Apklausos „Plagiato prevencija mokslo žurnalų leidyboje“ rezultatų apžvalga (2)

Pabaiga, pradžia Nr. 21.

Lapkričio 7-ąją d. Lietuvos MA vyko apskritojo stalo diskusija „Mokslo žurnalų leidyba: plagijavimo prevencija ir leidybos etika“, kurioje savo patirtimi dalijosi projekte „Periodinių mokslo leidinių leidyba“ dalyvaujantys redaktoriai. Diskusijai buvo kviečiami visų Lietuvos žurnalų atstovai, nes jiems taip pat suteikiama galimybė išbandyti plagijavimo prevencijai skirtą CrossCheck sistemą pagal Lietuvos MT finansuojamą projektą (daugiau adresu http://www.moksloperiodika.lt/).
Diskusijos dalyviams buvo pristatyta Lietuvos mokslo periodikos asociacijos vykdytos apklausos „Plagiato prevencija mokslo žurnalų leidyboje“ rezultatų apžvalga. Šios apklausos rezultatus pateikiame skaitytojams.

Eleonora Dagienė
Raimundas Kirvaitis

Ar žurnalui pateikti rankraščiai tikrinami dėl plagijavimo ir savęs plagijavimo?

53 % Lietuvos žurnalų redaktorių, atsakydami į šį klausimą pasirinko variantą „Rankraščiai netikrinami. Tikimasi, kad plagiatą aptiks recenzentai“, tuo atsakomybę už plagijavimo prevenciją perduodami recenzentams ir patvirtindami, jog dirba klasikiniais metodais ir nesinaudoja šiuolaikinių technologijų suteikiamomis galimybėmis. 36 % respondentų, pasirinkusių variantą „Taip, tikrinami“, buvo prašoma pažymėti kokiais būdais tikrinami rankraščiai (6 pav.). Kaip matoma CrossCheck sistema, kurią naudoja gerai žinomos užsienio akademinės leidyklos, jau žinoma Lietuvoje, todėl tikimasi, kad Lietuvos mokslo žurnalų leidyboje ji bus taikoma plačiau.
Kai kurie užsienio žurnalai autoriams suteikia galimybę pasitikrinti žurnalui pateikiamą rankraštį dėl galimo plagijavimo ir nustatyti, kokį sutapimų procentą rodo plagijavimo aptikimo sistema. Lietuvos redaktorių ir mokslininkų nuomonė pateikta 7 pav.

Ar recenzuodamas tikrinate rankraštį plagijavimo aspektu?

Rengiant apklausą nesitikėta, kad tiek daug Lietuvos žurnalų rankraščių dėl plagiato netikrina, nes tikisi, jog plagiatą aptiks recenzentai. Tačiau, atsižvelgiant į tai, kad recenzavimas yra neatsiejama mokslo žurnalų leidybos dalis, klausimyne buvo numatyta, jog respondentai, pažymėję, kad jie recenzuoja mokslo žurnalų straipsnius, bus klausiami „Ar būdamas recenzentu tikrinate recenzuojamą rankraštį dėl plagijavimo?“ Taigi, 80 respondentų papildomai buvo klausiama ar recenzuodami jie tikrina rankraščius dėl plagijavimo (7 pav.) ir, jeigu tai daro, – kokias sistemas naudoja tikrinti. Dauguma recenzentų naudoja Google arba turi sudarytą sutapimų sąrašą ir jų ieško Google Scholar.

Ar žurnalas turėtų deklaruoti plagijavimo prevencijos sistemų naudojimą ir nuostatas dėl skelbiamų straipsnių originalumo?

Didžioji respondentų dalis mano, kad mokslo žurnalai turėtų skelbti nuostatas dėl plagijavimo ir savęs plagijavimo (9 pav.) bei pasirašyti etikos deklaraciją (10 pav.). Maždaug kas penktas respondentas nusiteikęs pesimistiškai ir mano, kad tai nieko nepakeis. Taip lyg patvirtinama, kad institucijose jau paskelbti ir galiojantys mokslininkų etikos kodeksai yra neveiksmingi. Respondentai, pasirinkę atsakymą „Kita“, taip pat primena, kad „dalis Lietuvos mokslo žurnalų ir taip skelbia nuorodas autoriams dėl straipsnių autentiškumo ir originalumo“, tad, jų nuomone, papildomos deklaracijos nereikalingos. Pažymėtina, kad aiškiai išdėstyti žurnalo nuostatai – vienas iš leidybos kokybės rodiklių.

Gausybė komentarų

Atsižvelgiant į tai, kad dalyvavusieji apklausoje parašė gausybę komentarų, kurie galėtų būti įdomūs plačiajai akademinei bendruomenei, buvo nutarta paskelbti juos visus tyrimo rezultatų apžvalgos priede. Daugiausiai buvo komentuojamas klausimas „Ar savęs plagijavimas yra tokia pat problema kaip ir plagijavimas?“ (103 komentarai)
Į prašymą įrašyti kitus plagijavimo aspektus, nepaminėtus šioje apklausoje, atsiliepė 49 respondentai, tai yra beveik kas trečias apklausos dalyvis. Gautus atsakymus galima būtų skirstyti į tokias grupes.
Didžiausią grupę sudaro komentatoriai, kurie vienaip ar kitaip kaltina sistemą, skatinančią skelbti daug straipsnių. „Kaip ir visur kur – šalinti priežastis, bet ne pasekmes. Daugelis mokslininkų elgiasi ar bent norėtų elgtis etiškai, bet atestacijų reikalavimai, konkurencija tarp universitetų ir atskirų mokslininkų verčia „kepti“ straipsnį po straipsnio“. „Mokslininkai turėtų būti vertinami ne vien už sureikšmintas publikacijas, tuomet būtų mažiau lenktynių kas daugiau, tuomet nereikėtų ir plagijavimo“. „Reikia pašalinti priežastis, dėl kurių mokslininkai imasi plagiato ir problema išnyks savaime“. „Ažiotažas dėl kuo didesnio publikacijų skaičiaus skatina darbų dalinimą į daug dalių, kiekvieną iš jų publikuojant atskirai, siekiant padidinti publikacijų skaičių buriamasi į autorių kolektyvus“. „Dirbdamas sąžiningai, prarandi konkurencingumą, nes svarbiausias mokslininko rodiklis – straipsnių kiekis ir žurnalo statusas“. „Lietuvos mokslo rezultatų vertinimo sistema skatina beatodairiškai rašyti beverčius straipsnius, dėl ko ir didėja savęs plagiavimas“. „Plagijavimo ir niekalo spausdinimo pagrindas – institucijų finansavimo sistema ir kai kuriose įstaigose mokslininkų finansavimas už straipsnius. Ji stimuliuoja kai kuriuos mokslininkus, kartais net tuos, kurie skirsto pinigus, nusižengti etikai.“

Nemažą komentatorių grupę sudaro teigiantieji, kad realios bausmės nebuvimas skatina neetišką elgesį, kuriam priskirtinas ir plagijavimas. „Jau net ne apie dublikatą – apie „triplikatą“ – informavome rektorių, jokios reakcijos, autorius dabar prodekanas.“ „Turėtų būti reali atsakomybė už plagijavimą, tuomet būtų mažiau tokių atvejų. Kol atsakomybės nėra, belieka pasitikėti mokslininko sąžiningumu, deja, atsakomybės nebuvimas rodo blogą pavyzdį studentams.“ „Plagijavimas ir straipsnių kepimas yra aukso versmė, iš kurios troškulį malšina ne vienas mokslininkas ar universitetas. Vargu ar pavyks tai išspręsti deklaracijomis ir savicenzūra – kokia ji gali būti, kai redaktorius priiminėja savo straipsnius? Plagiatas turėtų būti teismine tvarka baudžiamas prasižengimas, už jį šalinama iš universitetų.“
Yra manančių, kad formali kova su plagiatu tik pablogins situaciją. „Jei norime šią vietinės reikšmės slogą paversti vėžiniu procesu, reikia sukurti formalias plagiato paieškos sistemas ir įteikti jas nekompetentingiems, bet labai aktyviems kovotojams, suteikiant jiems biurokratinę valdžią – tada ir užvirs košė.“

Yra ir manančių priešingai: pritariančių paviešinti plagijavimo apibrėžimą ir įgyvendinti jo kontrolę. „Norėčiau, kad būtų labai aiškiai apibrėžta ir įvardyta, kas laikoma plagijavimu, ir kad tai atitiktų tarptautinį šio reiškinio supratimą. Dirbantiems mokslo srityje tai ypač aktualu, todėl jaunieji mokslo darbuotojai turėtų būti supažindinami su šia problema pasirašytinai.“ „Manau, kad įgyvendinus plagijavimo kontrolę laimėtų tikri mokslininkai, nes sukurti daug originalių straipsnių yra sunku. Giliai mąstantis mokslininkas negali rašyti daug ir greitai. Kuomet vertinant remiamasi kiekybe, sąžiningas mokslininkas gali pasirodyti nepakankamai produktyvus.“

Komentatoriai atkreipia dėmesį į sunkumus surandant plagiatą: „Sunkiausiai aptinkamas plagijavimo atvejis, su kuriuo susidūriau – kai autorius išverčia ar paprašo išversti užsienyje rašytą straipsnį ir jį spausdina savo vardu. Vienas žinomas žmogus šitaip gavo habilituoto daktaro laipsnį.“ „Jei autorius plagijuos versdamas užsienio autorius, sistemos to neaptiks. Antras dažnai pasitaikantis variantas – laisvas atpasakojimas to, kas perskaityta, ko vėlgi niekas nesugaudys“. Tad šis komentatorius formuluoja išvadą, kad „visokių sistemų kūrimas daugeliu atvejų bus tik pinigų plovimas ir biurokratinio aparato didinimas“.

Padėka

Lietuvos mokslo periodikos asociacijos vardu dėkojame visiems mokslo žurnalų leidėjams, redaktoriams, straipsnių autoriams ir recenzentams, skyrusiems laiko ir išsakiusiems savo požiūrį į aptariamus klausimus.
IŠVADOS

Atrinkus tik su mokslo žurnalų leidyba susijusių respondentų atsakymus, galima pagrįstai teigti, kad apklausoje dalyvavo su aptariamais klausimais gerai susipažinę asmenys.
Apklausos rezultatai ir komentarai rodo, jog mokslinis nesąžiningumas, taip pat plagijavimas ar savęs plagijavimas Lietuvos mokslininkams yra opi problema: 76 % respondentų vienaip ar kitaip susidūrė su plagijavimo atvejais.
Respondentų nuomonė dėl rankraščio (straipsnio) naujumo pasiskirstė beveik vienodomis proporcijomis ir jų pasirinkti variantai rodo, jog vieningos nuomonės dėl straipsnio naujumo nėra. Su žurnalų leidyba tiesiogiai susiję respondentai (redaktoriai, leidėjai, redkolegijų nariai) straipsnio naujumo klausimu yra šiek tiek griežtesni ir originaliais laiko straipsnius, kuriuose yra 50 % ar 70 % naujos originalios medžiagos.
Mokslininkų dažniau buvo pasirenkamas variantas, kai nauju (originaliu) galima laikyti tik 30 % naujos medžiagos turinčius rankraščius (straipsnius).
Lietuvos žurnalų redaktoriai dėl vienokių ar kitokių priežasčių neišnaudoja galimybių, kurias suteikia plagijavimo prevencijai skirtos technologijos. Jie ir toliau pasikliauja recenzentų kompetencija, kuria rėmėsi pastarąjį šimtmetį, tačiau kompiuterių ir interneto amžiuje plagijavimo prevencijai recenzentų pagalbos jau nebepakanka.
Dauguma respondentų mano, kad žurnalai turėtų deklaruoti savo reikalavimus originaliems straipsniams ir pasirašyti etikos deklaraciją, tačiau trečdalis jų mano, jog tai nieko nepakeis. Lietuvoje dar nėra formalizuotų nuostatų ir procedūrų, kaip institucija ar akademinės bendruomenės narys turėtų elgtis pastebėjus mokslinio nesąžiningumo atvejį.
Respondentų komentaruose juntamas nusivylimas, kad nieko negalima pakeisti, ir nesąžiningumo problema toliau tik didės. Pažymėtina, kad Lietuvos mokslo institucijos turi įvairių etikos deklaracijų ir kodeksų, tačiau neturi konkrečių formalizuotų
(patvirtintų) procedūrų, padedančių kodeksus padaryti veiksmingus.
Didžioji respondentų dalis pateisina vienintelį dvigubo publikavimo atvejį – kai skelbiamas straipsnis, kuriame teikiama praplėsta konferencijos darbų rinkinyje publikuota medžiaga (tezės).