Jau skelbėme, kad 2012 m. mokslo premija lietuvių kilmės užsienio mokslininkams ir kitose šalyse gyvenantiems Lietuvos pilietybę turintiems mokslininkams paskirta Vokietijoje gyvenančiam chemikui dr. Viliui Lėnertui, Jungtinėje Karalystėje dirbančiam biochemikui ir genetikui dr. Skirmantui Kriaučioniui ir JAV gyvenančiam psichologui dr. Romualdui Kriaučiūnui. Premijos teikimo iškilmes ir pirmuosius du mokslininkus pristatėme prieš tai spausdintame rašinyje, dabar pagarbos ženklus skiriame trečiam apdovanotajam.Pabaiga, pradžia „Mokslo Lietuvos“ Nr. 21 priede „Lietuviams išeivijoje“
Vitališkos išminties grožis
Nori būti laimingas? Yra geras būdas juo būti: pradėk savo laimę kurti pats, nepasikliaudamas likimu, lemtimi, bloga aplinka ar kitais nuo mūsų nepriklausomais veiksniais. Pradėk keisti kad ir mažus, atrodytų, dalykus: siek geresnių santykių šeimoje ir su draugais, rūpinkis savo fizine sveikata (nepamirštant rytinės mankštos), būk paslaugus ir nepasibodėk parodyti dėkingumo kitiems, skaityk knygas, lankyk muziejus, turėk vadinamųjų hobių. Ir dar labai gerai būtų, jeigu pradėtum (jeigu dar nesi pradėjęs) mokytis užsienio kalbų. Ir – kas labai svarbu – burk apie save kitus panašaus nusiteikimo žmones, nes kur keli stos, visados daugiau padarys.
Tai 2012 m. mokslo premijos užsienio lietuviams vieno iš laureatų psichologo dr. Romualdo Kriaučiūno patarimas visiems, kurie nori gyventi prasmingą ir laimingą gyvenimą, be to, nesibodi teikiamais patarimais ir į juos įsiklauso. Nors ne visi linkę. JAV kas ketvirtas gyventojas turi psichologinių problemų, tačiau į psichologus, regis, linkę kreiptis tik trys iš keturių. R. Kriaučiūnas citavo vieną mokslininkę, kuri padarė išvadą: 50 proc. žmonių laimės priklauso nuo genų, 10 proc. – nuo gyvenimo aplinkybių ir 40 proc. – nuo jų pačių veiklumo. Vadinasi, kone pusė žmonių gali pakeisti savo gyvenimiškas nuostatas, kartu įgyti ir daugiau laimės.
Išvada peršasi savaime: nori būti laimingas – būk. Tikriausiai taip galima būtų trumpai išreikšti R. Kriaučiūno propaguojamos pozityviosios psichologijos svarbiausią idėją. Bent apie tai pirmiausia ir pagalvojau, klausydamasis R. Kriaučiūno išsakomų minčių ir skaitydamas kai kuriuos jo straipsnius. Bet gal ne viskas taip paprasta, kaip kad dažniausiai ir būna gyvenime, nes svarbiausias tiesas gyvenime dažniausiai suvokiame ne tiek kitų klausydamiesi, kiek savo kailiu patirdami gyvenimo niuksus.
Vis dėlto R. Kriaučiūno mintys kelia nuostabą, jei esi bent kiek susipažinęs su šio mūsų tautiečio nelengva biografija. Tada pajunti vitališką visą jo kitiems diegiamos išminties grožį. Nesu giliai susipažinęs su pozityviosios psichologijos ištakomis, raida ir jos apologetais, ar bent žymesniais autoritetais, bet esu tikras, kad pats Kriaučiūnas būtent šiomis nuostatomis, kurias skleidžia, veikiausiai savo gyvenime ir vadovavosi. Gal net intuityviai, o gal remdamasis teigiamais pavyzdžiais, kurių juk taip pat nestigo. Matė šilto ir šalto daugiau, negu reikėjo, bet svarbiausia, kad išmoko pastebėti ir išskirti tikrąsias vertybes nuo tariamų. Teisingos nuostatos padeda pasirinkti kryptį, teisingi orientyrai veda teisingu keliu. Kadangi likimo išbandymų ir sėkmės žirgus nuo jaunumės pats tramdė, savo empirinę patirtį galėjo pagrįsti ir sustiprinti teorinėmis žiniomis, mokslo galiomis. Todėl R. Kriaučiūno lūpose tos jo neprikišamai skelbiamos tiesos skamba taip įtikinamai ir patraukliai.
Tarpduryje tarp mokslo ir jo sklaidos
Veikiausiai Romualdui Kriaučiūnui tiktų dviveidžio Januso vardas, nes vienu veidu atsigręžęs į mokslus, tiksliau į psichologiją kaip savo profesiją, kitu – į žurnalistiką, kurios visą gyvenimą buvo lyg pašauktasis. Tiesa, lietuvių kalboje dviveidis nėra pagiriamasis žodis, bet kitaip buvo Senovės Romoje, kur Janusas buvo durų ir vartų dievas. Jis atidarydavęs duris naujųjų metų pradžiai: jaunuoju veidu žvelgė į ateitį, o senuoju į praeitį. Iš to kilo lotynų Iānuārius ar Januarius (Janus + arius – Januso mėnuo) – sausio mėnesio pavadinimas. R. Kriaučiūnas, panašiai kaip prisimintasis dievas, taip pat jaučiasi stovįs tarpduryje tarp mokslo ir jo sklaidos. Parašęs apie pusantro tūkstančio populiarių straipsnių savo moksline produkcija prie šio įspūdingo skaičiaus niekaip negalėtų priartėti.
Jei perėjome prie skaičių, tai pastebėsime, kad pro mūsų tautiečio rankas per jo profesinį gyvenimą perėjo bent keli milijardai JAV dolerių, nors jis pats nei bankininkas, nei finansininkas, itin didelių turtų, bent jau vertinant Amerikos mastais, nesusikrovė. Regis, to ypatingai ir nesiekė, nes nulėmė kiti pomėgiai ir užsiėmimai. Bet apie tuos milijardus vėliau, nes intrigos bent pradžiai pakaks. Imsimės rimtesnių dalykų. Pasinaudosime prisimintojo romėnų dievaičio gebėjimu vienu veidu gręžtis į praeitį. Politikai mus nuolat moko nesigręžioti į praeitį, palikti ją istorikams, o patiems žvelgti į ateitį ir mąstyti naujomis moderniomis kategorijomis. Tipiškas prisikiaulinusiųjų noras kuo greičiau viską pamiršti: galus į vandenį ir visus žaidimus pradėkime iš naujo. Mes šitaip nedarysime, galų slėpti neketiname, kadangi ir slėpti nėra ko, todėl kartu su dievaičiu Janusu gręžiosimės visur, kur manysime esant reikalinga.
Gyvenimo nuotykiai prasidėjo po krikšto
Jeigu žmogaus atskaitos pradžia yra jo gimimas (teologai sako, kad jo pradėjimas), tai prisiminkime Panevėžį, kurio ligoninėje 1936 m. sausio 21 d. mokytojų šeimoje į pasaulį atėjo Romualdas Kriaučiūnas, būsimasis psichologas ir žurnalistas. Jo tėvai mokytojavo Gustonių kaimo mokyk-loje, 12 km į vakarus nuo Panevėžio. Naujagimis krikštytas Naujamiesčio bažnyčioje ir šį faktą būtina išskirti kaip ypatingą, nes nuo krikštynų ir prasidėjo jo gyvenimo didieji nuotykiai.
Kunigas kūdikėlį pakrikštijo, krikšto tėvai kaip mokėjo suvystė ir dar į kailinius įsupo. Šitą gyvą krovinį padėjo rogių gale ir vežė jomis namo į Gustonis. Kūmai, matyt, užsikalbėjo, o kai atsigręžė pažiūrėti, kodėl toks tylus vaikelis, nei kailinių, nei Romualduko rogėse neišvydo. Pakeliui pametė, rogėms pakrypus iškrito naujakrikštas į pusnį. Siautė viduržiemio pūga, bet kailinių su brangiu kroviniu užpustyti nespėjo, tad vaikelis buvo laimingai surastas. Tai džiaugsmo būta! Matyt, per tokią pūgą net alkani vilkai buvo linkę geriau savo irštvose snausti, negu bastytis ieškant atsitiktinio grobio. Veikiausiai ne dviveidis Janusas, bet kitos dangiškos jėgos tą kartą Romualdukui padėjo.
Laimingai pasibaigęs nuotykis užgrūdino Romualdą visam gyvenimui, o iš tėvų perimtos gyvenimo vertybės taip pat suvaidino ne paskutinį vaid-menį. Kad tai buvo mokytojo darbui atsidavę tėvai, rodo ir toks faktas. Praėjus 50 metų pro Gustonių mokyklą einantis kelelis, dabar veikiausiai gatvė, buvo pavadintas Mykolo Kriaučiūno, Romualdo tėvo, vardu. Kaimo žmonių atmintyje mokytojas išliko gyvas kaip doras žmogus ir geras mokytojas, tad sūnui ir vaikaičiams yra kuo didžiuotis.
Mokytojas apkasus kasė ir vokiečiams, ir rusams
Bet grįžkime į tragišką XX a. penktąjį dešimtmetį. Lietuvą užėmus bolševikams geriausi Lietuvos mokytojai ir kitų profesijų inteligentai buvo paskelbti liaudies priešais ir gavo nemokamas pažintines keliones į Sibirą, Komių lagerius, o kai kurie atsidūrė ir prie Laptevų jūros Sibiro Šiaurėje. Kai 1944 m. vasarą prie Lietuvos artėjo fronto linija ir vieną „išlaisvinimą“ turėjo pakeisti kitas, mokytojų Kriaučiūnų šeima nelaukė galimų pasekmių ir traukėsi į Vakarus. Manė, kad namus apleidžia keliems mėnesiams, kol frontas praeis, todėl visko, ką per gyvenimą užgyveno, su savimi nevilko. Užkasė kai kuriuos drabužius, indus, dar kelis mažmožius.
Rytprūsiuose mokytoją Mykolą Kriaučiūną vokiečių naciai pristatė kasti apkasų, o kai rusai tuos apkasus paėmė, tai M. Kriaučiūnui teko apkasus kasti jau rusams. Nuo to meto Romualdas tėvo nebematė, o mirė jis prieš 30 metų.
Praėjus 60 metų Mykolo Kriaučiūno anūkas Aldas sumanė paieškoti savo senelio – mokytojo užkasto lobio. Su keliais draugais kasinėjo, nieko nerado, tad paskambino R. Kriaučiūnui į Ameriką, prašė patikslinti vietą, kur užkastas. Romualdas nematė, kaip tėvas kasė, bet maždaug žinojo vietą. Nė pusei valandos nepraėjus lobis buvo rastas: puodukai, lėkštutės, labai gražios taurelės… Dabar dalis tų „archeologinių radinių“ saugomi Romualdo Kriaučiūno namuose Amerikoje. Kai šeimininkas pasiilgsta gimtinės, pasižiūri į tuo mielus vaikystės prisiminimus keliančius daiktelius.
Vokiečiams parodė lietuvišką charakterį
Sunku įlįsti į kito žmogaus kailį, bet Romualdui veikiausiai pasisekė geriau negu jo tėveliui. Frontas traukėsi į Vakarus, ir kol mokytojas Mykolas Kriaučiūnas dabar jau rusams kasė apkasus, mokytoja Kriaučiūnienė su sūnumi ir dviem dukromis skubėjo tuos Vakarus pasiekti anksčiau negu rusų tankai. Karui baigiantis Kriaučiūniukai pradėjo mokslus vokiečių pradinėje mokykloje. Kas rytą pamokos prasidėdavo Hitlerio pagarbinimu: mokiniams reikėdavo iškelti ranką ir šaukti „Heil“. Romualdas su sesute parodė charakterius ir fiurerį garbinti atsisakė, nes tai ne lietuvių „vadas“, be to, nieko gero Lietuvai neatnešė. Keista, bet prieš kietakakčius lietuviukus ir jų mamą jokių priemonių nebuvo imtasi. Nors gal nieko keisto, nes po dviejų savaičių karas baigėsi visišku Vokietijos pralaimėjimu. Pirmas Romualdo pasipriešinimas „ordnungui“ (tvarkai), o iš tikrųjų juk žmogaus prievartai, baigėsi devynmečio berniuko ir sesutės pergale.
Toliau penkerius metus teko gyventi karo pabėgėlių stovyklose Bavarijoje, Pietų Vokietijoje. Romualdas trynė tą patį suolą su Vida Bandis, kuri kaip Pasaulio lietuvių bendruomenės atstovė Lietuvoje sveikino visus tris mokslo premijos laureatus, o ypač šiltai savo buvusį bendraklasį Romualdą. Taigi sveikinamasis jautėsi lyg būtų sugrįžęs į senų gerų draugų būrį.
Didžiausias džiaugsmas, kurį patyrė
1950 m. Kriaučiūnienė su dviem dukromis ir sūnumi gavo teisę išvykti į JAV, kur šiam vietoj mokyklos teko pradėti suaugusio vyro gyvenimą. Nors Romualdui buvo tik keturiolika, bet stambus kūno sudėjimas ir svoris didesnis nei dabar, jo gyvenime suvaidino ne paskutinį vaidmenį. Pamelavo, kad jam jau šešiolika ir gavo darbo plieno perdirbimo fabrike. Dirbo 50 val. per savaitę, ir taip penkerius metus – reikėjo išlaikyti sesutes ir mamą. Visi jo draugai lankė normalias gimnazijas, o Romualdui nesinorėjo prarasti darbo, kur jam mokėjo po 90 centų už darbo valandą. Didelis pinigas pokario metais. Trūko dvejų metų iki gimnazijos baigimo. Susirado suaugusiųjų vakarinę gimnaziją, bet kai pasisakė turįs 14 metų, nebuvo priimtas. Per jaunas, tokio amžiaus vaikinams reikia lankyti dieninę, o ne vakarinę mokyklą.
Po poros savaičių Kriaučiūniokas vėl įkišo nosį tą gimnaziją. Už stalo pamatė sėdinčią kitą moteriškę, tad įtikinamai pareiškė, kad jam 16 metų, ir buvo priimtas. Per porą savaičių, pasirodo, galima priaugti dvejus metus. Po triukšmingos ir sunkios darbo dienos keturis kartus per savaitę važinėjo į pamokas. Taip dvejus metus. Kai 1953 m. baigė suaugusiųjų gimnaziją, jautė didžiausią savo gyvenime pasitenkinimą, kokio ligi tol dar nebuvo patyręs. Ir išties tai buvo didelis laimėjimas. R. Kriaučiūnas tvirtina, kad per visą gyvenimą tokio džiaugsmo nebuvo patyręs, kaip gaudamas gimnazijos baigimo atestatą. Na, gal panašiai pasijuto tą dieną, kai buvo apdovanotas Tėvynės jam skirtąja mokslo premija, bet tai jau mūsų spėjimas.
Sūnūs verti tėvo pasididžiavimo
Toliau gyvenimas klostėsi normalesne vaga. Įstojo į Ruzvelto universitetą Čikagoje, kurį ir baigė, gavęs psichologijos bakalauro laipsnį. Dviem metams buvo paimtas į kariuomenę. Kai jam buvo pasiūlyta būti kariuomenėje psichologu, pagalvojo, kad iš jo šaipomasi. Bet ne, pasiūlymas rimtas. Buvo šiek tiek apmokytas būtinų karinių dalykų ir paskirtas protinės sveikatos klinikos administratoriumi vienoje karinėje bazėje. Jam pačiam buvo didžiausias netikėtumas, kad iš 16 tūkst. kareivių bazėje buvo išrinktas mėnesio kareiviu. Suprask, jis, išeivis iš Lietuvos, geriausias tarp vietinių jaunų vyrų. Už tokį pasižymėjimą pelnė dvi dienas atostogų, nes ką gi daugiau gali gauti kareivis.
biochemikas, genetikas dr. Skirmantas Kriaučionis ir Vokietijos gyvenantis chemikas dr. Vilius Lėnertas kartu su LR švietimo ir mokslo ministru Gintaru Steponavičiumi
Vėliau kilo vis aukštyn: įgijo ma-gistro laipsnį universitete, apsigynė klinikinės psichologijos daktaro disertaciją. Tapęs magistru vedė Gražiną Pauliukonytę, istorijos mokytojo Prano Pauliukonio dukrą, su kuria teko gyventi toje pačioje pabėgėlių stovykloje. Tiesa, Gražina Romualdo iš stovyklos laikų neatsiminė, nes buvo maža. Pauliukonis buvo gimnazijos vicedirektorius, per vieną pamoką parodė paveikslėlį, rodantį, kad gerti alkoholinius gėrimus yra didelis prasižengimas. Romualdui giliai įstrigo į atmintį, nes tada pirmą kartą išgirdo, kad galima nusikalsti geriant.
Tai štai Gražina ir Romualdas Kriaučiūnai išaugino tris puikius sūnus: Aidas – biochemikas, Aras – kompiuterių specialistas, inžinierius, gyvena Mineapolyje Minesotos valstijoje (Minneapolis, Minnesota). Tai jis savo tėvelį atlydėjo į Lietuvą atsiimti premijos. Ponas Romualdas didžiuojasi ir savo jauniausiu sūnumi Aldu Kriaučiūnu, kuris jau ketverius metus kasmet atvyksta į Vilniaus universitetą ir būsimiems ekonomistams skaito kai kuriuos kursus. Pirmą kartą į Lietuvą atvyko dar 1989 m., vėliau kurį laiką dirbo JAV ambasadoje Lietuvoje, padėjo Lietuvoje tvarkyti bankų sistemos reikalus. Lietuvoje vedė lietuvaitę, šeima augina sūnų, o kitą vaiką iš Lietuvos įsūnijo jau su šeima gyvendami JAV.
Nusprendė dviejų milijardų dolerių likimą
Kaip profesiniai reikalai klostėsi toliu pačiam R. Kriaučiūnui? Dirbo kaip psichologas Ilinojaus psichinės sveikatos departamento Manteno, Annos ir Kankakee valstybės ligoninėse, taip pat buvo vyriausias psichologas Psichinės sveikatos centre Lansinge, psichologijos internatūros programos direktorius. 25 metus palaikė ryšius su Mičigano valstijos universiteto medicinos mokykla East Lansinge kaip klinikinis profesorius. Darbe nustato neįgalumą norintiems jį gauti. Norintys pateikia reikiamą dokumentaciją, o jis sprendžia, ar prašytojas vertas gauti pašalpą. Maždaug kas trečias tikrai turėtų gauti, bet du trečdaliai kreipiasi priremti prie sienos ne tiek dėl neįgalumo, kiek dėl gyvenimo sunkumų. Taigi darydamas atranką neįgalumo pašalpoms gauti mūsų tautietis per du dešimtmečius pro savo rankas praleido apie 2 mlrd. dolerių galimos paramos. Gerai būtų, kad Amerika žinotų apie šį lietuvio nuopelną. Darbas įdomus, visad su žmonėmis, tad į užtarnautą poilsį netraukia. Tiesa, dabar dirba tik tris dienas per savaitę, nori skirti daugiau laiko sau.
Daug jėgų R. Kriaučiūnas atidavė ateitininkų veiklai. 1946 m. tapęs ateitininku, 1967–1970 m. buvo Ateitininkų federacijos generalinis sekretorius. Kurį laiką net vadovavo kurčiųjų ir nebylių sąjungai, buvo lietuvių jaunimo stovyklos „Dainava“ tarybos pirmininkas. Įvairiose pareigose, įskaitant JAV LB Krašto valdybos vykdomojo vicepirmininko, teko darbuotis ir Amerikos lietuvių bendruomenėje. Tai laisvalaikio užsiėmimai – savanorystė. Veikla, leidusi patirti gyvenimo pilnatvę.
Atgaiva nuo darbų ir visuomeninės veiklos buvo turistinės kelionės, dažnas stovyklavimas su šeima gamtoje. Išvažinėjo visą Ameriką ir Kanadą, pusę Meksikos – turiningas gyvenimas. Bene mažiausiai teko pažinti Europos šalis, bet dar juk viskas priešakyje.
Gediminas Zemlickas
Gedimino Zemlicko nuotraukos