Kun. doc. dr. Kęstutis Ralys
Lietuvos edukologijos universitetas
Šių dienų šeima yra kaip vieta, kur iškyla pirma bendruomenė. Tokios gražios ir dvasinės bendruomenės reikia visuomenei, tampančiai vis labiau individualistine. Šeima tai yra vieta, kur dėl begalinės meilės, svarbiausios žmogiškosios patirties dimensijos, šeimoje užimančios privilegijuotą vietą, dinamiškumo auga ir tobulėja (Jonas Paulius II, Apaštališkasis paraginimas Familiaris Consortio) tikra asmenų dvasios ir kūno bendruomenė. „Meilė leidžia žmogui realizuoti save nesavanaudiškai atsiduodant. Mylėti – reiškia priimti ir duoti tai, ko negalima nei pirkti, nei parduoti, ką galima vien tik laisvai vienas kitam dovanoti“ (Jonas Paulius II, Apaštališkasis paraginimas Familiaris Consortio). Apie šeimos kaip meilės bendruomenę kalbėta ir seminare, kur buvo pristatyta kun. doc. dr. Kęstučio Ralio (Čikaga, University of Saint Mary of the Lake, 2009), o jau 2012 m. labai daug rašoma ir kalbama apie šeimos šventumą ne tik krikščioniško pasaulio spaudoje, bet ir Lietuvoje kaip Dievo palaimingą dovaną „Aš ir tu“.
Šiuolaikinės šeimos kaip edukologinio fenomeno bendrieji aspektai ypač dėl meilės, esminės realybės santuokai apibrėžti, ir šeimos kiekvieno asmens – ar jis būtų vyras, ar moteris – orumas yra pripažįstamas, priimamas ir gerbiamas. Iš meilės kyla santykiai, pagrįsti nesuinteresuotumu, kuris saugo ir stiprina visų ir kiekvieno asmeninį taurumą, kaip vienintelį vertingumo pagrindą, nuoširdų atvirumą, palankumą ir dialogą, nesuinteresuotą pasirengimą patarnauti, didžiadvasį tarnavimą ir tvirtą solidarumą (Jonas Paulius II, Apaštališkasis paraginimas Familiaris Consortio). Tačiau tokiu būdu gyvenančios šeimos egzistavimas atskleidžia visuomenės, kuri didžiąja dalimi yra pagrįsta veiksmingumu ir funkcionalumu, nesėkmes ir prieštaravimus. Kasdien kurdama tarpasmeninių – tiek vidinių, tiek išorinių – santykių tinklą, šeima yra pirmoji ir nepakeičiama visuomeninio gyvenimo mokykla, pavyzdys ir akstinas užmegzti platesnius visuomeninius kontaktus, pradėti dialogą pagarbos, teisingumo ir meilės dvasia (Jonas Paulius II, Laiškas šeimoms Gratissimam Sane). Taip pat meilės išraiška – tai ir didelis dėmesys senyviems žmonėms, kurie gyvena šeimose, – jų buvimas gali tapti labai vertingas. Pagyvenę žmonės yra ryšio tarp kartų pavyzdys, šeimos ir visos visuomenės gerovės šaltinis. Jie ne tik parodo, kad yra tokių gyvenimo aspektų, pvz., žmogiškosios, kultūrinės, moralinės ir socialinės vertybės, kurių negalima vertinti pagal ekonominį efektyvumą, bet jie taip pat gali būti naudingi darbovietėse ir atlikti vadovaujamą darbą.
Labai trumpai tariant, svarbu ne tik ką nors padaryti dėl vyresnių žmonių, bet taip pat realiai juos pripažinti bendrais projektų partneriais – mąstymo, dialogo ir veiksmų lygiu (Jonas Paulius II, Apaštališkasis paraginimas Familiaris Consortio). Šventajame Rašte teigiama, kad „ir žiloje senatvėje jie neša vaisių“ (Ps 92, 15). Pagyvenę žmonės yra ir svarbi gyvenimo mokykla, gebanti perduoti vertybes ir tradicijas bei skatinti jaunąją kartą tobulėti, kuri tokiu būdu mokosi siekti ne tik savo, bet ir kitų gėrio. Jeigu senyvi žmonės patenka į situacijas, kuriose jie kenčia ar tampa nuo ko nors priklausomi, jiems reikia ne tik sveikatos priežiūros paslaugų ir atitinkamos pagalbos, bet, pirmiausia, juos reikia gydyti su meile. Žmogus yra sukurtas meilei ir negali gyventi be meilės. Kai meilė pasireiškia kaip visiškas savęs dovanojimas vienas kitam, papildant vienas kitą, ji negali būti siejama tik su jausmais, juo labiau negali būti laikoma tik seksualine išraiška. Visuomenėje, kur meilės ir seksualumo patirtis vis labiau laikoma reliatyvia ir trivialia, išaukštinant jos trumpalaikiškumą ir užtemdant jos esmines vertybes, reikia daug skubiau nei bet kada skelbti ir liudyti, kad santuokinės meilės ir seksualumo tiesa egzistuoja ten, kur yra visiškas savęs dovanojimas vienas kitam kartu su vieningumu ir ištikimybe (Jonas Paulius II, Apaštališkasis paraginimas Familiaris Consortio). Ši tiesa – džiaugsmo, vilties ir gyvybės šaltinis – lieka tol Ugdymo šiuolaikinėje šeimoje konceptas nesuprantamas ir nepasiekiamas, kol žmonės užsidaro tarp reliatyvizmo ir skepticizmo.
Šių dienų Bažnyčia, susidūrusi su teorijomis, laikančiomis lyties tapatumą tik sąveikos tarp bendruomenės ir individo kultūriniu ir socialiniu produktu, nepriklausančiu nuo asmens seksualinio tapatumo, nepaisant tikrosios seksualumo reikšmės, nepavargsta kartoti savo mokymo: „Kiekvienas žmogus – ar jis būtų vyras, ar moteris – turi pripažinti savo seksualinį tapatumą ir su juo sutikti. Fiziniai, moraliniai ir dvasiniai jų skirtumai ir vienas kito papildymas yra skirti santuokos labui ir šeimos gyvenimui praturtinti. Abiejų sutuoktinių ir visuomenės darna iš dalies priklauso nuo to, kaip vyras ir moteris vienas kitą papildo, kiek yra vienas kitam reikalingi ir atrama vienas kitam“ (Jonas Paulius II, Apaštališkasis paraginimas Familiaris Consortio).
Santuokinės meilės prigimtis reikalauja, kad sutuoktinių santykiai būtų stabilūs, neišardomi ir amžini. Jei to nėra, tai išskirtinės ir vienintelės meilės santykiams, būdingiems santuokos ryšiui, iškyla pavojus, sukeliant didžiulį skausmą vaikams ir neigiamą atgarsį visuomenės struktūrose. Santuokinės sąjungos stabilumas ir neišardomumas neturi būti patikėtas tik atskiriems asmenims, kurie ketina ir stengiasi susituokti. Atsakomybė saugoti ir aukštinti šeimą kaip svarbiausią natūralią instituciją, konkrečiai atsižvelgiant į jos esminius bruožus, tenka visai šių dienų visuomenei, mūsų bendruomenei ir mūsų Tautai.
Krikščioniškos šeimos ir visų nešiojančių visuomenės gėrį savo širdyje tikslas dar kartą patvirtinti, kad „šeima yra daugiau negu vien teisinis, visuomeninis ir ekonominis vienetas, tai – meilės ir solidarumo bendruomenė, unikaliai suderinta mokyti ir perduoti kultūrines, etines, visuomenines, dvasines bei religines vertybes, kurios yra esminės jos narių ir visuomenės vystymuisi ir gerovei“ (Jonas Paulius II, Enciklika Evangelium Vitae; Šv. Tomas Akvinietis, Summa Theologiae).
sakramento teikimui
Nuotrauka prof. dr. K. Kulbio (S.T.D)