburgo teisės reiškinį pažvelgtų jaunų žmonių akimis. Istorikai ir teisės istorikai jiems, suprantama, apie tą reiškinį suteikė žinių, pabrėžė, kad tas reiškinys buvo labai plačiai išplitęs erdvėje ir laike. Studentai pasiskirstė nedidelėmis grupėmis ir keliavo po įvairius miestus, kuriuose veikė Magdeburgo teisė. Vieni važiavo į Vroclavą, Budapeštą ir Krokuvą, kiti į Minską ir Kijevą, treti traukė į Kulmą ir Torunę… Paskui studentai siekė Vilnių, man teko su jais bendrauti.
Man labai patiko su tais jaunuoliais bendrauti. Penki jauni žmonės, pirmą kartą keliavę po Vidurio ir Rytų Europą, įsivaizdavo ją kaip kažką neapibrėžtą, svetimą. Gimę ir augę Magdeburge beveik nieko apie Magdeburgo teisę nežinojo, o važiavo po Rytų Europos miestus ir išvysdavo Magdeburgo teisės raiškos ženklus, susitiko su žmonėmis, kurie tuos dalykus tyrinėja. Atskiros grupės informaciją apie pamatytus dalykus, suvežė į vieną vietą, sukūrė filmą vokiečių ir anglų kalbomis, tinkantį platesnei žiūrovų auditorijai.
O Magdeburgo miesto ir Oto fon Gerikės universiteto iniciatyva įsteigta premija, kad ja būtų pagerbti tyrinėtojai, prisidedantys prie įvairioms šalims svarbių istorinių ar dabarties reiškinių tyrinėjimo, populiarinimo ir aktualinimo. Kalbu apie reiškinius, kurie savo ištakomis siejasi su Vidurio Vokietija ir Saksonijos-Anhalto žeme. Tyrimo pagrindinė tema ir yra Saksų-Magdeburgo teisė ir jos recepcija, raiška Lietuvoje.
Kaip Brunonas tapo Lietuvos Kolumbu
J. Karpavičienė. Man suteikta premija buvo didelis netikėtumas, bet kartu šiuo išskyrimu buvo pripažinta Lietuvos svarba. Man tai buvo didelė satisfakcija. Teko skaityti specialią paskaitą (Festvortrag), kaip kad įprasta tokiais atvejais. Pasirinkau savo pranešimo temą „Saksų veidrodis ir Magdeburgo miesto teisė: istoriniai-kultūriniai ryšiai tarp Vidurio Vokietijos ir Lietuvos“. Pradėjau pabrėždama, kad man didžiulė garbė stovėti prieš tokią garbingą auditoriją Vidurio Vokietijoje, kuri yra Lietuvos krikšto motina.
ML. Ar ne Lenkijos karalienę Jadvygą, Lenkijos karaliaus ir LDK vyriausiojo kunigaikščio Jogailos žmoną, įprasta tituluoti Lietuvos krikšto motina?
J. Karpavičienė. Taip pavadinau Saksonijos-Anhalto žemę dėl to, kad vyskupas ir kankinys šv. Brunonas Kverfurtietis (tarp 973 ir 978 –1009) gimė Saksonijoje, mokėsi Magdeburge, vėliau buvo šio miesto Šv. Mauricijaus katedros kanauninkas, paskui tarnavo būsimo imperatoriaus Otono III dvare, buvo jo nuodėmklausys. Lydėjo Otoną į Romą, kur šis buvo vainikuotas imperatoriumi. Saksų dinastijos valdovai X–XI a. valdė visą Šventosios Romos imperiją. Tai jų idėja buvo atnaujinti imperiją ir skleisti krikščionybę pagonims slavams ir aisčiams. Tuo metu kūrėsi ir krikštijosi Čekija, Vengrija, Lenkija, valstybingumo užuomazgos reiškėsi ir lietuviuose. Kadangi popiežius Brunoną paskyrė „tautų arkivyskupu“ ir įgaliojo jį užsiimti misijomis, šis ėmėsi skleisti katalikybę tarp nekrikštytų tautų. 1009 m. pradžioje Brunonas su misija vyko į Prūsiją, kur ėmė krikštyti prūsus, paskui patraukė toliau per jotvingių žemę ir veikiausiai pateko į Lietuvos ir Rusios pasienį…
ML. …kur prūsai ar senieji mūsų protėviai „labai maloniai“ Brunoną pasitiko…
J. Karpavičienė. Būdinga daugelio misionierių dalia, nes tai buvo dviejų skirtingų civilizacinių pasaulių sankirta. Žinia apie misionieriaus Brunono žūtį pasiekė Kvedlinburgo miestą ir Šv. Servacijaus moterų vienuolyną, kuris taip pat yra Saksonijos-Anhalto žemėje. Beje, kaip ir Kverfurtas, iš kurio Brunonas kilo. Tai štai tame vienuolyne surašytuose Kvedlinburgo analuose 1009 m. įvykių aprašyme lotynų kalba pirmą kartą paminėtas Lietuvos vardas:
„Šventasis Brunonas, dar vadinamas Bonifacijumi, arkivyskupas ir vienuolis, vienuoliktaisiais savo atsivertimo metais Rusios ir Lietuvos (lot. Rusciae et Lituae – G. Z. past.) pasienyje pagonių nukirsdintas 7 dienos iki kovo idų (t. y. kovo 9 d.) su aštuoniolika saviškių nukeliavo į dangų“.
ML. Kiek patikima ta žinia?
J. Karpavičienė. Šv. Servacijaus moterų vienuolyną įkūrė Saksų imperatoriai, kurių motinos, žmonos ir našlės tame vienuolyne ir gyveno. Į vienuolyną patekdavo aukščiausio lygmens ir patikimiausia informacija. Prof. Edvardui Gudavičiui tai buvo pagrindas teigti, kad žinia apie pirmą kartą paminėtą Lietuvos vardą, šiame istorijos šaltinyje yra patikimas. Tai buvo valstybinio lygmens informacija. Visa tai vokiečiams, kaip ir tai, kad misionierius vienuolis Brunonas tapo Lietuvos Kolumbu, beveik nebuvo žinoma. Į Brunono akiratį pateko Lietuva ir tai buvo pirmas jo kontaktas su mūsų kraštu. Jo dėka Lietuvos vardas tapo žinomas Vokietijoje ir katalikiškoje Europoje.
Taip pat vokiečiams pasakojau, kad lietuvių valstybingumo kūrimasis buvo pristabdytas, kitaip negu čekų, vengrų ar lenkų. Kuriam laikui Lietuva liko nuošalyje nuo kitų įvykių Europoje. Kai XIII a. įvyko lietuvių susidūrimas su Vakarų civilizacija, jau buvo pasikeitusi krikščionybės nešimo į nekrikštytus kraštus samprata. Buvo gyva Kryžiaus karų prieš pagonis baltus idėja, tad aisčių susidūrimas su Vokiečių ordinu buvo neišvengiamas. Tai viena iš priežasčių, kodėl Lietuva taip ilgai išbuvo pagoniška valstybė. Ji plėtėsi į rytų slavų žemes, ir susiklostė tam tikras paradoksas, dėl ko Lietuva vėlavo priimti krikščionybę.
Lietuvos valdovas rinkosi pasaulį
J. Karpavičienė. Visi šie dalykai vokiečiams ir kitiems europiečiams nėra žinomi, ir kai turiu galimybę apie tai jiems pasakoti, matau išplėstas iš nuostabos akis. Tai savotiškai smagu. Kalbu, kad Lietuva plytėjo tarp dviejų civilizacijų – Rytų stačiatikiško ir Vakarų okcidentinio pasaulio. Jogaila turėjo lygiavertį pasirinkimą. Jis galėjo vesti Maskvos didžiojo kunigaikščio Dmitrijaus Doniečio dukterį Sofiją. Lietuva būtų virtusi stačiatikių pasaulio dalimi ir šiandien jos tikriausiai nebūtų. Bet Jogaila ir jo artimiausia apsuptis pasirinko kitą sprendimą –vesti vengrų kilmės Jadvygą, paveldėjusią Lenkijos karūną. Šiuo apsisprendimu Jogaila pasuko Lietuvos istorijos ratą Vakarų katalikiškos civilizacijos kryptimi.
ML. Jogailai apsispręsti tikriausiai nebuvo lengva, nes jo motina – Tverės kunigaikštytė Julijona juk buvo stačiatikė, o jos balsas valstybėje buvo toli gražu ne paskutinis.
J. Karpavičienė. Būtent Julijonos sumanymas ir buvo, kad Jogaila vestų Maskvos kunigaikštytę stačiatikę. Lietuvos istorikai parodė, kad nors būta koketavimo su viena ir kita puse – pažadų krikštytis, bet tai buvo viena iš politikos dalių. Pasirinktas posūkis į Vakarus. E. Gudavičius puikiausiai tą parodė, suformuluodamas Lietuvos istorijos europeizavimo modelį.
ML. Nulėmė toli gražu ne atsitiktinumas? Nors svarstyklių lėkštė svyravo, bet nulėmė objektyvūs veiksniai? Kitaip sakant, Lietuva pasirinko objektyvių sąlygų jai lemtą istorinės raidos kelią?
J. Karpavičienė. Lietuvos pasirinkimas buvo tikslingas, nes jos visuomenė buvo paremta individualia šeima, palaipsniui įsigaliojo privačios nuosavybės teisė, taigi demokratinės visuomenės sanklodos pradai buvo orientuoti į Vakarus, o ne Rytus.
ML. Skamba nuostabiai: Lietuva rinkosi pasaulį, su kuriuo jai buvo mieliau sieti savo istorinį likimą – ne bizantinį slaviškąjį Rytų, bet krikščioniškąjį Vakarų pasaulį! Kalbant apie „teisingą pasirinkimą“, ką turime mintyje – Jogailos dvejones ir įvykdytą lemtingą pasirinkimą, ar Mindaugo tokį patį įvykdytą pasirinkimą – priimtą krikštą ir pelnytą Lietuvos karaliaus karūną?
J. Karpavičienė. Mindaugo laikas – tai Lietuvos „vakarėjimo“ pati pradžia. E. Gudavičius taikliai apibūdino Mindaugo politiką. Juk kada Mindaugas pradėjo megzti ryšius su Livonijos ordinu, t. y. „vakarėti“? Kai susikūrė prieš Mindaugą nukreipta koalicija. Iš pradžių Mindaugas pasiūlė Tautvilą nužudyti. Lygiai taip buvo įprasta vikingų laikais. Nors Mindaugas buvo prastas taktikas, bet puikus strategas. Jis nepaprastai greitai susivokė susidariusiose aplinkybėse, nors informacijos sklaida juk buvo ribota. Mindaugas ne tik išsprendė iškilusias problemas, bet ir gavo daugiau nei maksimalią įmanomą naudą.
ML. Pagoniškosios (gal tiksliau būtų vadinti gamtameldiškosios) valstybės vadovas priverstas krikštytis. Tapo karūnuotu karaliumi, Lietuvos karalystės kūrėju ir net užsitikrino atskirą bažnytinę provinciją, kurios vyskupas pavaldus tik pačiam popiežiui. Neįtikėtinas laimėjimas XIII a. viduryje. Lietuva tapo krikščioniškosios Europos istorijos subjektu.
J. Karpavičienė. E. Gudavičius labai taikliai yra pastebėjęs: mes nežinome, ar Mindaugas tikrai norėjo būti krikščionis, nes neturime jo asmenines nuostatas fiksuojančių šaltinių. Bet kad jis norėjo būti krikščionių karaliumi – tai neabejotina. Tai jau pasirinkimas.
Trys Jogailos privilegijos
ML. Kiek ši pradėtoji strategija, kurios kertinį akmenį padėjo Mindaugas, XIV a. pabaigoje atsiliepė Jogailos ir Vytauto geopolitikoje? O gal pastarieji valdovai viską pradėjo iš naujo?
J. Karpavičienė. Tais laikais dar nebūta Mindaugo atminties ženklų, kurie radosi kiek vėliau. Tas klausimas yra tirtas, ir tai visiškai atskira tema, kuriai būtų galima skirti atskirą pokalbį. O šio mūsų pašnekesio siekis – prieiti prie Magdeburgo teisės ir panagrinėti šio reiškinio sklaidą Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje Europos istorijos kontekste.
fon Repgov premiją gavo už Saksų-Magdeburgo teisės Lietuvoje istorinius
tyrinėjimus ir šiai temai skirtas publikacijas
Vis dėlto grįžtant prie Jogailos ir Vytauto, galima neabejoti, kad genetinis Mindaugo laikų kodas dar buvo gyvas. Aukštojoje politikoje išmintingiau rinktis stiprų partnerį, o tam reikėjo gerai susivokti, kas yra anuometiniai Rytų ir Vakarų pasauliai. Nors LDK teritorijoje lietuvių etninės žemės sudarė tik dešimtadalį viso ploto, didžioji dalis gyventojų buvo stačiatikiai, Lietuvos valdovai ryžosi valstybę pasukti krikščioniškojo Vakarų pasaulio link. Štai šiame sudėtingame kontekste Lietuvoje atsiranda Magdeburgo teisės reiškinys.
Dabar mes kalbame apie Jogailos vykdytą Lietuvos krikšto sociopolitinę programą, bet vargu ar Jogaila mąstė taip strategiškai. Egzistuoja aksioma (Juliušo Bardacho, Juozo Jurginio, Alfredo Bumblausko ir kt.), kad valstybės krikšto kontekstas – tai ne tik konfesinis, bet ir Lietuvos socialinių bei politinių pertvarkų istorijos lūžinis momentas.
Ką daro Jogaila, kai 1386 m. vasarį su artimiausia aplinka priėmė krikštą Krokuvoje ir vedęs Jadvygą buvo vainikuotas Lenkijos karaliumi? 1387 m. pradžioje grįžta į Lietuvą ir imasi valstybės krikšto akcijos. Per du mėnesius jis paskelbia tris privilegijas: būsimam Vilniaus vyskupui, katalikams bajorams ir Vilniaus miestui suteikiamos Magdeburgo teisės.
Ką tos privilegijos reiškia? Įtvirtinama bažnytinė žemėvalda ir dvasininkų luomas, katalikybei suteiktos valstybinės religijos statusas, proteguojami katalikai bajorai, o nuo 1387 m. kovo mėn. Vilnius įgyja savivaldos teisę.
ML. Bet apie visa tai pokalbio tęsinyje.
Bus daugiau.
Kalbėjosi Gediminas Zemlickas
Magdeburgo miesto savivaldybės nuotraukos