Mokslo istorija išlieka jungiamoji grandis tarp įvairių šalių ir kartų mokslininkų (3)

Pabaiga, pradžia Nr. 18

Baigiame pašnekesį su spalio 4–6 d. Vilniuje vykusio XXV Baltijos valstybių mokslo istorijos konferencijos svarbiausiais organizatoriais. Prof. habil. dr. Juozas Algimantas Krikštopaitis – Lietuvos mokslo ir filosofijos istorijos bendrijos pirmininkas, XXV Baltijos šalių mokslo istorijos konferencijos organizacinio komiteto pirmininkas, Baltijos valstybių mokslo istorijos ir filosofijos asociacijos prezidentas. Prof. habil. dr. Janis Stradinis (Jānis Stradiņš) – konferencijos organizacinio komiteto vicepirmininkas, Latvijos mokslo istorijos ir filosofijos asociacijos prezidentas, Latvijos mokslų akademijos tikrasis narys, Lietuvos mokslų akademijos užsienio narys. Prof. dr. Peteris Miursepas (Peeter Müürsepp) – konferencijos organizacinio komiteto vicepirmininkas, Estijos mokslo istorijos ir filosofijos asociacijos prezidentas, Talino technikos universiteto profesorius.Esama ir šiokios tokios vilties prošvaisčių

ML. Tęsiame pokalbį nuo vietos, ties kuria sustojome antroje pokalbio dalyje, kai profesorius Janis Stradinis suformulavo išvadą: dabartinė emigracijos banga pavojingiausia. Bent jau Latvijai ir Lietuvai, mažiau gal Estijai. Po dešimties metų ši emigracijos iš Baltijos šalių banga nenuslūgs?

J. Stradinis. Manau, kad šis procesas dar bus aktualus.

J. A. Krikštopaitis. Arba taps visiškai nebeaktualus, nes visiems bus vis tiek…

ML. Tiek atbuksime nuo neišvengiamybės, kad bus vis tiek?

J. Stradinis. Internetas, skaipas (Skype), kitos ryšio formos įgauna tokią galią, kad žmogaus buvimo vieta tampa nesvarbi. Jeigu kuris nors latvis mokslininkas gaus Nobelio premiją, tai tikrai ne gyvenantis ir dirbantis Latvijoje.

J. A. Krikštopaitis. Bendravimas elektroniniais kanalais, internetu naikina bendravimą tiesioginiu, natūraliu būdu. Tai greitina ir taip jau ryškų žmonių susvetimėjimą. Nyksta rašytinė dokumentacija, laiškai. Po kelių dešimtmečių istorikai neras archyvinės medžiagos, o užfiksuota ji internete pradings tarp informacijos šiukšlių. Žmonija naikina savo atmintį, individualumą, asmeninį tapatumą. Matyt, to jau nereikia desperatiškai pasaulinei civilizacijai smengant į nežinios prarają. O jei kalbame apie Nobelio premijas, tai reikia pripažinti, kad fundamentalūs atradimai ar pažinimo proveržiai yra galimi – bent jau gamtos mokslų baruose – tik didžiuosiuose tyrimų centruose, kur sukaupta milijardus kainuojanti naujausia tyrinėjimų aparatūra.

P. Miursepas. Tartu universitete turime labai gero tarptautinio lygio mokslininką, biologą Martą Ustavą (Mart Ustav), gimusį 1949 m. Omsko srityje, Sibire. Jo darbai atitinka aukščiausius kriterijus, ir jei iš ko galima laukti pasaulinio įvertinimo, tai vienas pirmųjų estų toje gretoje – Martas Ustavas.

Estijoje per vakarinę televizijos programą „Dienos naujienos“ rodomi reportažai iš ciklo „Aktuali kamera“. Vyko jaunų žmonių apklausa, kitą pavasarį baigsiančių gimnazijas. Pačių gabiausių žurnalistai klausinėjo, kur jie žada toliau mokytis, į kokius universitetus norėtų stoti. Atsakymai originalumu nenustebino: mėgins patekti į geriausius pasaulio universitetus, o baigę studijas įsivaizduoja, kad norės sugrįžti į Estiją. Kaip bus iš tikro? Yra pavyzdžių, kad kai kurie grįžo, bet ne daugelis. Vis dėlto nematau didelės dramos, nes kelias sugrįžti neuždarytas. Pritariu akad. J. Stradiniui, kad šiuolaikinės ryšio priemonės visus mus labai stipriai susieja. Štai mano asmeninė patirtis.

Praėjusią vasarą buvojau savo gimtajame kaime Pietų Estijoje, sėdėjau miške ir kartu dalyvavau diskusijoje su seminaro nariais, kurie buvo susirinkę Kanadoje, berods, Halifakse. Mano veidą, gavę per skaipą, seminaro dalyviai projektavo į didelį ekraną, o jie patys sėdėjo aplink stalą. Jie matė mane, aš – juos. Visas intelektualinis pasaulis taip sparčiai keičiasi, kad sunku suspėti.

J. A. Krikštopaitis. Taip, internetas kuria jo vartotojams patogią virtualią tikrovę; tad suprantama, kodėl jis tapo puikiu operatyvaus bendravimo būdu. Tačiau šis efektyvus žinių apsikeitimo instrumentas žudo gyvojo pasaulio tikrovės pojūtį; jis taip pat yra ir gyvenimą formalizuojantis veiksnys, iškreipiantis žmogiškuosius ryšius. Galbūt dabar, kai taip sparčiai plinta emigracija, internetas šiek tiek lėtina neišvengiamą bendravimo su gimtuoju kraštu nykimą.

J. Stradinis. Šiuo atžvilgiu esu šiek tiek senamadiškas, bet ši užgriuvusi naujos emigracijos forma mums yra tam tikra prasme ir naudinga. Latvius pradeda vis geriau žinoti ir pažinti pasaulyje. Praėjusiais metais su žmona lankėmės Izraelyje, ten nemažai mano mokinių, buvusių studentų. Jie dirba mokslo srityje, neblogai pasireiškia. Ir, žinote, mes kartu šventėme lapkričio 18-ąją – Latvijos nepriklausomybės dieną. Susirinko gal 12 asmenų, tarp jų ir fakultetų dekanai. Bendravome latviškai ir rusiškai. Labai maloniai buvome priimti, pastebėjau, kad išvykėliai jaučia tam tikrą nostalgiją Latvijai ir Organinės sintezės institutui Rygoje, kuriame kartu dirbome.

ML. Jaučia nostalgiją Latvijai ar buvusiai Sovietų Sąjungai?

J. Stradinis. Įdomiausia, kad ne Sovietų Sąjungai, bet Rygai ir Latvijai. Dauguma tų išvykėlių Rygoje buvo disidentai, ne taip paprasta kai kuriems buvo išvykti, teko net badauti. Rygoje gyveno specifinė žydų publika. Vienas mano mokinys – Erikas Kupčo ligi šiol buvo Latvijos MA užsienio narys, dabar išrinktas tikruoju nariu – akademiku. Eriko Kupčo pasiekimai išties įspūdingi. Jis dirba Oksfordo universitete ir yra žymiausias vadinamojo magnetinio slėnio specialistas. Branduolinio magnetinio rezonanso būdais tyrinėja virtualią skiriamąją gebą. Įdomu, kad jam tenka daugiau bendradarbiauti su Talino cheminės ir biologinės chemijos institutu, o ne su Rygos specialistais. Atvažiuoja ir į mūsų Organinės sintezės institutą Rygoje. Balotiravosi į Anglijos karališkąją mokslo draugiją, o tai aukšta klasė. Yra vienas iš potencialių kandidatų gauti Nobelio premiją. Tačiau branduolinio magnetinio rezonanso srities atstovai jau tiek kartų buvo apdovanoti Nobelio premija, kad dar vienam vėl gauti premiją nebus paprasta. Važinėja po visą pasaulį, bet ryšio su Latvija nepraranda, per Lyguo (latv. Līgo, arba Jonų šventę) šventę stengiasi atvykti pas savo gimdytojus ir brolį, gyvenančius prie Salduso miesto.
Taigi mokslo srityje šis emigracijos fenomenas nėra vien tik neigiamas reiškinys.

Kur susieis Grothusas, Eichvaldas, Stenderis ir Paro?

ML. Jeigu gerbiamieji profesoriai neprieštarautų, pamėginkime aptarti būsimąją Baltijos šalių mokslo istorijos konferenciją, nes latviai tikriausiai nekantraus ją surengti?

J. Stradinis. Nekantrausim surengti 2015 metais. Pagrindinė būsimos konferencijos tematika beveik aiški – tai „Mokslas ir visuomenė. Mokslo draugijų ir mokslų akademijų vaidmuo praeityje ir šiuolaikiniame pasaulyje“. Vieną išvažiuojamąjį posėdį siūlysime surengti Jelgavoje, jis bus skirtas Kuršo literatūros ir meno draugijai. Ši mokslinė draugija seniausia dabartinės Latvijos teritorijoje.
ML. Lietuvos mokslo istorikams tai artima draugija, nes jos narys buvo pirmasis mūsų fizikochemikas Teodoras Grothusas iš Gedučių dvaro (Theodor Grotthuss, 1785–1822), elektrolizės ir fotochemijos dėsnių atradėjas, testamentu užrašęs draugijai ir savo turtą.

J. Stradinis. Visai teisingai, Grothusas dirbo savo motinos Gedučių dvare, o Jelgavoje Kuršo literatūros ir meno draugijoje skaitydavo pranešimus apie savo mokslinius tyrinėjimus, 1818 m. skaitė ir savo garsųjį pranešimą „Apie cheminį šviesos ir elektros veikimą“. Paskelbė ir savo suformuluotą pirmąjį fotochemijos dėsnį, kurio esmė – fotocheminį kitimą gali sukelti tik medžiagos sugerti spinduliai. Jelgavoje savo mokslinį kelią pradėjo ir Karlas Eduardas Eichvaldas (Karl Eduard von Eichwald, 1795–1876).

ML. Zoologas, paleontologas, geologas Eichvaldas buvo vienas iš tų mokslininkų, kuris dirbo visose trijose mūsų šalyse – Latvijoje, Lietuvoje ir Estijoje.

J. Stradinis. Jelgavoje savo biografinį žodyną sudarinėjo Johanas Frydrichas fon Rekė (Johann Friedrich von Recke, 1764–1846), prisimintinas ir Listenės liuteronų pastorius Karlas Frydrichas Vatsonas (1777–1826), pirmasis tyrinėjęs baltų genčių istorinę geografiją. Jis labai įspūdingą pranešimą Kuršo draugijai perskaitė apie erdvę tarp Libavos ir Memelio (Liepojos ir Klaipėdos), pirmasis tyrė ir ten esančius piliakalnius. Manau, kad ir estams Karlas Vatsonas turėtų būti labai įdomus, nes 1819 m. Kuršo literatūros ir meno draugijoje surengė diskusiją, kokia kalba reikia mokyti iš baudžiavos paleistus valstiečius. Mat dalyje Latvijos teritorijos baudžiava buvo panaikinta anksčiau negu Rusijos imperijoje: Kuršo gubernijoje 1817 m., o Lifliandijos (Latvijos Vidžemė ir pietinė Estijos dalis) gubernijoje – 1819 metais. Vokiečiai tada pareiškė: „nereikia daugiau jokių latvių, tegu latviai virsta vokiečiais, todėl juos reikia mokyti vokiečių kalba“. Vis dėlto diskusijoje nugalėjo mintis, kad mokyti reikia gimtąja kalba. K. Vatsonas įkūrė pirmą latvišką laikraštį. Taigi latvių tautinis atgimimas prasidėjo 40 metų anksčiau, negu ligi šiol buvo teigiama. Galima sakyti, kad nuo Vatsono šis latvių atgimimas ir prasidėjo.

Būtina prisiminti Žeimelyje gyvenusį Gothardą Frydrichą Stenderį vyresnįjį (1714–1796), liberalių pažiūrų pastorius. Tai štai visa tai ir norėtume prisiminti Baltijos šalių mokslo istorikų konferencijoje, kurią Rygoje ir Jelgavoje numatome surengti 2015 metais. Tie asmenys buvo savo meto mąstytojai, mokslininkai, todėl nusipelno, kad nebūtų pamiršti. Tie žmonės įkūrė vieną pirmųjų Latvijoje muziejų. Mūsų mokslo filosofų būrelis dabar latvių kalba leidžia naują filosofo Johano Georgo Hamano (Johann Georg Hamann, 1730–1788) biografiją, leido Imanuelio Kanto veikalų publikacijas. Kaip čia neprisiminus, kad I. Kanto pirmieji darbai buvo išspausdinti būtent Rygoje ir Mitavoje, t. y. Jelgavoje. Rygoje 1781 m. buvo išspausdinta jo „Grynojo proto kritika“.

ML. Ar šis faktas sietinas su noru Jelgavoje įkurti universitetą ir pasikviesti čia dėstyti I. Kantą?

J. Stradinis. Sietina su kitu įvykiu. Reikalas tas, kad knygų leidėjas, su kuriuo pradėjo bendradarbiauti I. Kantas, persikėlė į Rygą. Tas leidėjas išspausdino ir pirmuosius Michailo Lomonosovo darbus bei kitas vertingas knygas, tad Ryga tuo metu buvo tapusi gana ryškiu švietėjišku ir kultūros centru Pabaltijyje. Žinoma, negalima pamiršti ir Tartu universiteto nuopelnų. Šiandien puikų pranešimą apie Tartu universiteto rektorių 1802–1813 m. (su pertraukomis) fiziką Žoržą Frederiką Paro* (George Frédéric von Parrot, 1767–1852) perskaitė kolega P. Miursepas. Tik norėčiau priminti, kad Paro 1795–1801 m. dirbo Rygoje, buvo vadinamosios Lifliandijos visuomenei naudingos veiklos ir ekonomikos draugijos sekretorius, Mitavos (Jelgavos) universiteto profesorius, išliko lotyniškai parašytas toks jam išduotas dokumentas. Vėliau jis tapo vienu iš Dorpato (Tartu) universiteto atkūrimo 1802 m. organizatorių.

Pribrendo laikas prisiminti Andrėją Vezalijų

P. Miursepas. Jeigu latviai surengs XXVI Baltijos valstybių mokslo istorijos konferenciją 2015 m., kaip numatoma, tai mums, estams, XXVII konferenciją būtų logiška rengti 2017 metais. Kaip tik bus minimos Paro 250-osios gimimo metinės. Būtų puiki proga šiam įžymiam mokslininkui skirti tą konferenciją, sukviesti jo mokslinės veiklos tyrinėtojus ir daug išsamiau išnagrinėti Paro veiklą Rygoje, Tartu ir Peterburge. Jis juk buvo Peterburgo mokslų akademijos akademikas, turėjo didelės įtakos Rusijos carams Aleksandrui I ir Nikolajui I. Žinoma, ir kitoms mokslo istorijos ir filosofijos temoms pakaks vietos.

J. Stradinis. Išties puiki mintis ir ją reikia įgyvendinti. Dar priminsiu, kad Medicinos istorijos muziejus Rygoje 2014 m. rengiasi paminėti anatomijos mokslo pradininko gydytojo Andrėjo Vezalijaus (Andreas Vesalius, 1514–1564) 500-ąsias gimimo metines. Jis pirmasis pradėjo tyrinėti žmogaus kūno sandarą, o 1543 m. išleido traktatą „Apie žmogaus sandarą“. Medicinos istorijos muziejuje yra saugomi kai kurie originalūs Vezalijaus darbai. Muziejininkai nori Latvijoje ta proga paskelbti Žmogaus kūno metus. Manome, kad būtų galima Vezalijaus jubiliejų, tegu ir kiek vėluojant pažymėti ir mokslo istorikų konferencijoje, visai įdomu būtų surengti diskusiją „Žmogaus kūnas“.
Mes neatsitiktinai XXVI Baltijos valstybių mokslo istorijos konferenciją norėtume surengti 2015 m. pavasarį, nes Latvija tada pirmininkaus Europos Tarybai.

ML. Ką gi, palinkėsime tų konferencijų organizatoriams kuo geriausios sėkmės. O man lieka padėkoti visiems trims pašnekovams už užsakytas mintis, įdomias įžvalgas ir, žinoma, už ištikimybę mokslo istorijai.
Kalbėjosi Gediminas Zemlickas

* Pateikiame tokią šio mokslininko pavardės ir vardų trankripciją, žinodami jo prancūzišką kilmę. Spaudoje galima rasti jo pavardės užrašymą vokiečių (George Friedrich Parrot) leidiniuose. Rusijoje išleistoje Brokhauzo ir Efrono enciklopedijoje jis vadinamas rusų fiziku, jo pavardė užrašyta Georg-Friedrich von Parrot. – G. Z. pastaba.