Kol apdovanotieji mokslo premija užsienio lietuviai priiminėjo sveikinimus, gėles ir derančius šia gražia proga linkėjimus, taigi kol maudėsi šlovės spinduliuose, kaip pasakytų poetas, pakalbinome profesorių habilituotą mokslų daktarą Kęstutį SASNAUSKĄ. Šiuo atveju viena kita poetinė metafora visai tinka, žinant, kad profesorių į mokslo kelią patraukė kupina romantikos ir dramatizmo A. Flemingo penicilino atradimo istorija. Dar mokydamasis Kupiškio vidurinėje mokykloje Kęstutis Sasnauskas taip susižavėjo šiuo atradimu, kad po vidurinės patraukė tiesiai į Vilniaus universiteto Chemijos fakultetą, įstojo, studijavo gamtinių junginių chemines savybes.
Viso turiningo jo gyvenimo ir mokslinės veiklos kelio nenagrinėsime, palikdami šią malonią užduotį ateičiai, šį kartą tik prisimindami, kad po universiteto K. Sasnauskas dirbo Biochemijos institute, o 1979 m. tapo Biotechnologijos instituto darbuotoju. Apsigynė dvi disertacijas, įgijo įvairių mokslo laipsnių ir regalijų, o šiandien jį pristatome kaip pripažintą biochemiką ir genetiką, Vilniaus universiteto Biotechnologijos instituto direktorių, Lietuvos mokslų akademijos tikrąjį narį, 2003 m. Lietuvos mokslo premijos laureatą (su kitais).
K. Sasnausko tyrinėjimų sritis – mielių genetika, originalių genų raiškos sistemų kūrimas. Vargu ar kas iš mokslo premijos užsienio lietuviams laureato dr. Skirmanto Kriaučionio sveikintojų būtų galėjęs profesionaliau apibūdinti jauno mokslininko atradimo esmę ir svarbą už Kęstutį Sasnauską, todėl tą padaryti jo ir paprašėme.
Mokslo Lietuva. Gerbiamasis Profesoriau, ne vienus metus skaitote paskaitas Vilniaus universiteto studentams, tikriausiai yra tekę skaityti ir Skirmantui Kriaučioniui?
Kęstutis Sasnauskas. Skirmantą pažįstu nuo tada, kai jis Vilniaus universitete Chemijos fakultete studijavo biochemijos specialybės pirmame magistrantūros kurse. Man tuo metu teko magistrantams skaityti genų inžinerijos ir molekulinės biologijos paskaitas. Skirmantas buvo puikus studentas, tuo pačiu metu jis dirbo Biotechnologijos instituto laboratorijoje, kuriai vadovauja prof. Saulius Klimašauskas. Mūsų laboratorijos buvo tame pačiame instituto koridoriuje, tad nuolat susitikdavome.
Vėliau Skirmantas išvyko tęsti studijų į Edinburgą Škotijoje, o doktorantūros studijų – į Rokfelerio universitetą Niujorke, JAV. Jo ryšiai su Biotechnologijos institutu nenutrūko, o garsiausiai Kriaučionio pavardė pasaulyje nuskambėjo 2009 m., kai žurnalas „Science“ išspausdino jo su kolega publikaciją.1 Straipsnyje paskelbta žinia apie naują anksčiau nežinotą ir mūsų tautiečio aptiktą DNR modifikaciją.
ML. Kaip šį atradimą apibūdintumėte, kuo jis netikėtas ir kuo svarbus?
K. Sasnauskas. Ligi tol visai nežinomas dalykas, ir tai jau galimybė patekti į mokslo istoriją. Jau dabar visuose genetikos ir biochemijos vadovėliuose ši nauja DNR modifikacija aprašoma ir ateityje apie ją bus rašoma.
Prieš tai dominavusią modifikaciją labai sėkmingai tyrinėjo Saulius Klimašauskas. Jis turėjo progos ketverius metus (1990–1994 m.) tobulintis 1993 m. Nobelio premijos laureato Ričardo J. Robertso (Richard J. Roberts)2 laboratorijoje („Cold Spring Harbor Laboratory“) ir išsiaiškino mechanizmą, kaip metilinant gautoji DNR modifikacija padaroma, kaip viskas vyksta. Skirmantas surado dar vieną visai naują šios modifikacijos variantą, paaiškėjo, kad jis labai svarbus. Mat anksčiau manyta, kad DNR metilinimas išlieka visam laikui, arba pašalinamas labai sudėtingais keliais, o Skirmantas rado kelią, kuriuo šios modifikacijos gali būti pašalinamos. Atsirado aiškumas, kaip DNR modifikacija – metilinimas atsiranda ir dingsta, taigi gali būti reguliuojamas. Tarkime, aplinkai veikiant DNR pakeičiama – metilinama. Tai reiškia, kad mūsų genai priklausomi nuo aplinkos, jie gali būti modifikuojami, paskui tas modifikacijas galima pašalinti. Tai štai Skirmantas aptiko tarpinį produktą ir parodė, kad iš žinomos metilinimo modifikacijos atsiranda oksi metilinimas, kuris gali būti pašalinamas.
ML. Priminkime skaitytojams, kas yra metilinimas?
K. Sasnauskas. Metilinimas – tai metilo (CH3) grupės prijungimas prie vieno iš DNR komponentų – citozino. Tai vienas iš stipriausių epigenetinių poveikių. Tą vietą, kurią metiliname, atpažįsta įvairūs baltymai, „supakuoja“ tą DNR ir ji nebefunkcionuoja – genų veikla nuslopinama. Metilinti genai yra neaktyvūs. Pašalinus metilo grupę, visi blokatoriai atjungiami ir genas vėl pradeda veikti. Tai populiarus ir šiek tiek supaprastintas aiškinimas.
ML. Ar tokiais genų blokavimais ir atblokavimais galima veikti gyvūno, matyt, ir žmogaus gyvybines funkcijas? Fiziologines, o gal ir psichines?
K. Sasnauskas. Ir viena, ir kita, tačiau šiuo atveju kalbu apie principines galimybes. Iki praktinio taikymo panašiems tikslams dar neprieita ir vargu ar greitai bus prieita.
ML. Kad genetikai gerina augalų ir gyvūnų veisles, tai jau faktas. Ar nebus pradėta „gerinti“ ir žmogų?
K. Sasnauskas. Šiuo atveju kalbame apie mokslines problemas. Niekam ne paslaptis, kad organizmas reaguoja į aplinką. Tai štai biochemikų ir genetikų tyrimai padeda išsiaiškinti, kaip galima taikyti cheminį ir ilgalaikį poveikį. Tarkime, paveikus kokainui organizme įvyksta ilgalaikės chromatino modifikacijos, todėl priklausomybės nuo narkotikų būna taip sunku atsikratyti. Epigenetikai, tarp jų ir Skirmantas Kriaučionis, Saulius Klimašauskas ir kiti mokslininkai savo darbuose tiria tokių ilgalaikių DNR pokyčių mechanizmus. Daug kas aiškėja.
ML. Ar galima teigti, kad geriau pažinus aplinkos poveikį organizmui bus galima veikti, keisti tiek pačią aplinką, tiek jos poveikį?
K. Sasnauskas. Iki to dar toli, bet pačius procesus, veikimo mechanizmus būtina išsiaiškinti ir pažinti. Kai veikimo mechanizmas žinomas, galima galvoti ir kaip jį pritaikyti. Žinoma, pritaikyti gydymo tikslams, humaniškiems siekiams, pirmiausia norint palengvinti sunkių ligonių kančias. Panašioje srityje – Kanadoje, Toronto universiteto epigenetikos tyrimų laboratorijoje dirba Arūnas Petronis. Jo kandidatūrą 2013 m. mes taip pat norėtume teikti mokslo premijai užsienio lietuviams.
Kalbėjosi Gediminas Zemlickas
1 Kriaučionis, S. & Heintz, N. The Nuclear DNA Base 5-Hydroxymethylcytosine Is Present in Purkinje Neurons and the Brain.
2 Ričardas Robertsas Nobelio premija fiziologijos ir medicinos srityje 1993 m. gavo kartu su Filipu A. Šarpu (Phillip A. Sharp) – G. Z. past.