Prof. Ona Voverienė
2012 m. rugsėjo 26 d. „Arkos“ galerijoje atidaryta vienos žymiausių dabartinės Lietuvos dailininkių GRAŽINOS VITARTAITĖS jubiliejinė tapybos paroda „Sustojęs laikas“. Mįslingas parodos pavadinimas suintrigavo ne vieną dailininkės kūrybos gerbėją. Pati autorė jį paaiškino taip: „Sustojęs laikas, tai poetiškas požiūris į tikrovę, praeitį ir dabartį, leidžiantis žiūrovui patirti tapybinių bei muzikinių dermių vienybę ir jos improvizaciją. Manau, kad tokia raiška turi prasmę – veda į savęs pažinimą, kai paveikslo vidinis pasaulis patraukia žiūrovą, tarsi priverčia stabtelėti apmąstymams prieš visagalį laiką… Tapyba man yra muzika ir poezija, ir filosofija. Pirmiausia – tai jausmas, kuris atrandamas akimirkos žavesy, muzikiniame ritme, apmąstymuose, santykyje su žmogumi, jo aplinka ir būtimi. Mėgstu natiurmortą, peizažą, kuriems impulsą suteikia būtent gamta. Ji traukia paslaptimi ir grožiu – tiek detalėmis, tiek visuma ir harmonija“ (Tapybos parodos „Sustojęs laikas“ lankstinukas).
Gražina Vitartaitė gimė 1942 m. spalio 3 d. Panevėžio rajono Krekenavos miestelyje. 1966 m. baigė tapybos studijas tuometiniame Vilniaus dailės institute. 1967 m. įstojo į Lietuvos dailininkų sąjungą. 1971–1989 m. ji – Vilniaus dailės instituto tapybos katedros vyriausioji dėstytoja, docentė, katedros vedėja. Dailininkė yra surengusi apie 40 personalinių pa-rodų Lietuvoje ir užsienyje. Dalyvauja kasmetinėse Vilniaus dailininkų klubo „Plekšnė“ parodose. 1984 m. Gražinai Vitartaitei suteiktas Lietuvos nusipelniusios meno veikėjos garbės vardas.
Menotyrininkė doc. Nijolė Tumėnienė yra itin gerai įvertinusi dailininkės Gražinos Vitartaitės kūrybą, jos gebėjimą laisvai improvizuoti, „kurti įtaigius moderniškus fantastinius vaizdus, derinti tradiciją su konceptualiu nūdienos mąstymu“, pagrįstai žavisi dailininkės „meistriška kelių sluoksnių tapyba, kartais pavaizduojant ir lesiruotes, subtilų ir turtingą koloritą, jausmų trapumą, nepaprastai jautriai perteikta permaninga pajūrio gamtos bei erdvės nuotaika ir kerinčiu smėlio baltumu, plačiu visatos pojūčiu ir savitu filosofiniu pasaulio matymu“.
Prof. Giedrius Kazimierėnas ypač akcentuoja Gražinos Vitartaitės kūrybos, jos abstrahuotų formų muzikalumą, subtilias sąsajas su čiurlioniškąja mąstymo tonacija, kai pasaulis išreiškiamas apibendrintai, o kompoziciniai ženklai įgyja metaforinių reikšmių, liudijančių romantizmo ir lyrikos harmoniją. Lyrizmas – esminis lietuvių tautinio meno bruožas, savo raiška parodantis ir pačios tautos kilniuosius siekius ir idealus – santūrumą, taurumą, dvasingumą.
Prof. Giedriui Kazimierėnui antrino ir menotyros mokslų dr. prof. Algis Uždavinys. Jam Gražinos Vitartaitės darbai – tai „meniniais vaizdais perteiktos muzikinės improvizacijos, virstančios savotišku himnu pasauliui ir jame su savo būties paslaptimi žaidžiančiam žmogui“.
Jubiliejinėje Gražinos Vitartaitės parodoje – 28 paveikslai. Dauguma jų nutapyti 2009–2012 metais. Tai – „Nevėžis III“ (2011); „Metamorfozė“ (2010); „Kormoranai“ (2011); „Jūra“ (2012); „Pervalka“ (2010); „Neringa“ (2010); „Švytėjimas“ (2012: „Būtingė“ (2012); „Neringa“ (2009); „Žalias krantas“ (2009) ir kt. Iš ankstesnės jos kūrybos parodoje eksponuojami paveikslai „Geltona šviesa“ (2005); „Sidabrinis mūsų žemės kraštas“ (2004) ir kt.
Jau patys paveikslų pavadinimai rodo, kad dailininkės didžioji meilė ir stipriausioji kūrybos įkvėpimo versmė yra Baltijos jūra, dangus virš jos ir jos smėlio simfonija. Ji nuostabiai skamba dailininkės kūryboje. Ir nors pastaraisiais metais dailininkės žvilgsnis grįžta prie gimtinės peizažo, kuriame karaliauja Nevėžis, šioje parodoje vis dar dominuoja mėlyna ir geltona spalva, įvairiausi jų atspalviai – danguje virš Baltijos, pati jūra ir smėlio kopos, jų dinamika, keičiantis oro sąlygoms, asocijuojanti su žmogaus jausmų palete. Gamtos vaizdai dailininkės kūryboje tokie įtaigūs tarsi hipnotizuojantys – stovėdamas prieš juos girdi ir Baltijos jūros ošimą ir pamario meldų šnarėjimą, lengvam vėjeliui papūtus, per tirštą rūką matai iš jūros gelmių iškylantį Jūratės veidą ir jos akis, o suraizgytuose pajūrio miglių tinkluose išvysti švytinčias linksmas ugneles, tarsi Joninių naktį pražydusius paparčio žiedus „Pajūrio erdvės“ (2010).
Nesu menotyrininkė. Tik eilinė parodų lankytoja, literatūroje ir mene ieškanti tautinio meno savitumo, jo grožio ir spalvų. Gražinos Vitartaitės kūryboje juos visada randu. Į dailininkės parodas visada einu kaip į šventę, susitikimą… su pačia Lietuva. Ir šioje jubiliejinėje parodoje ją sutikau, švytinčią mielomis akiai ir širdžiai lietuviškos, sulyrintos ir mitologizuotos gamtos spalvomis, jų deriniais, melodingu skambesiu. Įėjus į parodų salę, akis pirmiausia nevalingai prikausto dailininkės gimtinės spalvų auksinis švytėjimas paveiksle „Skęstantis vakaras Nevėžyje“ (2011). Ilgai stovėjau prie šio paveikslo, stengdamasi įminti šio švytėjimo unikalumo paslaptį. Iki šiol, išskyrus Archipo Kuindži paveikslą „Beržynėlis“, tokio švytėjimo niekur nebuvau mačiusi. Su dailininke Zita Mažeikaite svarstėme, kokia paslaptis šiame švytėjime paslėpta. Jos nuomone, tai talentingai parinktas ir harmonizuotas spalvų kontrastas, ko gero, reiškiantis dailininkės kūryboje naujos krypties pavasarį.
Gamtos – žemės, medžio, vaisių, jūros – vertybė lietuvių pasaulėjautoje gyvavo šimtmečiais, buvo amžino gyvenimo simboliai. Kiekvieną pavasarį vaismedžiai pražysta, duoda vaisius, rudenį numeta lapus, o kitą pavasarį vėl atgimsta. Taip tęsiasi amžinasis ratas. Su juo lietuvis personifikavo ir savo gyvenimą. Vinco Krėvės apsakyme „Skerdžius“ pagrindinis veikėjas Lapinas samprotauja: „nukirsti tokį medį (Grainio – O. V.), vis tiek kaip žmogų užmušti“. Kai liepą jos savininkas nukirto, neatlaikė senolio širdis ir jis mirė. Gamtos mirtis reiškia ir žmogaus mirtį. Vandos Juknaitės „Šermenys“ – savotiškas rekviem Lietuvos kaimui ir jo etnokultūrinėms vertybėms, šimtmečiais puoselėtoms mūsų tėvų ir protėvių. Dabartinis Lietuvos žmogus prarado ryšį su gamta. Jam tai jau nėra vertybė. Nėra vertybė ir lietuvybė, mūsų tautinė kultūra. O jos gelmėse – ta pati gamta. Todėl šiandien lietuvių tautai ir yra taip sunku. Taip ir bus, jeigu ji neatsigręš į Motiną Žemę, neprisiglaus prie jos širdies, neišgirs jos puoselėtų Tautos vertybių šauksmo. Dailininkė Gražina Vitartaitė savo kūryboje liko joms ištikima, o savo paveikslais ir parodomis Tautos vertybes gaivina.