Lapkričio 7-ąją dieną Lietuvos MA vyko apskritojo stalo diskusija „Mokslo žurnalų leidyba: plagijavimo prevencija ir leidybos etika“, kurioje savo patirtimi dalijosi projekte „Periodinių mokslo leidinių leidyba“ dalyvaujantys redaktoriai. Šio projekto metu organizuota apklausa „Plagiato prevencija mokslo žurnalų leidyboje“, kurios rezultatus pateikiame skaitytojams.
Eleonora Dagienė
Raimundas Kirvaitis
Įvadas
Plagijavimas, pastaruoju metu ir savęs plagijavimas (angl. self-plagiarism), bei nežabojamas publikacijų skaičiaus didėjimas diskutuojami visame pasaulyje, apie tai rašomi moksliniai straipsniai, kuriami ir tobulinami programiniai įrankiai bei technologijos teksto sutapimams bei „patobulintoms“ iliustracijoms aptikti, tačiau problema nė kiek nemažėja.
Siekiant išsiaiškinti, kiek ši problema aktuali Lietuvoje ir mokslo žurnalų leidėjų bei autorių požiūrį į šią problemą, Lietuvos mokslo periodikos asociacija (LMPA) inicijavo apklausą „Plagijavimo prevencija Lietuvos mokslo žurnalų leidyboje“. Nuoroda į elektroninės apklausos anketą buvo išsiųsta 350 Lietuvos mokslininkų, vienaip ar kitaip susijusių su Lietuvos mokslo žurnalų leidyba. Atrinkus tik su mokslo žurnalų leidyba susijusių respondentų atsakymus (161 užpildytą klausimyną) galima pagristai teigti, kad apklausoje dalyvavo su aptariamais klausimais gerai susipažinę asmenys (1 pav.), atstovaujantys visoms mokslo sritims. Apklausos rezultatai ir ypač komentarai rodo, jog mokslinis nesąžiningumas, taip pat plagijavimas ar savęs plagijavimas Lietuvos mokslininkams yra opi problema: 76 % respondentų vienaip ar kitaip susidūrė su plagijavimo atvejais. Anoniminėje apklausoje beveik kas trečias respondentas apklausos pabaigoje pateikė gana išsamius komentarus, kurie atskleidžia, kad Lietuvoje plagijavimas – tik nedidelė dalis problemų, tiesiogiai susijusių su moksline etika, ir iki 2012 m. nesimatė jokių institucijų bandymų jas spręsti. Respondentų komentaruose juntamas nusivylimas, kad nieko negalima pakeisti, ir nesąžiningumo problema toliau tik didės. Pažymėtina, kad Lietuvos mokslo institucijos turi įvairių etikos deklaracijų ir kodeksų, tačiau neturi konkrečių formalizuotų (patvirtintų) procedūrų, padedančių kodeksus padaryti veiksmingus.
Akademinėje bendruomenėje džiugiai sutikta žinia, jog Lietuvos mokslo taryba vykdo akademinės etikos ir procedūrų kontrolieriaus atranką. LMT tinklalapyje skiltyje „Apie tarybą“ rašoma: „Kontrolierius yra valstybės pareigūnas, Akademinės etikos ir procedūrų kontrolieriaus tarnybos vadovas, nagrinėjantis skundus ir inicijuojantis tyrimus dėl akademinės etikos ir procedūrų pažeidimo.“ (daugiau adresu http://www.lmt.lt/lt/apie-taryba/akademines-etikos-proceduru-kontrolierius.html)
Apklausoje siekta gauti informacijos apie respondentų požiūrį į straipsnio originalumą, apie jų asmeninę patirtį nustatant plagijavimo faktus, apie požiūrį į savęs plagijavimą. Taip pat siekta išsiaiškinti, kiek Lietuvos mokslo visuomenė informuota apie esamas plagijavimo prevencijos sistemas, kas turėtų jas taikyti ir kiek jos jau taikomos. Anketa baigiama klausimais apie galimą elgesį, nustačius plagijavimo faktą, ir plagijavimo prevencijos galimybes.
Straipsnio originalumas
Mokslininkams žinoma, jog visuose žurnaluose deklaruojama, jog jame publikuojami originalūs, niekur anksčiau nepublikuoti rankraščiai, tačiau originalumo savoka retai būna apibrėžta. Klausimas buvo formuluotas taip: kiek procentų naujos originalios medžiagos turi būti rankraštyje, kad jį galima būtų laikyti originaliu (2 pav.). Klausimo komentare buvo paaiškinta, kad prie naujos anksčiau neskelbtos medžiagos nepriskirtinos savo ar kitų autorių straipsnių citatos, literatūros sąrašas. Kitaip tariant, jau klausiant a priori teigta, kad šimtaprocentinis naujumas praktiškai neįmanomas, tačiau du respondentai (iš pasirinkusių „kita“) pripažintų tik šimtaprocentinį naujumą. Daugiausiai naujos medžiagos reikalauja žurnalų leidėjai bei žurnalų redaktoriai.
Dauguma komentarus parašiusių autorių mano, kad straipsnio originalumas procentais neišmatuojamas, jį lemia duomenų interpretacijos ir išvadų naujumas. „Kartais gali būti, kad vieno sakinio išvada gali būti grindžiama dideliu kiekiu savo ar kitų jau skelbtos medžiagos“, – rašoma viename komentare. Kitas komentatorius jam neakivaizdžiai pritaria: „gali būti labai smulki, bet itin svarbi detalė, apverčianti visą pasaulį; mokslo istorija tai žino“. Viename iš komentarų rašoma: „Lietuvos įstatymuose nėra skaitinėmis vertėmis apibrėžiamos citavimo apimtys; kiek kitų asmenų kūrinių ištraukų gali būti mokslo kūrinyje lemia mokslo kūrinio ypatumai“. Vienas kitas komentatorius kritiškai vertina pateiktą klausimą. Vienas jų rašo: „Jei autorius gilinasi į tą pačią problemą, nelogiška, kad jis straipsnyje nepanaudos savo anksčiau skelbtos tyrimų medžiagos. Kam jis apskritai gilinasi į problematiką, jei kiekvienąkart turi pateikti visai naują medžiagą? Gal geriau vis keisti tyrinėjimų kryptį ir plaukti paviršiumi, kad atitiktum ekspertų iš oro nuleistus naujumo kriterijus?“ Kitas rėžia tiesiai: „Klausimas suformuluotas nekorektiškai“. Džiugina tai, kad didžioji dalis komentatorių atmesdama mechanišką požiūrį nemano, jog problema neišsprendžiama, ir teigia, kad viską lemia autorių etika.
Skirstant respondentus pagal mokslo kryptis ir šakas pastebima, kad tik fizinių ir tik tarpdisciplininių mokslų žurnalų atstovai dažniausiai rinkosi variantą „Daugiau kaip 70 % naujos medžiagos“, o humanitarinių, socialinių ar technologijų mokslų – „Daugiau kaip 50 % naujos medžiagos“.
Respondentų sąlytis su plagijavimo problema
Klausta, ar praktiškai susidūrėte su plagijavimo problema. Kiek nelaukta, kad ši problema daugiau ar mažiau palietė tris ketvirtadalius respondentų (3 pav.). Plagijavimo problemą teko spręsti visiems apklausoje dalyvavusiems leidėjams. Maždaug pusė redaktorių ir recenzentų į šį klausimą taip pat atsakė „taip“, maždaug trečdalis redaktorių, recenzentų ir autorių atsakė „iš dalies“. Su plagijavimo problema neteko susidurti tik kas penktam autoriui ir kas šeštam redaktoriui ar recenzentui.
Komentarus šiuo klausimu galima paskirstyti į tokias kategorijas: kitų mokslininkų tyrimų rezultatai be nuorodų teikiami kaip savo; straipsnio dublikatai spausdinami skirtinguose žurnaluose su šiek tiek pakeistu pavadinimu ir dar blogiau – su pakeistu autorių sąrašu; informacija kartojama kiek kitu aspektu, siekiant daugiau straipsnių; dalinis savęs plagijavimas, nenurodant šaltinio; kitų autorių medžiaga teikiama ar perpasakojama, nenurodant šaltinio; šiek tiek pakeistos metodikos, schemos, algoritmai pristatomi kaip originalūs; perpasakojami užsienio šalių straipsniai užbaigiant straipsnį kuklia Lietuvos medžiagos analize.
Respondentai nurodo, kad apžvalginio straipsnio, net ir savo paties darbų apžvalginio straipsnio, nereikėtų laikyti plagiatu. Reiškiama nuomonė, kad ir neprofesionalus darbas prilygintinas plagiatui. Kai kurie respondentai mano, kad tekstų, kuriuose dominuoja citatos, negalima laikyti originaliais.
Nemaža respondentų dalis atkreipia dėmesį į plagiatus bakalaurų ir magistrų baigiamuosiuose darbuose ir net daktaro disertacijose. Nurodomi ir priešingi atvejai, kai šių darbų vadovai publikuoja baigiamųjų darbų medžiagą nenurodydami baigiamojo darbo autoriaus.
Pastebima ir tai, kad siekti didelio straipsnių skaičiaus nusižengiant etikai skatina esama mokslininkų ir institucijų vertinimo sistema.
Ar savęs plagijavimas tokia pat problema, kaip ir plagijavimas?
Du klausimai iš eilės buvo susiję su savęs plagijavimu: ar toks reiškinys Lietuvos mokslininkams žinomas ir ar jie tai laiko problema (4 pav.). Klausėjams buvo įdomu, kiek atsakymai koreliuoja su respondento priklausomybe autoriams, recenzentams, redaktoriams ir leidėjams. Pasirodė, kad šis reiškinys žinomas 85 % redaktorių ir leidėjų bei 76 % autorių ir recenzentų. Tačiau didelę problemą įžvelgia tik apie ketvirtadalis žurnalų redaktorių ir leidėjų bei mažiau nei kas penktas autorius ir recenzentas. Didžioji dalis visų respondentų nemato problemos, kai autorius praplečia iki straipsnio konferencijos medžiagos tekstą.
Nemaža dalis šio klausimo komentatorių nepripažino ne tik klausimo apie savęs plagijavimą aktualumo, bet net tokio termino teisėtumo: „savo minčių kartojimas nėra plagijavimas“; „savęs plagijavimo terminas yra nelogiškas ir net kvailas“; „savo idėjų kartojimo skirtinguose straipsniuose ar leidiniuose nelaikau savęs plagijavimu, šį terminą išvis laikau prieštaringu“; „nekorektiškai suformuluotas klausimas“. Šias nuostatas komentatoriai grindžia tokiais argumentais:
„Kiekvienas autorius, mokslininkas ar menininkas, sukūręs kūrinį tampa jo savininku ir gali jį tiražuoti kur nori ir kiek nori, jei tai neprieštarauja sutarčiai su leidėju. Poeto nekaltiname savęs plagijavimu, jei savo eilėraštį jis pirma skelbia periodikoje, o paskui įtraukia į savo poezijos rinkinį.“
„Mokslininkas kartais pakartoja metodinę dalį, ypač skelbdamas straipsnį tarptautinėje spaudoje, kai metodikos klausimai buvo aprašyti mažai žinomame žurnale. Kartais net straipsnio recenzentai paprašo papildyti straipsnį ta metodine medžiaga, kuri jau buvo publikuota, bet mažai žinoma plačiajai mokslo bendruomenei.“
„Norint plėtoti mintį ar teoriją, neišvengiamai reikia pasikartoti.“
„Jei autorius sukuria savo teoriją (modelį) ir ją taiko vis kitu aspektu, manau, kad tai yra visiškai originalu.“
„Socialinių ir humanitarinių mokslų tyrimai didžia dalimi yra tęstiniai, jų metu gauti duomenys gali būti analizuojami įvairiais aspektais, tad kartais gali atrodyti kaip straipsnių perrašymas.“
„Piktybiškas informacijos dauginimas siekiant daugiau publikacijų yra blogai. Kai autorius parašo savo anksčiau skelbtų straipsnių apžvalginį straipsnį, yra gerai, nes sutaupo kitų tyrėjų laiką. Griežtos ribos tarp abiejų atvejų nėra. Ar dviejų straipsnių apžvalga jau apžvalga ar kompiliacija? O trijų? O penkių?“
„Visi moksliniai straipsniai, jei juos rašo rimtas į vieną sritį susitelkęs mokslininkas, tiesiog privalo būti išleidžiami straipsnių rinkiniu ar monografija. Tas pats su konferencijos tezių medžiaga – jos bevertės, jei nepraplečiamos iki straipsnio. Konferencijoje išsakytos mintys taps prieinamos platesnei auditorijai praplečiant tezes iki straipsnio ar net monografijos dalies.“
Reikia pripažinti, kad didžioji komentatorių dalis teigia, kad konferencijos medžiagos praplėtimas iki straipsnio žurnale nėra savęs plagijavimas: „konferencijos būna įvairios ir jų medžiagos kartais skelbiamos tik kaip informacija, kartais lietuviškai, jei iš tokios medžiagos autorius parašė rimtą straipsnį, argumentuotai išanalizavo duomenis, tai gali būti kokybiškai nauja medžiaga“; „konferencijoje dažniausiai pristatomi tik rezultatai, o straipsnyje aptariama, kaip rezultatas pasiektas“; „konferencijos medžiagoje dažniausiai būna tik bendros užuominos arba nepilni tyrimai“; „konferencijoje yra galimybė pasikeisti nuomonėmis ir suvokti analizuojamos problemos aktualumą“; „kad pranešimas taptų straipsniu, reikia nemažai padirbėti, tai skirtingi žanrai, pranešime tik iškeliama problema, o straipsnyje ji nuodugniai išnagrinėjama“.
Yra komentarų, nesutampančių su daugumos nuomone: „Savęs plagijavimo nepateisinu vien todėl, kad taip „prišiukšlinama“ mokslo straipsnių erdvė“.
Yra komentarų, aiškinančių problemos priežastis: „tai kiekybinių mokslo rodiklių arba „mokslinių“ taškų rinkimo problema“.
Ar žurnalui pateikti straipsniai tikrinami dėl plagijavimo ir savęs plagijavimo?
Lietuvos žurnalų redaktoriai dėl vienokių ar kitokių priežasčių neišnaudoja galimybių, kurias suteikia plagijavimo prevencijai skirtos technologijos. Jie ir toliau pasikliauja recenzentų kompetencija, kuria rėmėsi pastarąjį šimtmetį, tačiau kompiuterių ir interneto amžiuje plagijavimo prevencijai recenzentų pagalbos jau nebepakanka. Atsakymų pasiskirstymas parodytas paveiksle.
Klausimo komentatoriai pabrėžia, kad nepaisant tikrinimo ar netikrinimo, autorius privalo garantuoti straipsnio originalumą. Išsakoma ir nuomonė, kad originalumo patikrą turėtų vykdyti techniniai redaktoriai. Atkreipiamas dėmesys, kad ir neturint prieigos prie specializuotos programinės įrangos, problema bent iš dalies sprendžiama, pasinaudojant Google paieškos sistema.
Bus daugiau