Pabaiga, pradžia Nr. 14, 15.
Lietuvių kilmės antropologė profesorė Birutė GALDIKAS, mokslo pasaulyje pagarsėjusi kaip žymiausia Borneo salos Indonezijoje orangutanų tyrinėtoja, toliau pasakoja savo gyvenimo istoriją, kurioje pakako ir romantiškų nuotykių, ir rūsčių išbandymų.
Pirmas susitikimas – su įkalintu orangutano jaunikliu
ML. Kaip jus Borneo saloje, į kurią atvykote 1971 m., sutiko vietos gyventojai?
paskaitą šio universiteto studentams
B. Galdikas. Ten gyvena malajai (melayu), Malaizijoje, Indonezijoje, Brunėjuje ir Malajų salyne gyvenanti Pietryčių Azijos tauta. Jos kalba priklauso malajų polineziečių kalbų grupei. Vos nuskridę į Indoneziją buvome nustebinti, kad visi žmonės šypsosi, pamažu tai net buvo pradėję šiek tiek erzinti, bet toks yra tų žmonių bendravimo būdas. Mandagumas itin vertinamas. Vienas į kitą jie kreipiasi ne vardais, bet paminėdami titulą, jei tokį asmuo turi, arba jo pareigas. Tokia tradicija ir bendravimo forma.
ML. Koks buvo pirmas Jūsų susitikimas, kontaktas su orangutanais Borneo saloje? Iš įvairių straipsnių, taip pat apie Jūsų tyrinėjimus, susidariau įspūdį, kad tai labai slėpiningi gyvūnai, gyvenantys atogrąžų miškų medžių šakose, vengiantys susitikimo su žmogumi.
B. Galdikas. Deja, pirmas kontaktas įvyko su nelaisvėje gyvenančiais orangutanais, kur jie buvo laikomi kaip naminiai gyvūnai. Įsivaizduokite jauniklį orangutaniuką įkalintą nešvariame narve – visa tai man sukėlė slogų įspūdį. Bet tai buvo visiškai įprastas vaizdas Borneo saloje, daugelis pareigūnų Kalimanatano Tengaho provincijos sostinėje Palangka Rajoje nelaisvėje laikė orangutanus lyg kokius naminius gyvulius. Palangka Raja ir buvo tas miestas, kuriame vienoje iš šeimų išvydau narve laikomą orangutano jauniklį. Su tuo kaip su neišgyvendinama neišvengiamybe visiškai susitaikę buvo net vietos gamtos apsaugos pareigūnai. Vienintelis, kuris namuose nelaikė laukinio gyvūno kaip naminio gyvulio, buvo pats Palanka Rajos gubernatorius. Daug pastangų mums kainavo įgyvendinti „įkalintų“ orangutanų reabilitacijos programą.
Pirmas kontaktas su laisvėje gyvenančiais miško „žmonėmis“
ML. O koks buvo pirmas kontaktas su laisvėje gyvenančiu oranžiniu miško „žmogumi“?
B. Galdikas. Pamatyti orangutaną laisvėje nėra taip paprasta, kaip kartais gali atrodyti. Ne iškart pavyko ir mudviem su Rodu. Pirmą orangutaną laisvėje išvydau štai kokiomis aplinkybėmis. Per atogrąžų miškus yrėmės išskobta kanoja netoli dviejų upių išsišakojimo. Tolumoje pastebėjau rausvą dėmę ir paskui ją judančią kitą pūkuotą oranžinę dėmę. Tai buvo orangutanė su mažyliu. Jie įlipo į medį, sunerimę šūkavo ir spygavo, mėtė į mus kaip nepageidaujamus atėjūnus šakas, bet greitai ėmė tolti. Vytis orangutanus buvo beprasmiška, nes tektų klampoti per tropinę durpinę pelkę, o kai kuriose vietose ir smegti, nes pelkės gylis vietomis siekė žmogaus pažastis.
Vis dėlto šis susitikimas labai pataisė mudviejų su Rodu nuotaiką, nes tai buvo pirmas susitikimas su žmoginėmis beždžionėmis laukinėje gamtoje. Slapta džiūgavau, nes tas susitikimas buvo ir atsakas tiems Kalifornijos universiteto Los Andžele profesoriams, kurie išvis netikėjo, kad mes apskritai išvysime atogrąžų miške orangutanus.
ML. Jei manęs neapgauna atmintis, dabar Borneo saloje yra apie 50 tūkstančių orangutanų.
B. Galdikas. Nuo 40 iki 50 tūkstančių, o Sumatroje apie 7 tūkst. orangutanų. Tai nėra daug, turint mintyje, kad Borneo sala pagal dydį yra penkis kartus didesnė už Angliją ir Airiją kartu sudėjus.
Džiunglės kartais mažiau pavojingos už žmones
ML. Žinau, kad patyrėte labai daug pavojų. Kokius sunkumus pavadintu-mėte didžiausiais?
B. Galdikas. Kai įkūrėme savo stovyklavietę ir ėmėmės tyrinėjimo darbų, toli gražu ne visiems tai patiko. Nelegalūs miškų kirtėjai paprasčiausiai siekė mus išgyvendinti iš stovyklavietės, kurioje buvome įsikūrę. Ten veikė ištisi miškų kirtimo sindikatai, iš prekybos mediena uždirbdavę milijonus dolerių. Priešindamiesi nelegaliems miško kirtėjams mes labai trukdėme plėtoti jų „juodą“ verslą.
ML. Iš kur turėjote tiek drąsos, su vyru Rodu atsidūrusi svetimoje valstybėje, tarp visai kitos kultūros ir religijos žmonių ir dar stoti prieš piniguočius, kuriems nebuvo nieko švento?
B. Galdikas. Aš laimės kūdikis. Visa tai nėra paprasta paaiškinti. Tikėjau, kad galiu tuos nelegalius kirtėjus sustabdyti ir tikėjimas teikė man jėgų. Nepamirškime, kad Indoneziją tuo metu valdė po karinio perversmo į valdžią atėjęs generolas Suharto (Haji Muhammad Soeharto, 1921–2008). Jis šalį valdė daugiau kaip 30 metų. Man sunku pasakyti, ar jis pats, ar jo aplinka ėmėsi priemonių, bet aš buvau apsaugota. Mūsų stovykloje gyveno du ginkluoti policijos seržantai, kurių pareiga buvo mus saugoti ir visur lydėti. Apie pustrečių metų jie šią apsaugą vykdė.
ML. Bet policininkus Jūsų apsaugai valdžia, matyt, paskyrė ne iškart tik atvykus, bet po prasidėjusių incidentų?
B. Galdikas. Prieš mus tam tikros pakraipos žiniasklaidos priemonės pradėjo skleisti neteisingus kaltinimus ir net šmeižtus. Mažai kuo skyrėsi nuo KGB agentų provokacijų tuometinėje Sovietų Sąjungoje. Suprantama, kad visa tai buvo daroma už nusikaltėliškų sindikatų pinigus. To meto karinė Indonezijos valdžia mus palaikė, beje, kovojo ir prieš komunistinių grupuočių veiklą to meto Indonezijoje.
Daug mums padėjo geri santykiai su vietos žmonėmis, taip pat mūsų veiklą rėmė ir aukšti valstybės pareigūnai, iš kurių vos atvykę turėjome gauti leidimus savo tyrimams. Dabar tai būtų paprasčiausiai neįmanoma – Indonezija mums yra visiškai uždaryta.
Ir tuo metu mumis, matyt, ne visai buvo pasitikima: į stovyklą nuolat atvažiuodavo įvairūs tikrintojai. Užtat buvo gera proga susipažinti su daugeliu aukštas pareigas užimančių indoneziečių. Kai tamsios jėgos mane ir Rodą stengėsi iš Borneo išvyti, mus daugiausia rėmė ir įvairiapusiškai palaikė Suharto vyriausybės ir aplinkos žmonės.
Šalis, kur mandagumas labai vertinamas
ML. Kodėl dabar Indonezijoje tos pagalbos sulaukti būtų sunkiau?
B. Galdikas. Pamėginkite dabar patekti pas kurį nors ministrą – tai neįmanoma, nes jie be galo užsiėmę, nepriims. Geriausiu atveju teks laukti du tris mėnesius. Jiems visai neįdomu mūsų ar jūsų problemos.
ML. Esate aukščiausio Indonezijos ordino kavalierius, o tai reiškia, kad šios šalies vyriausybė ir prezidentas Jums suteikė išskirtinį statusą.
B. Galdikas. Indonezijoje statusas yra svarbu, vertinamas tinkamas žmogaus elgesys, nes šalis gyvena pagal tam tikras susiformavusias tradicijas ir bendravimo normas. Visada buvau atsargi, nekritikavai šalies įpročių, pozityviai žiūrėdavau į šalies gyvenimo įvykius. Svetimšaliui tai tiesiog būtina.
ML. Bet tai, kaip buvo niokojami Borneo salos miškai, kertama nelegaliai net draustinio teritorijoje, pagaliau kaip buvo elgiamasi su orangutanais, kurie juk buvo įkalinami narvuose kaip naminiai gyvuliai – ar visa tai nenusipelno ne tik kritikos, bet ir pasipriešinimo? Ir Jūs tą darėte. Valdžios pareigūnai Jus palaikė, bet susilaukėte ir grasinimų, prieš Jus buvo bandoma rengti išpuolius spaudoje. Vadinasi, ne viską vertinote vien tik pozityviai, kas vyksta Borneo gamtos, miškų ir gyvūnų apsaugos srityse.
B. Galdikas. Bendrąja prasme blogai būti negatyviai nusiteikusiam į visa, kas aplinkui vyksta. Svarbu visada matyti ir šviesiąją gyvenimo pusę. Net tada, kai tekdavo kritikuoti, stengiausi visa tai perteikti pozityviai, nors ir neveidmainiaudama, neprasilenkdama su tikrove. Pačioje indoneziečių kultūroje labai svarbu mandagus, geranoriškas elgesys. Tiesa, pastaruoju metu ir bendravimo forma Indonezijoje keičiasi, nes Vakarų kultūros ir islamo įtaka šiai šaliai ryški. Vakarų pasaulis ir Saudo Arabija turi didelį poveikį Indonezijai, turi įtakos naujiems gyvensenos pokyčiams. Šalyje vis labiau įsišaknija islamizmas.
Žmogus protingėja, o primatų „protingėjimas“ sustoja
ML. Pakalbėjome apie Borneo, apskritai Indonezijos žmones, o dabar laikas daugiau dėmesio skirti žmoginėmis tos šalies beždžionėms – orangutanams. Įsivaizduoju, kad dirbote tarsi du darbus: tyrinėjote šiuos primatus, o kartu labai stengėtės, kad jų gyvenamoji aplinka, atogrąžų miškai, būtų išsaugoti, taip pat su šiomis žmoginėmis beždžionėmis būtų elgiamasi pagal įteisintas gamtosaugos taisykles. Kaip šias dvi veiklos sritis Jūs pati pakomentuotumėte?
B. Galdikas. Nesaugojami orangutanai gali labai greitai išnykti, todėl juos saugoti labai svarbu. Iš tikrųjų padėtis labai bloga. Miškai kertami, tiesa, nelegalių kirtėjų dabar gerokai mažiau, negu buvo 1971 m., kai mes atvykome į Borneo. Visa bėda, kad tie nelegalūs kirtėjai dabar tapo legaliais. Iškirstų miškų vietoje sodinamos aliejinių palmių plantacijos. Šių plantacijų savininkai išdegina miškus, taip sunaikina daugelio gyvūnų, taip pat ir orangutanų natūralią gyvenamąją aplinką. Mums tų palmių nereikia, nes palmių plantacijos žemę atima ir iš gyventojų. Daugeliu atvejų tos palmių augintojų korporacijos tiesiog jėga arba apgaule atima iš vietos gyventojų žemę, užsodina aliejinėmis palmėmis ir iš to pelnosi.
ML. Viena proga esate pasakiusi, kad žmoginės beždžionės gan protingos ir jeigu su jomis gerai elgiamasi, jos tą supranta. Apie kokį protingumo lygmenį kalbama?
B. Galdikas. Jos protingos, bet ne tiek, kiek žmonės. Jų protas maždaug toks kaip dvejų trejų metų vaiko. Skirtumas tarp žmogaus ir beždžionės kūdikio tas, kad žmogaus kūdikis mokosi kalbėti ir tobulėja, o beždžioniukas – ne. Jo „protingėjimas“ sustoja. Tačiau iš pradžių žmogaus ir orangutano kūdikiai vystosi labai panašiai.
ML. Vadinasi, orangutanų smegenyse įrašyta tam tikra „protingumo“ programa, bet ribota, neturi vystimosi perspektyvos?
B. Galdikas. Manau, kad orangutanai išties turi įrašytą tokią programą. Žmoginės beždžionės gali išmokti gestų kalba perteikti žodžius, panašiai kaip tą daro ir susikalba nebyliai. Kai kurios žmoginės beždžionės išmoksta reikšti net trumpus sakinukus.
ML. Kuo žmoginių beždžionių tyrinėjimas svarbus žmonijos gyvenimui?
B. Galdikas. Žmonijai tai būdas, priemonė pačiai save geriau suprasti, suvokti, iš ko mes atsiradome. Kitaip sakant, orangutanai yra mūsų giminaičiai. Jie nėra mūsų tiesioginiai protėviai, bet panašūs į juos. Labiau panašūs negu mes kartais susimąstome.
Nuo aplinkos priklauso orangutanų smegenų dydis
ML. Jūsų geradarys ir mokytojas Luisas Likis gan išmintingai buvo sutvarkęs primatų tyrinėjimų eigą: Džeinė Gudal (Jane Goodall) tyrinėjo šimpanzes, Dajan Fosi (Dian Fossey) – gorilas, o Birutė Galdikas tyrinėjo orangutanus. Jau nekalbu apie daugelį kitų šiems tyrimams atsidavusių mokslininkų. Bet gal įmanoma ir geriau organizuoti šiuos ir kitus darbus?
B. Galdikas. Žmonės vis geriau pradeda suvokti šių tyrinėjimų svarbą, bent jau lyginant su tuo, kaip buvo mums pradėjus tuos darbus. Geriau supratome orangutanų elgseną ir kaip ji siejasi su miškų produktyvumu, jie daugiausia minta vaisiais. Galima stebėti skirtingas orangutanų populiacijas, o aš visą laiką stebėjau vieną populiaciją – Borneo orangutanus (Pongo pygmaeus). Kai lyginame keletą populiacijų, pavyzdžiui, Borneo ir Sumatros orangutanus, pastebime didelį skirtumą. Sumatros miškų produktyvumas labai didelis ir tuo jie skiriasi nuo Borneo, ypač Rytų Borneo miškų. Pastarieji ne tokie turtingi. Pastebėta, kad ir Rytų Borneo orangutanų smegenys mažesnės. Vadinasi, nuo gyvenamosios aplinkos priklauso šių primatų smegenų dydis. Šie gyvūnai daugiau energijos panaudoja maisto paieškoms, vaikai trumpesnį laiką lieka su motina. Trūkstant maisto orangutanės tiesiog išmeta savo mažus vaikus iš guolio.
Sumatroje auga išties puikūs miškai, kuriuose gausu maisto, ten orangutanės motinos savo vaikus prižiūri apie dešimt metų, o Borneo miškuose – tik aštuonerius metus. Iš viso to galima nuspėti, kokia įvairių populiacijų orangutanų elgsena.
Plačiau atverti akis į pasaulį
ML. Bandote sudominti orangutanų tyrinėjimais ir Vytauto Didžiojo universiteto studentus. Kai kuriems padėjote nuvykti į Borneo, kad padirbėtų Jūsų vadovaujamame tyrimų centre.
B. Galdikas. B. Galdikas fondas įsteigė stipendiją jaunai veterinarijos specialistei, kad ji galėtų atvykti į Borneo ir mums padėti. Ji norėtų ten atlikti tyrimus. Buvo atvykusi šešioms savaitėms, kaip numatyta pirminiame projekte.
ML. Jūs pageidautumėte, kad ten įsitvirtintų bent keli tyrinėtojai iš Lietuvos?
B. Galdikas. O, taip, bet viskas priklauso nuo finansinių aplinkybių.
ML. Ar Lietuvoje atsiranda žmonių, kurie norėtų ir galėtų paremti Birutės Galdikas fondą, veikiantį Lietuvoje?
B. Galdikas. Dažniausiai skiria 2 proc. lėšų nuo savo mokesčių. Verslo žmonių galinčių skirti daugiau atsiranda labai nedaug. Fondo steigėjas Lietuvoje – Ūkio bankas. Suprantu, kad ne visi Lietuvoje yra turtingi, tuo labiau, kad per krizę ekonomika buvo kritusi 15 proc. Dideliais finansiniais sunkumais skundėsi ir mano knygą „Rojaus atspindžiai“ išleidusi leidykla „Eugrimas“.
ML. Pokalbį norisi baigti šiek tiek pakilesne gaida. Pastarųjų kelerių metų Jūsų vizitai į Lietuvą Jums turėjo palikti gerus įspūdžius. 2010 m. gegužės mėnesį Jums suteiktas Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) garbės daktarės vardas, kitą dieną Jus priėmė Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė. 2011 m. atvykusi į Lietuvą VDU Botanikos sode dalyvavote Ąžuolų sodinimo šventėje. 2012 m. vasarį Vytauto Didžiojo universiteto Gamtos mokslų fakultete skaitėte viešą paskaitą, po kurios buvo pristatyta į lietuvių kalbą išversta Jūsų knyga „Rojaus atspindžiai: Mano gyvenimas Borneo saloje su orangutanais“. Kokius pėdsakus jumyse paliko šie susitikimai?
B. Galdikas. Manau, kad mes įgauname didesnį tarpusavio pasitikėjimą, perteikiame Lietuvos žmonėms daugiau informacijos apie tropikus, ten gyvenančių žmonių gamtosaugos problemas. Kitaip tariant, lietuviams padedame plačiau žvelgti į pasaulį ir tiems dalykams skiriame vis daugiau dėmesio. Kalbėdamasi su Ponia Prezidente Dalia Grybauskaite išsakiau mintį, kad lietuviai dėl savo tragiškos istorijos įgijo pernelyg siaurą požiūrį į daugelį dalykų, o plačiau žvelgdami galėtų didesnę įtaką daryti ir pasauliui. Prezidentė sakė, kad lietuviams reikia grįžti, kur jie jau yra buvę.
Mes tą ir stengiamės daryti, padedame lietuviams sugrįžti ten, kur jie jau yra buvę. Dar 2009 m. trys savanoriai iš Lietuvos lankėsi Borneo saloje. Viena savanorė gavo stipendiją iš fondo, vienam kelionę apmokėjo jo tėvas ir toliau kreditavo tą skolą, o viena lietuvaitė išvyko į JAV, tad pati sugebėjo savo išlaidas padengti. Norime, kad kuo daugiau lietuvių susidomėtų mūsų tyrinėjimais. Būtų sveikintina, jei kuris nors Lietuvos universitetas užmegztų ryšius su Indonezijos universitetais. Keičiantis studentais galima būtų su ta šalimi geriau susipažinti, o Lietuva įgytų naujų draugų. Tikiuosi, kad mano lietuvių kalba išleistoji knyga taip pat šiems reikalams pasitarnaus.
ML. Dėkodamas už šį pokalbį, taigi ir už dėmesį laikraščiui „Mokslo Lietuva“, linkiu, kad šie sumanymai ir pageidavimai kuo greičiau išsipildytų. Apie Jus parašytos jau šešios knygos, laikas bent kai kurias išversti ir į lietuvių kalbą, nepasitenkinant vien „Rojaus atspindžiais“. Tikėsimės, kad taip ir bus. Sėkmės Jums darbuojantis Borneo saloje ir visame pasaulyje. Būdama pasaulio žmogus kartu propaguojate ir Lietuvos vardą. Ačiū Jums už tai.
Kalbėjosi Gediminas Zemlickas
Gedimino Zemlicko ir Birutės Galdikas fondo nuotraukos