Profesoriaus Vytauto Landsbergio 80-mečiui
Spalio 19-oji Europos Parlamento nario Vytauto LANDSBERGIO dienotvarkėje buvo, ko gero, viena iš labai įtemptų dienų. Pirmojo atkurtos nepriklausomos Lietuvos valstybės vadovo 80 metų sukakčiai paminėti Lietuvos nacionaliniame muziejuje buvo atidaroma paroda „Vytautas Landsbergis – 100 knygų“. Lietuvos Respublikos Seime tą pačią dieną vyko konferencija „Lietuvos valstybės atkūrimo darbai“ ir buvo skirta Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo tikslų įgyvendinimo 20-mečiui taip pat profesoriaus 80-mečiui paminėti. Parlamento galerijoje atidaryta paroda „Atkurtos nepriklausomos Lietuvos valstybės darbai ir Vytauto Landsbergio veikla“.Nieko nuostabaus, kad jubiliatas į parodos atidarymą Lietuvos nacionaliniame muziejuje vėlavo, bet šį laiką naudingai panaudojome kalbindami Lietuvos istorijos instituto direktorių, humanitarinių mokslų daktarą Rimantą MIKNĮ. Paprašėme istoriko žvilgsniu aptarti gražų jubiliejų mininčio profesoriaus, dešimties universitetų garbės daktaro, iškilaus politiko, mokslininko, kultūros ir muzikos istoriko, publicisto, literato ir visuomenės veikėjo asmenybę.
Veikė vedamas būtinybės ir moralinių įsitikinimų
Mokslo Lietuva. Gerbiamasis daktare Rimantai, kas mums yra Vytautas Landsbergis?
Rimantas Miknys. Paprastas ir aiškus atsakymas: Landsbergis yra vienas iš tų žmonių, kurie visiems mums padėjo susivokti, kuria kryptimi reikia organizuotis. Tuo metu, kai ši būtinybė
pribendro, tai buvo nepaprastai svarbu. Manau, kad to niekas neužginčys, nei kairiųjų, nei dešiniųjų pažiūrų atstovai, nei katalikai, nei kitokio nusiteikimo asmenys. Dabartiniu savo gyvenimu galime būti patenkinti ar nepatenkinti, bet tikriausiai visi sutiks, jog gerai, kad yra nepriklausoma Lietuvos valstybė. Štai tame žodelytyje gerai pirmučiausia ir slypi tas faktas, kad Lietuvos žmonės įstengė laiku susiorientuoti ir susiorganizuoti, o vienas svarbiausių veiksnių, kad tai įvyko, ir buvo to meto Vytauto Landsbergio veikla.
ML. Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio (LPS) Tarybos pirmininku buvo išrinktas Vytautas Landsbergis. Galėjo būti išrinktas ir kitas asmuo, nes Sąjūdžio Steigiamajame suvažiavime 1988 m. spalio 23–24 d. rinkimuose į LPS Seimo Tarybą daugiau balsų gavo filosofas Romualdas Ozolas ir ekonomistė Kazimiera Danutė Prunskienė. Tarybos primininku galėjo būti išrinkti filosofai Bronius Genzelis ar Arvydas Juozaitis, gal net rašytojai Vytautas Petkevičius ar Virgilijus Čepaitis. Vis dėlto išrinktas muzikologas profesorius V. Landsbergis, tai buvo net ir labai įžvalgus sprendimas.
R. Miknys. Nežinau visų to rinkimo peripetijų, matyt, istorikai dar tyrinės, kaip tai vyko ir kodėl įvyko, bet šiandien atsigręždami į tuos įvykius ir vėlesnes tų įvykių pasekmes, Lietuvos iškovotą nepriklausomybę, mes vienareikšmiškai galime pasakyti: pasirinkimas buvo sėkmingas.
Visada rasis, kas paklaus: o kas būtų, jeigu LPS Tarybos pirmininku būtų išrinktas kitas žmogus, ar kas būtų pasikeitę? Istorikai nemėgsta aptarinėti situacijos, „kas būtų, jeigu…“ Kita vertus, dažnai mūsų poelgiuose esama sunkiai paaiškinamų dalykų, kurie gali būti pavadinti intuicija, būtinybe ar panašiai. Kad buvo išrinktas profesorius, būta intuicijos ir žinojimo, matyt, ir išankstinio daugumos žmonių apsisprendimo.
ML. Per radiją girdėtame interviu pats profesorius pripažino, kad dažnai buvo veikiamas ir nukreipiamas veikti tuo metu susiklostančių aplinkybių. Ant jo pasirašytų dokumentų Sąjūdžio Tarybos pirmininko parašas dažnai reiškė ne vieno žmogaus nuomonę ar sprendimą, bet buvo kolektyvinio sprendimo rezultatas.
R. Miknys. Be abejonės, tai būdavo bendra, kolektyvinė ir jokiais būdais ne uzurpuota nuomonė. Nors daug kas anksčiau bandė teigti ir dabar tą daro, girdi, „Landsbergis uzurpavo valdžią“. Tiesiog kaip labai stipri asmenybė (antra vertus, nežinome, kiek iš vidaus stipri) ji buvo būtina tomis aplinkybėmis. Ir šiandien Seime vieno pranešimo metu pasakyta: „ranka drebėjo, bet jis sulaikė tą drebėjimą“. Tuo metu daug kam drebėjo rankos ir mūsų širdys, nes abejonių kildavo: gal dar per anksti dėti parašą? Landsbergis žinojo, kad kitos išeities nėra, jis veikė pagal savo moralinius ir vertybinius įsitikinimus. Žinoma, reiktų paties aptariamo asmens klausti, ką jautė vieną ar kitą akimirką. Man nekyla abejonių, kad V. Landsbergis veikė vedamas savo moralinių įsitikinimų.
ML. Kiek šioje asmenybėje yra dalelė kiekvieno iš mūsų, tipiško mūsų tautai? Ir kas, galimas dalykas, šį asmenį labai stipriai išskiria iš kitų, taigi netipiška?
R. Miknys. Asmenybę visų pirma apsprendžia jos gyvenamasis metas, todėl kiekviename iš mūsų glūdi pagrindiniai laikmečio bruožai. Turime ir tokių bruožų, kurie susiję su sovietiniu mąstymu ir mentalitetu. Neabejoju, kad ir pats profesorius neneigs, kad jis taip pat yra tos epochos palikuonis. Antra vertus, juk ir mes patys tą epochą keitėme, kadangi buvome nepatenkinti buvusia santvarka ar bent kai kuriais jos bruožais. Akivaizdus buvo noras keisti ir keistis, siekti išsaugoti pagrindines vertybes, kurios siejosi su lietuvių kalba, etnokultūra, o iš to formavosi tam tikros priemonės ir būdai, kaip tas vertybes – etnokultūrą, etnopolitiškumą – apginti. Plačiąja prasme šitai reiškė, kad gindami savo kalbą, mąstymą, aplinką, tėvynę, pagaliau valstybę, kurios realiai nebuvo, bet ji buvo gyva žmonių savimonėje ir kuri galėjo padėti visoms toms vertybėms išlikti. Gindami visa tai kartu gynėme ir save. Visi jaučiame, kad šių vertybių esame jungiami, nepriklausomai nuo pažiūrų, įsitikinimų ar savo padėties visuomenėje.
Mes galime su prof. V. Landsbergiu nesutikti dėl kai kurių atskirų detalių, galime ginčytis tarpusavyje, bet esminiai dalykai visiems mums yra bendri ir mus „suveda“ į tam tikrą jungtį. Todėl profesorius ir yra mūsų bendrų veiksmų tarsi vėliava. Veikdamas priklausomai nuo aplinkybių, padarė didelių ir nenuginčijamai išliekamąją vertę turinčių darbų.
ML. Tariant trumpai, V. Landsbergis buvo tautos valios reiškėjas.
R. Miknys. Taip, jis išreiškė tautos valią. Net ir nepalankiai nusiteikę profesoriaus atžvilgiu asmenys atsigręžę atgal priversti pripažinti, kad tuo metu tautos valia buvo tokia – siekti Lietuvos nepriklausomybės.
Asmenybės formuojasi iš gyvenimo sunkumų
ML. Pamėginkime pasiaiškinti: kaip toje juk ne pačioje didingiausioje epochoje tokios asmenybės išsirutulioja? Ta pati santvarka, kurioje pakako marazmo, suformavo Andrejų Sacharovą, Sergejų Kovaliovą, pagaliau Borisą Jelciną. Mask-voje pučo dienomis stovintis ant tanko – tikras Ilja Muromietis iš rusų bylinų, toks žmonijos atmintyje ryškiausiai išliko B. Jelcinas. V. Landsbergis savo išvaizda mažai priminė karžygį iš senųjų laikų, bet ir jo ranka lemtingais istorijos momentais nesudrebėjo.
R. Miknys. Man regis, būtent toje aplinkoje, iš kurios išėjome, kaip tik ir formuojasi iškilios asmenybės. Kai patogu gyventi, sotu ir šilta, tai nematyti ir didžių asmenybių. Jos iškyla, kai visuomenė ar šalis prieina liepto galą ir permainos neišvengiamos. Asmenybės formuojasi iš gyvenimo sunkumų, pačios save tarsi atranda ir prikelia veikti.
ML. O šeima, giminės tradicijos, šaknys?
R. Miknys. Be jokios abejonės, labai svarbu. Kaip istorikas esu paglostytas šio klausimo, nes gana dažnai iš įvairių žmonių tenka išgirsti: kam ta istorija reikalinga?
ML. Taip nepaklaustų senos geros klasikinės gimnazijos absolventas, kuris skaitė Senovės Graikijos ir Romos istoriją, antikos autorius.
R. Miknys. Bet paklausia mūsų gimnazijų absolventai. Jiems atsakau: istorija – tai praeitis, o jos žinojimas ir tradicijos laikymasis ir yra stiprybės šaltinis, kuris sunkiais žmogui, tautai ar valstybei momentais labiausiai pasireiškia. Tai atrama, pagrindas, į kurį galima atsiremti. Iš niekur atėjęs žmogus ir eina į niekur. Apie tokį galima pasakyti tik viena: vėjo blaškomas suktas žmogus. O žinantis, iš kur atėjo, kieno įpareigotas ir ką daryti, vertas pasitikėjimo, pribrendęs duoti perspektyvų patarimą ar pasiūlymą ateičiai. Dažnai pats ir imasi įgyvendinti, kas nutiko ir mūsų profesoriaus atveju.
Kas ko vertas?
ML. Profesorius V. Landsbergis kritiškomis aplinkybėmis pasirodė esąs vertas savo tautos. O tauta?
R. Miknys. Klausimas, kas ko vertas, buvo užduodamas jau nuo Cicerono laikų. Vienaip ar kitaip vertinant, abi pusės viena kitos vertos. Esu tiek vertas, kiek mane vertina.
ML. Neatmestinas ir žmogaus savivertės jausmas.
R. Miknys. Žinoma, ir tai nėra daugiažodžiavimas. Pokalbį pradėjome nuo to, kad V. Landsbergis nėra pats savaime iš niekur atsiradęs tautos fenomenas, Landsbergis – tai reiškia mes. Būdamas įvairių veiksnių visuma jis lemtingu metu geriausiai išreiškė tai, ką dauguma iš mūsų galvojome ir jautėme. Tie, kurie tada galvojo kitaip, į praeitį atsigręžę dabar pripažįsta klydę. Bet šitai tik patvirtina, kad istorijoje išlieka asmenybės, kurios lemtingu metu tampa visuomeniškai prasmingo veiksmo vėliava. Tai ne vieniša viršukalnė, o aplinkos suformuota visuma.
ML. Prieš dešimt su trupučiu metų turėjome išorės pavojų, dabar pavojus mūsų pačių viduje. Jums neatrodo?
R. Miknys. Išorė kėlė pavojų, bet ir mobilizavo. Prisimenu, kaip Romualdas Ozolas, Arvydas Juozaitis įvairiuose suėjimuose kėlė klausimą: ar užteks kritinės masės tam veiksmui atlikti?.. Veiksmas nebuvo įvardijamas, bet visi žinojo, ką jis reiškia: atsiskirti, paskelbti, išsikovoti… O po to ir jau visiškai kitų asmenų buvo keliamas klausimas: ar mes turėsime kritinės masės ne griauti, bet kurti?
Kas yra ta kritinė masė? Tai visų pirma vertybės. Ir pavojai, galintys rastis – tai pavojai gyvenant naujai sukurtame organizme. Bet apie tai jau 1952 m. galvojo ir klausė JAV vėliau, nuo 1959-ųjų apie „Metmenų“ žurnalą susibūrę lietuvių intelektualai. Svarstė: o kas bus, kai mes išsivaduosime? Ir patys teikė atsakymą: kai išsivaduosime, bus daug sunkiau, negu vaduojantis.
Iškovoti sunku fiziškai, bet po to atsiranda naujų sunkumų – vidinių. Kyla begalė klausimų, o tarp jų vienas esminių: koks tu būsi ir kokia bus visuomenė, pirmiausia, moraliniu vertybiniu požiūriu? Ir dabar visą laiką tuos klausimus turime omeny, ieškome savęs. Ir ne priešiškoje išorės aplinkoje bandome rasti atsakymą, bet savo bendraminčių, mūsų pačių aplinkoje. Surasti moralinį daugumą tenkinantį sprendimą pasirodo daug sunkiau. Bet tai ne vien mums kylantis pavojus, o visų vadinamųjų socialinių organizmų, visuomenių gyvavimo neišvengiamas etapas. Jeigu kuri visuomenė su šiais klausimais nesusiduria, tai pamažu atmiršta, nes šio pavojaus nesuvokdama negali jo ir įveikti.
Apie palyginimų naudą
ML. Spalio 18 d. Briuselyje minint Europos Parlamento nario V. Landsbergio 80-metį, politikos apžvalgininkas Kęstutis Girnius jubiliatą palygino su Vinstonu Čerčiliu. Ir vienas, ir kitas politikas savo valstybei ėmėsi vadovauti lemtingomis šaliai akimirkomis. Norint galima rasti panašumo ir su Šarliu de Goliu (Charles de Gaulle).
R. Miknys. Tų panašumų galima rasti su daugeliu istorinių asmenybių. V. Čerčilis anglams buvo reikalingas, kai Anglija buvo kritiškoje padėtyje, paskui jau tapo nepatogus. Pagaliau sąvokoje reikalingas, kalbant apie politiką, slypi labai skirtingi reikalavimai tam reikalingumui apibūdinti. Galimas dalykas, kad pasikeitusiomis sąlygomis Čerčilis nebūtų sugebėjęs išspręsti daugelio naujų kylančių problemų, nes istorinės asmenybės aplinkos „išmetamos“ spręsti labai konkrečias užduotis. Jeigu Čerčilio atveju tam tikru metu reikėjo politinės drąsos, paremtos morale, tai šiuo metu, galimas dalykas, reikia moralės ir sugebėjimo naudoti politiką. Atvirkščias reikalavimas.
V. Landsbergis, drįsčiau teigti, bent tam tikrai visuomenės daliai šiuo metu tampa moraliniu indikatoriumi. Toks buvo ir Atgimimo metu. Kai sakau moraliniu, tai mintyje turiu vertybes, kurios siejasi su pilietiškumu, tautiškumu ir valstybiškumu.
ML. Manau, kad tai reikšmingas pastebėjimas. Lietuvai siekiant nepriklausomybės užsienio valstybių vadovus ir politikus šokiruodavo V. Landsbergio drąsa, kurios šio pasaulio stiprieji tiesiog bijodavo, kad tik nepakenktų Gorbiui, kad tik nesusvyruotų pasaulio numylėtinio autoritetas pačioje Sovietų Sąjungoje. V. Landsbergio tiesmukiškumas ir drąsa, moralės siekis politikoje ne visada atrodė adekvačios veikimo priemonės bent jau to meto politikoje. Bet net ir geranoriški profesoriaus atžvilgiu tautiečiai pastebėdavo mūsų lyderio tam tikrą makiavelizmą*?
R. Miknys. Jei žmogus eina į politiką, tai būtų keista, jeigu jo politinėje retorikoje neliktų vietos bent dalelei makiavelizmo. Politika nėra visai švarus darbas, bet kiek nešvarus priklauso nuo situacijos ir pačių politikos dalyvių. Ar mūsų ano meto lyderiai neapgaudinėjo to meto Sovietų Sąjungos lyderių, kai tvirtino: „Mes turime teisę į Lietuvos suverenitetą“. Sovietų Sąjungos spaudoje tuoj kilo aiškinimasis, kas yra tas suverenitetas, nes anksčiau tos sąvokos niekam nereikėjo. Dabar kilo ginčai, plačios diskusijos ir erdvė politinei demagogijai. Tai politinis suktumas, makiavelizmo tikriausias pavyzdys. Abi pusės užsiėmė akivaizdžia demagogija.
Buvo pasakoma ir aštrių tiesmukų dalykų. Baltijos šalių TSRS Aukščiausiosios Tarybos deputatams Kremliaus politikai sako: „Žinoma, jūs galite atsiskirti, bet tada bus imtasi sankcijų, įvestas prezidentinis valdymas ir t. t.“ Į tai buvo pateiktas net labai drąsus atsakymas: „O mes niekada Sovietų Sąjungoje savo noru ir nebuvome, paprasčiausiai buvome užimti“. Ir toliau iškildavo diskusija apie Molotovo-Ribentropo paktą ir slaptuosius protokolus, kurių Sovietų Sąjungoje vis nepavykdavo rasti…
Pagaliau ir iš tų slaptųjų protokolų abi šalys cituodavo tik jiems priimtinas vietas, kurios tikdavo diskusijos dalyvius patraukti į savo pusę. Ir tas buvo meistriškai daroma. Tarp tų diskutuojančiųjų buvo Sąjūdžio tarptautinės teisės žinovai ir, žinoma, V. Landsbergis. Kas pasakys, ar tai buvo makiavelizmas, o gal puikus diplomatijos ir aukštosios politikos pavyzdys.
ML. Kad Vakarai, šiuo atveju ES politikai, nesupranta mūsų Rytų kaimynės politikų mentaliteto, aišku, nes akivaizdžią demagogiją dažnai priima už tiesą. Vakarai ne visada supranta ir V. Landsbergį, kuris jiems bando atverti akis, aiškina didžiosios kaimynės klastas. V. Landsbergis tarsi nuolat skelbtų pavojaus signalą. Lietuvoje taip pat kai kas tokią V. Landsbergio politinės veiklos taktiką linkęs vadinti priešo ieškojimu ten, kur jo nėra.
Kulnytė ir kiti parodos lankytojai
R. Miknys. Vertinant paviršutiniškai to „pertemptumo“ galima rasti visada, bet nė viename tų sakymų nėra netiesos. Taip, V. Landsbergio komentaruose galima jausti hiperbolizavimo, kai kurių galimų pavojų sureikšminimo, bet jis tą daro sąmoningai. Geriausiai būtų vertinti iš laiko nuotolio, įsitikinus, kad procesai vystėsi kitaip, o gal kaip tik profesorius buvo teisus? V. Landsbergis neleidžia pasiduoti saldžių žodžių liūliavimui, todėl kai kuriuos dalykus gal pernelyg sureikšmina. Dabartinė Rusijos diplomatija nėra tiesmuka, nes Rusija – labai stiprus socialinis ir pirmiausia politinis organizmas. Dabartinė aukštoji politika dažnai reiškiasi ne pagal vadovėlius, bet visai naujais būdais. Rusija pasikeitusi, o mes neturime bendravimo su šia šalimi patirties. V. Landsbergis tuos pokyčius geriau jausdamas kartais išdidina galimus pavojus tarsi per padidinamąjį stiklą. Signalas skirtas tam, kad laiku susikurtume veiksmingą priešnuodį galimiems labai realiems pavojams.
ML. Profesorius visada garsėjo ir kaip puikus šachmatininkas, neatsitiktinai yra Lietuvos šachmatų federacijos garbės pirmininkas.
R. Miknys. V. Landsbergis pavojų paskelbia anksčiau negu realus pavojus pasireškia, bet būtent staigi reakcija ir savalaikės priešnuodžio paieškos kaip tik ir padeda nukenksminti naują ginklą.
Asmenybės įvairiapusiškumas ir aukštoji politika
ML. Profesorius nepaprastai įvairiapusiška asmenybė: įžvalgus politikas, muzikologas, vadinasi, mokslininkas, literatas, kuriantis prozą ir eiles, žodžio kišenėje neieškantis publicistas. Vienas geriausių M. K. Čiurlionio muzikos ir gyvenimo žinovas, jo muzikinių kūrinių atlikėjas. Tokiu universalumu motinėlė Gamta ne visus išrinktuosius apdovanoja. Bet ar įvairiapusiškumas kartais jam nepakiša kojos kaip politikui?
R. Miknys. Talentingiausi įvairiose srityse asmenys gali būti ir gerais politikais, nes sugeba į gyvenimo faktus, reiškinius, politinius procesus pažvelgti analitiko žvilgsniu. O jei dar nevengia ir drąsių hipotezių…
ML. V. Landsbergio pagarsėjęs klausimas „Kas galėtų paneigti, kad…?“ taiko į lietuviškosios politinės retorikos klasiką. Hipotetinis klausimas vertas sukto šachmatų žirgo ėjimo.
R. Miknys. V. Landsbergio samprotavimų analitiškumas vystomas ne vien politologijos, bet ir meno aplinkoje, nes menas taip pat gali buvoti šalia arba už politikos. Neatmestinas ir mokslas, visų pirma humanitarika ir humanistika, kurios glaudžiai siejasi su tapatybės, mentaliteto, pasaulėžiūros dalykais. Visų jų tarpusavio ryšių suvokimas politikui padeda būti efektyviam. Tačiau visi šie privalumai plačiajai visuomenei dažnai gali sukelti ir nepriimtinumo jausmą, kadangi šis žmogus kitoks – įžvalgesnis, protingesnis ar pan. Kodėl kažin kas už mane galvoja, mąsto? Ateina metas, kai žmogus pasijunta saugus, kuomet jam atrodo, kad gali pats už save galvoti. Tam tikru momentu gali kilti atmetimo reakcija, bet tai visai žmogiška.
ML. Kai viename žmoguje dera keli pradai, pvz., politiko ir menininko, galima tikėtis linksmų dalykų. Lakūs profesoriaus pasakymai, metaforos ir taiklūs palyginimai suteikdavo pasigėrėjimo meninio žodžio vertintojams, bet suerzindavo politikos gerbėjus, kurie prie tokios naujoviškos retorikos nebuvo pratę. Neretai pakenkdavo ir pačiam profesoriui, nes negeranoriškiems oponentams suteikdavo paskatų pradėti naujus išpuolius.
R. Miknys. Būtų įdomu pasiaiškinti, kiek pats profesorius tokią išraiškos formą pasirenka sąmoningai, o gal tai įvyksta spontaniškai, pasireiškiant emocijoms? Klausimas atviras. Norintys politinėje aplinkoje valdyti procesą kartais renkasi stiprius pasakymus, nevengia sukrėsti auditorijos. V. Landsbergio atveju, man atrodo, tie poetizmai politinėje retorikoje – tai kūrybingo, labai emocionalaus, jausmingo žmogaus minčių raiškos forma. Vertinant griežčiau būtų galima pasakyti, kad profesorius situaciją apibūdina tiksliai, bet visa tai buvo galima padaryti atsargesniais žodžiais. Politinėje retorikoje toks pernelyg dominuojantis kūrybingumas laikomas politiko trūkumu.
ML. V. Landsbergis – ne šaltas paminklo marmuras, bet gyvų ir karštų jausmų kamuolys, tuo profesoriaus prakalbos ir įdomios, nemigdančios klausytojų.
R. Miknys. Dėkingas personažas kurti meninį kino filmą, dokumentinę apybraižą ar net romaną. Tiesa, tos kūrybinės užduoties tikriausiai imsis jau ne mūsų kartos kūrėjai.
ML. Ar kitos tokios spalvingos asmenybės Lietuvos dabartyje esama, o istorijoje būta?
R. Miknys. Man atrodo, kad tikrai ne. Bent jau šią akimirką negalėčiau prisiminti.
Šiuos mūsų pašnekovo dr. Rimanto Miknio žodžius palydėjo aplodismentai, tačiau jie skirti į Lietuvos nacionalinį muziejų įžengiančiai porai – jubiliatui profesoriui Vytautui Landsbergiui ir jo žmonai pianistei Gražinai Ručytei-Landsbergienei. Prasideda jubiliatui skirtos parodos atidarymas
Kalbėjosi Gediminas Zemlickas
* Terminas nuo italo Nicolo Makiavelio (Machiavelli, 1469–1527) veikale „Valdovas“ aprašytų bet kurių priemonių taikymo politikoje, norint pasiekti užsibrėžtą tikslą. Liūto ir lapės metaforos geriausiai apibūdina autoriaus siūlomas priemones politikoje. – G. Z. past.