Pagerbti 2012 m. Valstybinės Jono Basanavičiaus premijos laureataiDvidešimt pirmą kartą įteikta Valstybinė Jono Basanavičiaus premija. Ši ceremonija ir laureatų pagerbtuvės kasmet vyksta Tautos patriarcho gimimo dieną – lapkričio 23 dieną Lietuvos nacionaliniame muziejuje. Kultūros ministro teikimu ir pritarus Lietuvos kultūros ir meno tarybai premiją skiria Lietuvos Respublikos Vyriausybė. Premijos dydis – 65 tūkst. litų. Šių metų laureatai – Tautinio atgimimo ąžuolyno draugijos pirmininkas inžinierius Vitalius Pranciškus STEPULIS ir šios draugijos narė architektė Živilė Antanina MAČIONIENĖ. Jiems premiją, diplomą ir laureato ženklelį įteikė Lietuvos Respublikos Ministras Pirmininkas Andrius Kubilius ir kultūros ministras Arūnas Gelūnas. Iškilmėse taip pat dalyvavo nemažai ankstesnių metų Valstybinės Jono Basanavičiaus premijos laureatų. Kartu su šių metų apdovanotaisiais jau turime 31 šios premijos laureatą.
Kai veiklos imasi racionaliai mąstantys idealistai
Simboliška, kad 2012 m. Valstybinės Jono Basanavičiaus premijos laureatų pagerbimo iškilmes pradėjo lietuvių liaudies daina, o jei tiksliau – 1992 m. pirmosios šios premijos laureatės Veronikos Pavilionienės dainuojamos liaudies dainos. Galima tik džiaugtis kiekvienu šia premija apdovanotuoju, nes kasmet lapkričio 23-iąją tarsi iš naujo suvoki, kokia neišsenkama talentais Lietuvos žemelė, ne vien savo profesinėje veikloje pasireiškiančiais puikiais įvairių sričių žinovais, bet ir neišsenkamais visuomenininkais, pilietinių iniciatyvų teikėjais. Tik reikia, kad tie žmonės būtų pastebėti, jų vertingos iniciatyvos palaikytos. Trumpai drūtai šnekant, reikia išmokti džiaugtis savo artimo laimėjimais, tada visi jausimės gyveną saugesnėje ir gražesnėje aplinkoje, geresniame pasaulyje. Ar tai reiškia, kad turime būti truputį mažiau lietuviais? Nebent truputėlį, per nago juodymą mažiau, kol savyje galutinai nenuslopinsime kartais dar pasitaikančio pavydo ir negeranoriškumo likučių.
Juokas juokais, bet apsižvalgę aplinkui nesunkiai pamatysime tiek savo darbui ir kitoms veikloms atsidavusių žmonių, kad gerų pavyzdžių toli ieškoti tikrai nereikės. Šių eilučių autorius dėl savo darbo specifikos kasdien susiduria su tokiais žmonėmis įvairiuose renginiuose, todėl ir dirba darbą, kuris „protingai mąstančiam“ žmogui gali atrodyti alinantis, labai nedėkingas ir pan. Bet štai po šiųmetės J. Basanavičiaus premijos teikimo oficialiosios dalies Gunaras Kakaras ir sako: „Ar jaučiate čia tvyrančią Jono Basanavičiaus dvasią?..“ Klausimas retorinis, į jį neįmanoma atsakyti, nes viskas, ką pasakytum nuskambėtų kaip melas. Lieka tik susidaužti raudono vyno taurėmis ir tyliai pasidžiaugti, kad turėjome Joną Basanavičių, savo paties pavyzdžiu visada rodžiusį, koks turi būti tas modernaus pasaulio lietuvis.
Praamžius, matyt, neatsitiktinai patausojo šias asmenybes, kad būtent jos pradėtų trečiąjį šios premijos skyrimo dešimtuką. Abiejų įvairiapusiška ilgametė veikla kaip reta giliai atspindi tiek šios garbingos premijos reikšmę, tiek jų pačių nuveiktus visuomeniškus ir pilietiškus darbus. Tautinio atgimimo ąžuolyno draugijos pirmininko inžinieriaus Vitaliaus Stepulio ir šios draugijos narės architektės Živilės Mačionienės padaryti darbai sudaro tokį vienį, kokio per 20 premijos teikimo metų tikriausiai nėra buvę. Taip tvirtinanti Irena Seliukaitė, kuri taip pat yra šios garbingos premijos laureatė ir premijos teikimo iškilmių vedėja, turi labai tvirtą pagrindą tokiai išvadai padaryti. Tad labai turiningai pristatė du gražius žmones, idealistus pagal prigimtį ir racionaliai praktiškus, kai tekdavo sumanymus įgyvendinti, paversti materialiu kūnu. Šiandien turime jų rankomis ir protu kartu su bendraminčiais sukurtą unikalią istorijos ir kultūros vertybę – Lietuvos tautinio atgimimo ąžuolyną ir atkurtąją Tautos patriarcho Jono Basanavičiaus sodybą Ožkabaliuose Vilkaviškio rajone. Šiandien tie du objektai sudaro neatsiejamą visumą, vieną be kito sunkai įsivaizduojamą.
Kai sakome, kad sukurta drauge su bendraminčiais, tai pritiktų vienas esminis patikslinimas. Tų bendraminčių niekas neregistravo, anketų pildyti neprašė, tad ir statistinių valstybės rodiklių tie žmonės nei padidino, nei sumažino. Tai pilietinės sąžinės, savo pačių valia ir bendro siekio vedini žmonės, ir jų pasirodė besančių tikriausiai ne vienas tūkstantis. Pasodinę bent po vieną ąžuoliuką ar kitaip prisidėjusių, kad 40 ha plote trylikoje giraičių sulapotų pusdevinto tūkstančio ąžuoliukų, gali save laikyti Lietuvos Tautinio Atgimimo ąžuolyno sodintojais. Praktiškai iš nieko atkurta memorialinė Jono Basanavičiaus sodyba Ožkabaliuose, kurios atkūrimo projektą sukūrė ir darbams vadovavo Živilė Mačionienė.
Srūvantys Neries vandenys pakuždėjo sprendimą
Kiekvienas darbas, didelis ar mažas turi savo pradžią, o ją atsekti ne visada būna paprasta, ypač jei tai sėkmės istorija. Tada idėjos gimdytojų ir sumanytojų metams bėgant gali rastis kaip grybų Dzūkijos šiluose šiltam vasaros lietui nuošus. Laimei, tiek Tautinio atgimimo ąžuolyno sodinimo, tiek J. Basanavičiaus sodybos atkūrimo idėjos autoriai gerai žinomi, lygiai kaip ir svarbiausi šių sumanymų įgyvendintojai.
Pradžia nebuvo tokia paprasta kaip galėtų atrodyti šiandien, matant akį džiuginantį ir širdį glostantį rezultatą. Kitąmet minėsime Tautos ąžuolyno idėjos užgimimo 25-metį, ir tai jau bus ne šiaip sukaktis, bet pirmasis teisėtas jubiliejus, kuriam reikia rengtis atsakingai ir iš anksto. Valstybinės J. Basanavičiaus premijos teikimo iškilmės kaip tik tokią dingstį ir teikia.
Vitalius Stepulis išties reikšmingo sumanymo ir didelio darbo pradžią sieja su vienu iš svarbiųjų Lietuvos įvykiu. 1988-ųjų birželio 3-ąją Lietuvos mokslų akademijos rūmų salėje užgimė Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis, o jo Steigiamasis suvažiavimas vyko tų metų spalio 22–23 dieną. (Nederėtų tylomis apeiti 1987 m. rugpjūčio 23 d., kai prie Adomo Mickevičiaus paminklo Vilniuje Lietuvos Laisvės Lyga sušaukė mitingą, kuriame pareikalavo naikinti 1939 m. rugpjūčio 23 d. Kremliuje pasirašyto Molotovo-Ribentropo pakto slaptųjų protokolų rezultatus – šis mitingas suteikė pasitikėjimo ir Sąjūdžio pirmiesiems žingsniams.)
1988 m. spalio 23 d. Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Steigiamajame suvažiavime dalyvavęs V. Stepulis, neištvėręs Vilniaus Sporto rūmuose susikaupusios įtampos, išėjo pakvėpuoti gaiviu rudens oru. Gedimino kalnas ir bokštas, vienas kitas senojo Vilniaus bažnyčios siluetas ir sruvenantys Neries vandenys ramino, vertė ir susikaupti, mąstyti aukštesnėmis negu vienadieniai rūpesčiai kategorijomis. Šią visuotinę pakylėtumo akimirką Stepuliui ir kilo visai natūralus aplinkybėms klausimas: kokiam išties reikšmingam darbui galėtume ryžtis, ką naudingo padaryti savo šaliai ir tautai? Juk čia pat, Sporto rūmuose, mūrijamas dar vienas reikšmingas Lietuvos istorijos akmuo, turime būti verti šio istorinio momento, nesvarbu, kad dažnai nesusikalbame, nemokame vienas kito išklausyti, nesugebame suprasti.
Prie Neries Stepulis sutiko seną kalnų draugą Algimantą Kepežėną, su kuriuo buvo tekę kopti ne į vieną viršukalnę. Vilniaus pedagoginio instituto (dabar Lietuvos edukologijos universitetas) docentas taip pat buvo kupinas labai panašių minčių ir toli siekiančių užmojų. Juodviem atrodė, kad antrajam tautos atgimimui įprasminti geriausiai tiktų pasodinti ąžuolus, kaip tautos stiprybės ir ištvermės simbolį, o dar geriau – pasodinti ąžuolyną. Tokia buvo užuomazga, nuo to viskas ir prasidėjo.
Ožkabaliai kantriai laukė savo Ąžuolyno sodintojų
Vitalius yra inžinierius, tad smėlio pilių nestato, kad ir kokia gera idėja, bet vien jos nepakanka. Dar reikia pagrindo – tiek statiniui, tiek ąžuolui, lygiai kaip ir žmogui. Tik gal pagrindai skirtingi, jeigu jau kalbame apie žmones. Žmogui reikia savo vietos gyvenime suvokimo, aukštesnių siekių negu vien duonos ir žaidimų. Ąžuolyno be žemės ploto nepasodinsi, ir ne bet kokia žemė tinka, reikia derlingo priemolio. Pagaliau vietovė turi būti išraiškinga, reljefiška. Būtinas projektas ir vietos žmonių palaikymas, antraip tuščias reikalas imtis.
prod. habil. dr. Juozas Algimantas Krikštopaitis (centre), gera nuotaika su sodintojais dalijasi ir Vitaliaus žmona Vitalija (antra iš dešinės)
Pradėta nuo bendraminčių telkimo. Sudaryta iniciatyvinė grupė būsimą ąžuolyną sodinti. Jai vadovavo Vitalius Stepulis, grupės sudėtyje buvo gamtos mokslų dr. Algimantas Kepežėnas, geografas Rimantas Krupickas (jau amžiną atilsį), žemėtvarkininkas Romualdas Survila, Vilniaus universiteto docentas Vygandas Čaplikas ir parkotyrininkas Kęstutis Labanauskas. Vėliau prie iniciatyvinės grupės prisijungė Vladas Markauskas. Tiesa, iki pažinties su Bartninkų kolūkio pirmininku V. Markausku dar turėjo praeiti keletas mėnesių, bet reikalai pradėjo judėti, įgydami vis didesnį pagreitį. Šiandien net ir smulkmenos atrodo labai reikšmingos, nes jos yra Lietuvos Tautinio Atgimimo Ąžuolyno istorijos dalelytės.
1988 m. lapkričio 23 d. Ožkabaliuose minint Jono Basanavičiaus gimimo dieną iš R. Krupicko lūpų išskrido siūlymas būtent Bartninkų apylinkėse ieškoti vietos būsimam Ąžuolynui, taip įprasminti Atgimimą ir Sąjūdį. Dabar vietos Tautinio Atgimimo Ąžuolynui parinkimą žinovai ir vertintojai vadina atradimu, nes prasmingesnės ir tokiam sumanymui labiau tinkamos veikiausiai neįmanoma rasti. Taip šiandien daug kam atrodo, bet V. Stepuliui reikėjo išvažinėti daugelį šalies vietų, prisiminti ir tas, kuriose anksčiau buvo tekę buvoti. Pagaliau atėjo metas su architekte Živile Mačioniene keliauti į J. Basanavičiaus gimtinę.
Važiuojant per Sūduvos lygumas V. Stepulis jautėsi nekaip: kas čia gali patikti, kai lygumų vienodybėje akiai nėra kur pasiganyti. Bet privažiavus Ožkabalius ir atsivėrus Pavištyčio aukštumų kalvynui nuomonė keitėsi. Išvydęs buvusios J. Basanavičiaus sodybos senus medžius, o dar sužinojęs, kad čia aplinkui molingas dirvožemis, pats sau davė priesaką: čia ir tik šioje vietoje turi būti sodinamas ąžuolynas.
Aišku, svarbiausias veiksnys, nulėmęs vietos pasirinkimą, buvo šalia esanti J. Basanavičiaus sodybvietė. Deja, tik seni medžiai ir težymėjo buvusią Tautos patriarcho gimtąją sodybą, nes pastatai sudegė 1944 metais.
Kaip drobiečių pasiūlymas įgijo sparnus
Savo pasakojime kiek prilaikysime įsibėgėjusius arklius ir prisiminsime, kaip savo kūrybinį likimą su Ožkabaliais ir Lietuvos Tautiniu ąžuolynu susiejo architektė Živilė Mačionienė, nes įvykiai klostėsi lygia greta.
Apie būtinybę atstatyti J. Basanavičiaus gimtąją sodybą pirmieji prabilo Kauno „Drobės“ gamybinio susivienijimo darbuotojai. Per įmonės radiją nuskambėjo raginimas, netrukus susivienijimo savaitraštyje „Drobiečių žodis“ (1988 11 04) pasirodė įmonės radijo laidų redaktorės Rimos Lipšienės tam skirtas straipsnis. Sparnuota idėja bemat užvaldė žmones. Kai 1988 m. vėlyvo rudens vakarą apie šią iniciatyvą per radiją išgirdo Ž. Mačionienė, ją tarsi kibirkštimi nutvilkė – tarsi visą gyvenimą būtų laukusi tokios užduoties. Po ilgos nakties sulaukusi ryto iškart paskambino „Drobės“ susivienijimo Sąjūdžio grupės vadovei, kuri nuramino; ne, dar niekas dėl J. Basanavičiaus sodybos atkūrimo neskambino…
Živilė Mačionienė J. Basanavičiaus gimtąją sodybą atkurti pasitelkta neatsitiktinai. Vilkaviškio krašto žmonėms ji buvo žinoma kaip Salomėjos Nėries memorialinės sodybos Alvite atkūrimo projekto autorė, vadovavo ir pačios sodybos atkūrimo darbams. Ne blogiau buvo žinoma ir daugelyje kitų Lietuvos vietovių, kur įgyvendinti jos projektai. Su kitais rengė Alytaus, Kelmės, Kupiškio miestų bendruosius (generalinius) planus, Klaipėdos senamiesčio ir Aukštaitijos nacionalinio parko teritorijoje esančių krašto kultūros paveldui vertingų kaimų regeneravimo projektus, daugybės dvarų ir parkų, memorialinių sodybų restauravimo projektus. Jai teko kurti atskirų skulptūrų architektūrinių dalių restauravimo ir konservavimo projektus.
Jei jau pradėjome nuo architektės projektų, tai pasakysime ir daugiau. Ž. Mačionienė gimė Utenoje, gyveno ir mokėsi Kupiškyje, iš kur po vidurinės mokyklos įstojo į Lietuvos dailės institutą. Per savo darbinę karjerą dirbo keturiuose institutuose: Miestų statybos projektavimo, Techninės estetikos mokslo tyrimų, Komunalinio ūkio projektavimo, Paminklų konservavimo (nuo 1987 m. Paminklų restauravimo). Paskutiniuosius 18 metų dirba nuosavoje bendrovėje. Viena arba su bendradarbiais sukūrė apie 90 projektų, tad profesinėje veikloje jaučiasi ne tuščiai praleidusi kūrybingiausius gyvenimo metus.
Vis dėlto J. Basanavičiaus sodybos atkūrimui Ž. Mačionienės kūrybinėje biografijoje tenka išskirtinė vieta. Tačiau 1988 m. vėlyvą rudenį žmonių vadinamoji Basanavičynė atrodė liūdnai – gražios gamtos apsuptyje išlikę sodybos medžiai juosė tuštumą. Štai iš tos tuštumos ir teko pradėti atkūrimo darbus. Sodybos atkūrimo projekto užsakovas buvo Vilkaviškio rajono vykdomasis komitetas, o pradinį finansavimą – 100 tūkst. rublių – suteikė „Drobės“ susivienijimas.
Kolūkiečius patraukti buvo lengviau negu rajono valdžią
Vieta būsimam Ąžuolynui buvo pasirinkta, beliko gerus norus įgyvendinti. Tam reikėjo gauti Bartninkų kolūkio sutikimą, kad jam priklausiančiame dirbamos žemės plote vietoje bulvių ir grūdinių kultūrų būtų leista sodinti ąžuolus. 1989 m. sausio 9 d. iniciatyvinės grupės, vadovaujamos V. Stepulio, susitikime su Bartninkų kolūkio kolūkiečiais ir Vilkaviškio rajono vadovais virė karštos diskusijos. V. Stepulis su dėkingumu prisimena kolūkio pirmininko Vlado Markausko supratingumą, išgirdus apie sumanymą sodinti Ąžuolyną jo vadovaujamose valdose. Išreiškęs pritarimą kartu pirmininkas prisiėmė atlaikyti Vilkaviškio ir Vilniaus spaudimą, kad vietoj žemės ūkio produkcijos 30 hektarų plote nuo šiol vešės ąžuolai.
Nepasakosime apie V. Stepulio ir jo bendražygių derybas, o neretai ir ginčus su įvairaus rango pareigūnais ir valdininkais, bet laikai jau buvo pasikeitę, visuomeninės ir pilietinės iniciatyvos svarbą pavyko įrodyti. Pagaliau sutarta, kad bus sodinamas Lietuvos Tautinio Atgimimo Ąžuolynas ir atstatoma J. Basanavičiaus sodyba.
Liko sulaukti 1989 m. pavasario ir pradėti sodinimo darbus, bet prieš tai reikėjo sudaryti būsimo Ąžuolyno projektą. Tą kruopštų darbą V. Stepulis atliko su R. Survila. Apmąstė Ąžuolyno struktūrą, 30 ha plote numatė vietas giraitėms, suteikė joms prasmingus simbolinius vardus: Tautos atminties giraitė, Vasario 16-osios nepriklausomybės akto signatarų, Represijų aukų, Vilkaviškiečių, Baltų, Knygnešių, Sąjūdžio seimo žiedo ir kitų giraičių.
Artėjo 1989 m. balandis, ąžuolų sodinimo mėnuo. Tikra karinė operacija, kaip jai ruoštasi. Baimintasi, kad iš anksto paskelbus sodinimo dieną, tuometinė valdžia nesiimtų žlugdyti iniciatyvos, neužblokuotų į Ožkabalius vedančių kelių, apkaltinus akcijos dalyvius nusavinta kolūkio žeme ar kitais neteisėtais veiksmais. Kreipimasis į Lietuvos žmones „Komjaunimo tiesoje“ buvo išspausdintas tik kelios dienos prieš akcijos pradžią, o kovo 31-ąją, sodinimo dienos išvakarėse, per televiziją nuskambėjo kvietimas dalyvauti pilietinėje ąžuolų sodinimo akcijoje.
Balandžio 1-ąją įsisiautėjo pūga ir šlapdriba, stichijos tarsi tikrino Lietuvos žmonių tvirtybę. Jie važiavo iš įvairių Lietuvos vietų su savo automobiliais ir kolektyviai, vežėsi sodinimui paruoštus ąžuoliukus. Akcija tęsėsi taip pat balandžio 8 ir 15 dienomis, Ąžuolyno sodinime dalyvavo apie pusketvirto tūkstančio žmonių, 30 ha plote pasodinta 7–8 tūkst. ąžuoliukų (prigijo maždaug 80 proc. medelių).
Visi akcijos dalyviai jautėsi vieningos tautos dalimi, kuriai rūpi Lietuvos ateitis. Jie sodinamais ąžuolais balsavo už Lietuvos ateitį. Žmonės pajuto, kad tautos ateitis ant sidabrinio padėklo neatnešama ir nedovanojama, nors kai kas kone prieš 50 metų buvo bandęs į Lietuvą atvežti dovanotą saulę. Ąžuolai ir sodinamas Lietuvos Tautinio Atgimimo Ąžuolynas susiejo gilią tautos tradiciją su nepalaužiamu tikėjimu, kad ta trokštama ateitis pirmiausia priklauso nuo kiekvieno iš mūsų. Tai buvo įspūdinga įžanga į kitus tautos žingsnius, kurie artino 1990 m. Kovo 11 dieną, kai Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba–Atkuriamasis Seimas atkūrė Lietuvos valstybę.
Pirmi gyventojai reiškė, kad sodyba gyva
Ž. Mačionienei teko spręsti ne lengvesnes problemas. Sodybos pastatus reikėjo prikelti iš nebūties. Dalį archyvinės medžiagos rado Lietuvos istorijos institute, archyvuose saugomoje senoje kino kronikoje. Daug pagelbėjo muziejininko Antano Rūkštelės 1939 m. J. Basanavičiaus gimtojo namo nuotraukos, padarytos iš įvairių pusių, kraštotyrininko L. Juozonio 1975 m. atliktieji sodybvietės buvusių pastatų apmatai su aprašymais. Šie radiniai padėjo projektuojant ir atstatinėjant sodybos statinius, siekiant atkuriamai sodybai suteikti kuo daugiau autentiškumo. Pačios šios sąvokos – atkūrimas ir autentiškumas – tarsi prieštarautų viena kitai, bet J. Basanavičiaus gimtinėje tokia mintis nekyla, nes esamomis sąlygomis padaryta taip, kaip ir turi būti memorialinėje vietoje.
Prieš imantis atstatomųjų darbų, Ž. Mačionienė apklausinėjo daug senbuvių, kurie dar atsiminė tą sodybą. Tarybmečiu veikiausiai tyčia per sodybos teritorijos dalį, kur seniau stovėjo pastatai, buvo nutiesta aukštos įtampos elektros linija, kurios judinti, aišku, nebuvo galima. Atstatant siekta kiek įmanoma didesnio autentiškumo, naudoti XIX a. pab. tokių pastatų statybai įprastas ir Sūduvai būdingas statybines medžiagas – rąstus, medines stoglentes, plūktą molį. Tie, kurie į Basanavičynę atvažiavo 1991 m. lapkričio 23 d. – per Jono Basanavičiaus gimtadienį – tikriausiai nesitikėjo išvysti jau atstatytą gyvenamąjį namą ir klėtį. Tiek užteko naudojant „Drobės“ susivienijimo paaukotas lėšas, beje, iš jų pavyko atkasti ir vieno ūkinio pastato pamatus. Pradėta rengti J. Basanavičiaus gyvenimą ir veiklą atspindinčią ekspoziciją. Atrodė stebuklas, kad taip greitai viskas pradėjo stotis į savo vietas. Vėliau statybos darbus finansavo SP UAB „Lietuvos paminklai“.
Ž. Mačionienė džiaugėsi, kad iš gretimo Lakštučių kaimo į atstatomą Basanavičių sodybą gyventi atėjo Romanas Raulynaitis su žmona Violeta, daug padėjęs statybose ir prižiūrėjęs Atgimimo ąžuolyną. Tapo pirmaisiais gyventojais atkurtoje sodyboje, ir tai buvo ženklas, kad sodyba gyva.
Tautinės tapatybės stiprumo šaknys
Ž. Mačionienės ir V. Stepulio įsitikinimu J. Basanavičiaus gimtoji sodyba turi būti ta vieta, kur žmonės suvažiuotų paminėti savo Laisvės dienas ir taip išreikštų meilę Tėvynei. Labai paprasta ir aišku, kaip kad paprastos ir aiškios būna visos didžiosios gyvenimo tiesos. Taip į šią vietą žiūrėta ir tada, kai dar nė vieno statinio nebuvo net pradėta atstatinėti, taip žiūrima dabar, kai Jono Basanavičiaus memorialinė sodyba-muziejus ir ąžuolynas nuo 2010 m. liepos 1 d. buvo perduoti Lietuvos nacionaliniam muziejui, ir šis padalinys įgijo Jono Basanavičiaus gimtinės vardą. Sodyboje ir šalia žaliuojančiame Ąžuolyne rengiamos edukacinės programos, vyksta šventiniai renginiai, kurių metu marguoja tautiniai drabužiai, atvažiuoja ekskursijos iš visų Lietuvos kampelių. Kelias į patriarcho sodybą nebeužžels. Ten, kur ošia jauni ąžuolai, semiamės stiprybės ir įkvėpimo savo darbams.
Tautinio atgimimo ąžuolynas intensyviai kurtas apie dešimt metų. Dabar jo teritorija išplėsta, užima apie 40 hektarų. Ąžuolyno 20-mečiui 2009 m. išleista V. Stepulio knyga, skirta Lietuvos Tautinio Atgimimo Ąžuolyno kūrimo istorijai. 1998 m. Ąžuolynui ir J. Basanavičiaus atkurtajai sodybai suteiktas kultūros paveldo vertybės statusas.
Šių eilučių autoriui ne sykį yra tekę važiuoti į Tautinio Atgimimo Ąžuolyną su Kovo 11-osios Nepriklausomybės Akto signatarais, tarp kurių vietos visada atsiranda ir Ąžuolyno sodintojams. Beje, turbūt jų tikslaus skaičiaus nepasakytų net ir sveikai pedantiškas V. Stepulis – kai kalbama apie tikslumą ir spausdinto žodžio svarmenis. Mat jau virto tradicija savo ąžuoliuką pasodinti jaunavedžiams ir įvairių sukakčių sulaukusiems jubiliatams. Visa bėda, kad Ąžuolynas nėra bekraštis, gal geriau tą ąžuolaitį ar liepaitę pasisodinti kur nors šalia savo sodybos ar kitoje tam tinkamoje vietoje. Lietuvoje kam ne kam, o ąžuolams vietos pakaks. Kita vertus, ir pykti negali, kad lietuviai su ąžuolais tiek susibroliavę, jog sudaro tam tikrą vienį, per sodinamą ąžuolą atlieka savotišką gal ir ne visada įsisąmonintą ritualą, stiprinantį tautinę tapatybę. Argi ne šito siekė ir mūsų šių metų Valstybinės Jono Basanavičiaus premijos laureatai, imdamiesi savo darbų, kuriais simboliškai įprasmino tautos tradiciją, dabartį ir tikėjimą ateitimi.
Yra dalykų, kurie Vitalių ypač jaudina. Antai jo gimtajame Girkalnyje Raseinių rajone 2010 m. balandžio 17 d. Žalgirio mūšio 600-tosioms metinėms pasodinta giraitė „Šėtupio guotas“ netoli miestelio pagrindinės mokyklos. Solidaus amžiaus taip pat šios mokyklos abiturientas Česlovas Jocius jam priklausiusį dviejų hektarų žemės plotą neatlygintinai skyrė giraitei pasodinti. 2010–2012 m. suvažiavę įvairių kartų buvę girkalniečiai ir vietos gyventojai pasodino apie 200 ąžuolų ir kitų medžių. Tarp jų auga ir šeši ąžuolai, simbolizuojantys Žalgirio 600 metų mūšio sukaktį. Po ąžuolą skirta Jocių giminei, mokytojo ir kraštotyrininko Liudo Bereišos atminimui, giraitę suprojektavusių Vitalijos ir Vitaliaus Stepulių giminei. O iniciatyva kilo iš buvusių Girkalnio mokyklos abiturientų – filosofo profesoriaus Česlovo Kalendos, Česlovo Jociaus, Zitos Bitvinskaitės, mokyklos direktoriaus Ramūno Bružo, Justinos ir Klemenso Šaulių ir, žinoma, Vitaliaus Stepulio.
Ne mažiau jaudina Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnazijos pasodintas Medininkų aukštumų ąžuolynas. 2012 m. balandžio 21 d. gimnazistai, jų tėveliai ir mokytojai, Vilniaus keliautojų klubo nariai pasodino 500 ąžuoliukų ir 100 uosiukų. Neapsieita be V. Stepulio, kuris buvo aktyvus šio šviesaus visuomeninio polėkio dalyvis. Visai galimas dalykas, kad nuo kiek įpiečiau stūksančio Aukštójo kalno įvykius stebėjo mūsų minėtojo Rimanto Krupicko (1943–2009) geroji dvasia. Tai jis iš akies nustatė, kad Aukštójas galįs būti aukštesnis už Juozapinę. Ir išties pasitelkus GPS nustatyta, kad Aukštójas virš jūros lygio iškilęs 293,84 m, o Juozapinė – 292,70 m. Taigi turime naują aukščiausią Lietuvos kalną, dar vieną naują savo siekių atskaitos tašką.
Basanavičiaus premijos laureatė Živilė Mačionienė ir kultūros ministras Arūnas Gelūnas
Gediminas Zemlickas
Gedimino Zemlicko nuotraukos