Arnoldas Piročkinas
Tankiai, su sermėga apsivilkusi, vaikščio tikra išmintis.
M. Valančius. Žemaičių patarlėsRugsėjo viduryje, per Benjamino Kondrato knygos „Kūrėjų pėdsakais Jurbarko krašte“ pristatymą Jurbarko visuomenei, buvo užsiminta, kad Lietuvoje kaip niekad anksčiau turime gausų būrį neoficialių, be Rašytojų sąjungos nario pažymėjimų besidarbuojančių grožinės literatūros kūrėjų. Ir visais atžvilgiais tai sveikintinas reiškinys. Tačiau, skirtingai nuo profesionaliųjų literatų, vadinamiesiems mėgėjiškiems, saviveikliniams rašytojams trūksta visuomenės dėmesio: jų kūryba yra atsidūrusi literatūrinio gyvenimo pakraštyje, savotiškame užpečkyje. Ji lyg ir palikta dienugaliams. Jeigu tokia išvada tikra, tuomet reikia apgailestauti. Viena, abejingumas „mėgėjiškajai“ literatūrai keliais požiūriais kenkia jos kūrėjams. Dalykiškas, geranoriškas jų rašinių nagrinėjimas visų pirma paskatintų autorius kelti savo literatūrinį išprusimą, žadintų jų reiklumą savo pačių kūrybai. Antra vertus, net paprasčiausia „mėgėjiškųjų“ kūrinių apžvalga praturtintų visuomenę, ypač jaunąją kartą, tokiais praeities gyvenimo aspektais ir papildomomis interpretacijomis, kurių lyg ir stokoja profesionalų raštai rašteliai.
Tokios ir panašios kitos mintys kilo perskaičius minėtame knygos pristatyme kelis jo dalyvius apdovanojusios jurbarkiškės Birutės Beniušienės knygą „Ilgesys“ (Klaipėda: Druka, 2012. – 256 p.). Autorė jau daug metų gyvena Nidoje, bet ji gimusi Jurbarko rajono Švendriškių kaime. Kas važiuoja panemunėmis iš Kauno į Jurbarką ar atvirkščiai, tas neišvengiamai pralekia pro Šilinę. Nuo jos į šiaurę, „ant kalno“, ir yra jos gimtasis kaimelis, o jame, prie plento Šilinė–Raseiniai, jos tėviškės vieta, kurią ženklina kryžius. Kryžiai statomi ne tik žmonėms, bet ir tėviškėms… Čia kadaise buvo pavyzdingo ūkininko Vaitkaus sodyba.
Gimė Birutė Vaitkutė 1930 m., kada visa Lietuva minėjo Vytauto Didžiojo 500-ąsias mirties metines. Kadangi Vaitkai susilaukė ne sūnaus, kuriam jau iš anksto buvo numatytas Vytauto vardas, tai dukrelė pakrikštijama Birute – didžiojo, įžymiojo kunigaikščio ne mažiau lietuviams brangios motinos vardu. Taigi Birutei yra kas iš savo netrumpo gyvenimo papasakoti: paskutinis nepriklausomosios Lietuvos dešimtmetis, Šilinės pradžios mokyk-los keturios klasės-skyriai, 1940 m. birželio įvykiai ir pirmoji raudonoji okupacija, rudoji okupacija. Antroji okupacija peraugo Vaitkams į Sibiro tremtį, paskui jų suvargusių grįžimas į Lietuvą, darbas, gyvenimas Nidoje… Taip pat kūryba: ji penkių knygų – „Ruginė varna“, „Popieriniai paminklai“, „Pabėgėlė“, „Marių Koja“ ir „Nidos stebuklas“ – autorė. Ir štai iš šių penkių knygų sudaryta rinktinė „Ilgesys“.
Rinktinėje trys skyreliai: „Gimtinės takeliais…“, „Vaikystės akimirka“ ir „Kuršių nerijai“. Juose sudėta daug trumpesnių ir ilgesnių prozinių vaizdelių, atspindinčių vaikystės ir paauglystės dienas, taip pat autorės gyvenimo Nidoje epizodus ir apmąstymus. Ne viename kūrinėlyje jaučiamas išgyventų įvykių apgailestavimas. Kartais jis siejasi su palyginti apyšviesiu liūdesiu, bet kartais perauga į sielą draskantį skausmą: kodėl taip turėjo įvykti!
Pastarosios nuotaikos kūriniams atstovauja keli pasakojimai apie šiurpų Šilinės žydų likimą 1941 m. vasaros pabaigoje – „Kai gegutė užkukuos“ ir „Dovydo namai“. Pasakojimų centre – turtingiausio Šilinės žydo, plačioje apylinkėje žinomo kaip Mauškis (tikroji pavardė – Vėberis), sūnus Dovydas, sutrumpintai vadintas Dodkiu. Dar nė dešimties nesulaukęs berniukas. „Tai buvo labai geras, ramus vaikas. Storokas. Raudonais plaukiukais, strazdanotu apvaliu veiduku“, – apibūdino jį autorė. Kaip tais laikais tarp mokinių buvo paplitę, jis 1940 m. vasarą įrašė vadinamojoje „atminčių“ knygelėje ar albumėlyje Birutei, matyt, iš kažko gautą sentimentalią „atmintį“: „Birute, kai išauš pavasarėlis ar gegutė užkukuos, prisimink tu mane, ar aš gyvas, ar kapuos.“ Autorės vaizdelyje šie žodžiai praranda sentimentalumą: jie skamba kaip gūdi tragedijos pranašystė.
Su ne mažesniu siaubu Birutė Vaitkutė-Beniušienė pavaizduoja savo šeimos trėmimo sceną. Rašinyje „Atsisveikinimas“ susiduriame su niekšiška klasta. Prieš keliolika metų buvęs Vaitkų piemenukas, dabar stribas Juozas, apsimetęs geranorišku gelbėtoju, pašnibždomis pasiūlo, kol dar neprašvito, savo „gaspadoriui“ Vaitkui bėgti. Patikėjęs nuoširdumu, šis iš trobos su septynmečiu sūneliu Stasiuku glėbyje pro langą šoko į sodą. Tada „geraširdis“ stribas riktelėjo: „Buožės sprunka!“ Stribai tuojau sode ėmė bėglį talžyti. Gal būtų ir užmušę, jei ne išgąstingas sūnelio šauksmas. Pasitenkino tik smarkiai sukruvinę. Kuo paaiškintina stribo Juozo provokacija? Kerštas už patirtą skriaudą? Tikriausiai Vaitkus nebuvo piemenuko kaip nors nuskriaudęs.
Abu čia atpasakotus atvejus tam tikru mastu sieja nežmoniškumas. Jam priežasties išsilieti nereikia. Sklando kalbos, kad tarp Šilinės žydšaudžių buvęs Mauškio kumetis Lubinas, ir jis per egzekuciją Šilinės ąžuolyne sužeistą gal penkeriais metais vyresnę Dodkio seserį žvėriškai pribaigė. Ji, Jurbarko gimnazijos antrosios ar trečiosios klasės mokinė, ypač gražiai lietuviškai kalbėjusi, negi būtų kuo galėjusi nuskriausti tėvo kumetį. Tačiau gal tai tik kalbos, jei Birutė to nemini. Taigi iš kur abiem, kad ir visai priešiškų ideologijų žmonėms, tas žiaurumas? Vienam, Lubinui, „išpažįstančiam“ krikščioniškas vertybes, ir jo antipodui, stribui Juozui, „kovojančiam“ dėl humaniškiausios santvarkos žmonijos istorijoje? Pati B. Beniušienė šio klausimo nekelia, bet jis turėtų kilti kiekvienam jos kūrinių skaitytojui.
Daugelį B. Beniušienės kūrinėlių tiktų vadinti impresijomis. Knygoje šio žanro dalykams būdingas vienas savitas bruožas – kiek ironiškas autorės požiūris į vaizduojamus įvykius, personažus, net į pačią save. Štai tokio santykio ryškus pavyzdėlis. Jis neilgas, todėl įmanoma visą pacituoti:
Susitikimas
Buvo jaunystė. Buvo mylėta. Kentėta. Nepamiršta…
O daugelį metų svajojau, gal sutiksiu kur nepamirštąjį?
O susitikome netikėtai uostamiesčio dvivietyje dantų kabinete.
Kai drebindama kinkas įšliaužiau pas dantistę, pamačiau jį išsižiojusį.
Taigi… Susitikome…
Sugebėjimas pašaipokiškai žvelgti į gyvenimą – talento požymis. B. Beniušienės kūriniuose tai gana ryšku. Tenka apgailestauti, kad nėra vietos dar bent keliais pavyzdžiais šią išvadą patvirtinti.
Parašyti ilgesnį vaizdelį lengviau negu sukurti tokį, kuriame būtų maža žodžių, bet daug minties. Knygos autorė turi ir tokį talentą. Keli jos kūrinėliai – tai tiesiog sentencijos. Štai pavyzdžiai:
Žmonės
Žmonės, išėję į žmones, kartais visiškai praranda žmoniškumą…
Išrankiausios gėlės
Išrankiausios gėlės – rožės. Jos mėgsta vienumą. Greit vysta, nyksta ir miršta, jei greta netinkamas draugas ar kaimynas…
Savijauta
Jaučiuos kaip sklidinas kubilas privarvėjusio palašų vandens nuo šiaudinės pastogės…
Laiminga diena
Kai pirmąsyk savarankiškai parašiau pirmąjį žodį (o jis buvo „ma-ma“), pasijutau laiminga, turtinga ir labai mokyta…
Perskaitęs knygą, susimąsčiau: jeigu visokių lietuvių kalbos vadovėlių sudarytojai žinotų šią B. Beniušienės knygą, čia galėtų savo reikalui rasti įvairių įvairiausių tekstų: trumpesnių ir ilgesnių, linksmesnių ir liūdnesnių, žaismingesnių ir pamokomųjų. Tačiau ar tie vadovėlininkai leidinių jūroje užmatys kažkur Klaipėdoje išleistą 500 egz. tiražu neskandalingą knygą? Vargu. Jų akys tikriausiai nukreiptos į Vilniaus „tikrų“ rašytojų sukurptą produkciją. Juk čia gvildenamos pakylėtos, modernios problemos, atliepiančios naujojo europiečio poreikiams.
Jeigu B. Beniušienės „Ilgesys“ būtų išėjęs XX a. antrajame, trečiajame ar net ketvirtajame dešimtmetyje, tikriausiai Juozas Tumas-Vaižgantas būtų džiaugsmingai šūktelėjęs, jog rado perliuką. Šiandien perliukai nemadingi…
B. Beniušienė, davusi savo knygai pavadinimą „Ilgesys“, turėjo galvoje save – tai ilgesio išraiška. Tačiau tuo savo ilgesiu ji sugeba užkrėsti ir skaitytoją. Skaitydamas knygą, pasiduodi nejučiomis kažin kokiam ilgesiui: imi ilgėtis gražaus gyvenimo. Jeigu rašytojas sugeba primesti tam tikrą nuotaiką skaitytojui, tai jis pasiekia aukštumą, į kurią įkopti pavyksta ne kiekvienam menininkui.
Taigi, pasidalijus su skaitytoju mintimis apie B. Beniušienės knygą „Ilgesys“, sunku iškęsti nepasakius, kad nederėtų iš anksto numoti ranka į „saviveiklinių“ rašytojų kūrybą. Ne vienas iš jų gali pateikti kūrinių, kuriuos visai drąsiai verta statyti šalia tūlo išreklamuoto autoriaus rašinių.
Laikraščio „Mokslo Lietuva“ skaitytojas, retsykiais ir savo straipsniais praturtinantis mūsų leidinį Evaldas Vylius Navys į redakciją atnešė eilėraštį „Mama, mamyte“, kurį spausdiname Visų šventųjų ir Vėlinių proga.
Evaldą Vylių Navį mūsų skaitytojai žino kaip buvusį ilgametį Palangos Botanikos sodo ir Vilniaus universiteto Botanikos sodo direktorių, patyrusį dendrologą. Jis yra parašęs apie dvi dešimtis knygų, parengęs didelę studiją – Želdynų įstatymo koncepciją, parašęs knygą skirtą sodybų želdinimui, padaręs ir kitų reikšmingų darbų. Rašo eilėraščius, kai kuriuos galima perskaityti internete. Česlovo Kudabos premijos laureatas (2002 m.).
Lietuvos Respublikos Prezidento Dekretu „Dėl apdovanojimo „Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi“ (2011 m. rugpjūčio 30 d., IK-810) Evaldo Vyliaus Navio tėveliai Stasė Navienė ir Stasys Navys po mirties apdovanoti Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi.
MAMA, MAMYTE
Nors ilsiesi kapelyje Simne,
Jaučiu kiekvieną dieną aš Tave.
Gyva esi pušynų šlamesy,
Gyva ir vėtros ūžesy!
Regiu, nes įstrigai akių dugne.
Matau Tave prislėgtą vienumos,
Girdžiu Tave apgaubtą tylumos,
Juk negalėjai dingti iš tautos,
Tavo kurtos, mylėtos Lietuvos,
Bet ar sugrįši Tu iš nežinios?
Kiekvieną rytą aš keliu su Tavimi
Žinau, mamyt, ir Tu mane meni.
Sustingo mūsų prasvajotos dienos,
Nuo dabarties jas skiria laiko sienos,
Belieka pasikliauti vien atmintimi.
Mamyte, dingti iš šalies Tu negalėjai,
Visa širdim juk kraštą savąjį mylėjai.
Tikiu atversi Tu bendrų namų duris,
Dangus ir žemė man tuomet nušvis!
Seniai sugrįžt, mamyte, privalėjai.
Nuolat regiu Tave upelio tėkmėje,
Pažliugusiam dugne ir kranto smėlyje.
Spindi Giluičio ežero vandenyje,
Regiu aš Tavo veidą net akmenyje.
Paveikslą saugosiu savoje širdyje.
Liūdna rymot po lietumi,
Žinot, kad lyja Tavimi.
O kada krenta snaigės šaltos,
Iš Tavo kūno jos sutvertos.
Kai karšta, Tu liepsnoji ugnimi.
Sugaut laiko tėkmės aš negaliu,
Bet aplankyt Tave, mamyt, turiu,
Mamyte, aš pasižadu tvirtai,
Ateisiu, kai nuspręs Dievai –
Aš būti pas Tave tuojau galiu.
Evaldas Vylius Navys
2012 01 17