2012 m. mokslo premijos užsienio lietuviams
Šiais metais sulaukta 14 kandidatūrų, pretendavusių į mokslo premiją užsienyje gyvenantiems lietuvių kilmės mokslininkams. Premiją įsteigė LR Švietimo ir mokslo ministerija, lapkričio 8 d. ji buvo įteikta jau šeštą kartą.Teikimo ceremonija vyko ministerijos rūmų Ovaliojoje salėje. Praėję visus atrankos sietus pagal ekspertų vertinimus labiausiai verti premijos pasirodė esantys chemikas Vilius Lėnertas (Vokietija), psichologas Romualdas Kriaučiūnas (JAV) ir biochemikas Skirmantas Kriaučionis (Jungtinė Karalystė).
Mokslo premijos užsienio lietuviams, taip pat Lietuvos pilietybę turintiems užsienyje gyvenantiems mokslininkams, teikimo iškilmės vyko įprasta vaga, jau spėjusia tapti tradicine. Renginį vedė žurnalistas Audrys Antanaitis, o muzikinę dalį papuošė Lietuvos muzikos ir teatro akademijos jaunosios atlikėjos – solistė Vera Talerko (dėstytoja Asta Krikščiūnaitė) ir akompaniatorė magistrantė Monika Laukaitytė.
Laureatus pasveikino švietimo ir mokslo ministras Gintaras Steponavičius, pasidžiaugęs, kad kandidatų premijai gauti skaičius kasmet didėja ir juos galima vertinti pasaulinio mokslo kontekste. Ta pačia proga pasakysime, kad iš 14 kandidatų daugiausia paraiškų – keturios – sulauktos iš JAV, po dvi iš Jungtinės Karalystės ir Vokietijos, po vieną kandidatą turėjome iš Italijos, Šveicarijos, Australijos, Rusijos, Ispanijos ir Taivano. Paraiškas vertino Lietuvos mokslų akademijos ekspertai, o laimėtojus atrinko komisija, kurią sudarė Švietimo ir mokslo ministerijos, Pasaulio lietuvių bendruomenės, JAV lietuvių bendruomenės, Lietuvos mokslų akademijos, Lietuvos mokslo tarybos, Prezidentūros ir Užsienio reikalų ministerijos atstovai. Komisija neabejotinai atsižvelgė ir į šių premijų keliamus tikslus, t. y. skatinti išeivijos ir užsienyje dirbančius Lietuvos mokslininkus puoselėti lietuvybę, palaikyti ryšius su Lietuvos mokslo bendruomene, aktyviai dalyvauti užsienio lietuvių bendruomenių veikloje. Ministras G. Steponavičius atkreipė dėmesį, kad nors apdovanotieji dirba užsienio šalyse, bet nėra atitrūkę ir nuo Lietuvos reikalų, dirba pasaulinio mokslo ir kartu Lietuvos mokslo labui. Žodžiu, jų pasiekimais turi teisę didžiuotis ir Lietuvos žmonės.
Dar pasakysime, kad ligi šiol premiją buvo gavę 18 užsienio mokslininkų. Premijos dydis – 13 tūkst. litų.
Pervažiavo istorijos ratai
Ministrui įteikus visiems trims laureatams gražiai įrėmintus apdovanojimą liudijančius diplomus ir šią iškilmingą ceremoniją palydėjus susirinkusiųjų plojimais prasidėjo sveikinimų dalis. Pasaulio lietuvių bendruomenės atstovė Lietuvoje Vida Bandis su vienu iš laureatų – Romualdu Kriaučiūnu – mokėsi vienoje klasėje, o dabar iškilmingoje aplinkoje, ministerijos Ovaliojoje salėje galėjo pasveikinti savo bendraklasį. O su kitu laureatu – Viliumi Lėnertu susipažino sunkiais pokario metais Vokietijoje, kur teko kurį laiką gyventi su tėvais pasitraukus iš Lietuvos. Maža Lietuva, bet ir pasaulis nėra labai didelis.
Vida Bandis pabrėžė, kad šių metų mokslo premijos laureatai dirba žmonijos labui įvairiose šalyse, kartu kuria ir Lietuvos ateitį. Tai kilniausias būdas garsinti Lietuvos vardą pasaulyje. V. Bandis įsitikinusi, kad tolesnė šių apdovanojimų ateitis šviesi, nes dar niekada tiek daug jaunų žmonių iš Lietuvos nėra studijavę užsienio universitetuose, tiek disertacijas rašančiųjų jaunų lietuvių dar nėra buvę mūsų šalies istorijoje. Nemaža jų dalis pasirinks mokslinės veiklos kelią, o įsilieję į mokslininkų gretas garsins ir Lietuvos vardą. Apdovanojimus skirstančios komisijos lauks vis sunkesnis darbas, nes rinktis teks iš vis didesnio būrio puikių darbų autorių. Pasaulio lietuvių bendruomenės atstovė linkėjo pasklidusiems po pasaulį tautiečiams nepamiršti, iš kur jie atėjo, imti pavyzdį iš šių metų laureatų.
klausytojų – Vilius Lėnertas ir Romualdas Kriaučiūnas
Įspūdingą sveikinimo kalbą pasakė Vokietijos Federacinės Respublikos nepaprastasis ir įgaliotasis ambasadorius Lietuvoje J. E. Matijas Miulmenštatas (Matthias Mülmenstädt). Ambasadorius daugiausia dėmesio skyrė – ir tai suprantama – Klaipėdoje 1937 m. gimusiam dr. Viliui Lėnertui. Išties šio žmogaus ir jo giminės istorija ypatinga, bet kartu ir būdinga šiam kraštui. Pats V. Lėnertas nelaiko savęs nei lietuviu, nei vokiečiu, bet klaipėdiečiu – gimusiu Lietuvoje. Šiame sakinyje galima įskaityti ištisų Europos tautų dramą, o Vilius Lėnartas yra vienos iš jų atstovas, patyręs XX a. kataklizmus. Jo protėviai iš tėvo pusės buvo zalcburgiečiai, po Didžiojo maro atsikraustę į Klaipėdos kraštą. Kita giminės atšaka atvyko iš Prancūzijos – kaip hugenotai turėjo bėgti į saugesnį kraštą. Abi giminės šakas siejo tai, kad buvo protestantiškos. V. Lėnerto gyslomis teka taip pat ir lietuviškas, teisingiau gal lietuvininkų – Pėteraičių, Gruzdžių ir kitų kraujas, bet mama buvo vokiečių kilmės, tad šeimoje kalbėta vokiškai.
1939 m. kovo 23 d. į Klaipėdos kraštą įžengus Vokietijos kariuomenei, iš pagrindų pasikeitė ir Lėnertų šeimos gyvenimas. Tėvas neišvengė vokiečių armijos, o sveikatai pablogėjus buvo išvežtas gydyti į Daniją. Vokietijai pralaimėjus karą gydytas Hamburge. Motina su keturiais vaikais traukėsi skolintais arkliais į Vakarus, Karaliaučiaus link. Ten pateko į karo katilą. Teko kentėti keletą mėnesių, kol ištrūko. Danijoje atsidūrė pabėgėlių stovykloje. Po kelerių metų per Raudonąjį kryžių Vokietijoje susirado tėvą. Šeima susijungė Šiaurės Vokietijoje.
Vokietijos ambasadorius Matijas Miulmenštatas nuoširdžiai apgailestavo, kad Lėnertų šeimai teko patirti tiek išbandymų per Antrąjį pasaulinį karą ir pokario metais.
Gabus visur prasimuš
V. Lėnerto gabumai atsiskleidė dar pradžios mokykloje, o 1951 m. jis įstojo į Vasario 16-osios lietuvių gimnaziją. Vienintelis tarp brolių ir sesers Vilius Lėnertas išreiškė tokį pageidavimą. Galiojo sąlyga, kad į gimnaziją priimami mokantys lietuviškai arba norintys šios kalbos pramokti. Trylikametis vaikinukas suvokė, kad tai galimybė pakreipti gyvenimo vagą norima linkme. Pavyko tėvą įkalbėti, kad išleistų jį į Dipolcą, kur ta lietuviška gimnazija buvo atidaryta. Svarbu ir tai, kad prie gimnazijos buvo ir bendrabutis. Į lietuvių gimnaziją buvo priimtas kaip klaipėdiškis, bendrabutyje gyvendamas gretai pramoko lietuvių kalbos, kurios ligi tol nemokėjo.
Priimtas į lietuvių skautų gretas netrukus tapo skautų vadovu. 1957 m. vyko Pasaulio skautų suvažiavimas, kuriame su kitais lietuviais skautais dalyvavo ir V. Lėnertas. Svečias apie tai neužsiminė, bet šių eilučių autoriui atmintį atgaivino visai atsitiktinai po ranka patekęs 2003 m. „Mokslo Lietuvos“ numeris, kuriame spausdinome interviu su dr. Algirdu Končiumi. Jis priminė JAV lietuvio Broniaus Aleksandravičiaus pasakojimą apie minėtą skautų suvažiavimą. Jame dalyvavo visos valstybės, kuriose veikė skautų organizacijos. Bet ką daryti su Sovietų Sąjungos okupuotomis šalimis? Kaip dalyvauti lietuviams? Klausimą padėjo išspręsti Lichtenšteino princas, kuris sutiko tautų parade nešti lietuvišką tautinę vėliavą. Tą vėliavą Algirdas Končius išsaugojo, o gavo ją iš savo bendraklasio Kauno „Aušros“ berniukų gimnazijoje Vytauto Skrinsko. Jis taip pat dalyvavo 1957 m. pasaulio skautų suvažiavime, gyveno Toronte, Kanadoje. Jo perduota vėliava saugoma Lietuvos nacionaliniame muziejuje.
Gaila, V. Lėnerto neteko paklausti, ką jis prisimena iš to Lietuvos skautams reikšmingo įvykio, bet patį šį faktą verta prisiminti.
Gimnazijoje V. Lėnertui geriausiai sekėsi gamtos mokslai, o ypač jį traukė chemija. Savarankiškai darė įvairius bandymus, buvo savamoksliškai įsikūręs net laboratoriją. 1957 m. gavęs gimnazijos baigimo atestatą iškart pasirinko chemijos studijas Heidelbergo Gamtos mokslų fakultete. Kartu dėstė algebrą Vasario 16-osios lietuviškoje gimnazijoje. Įstojo į Vokietijos lietuvių bendruomenę, buvo daug kartų renkamas į bendruomenės tarybą. Intensyvius santykius su lietuviškąja aplinka Vokietijoje palaiko ligi šių dienų.
Nuo susižavėjimo chemija prie metabolinių ligų tyrinėjimo
Baigęs universitetą pradėjo rengti mokslų daktaro disertaciją, tam teko gilintis į klinikinės medicinos dalykus. Įgijęs gamtos mokslų daktaro laipsnį ir išlaikęs atitinkamus medicinos disciplinų egzaminus pradėjo dirbti Freiburgo universiteto Vaikų klinikoje kaip klinikinės chemijos specialistas. 1967 m. jam pavyko įsteigti ir įrengti Įgimtų metabolinių ligų diagnostikos ir tyrimų laboratoriją – pirmą tokio pobūdžio Vokietijoje. Neilgai trukus į laboratoriją pradėta siųsti tyrimų medžiagą iš visos Vokietijos, tad Freiburgo Vaikų klinika išgarsėjo kaip įgimtų metabolinių ligų diagnostiko centras.
1980 m. Miunchene V. Lėnertas sutiko jauną lietuvių mediką, kuris stažavosi kardiologijos srityje. Papasakojo apie savo darbus ir paprašė Lietuvoje rasti gydytoją ar mokslininką, kuriam tie darbai būtų įdomūs. Po kurio laiko su V. Lėnertu susisiekė Lietuvos sveikatos apsaugos ministerijos Eksperimentinės ir klinikinės medicinos mokslinio tyrimo instituto pediatrijos skyriaus vedėja prof. Elena Birutė Puodžiūnienė. Susipažino laiškais, paskui V. Lėnertas gavo kvietimą dviem savaitėms atvykti į Vilnių ir minėtame institute pediatrams ir biochemikams skaityti paskaitų. Taip V. Lėnertas 1981 m. pirmą kartą atvyko į Lietuvą.
Viešnagės metu bandė aiškintis, ar Vilniuje būtų galima įsteigti panašią laboratoriją, kokią jis pats buvo įsteigęs Freiburge. Prof. E. B. Puodžiūnienės laboratorijoje jau tuo metu buvo atliekama daug įgimtų metabolinių ligų diagnostikos ir tyrimo darbų, bet būtiniausios brangios aparatūros nupirkti bent jau artimiausiu metu Lietuvai nebuvo įmanoma. Todėl su Lietuvos pediatrais ir Vilniaus universiteto medikais V. Lėnertas mėgino bendradarbiauti kitu būdu – pažindino Lietuvos mokslininkus su įgimtomis metabolinėmis ligomis, mokė atlikti reikalingus tyrimus. Taip bendradarbiaujama jau kone du dešimtmečius. 1997 m. Lietuvos Prezidentas Algirdas Mykolas Brazauskas Viliui Lėnertui prašant ir Vokietijos lietuvių bendruomenės valdybai pritariant suteikė jam išimties tvarka Lietuvos pilietybę.
Kas yra tos įgimtos metabolinės ligos?
V. Lėnertas aiškina labai paprastai. Mūsų maistas susideda ir baltymų, riebalų ir angliavandenių. Žmogaus organizme veikiant biokatalizatoriams tos medžiagos skyla į sudėtines dalis – amino ir kitas rūgštis. Vėliau jos per kraują patenka į kepenis, toliau skaidomos. Vykstant šių skaidymo produktų lėtiniam „deginimui“ išsiskiria energija, būtina bet kuriam gyvam organizmui. Tas skaidymas yra daugiapakopis procesas, kuriame dalyvauja įvairūs fermentai ar jų kofermentai. Jeigu dėl įgimto genetinio defekto kurio nors fermento organizmui stinga, nevyksta tam tikros medžiagos skaidymas, kaupiasi organizmui kenksmingi metabolitai. Pasireiškia įgimtas metabolinis defektas. Analizuojant paciento kraujo ar šlapimo mėginius aptinkama, kurie fermentai jo organizme neveiklūs. Diagnozavus galima taikyti gydymo priemones.
V. Lėnerto bendradarbiavimo su Lietuvos pediatrais ir mokslininkais rezultatas – keliolika vizitų į Lietuvą, 18 bendrų publikacijų su Lietuvos kolegomis lietuvių ir anglų kalbomis Lietuvos moksliniuose žurnaluose. Ir tai ne viskas.
Savo pranešime V. Lėnertas priminė įgimtos metabolinės ligos atvejį, kuris Lietuvoje buvo aptiktas pirmą kartą. Vienoje šeimoje du kūdikiai mirė pirmą savaitę po gimimo – ligos priežasties nustatyti nepavyko. Gimė trečias kūdikis, atrodytų, visiškai sveika mergaitė. Po kelių valandų prasidėjo viduriavimas, mieguistumas, raumenų hipotonija (silpnumas) ir kvėpavimo sutrikimas. Antrą ir trečią dieną išsivystė koma ir dekompensuota metabolinė acidozė. Nors intensyviai gydyta mažoji pacientė išgyveno tik šešias dienas. Nusiųstas šlapimo pavyzdys į vieną užsienio universiteto laboratoriją parodė būdingą karboninių rūgščių profilį, ir tai padėjo diagnozuoti propiono epidemiją. Yra pagrindo teigti, kad nuo šios ligos, įvykus metabolinėms krizėms, mirė ir pirmieji šios šeimos kūdikiai. Jeigu ši diagnozė būtų žinoma anksčiau, veikiausiai medikai būtų radę veiksmingų gydymo priemonių.
Tą pačią dieną prieš teikiant mokslo premijas užsienio lietuviams dr. Vilius Lėnertas paskaitą „Įgimtų metabolinių ligų diagnostika“ skaitė Vaikų ligoninėje, VšĮ Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų filialo Didžiojoje auditorijoje.
Keturi didžiausi atradimai gimsta dabar
35-erių metų biochemijos dr. Skirmantas Kriaučionis dirba Didžiojoje Britanijoje, Oksfordo universiteto Lud-vigo vėžio tyrimų institute. Vadovauja mokslininkų grupei, tyrinėjančiai, kaip jo atrastasis naujas DNR elementas veikia vėžio ląsteles ir šios ligos susidarymą. Jau šis faktas leidžia spėti, kad šis jaunas mokslininkas spėjo nemažai nuveikti moksle.
Savo mokslinės veiklos pristatymą dr. Skirmantas Kriaučionis pradėjo nuo klausimo: koks mokslinis atradimas mus dar gali nustebinti, kad grįžę vakare po darbo dienos vakarieniaudami galėtume jį aptarinėti? S. Kriaučionis išskyrė tris, jo manymu, svarbiausius mūsų gyvenamojo meto atradimus, iš esmės keičiančius ne vien mokslinį požiūrį, bet tampa nauju žmonijos pažinimo laipteliu.
Vienas iš tokių atradimų, susilaukęs ypatingo dėmesio (ir milžiniškų investicijų) – tai Europos branduolinių tyrimų centre (CERN‘e) atliktas žmonijos istorijoje lygių neturintis eksperimentas, kurio metu įrodyta, kad egzistuoja Higso bozonas. Apie tai paskelbta š. m. liepos 4 d. Ligi šiol tai buvo teoriškai apskaičiuota hipotetinė dalelė, kurios dėka elementariosios dalelės įgyja masę – gali egzistuoti materija. Eksperimentas atliktas Didžiajame hadronų greitintuve, kuriame susidūrus bandomajam didžiuliu greičiu priešprieša judančių protonų srautui. mėginta imituoti tai, kas vyko pirmosiomis akimirkomis po Didžiojo sprogimo ir kurio pasekmė – Visatos susiformavimas. Fizikai bando išsiaiškinti giluminius materijos formavimosi procesus, be kurių neįmanoma suvokti Visatos atsiradimo ir egzistavimo.
Kitas tikėtinas atradimas dar laukia savo pagarsinimo ir sietinas su nežemiškos gyvybės egzistavimo įrodymu. Amerikiečių robotas „Curiosity“ Marse ieško duomenų, galinčių padėti nustatyti, ar šioje planetoje buvo pakankamų sąlygų susidaryti gyvybei. Galimas dalykas, kad šios publikacijos skaitytojai jau žinos atsakymą į šį klausimą, nes gruodžio 3–7 d. San Franciske Amerikos geofizikų sąjungos susitikime žadėta duoti atsakymą. Jeigu bus aptikta organinių molekulių, bus pakankamo pagrindo teigti, kad Marse būta gyvybės. Žinojimas, kad gyvybė gali rastis nežemiškomis sąlygomis, reikštų naują ir esminį žmonijos žinių postūmį ieškant taip pat ir nežemiškų civilizacijų.
Tas pat pasakytina apie smegenų veiklos imitavimo, dirbtinio intelekto sukūrimo pastangas. Pasaulyje šiai problemų problemai skiriamas didžiulis dėmesys, nes jei pavyktų sukurti dirbtines smegenis, žmonija pažinimo kelyje įgytų šiandien sunkiai įsivaizduojamą veiklos ir naujo pažinimo priemonę.
Skirmantas Kriaučionis paminėjo ir ketvirtąją sritį, kurios pažinimas neabejotinai turės milžinišką reikšmę pažinimui ir praktiniam taikymui – tai ląstelėje vykstančių biocheminių procesų medelio sukūrimas. Tam reikia suvokti, ką kiekviena ląstelėje esanti molekulė veikia, už kokią veiklos funkciją atsakinga. Tą molekulę atitinkamai paveikus, žinotume, kaip kiekybiškai ir kokybiškai pasikeistų kiti ląstelės komponentai. Tai štai ties šia problema galvas suka ir Skirmanto Kriaučionio vadovaujamos mokslininkų grupės nariai.
Raidėje užkoduotas pokytis
Siekdamas kuo paprasčiau paaiškinti savo paties atradimo esmę, S. Kriaučionis priminė, kas yra genetika. Kaip žinome, genai iš DNR molekulių koduoja informaciją, kuri nusako daugelio baltymų savybes ir jų atliekamas funkcijas. DNR ir yra tas genetinis kodas, reikalingas organizmui teisingai funkcionuoti. DNR molekulės įsikūrusios ląstelių branduoliuose, jas sudaro keturių nukleotidų – adenino, timino, citozino ir guanino – skirtingai sudarytos sekos. Paprastumo dėlei nukleotidų pavadinimai trumpinami raidėmis – A, T, C ir G. Atitinkama šių raidžių seka galima užrašyti organizmo genomą. Žmogaus genomui užrašyti reiktų daugiau kaip 3 mlrd. raidžių, nes genomą sudaro 20–25 tūkst. genų, kartais net iki 30 tūkst. Bet kuris raidės pokytis veikia atitinkamą geną, skiriasi ir pagal tą geną pagamintas baltymas ir jo veikimas. Štai kodėl visi esame tokie skirtingi, mūsų savybes lemia skirtingi genai, o pokyčio pradžia užkoduota dar raidėje. S. Kriaučionis atkreipia dėmesį ir į aplinką, kurioje gyvename, nes ji dažnai daug ką lemia.
Tai štai genetika ir aiškina, kokią įtaką daro pakitimai DNR sekoje iš keturių raidžių genui, ląstelės, organizmo ir galop individo požymiams. Net jeigu vyksta vienos raidės pakitimas svarbioje vietoje, tai gali 10 kartų padidinti susirgimo vėžiu tikimybę. Pokyčiai priklauso ir nuo aplinkos, būtent juos tyrinėja epigenetika, padedanti išsiaiškinti, kaip mūsų požymius veikia aplinka, kaip aplinkos signalus „supranta“ ląstelė ir kaip toliau ta informacija perduodama iš vienos ląstelės į kitą, ar net iš organizmo į organizmą.
Skaidrėmis S. Kriaučionis demonstravo, kaip net ir esant identiškai DNR sekai galima pastebėti skirtingus požymius. Tos pačios rūšies gėlių tokios skirtingos formos dažnai nepriklauso nuo jų pirminės DNR sekos, bet priklauso nuo to, kaip ta DNR seka ekspresuojasi, genuose esanti informacija verčiama RNR ir baltymais. Ar ne čia slypi priežastis, kad genetiškai identiški dvyniai kartais gali net ir labai skirtis. Nuo ko tai priklauso? S. Kriaučionis tvirtina, kad taip gali atsispindėti genų ekspresijos reguliavimai.
Žmogaus organizme viena ląstelė vidutiniškai naudoja apie 10 tūkst. genų, taigi gal kiek daugiau kaip trečdalį esančių organizme. Akivaizdu, kad nervinei ląstelei, eritrocitui ar baltajai kraujo ląstelei reikalingi skirtingi baltymai, taigi ir genai. Tad skirtingi genai ekspresuojasi skirtingose ląstelėse tiek kiekybiškai, tiek kokybiškai. Kad vieni genai būtų „nutildomi“, o kiti ekspresuojami užtikrina reguliacinės sekos, o jų paskutiniais duomenimis esama apie 400 tūkst. Yra baltymų, susirišančių su reguliacinėmis sekomis, tad galima pasakyti, bus ar nebus genas ekspresuojamas.
teatro akademijos jaunosios atlikėjos – solistė Vera Talerko (dešinėje) ir akompaniatorė magistrantė Monika Laukaitytė
Naujos DNR modifikacijos atradimas
Doktorantūros studijų metu (baigęs bakalauro studijas VDU ir metus studijavęs Vilniaus universiteto biochemijos magistrantūroje) S. Kriaučionis nutarė negaišti laiko ir iškart pabandyti stoti doktorantūrą (kai kuriose užsienio šalyse tai įmanoma). Gavęs Darwin Trust stipendiją Edinburgo universitete (Škotijoje) prof. Adriano Berdo (Adrian Bird) laboratorijoje S. Kriaučionis pradėjo tyrinėti Reto sindromą (Rett Syndrome) – sunkią neurologinę ligą, išsivystančią turint įgimtą MECP2 geno mutaciją. Per 80 proc. šia liga sergančiųjų turi šio geno mutaciją. Dažniausiai Reto sindromas nustatomas mergaitėms. Tai retas įgimtas susirgimas ir, anot S. Kriaučionio, Lietuvoje galėtų būti apie 150 šia liga sergančių mergaičių. Liga pasireiškia sunkiu protiniu atsilikimu, kalbos praradimu, kvėpavimo ir judėjimo sutrikimais, dažnais epilepsijos priepuoliais. Šiuos pacientus prižiūrėti sunku, nes jiems reikia visokeriopos pagalbos. Bet štai ką aptiko mokslininkai tirdami Reto sindromu sergančiuosius: jų smegenyse esančių mitochondrijų tam tikrus funkcinius pokyčius, kuriuos galima pamatuoti. Aptiko pokyčių ir reguliuojant streso signalus, taip pat rado MECP2 baltymo naują izoformą, veikiančią šio susirgimo eigą.
Skirmantui teko padirbėti ir Rokfelerio universitete (The Rockefeller University) Niujorke, kur jis bandė išsiaiškinti, kaip DNR išsidėsto branduolyje. Parodytose branduolio elektroninės mikroskopijos skaidrėse galėjome matyti, kad įvairiose ląstelėse DNR tankis gali būti skirtingas: vienose ląstelėse DNR tankis didesnis branduolio viduryje, kitose – branduolio pakraščiuose (periferijoje). Kodėl būtent taip? Panaudodamas klasikinius biocheminių tyrimų metodus Skirmantas tyrė 5-metilcitozino kiekį ir atkreipė dėmesį į naują dėmę plonasluoksnės chromatografijos plokštelėse. Po daugybės eksperimentų pavyko išsiaiškinti, kad tai nauja DNR dalis, kuri buvo identifikuota kaip 5-hidroksimetilcitozinas. Tai buvo mokslui nežinomas dalykas, DNR naujos modifikacijos atradimas.
Apibendrindamas savo darbų pristatymą S. Kriaučionis pabrėžė, kad augaluose kai kurie požymiai gali būti paveldimi ne tik genetiniais, bet ir epigenetiniais mechanizmais. Esama duomenų apie žinduolių paveldimus kai kuriuos įgytuosius požymius, tačiau kaip tai vyksta kol kas nėra aišku. Jeigu paaiškėtų, kad daugelis įgytųjų procesų gali būti paveldėti, tikimybė susirgti gali priklausyti net ir nuo to, ką valgė mūsų senelis. Bent jau tokį vaizdingą pavyzdį pateikė S. Kriaučionis. Tyrinėtojui visa tai teikia naujų galimybių.
Kur toliau veda tyrinėjimai?
Šiuo metu S. Kriaučionio grupės tyrinėtojai Oksfordo universiteto Ludvigo vėžio tyrimų institute (Jungtinė Karalystė) mėgina išsiaiškinti jo aptiktosios naujos DNR modifikacijos funkciją. Paaiškėjo, kad vėžinėje ląstelėje ši modifikacija prarandama. Galimas dalykas, tai svarbus veiksnys susidarant vėžiui, bet tai reikia įrodyti. Išsiaiškinus, kaip ši DNR modifikacija atsiranda genome ir dėl kokių priežasčių išnyksta, gal pavyks suvokti vėžio formavimosi mechanizmą? Jei taip įvyktų, veikiausiai būtų atrasti būdai, kaip šiai ligai užkirsti kelią. Būtų nepaprastas atradimas, statytinas į vieną gretą su epochiniais žmonijos atradimais, kuriems šiek tiek skyrėme dėmesio ir šioje publikacijoje, pristatydami S. Kriaučionio interesų gylį.
Kokia dabar yra S. Kriaučionio tyrinėtojų grupės aptariamo darbo eiga? Toliau tiriama 5-hidroksimetilcitozino atliekama funkcija smegenų ir kraujo ląstelėse. Bendradarbiaujant su Rokfelerio universitetu pavyko atrasti baltymą, specifiškai susirišusį su 5-hidroksimetilcitozinu, nustatyti koreliaciją tarp genų ekspresijos ir šios naujos DNR modifikacijos tankio genuose. Lauksime naujienų iš lietuvio vadovaujamos grupės tolesnių darbų, kurie turėtų atvesti ne tik prie smegenų ląstelių funkcinių ypatumų gilesnio suvokimo, bet ir vėžinių kraujo ląstelių formavimosi priežasčių išsiaiškinimo.
Savo prakalboje Skirmantas Kriaučionis dėkojo Lietuvos švietimo ir mokslo ministerijai, įsteigusiai mokslo premiją užsienio lietuviams, ir komisijai, kuri jam skyrė premiją. Už rekomendacijas dėkojo Kauno technologijos universiteto Socialinių mokslų fakulteto dekanei prof. dr. Monikai Petraitei, už pasitikėjimą ir sugaištą laiką rengiant paraišką premijai – Vytauto Didžiojo universiteto Gamtos mokslų fakulteto doc. dr. Sauliui Šatkauskui. Už rekomendacijas dėkojo profesoriams Arvydui Janulaičiui, Sauliui Klimašauskui, Daivai Rastenytei ir Jungtinės Karalystės lietuvių jaunimo sąjungos viceprezidentei Rūtai Freitakaitei, nes S. Kriaučionis yra aktyvus šios sąjungos narys. Dėkojo visiems kolegoms Lietuvoje. O jų nemaža, nes S. Kriaučionis palaiko glaudžius mokslinius ryšius su Vilniaus universiteto Biotechnologijos institutu, kompanijos „Thermo Fisher Scientific“ padaliniu Vilniuje (buvusi UAB „Fermentas“). Dėkojo šio padalinio Mokslinių tyrimų ir eksperimentinės plėtros direktoriui dr. Arvydui Lubiui. Būtent šios kompanijos Vilniuje padalinys pasiryžęs S. Kriaučionio tyrimų rezultatus taikyti praktiškai. Būtų dar viena veiksminga gija rišanti jį su Lietuva.
Bus daugiau.
Gediminas Zemlickas
Gedimino Zemlicko nuotraukos