„Mokslo Lietuva“ kalbina 2012 m. mokslo premijos užsienio lietuviams laureatą psichologą dr. Romualdą KRIAUČIŪNĄ iš JAV. Nuo 1961 m. ligi šiol jis dirbo valstybės ligoninėse, Psichinės sveikatos centre, darbuojasi savo profesinės veiklos srityje ligi šiol, yra Neįgalumo nustatymo tarnybos Mičigano socialinio draudimo departamento klinikinės psichologijos specialistas. Mokslinių darbų parašė atminties distrakcijos ir amžiau santykio, vidutinio amžiaus žmonių krizių ir jų įveikimo galimybių, vyresnio amžiaus žmonių depresijos ir savižudybių temomis. Dalyvauja JAV lietuvių bendruomenės veikloje, yra įvairių visuomeninių organizacijų narys. Aukoja įvairiems fondams, palaikantiems lietuvybę Amerikoje, o Lietuvoje remia dvi kaimo mokyklas.Romualdo Kriaučiūno viso gyvenimo didžiausias pašaukimas – mokslo populiarinimas, žinių sklaida. Patyręs, kad jo straipsniai įvairiais klausimais skaitytojų mėgiami, jaučia didelę motyvaciją rašyti ir perteikti žmonėms tai, kuo jį patį gyvenimas apdovanojo. 2012 m. mokslo premija užsienio lietuviams apdovanotas už viso gyvenimo nuopelnus mokslui ir pasiekimus humanitarinių ir socialinių mokslų srityje.
Nesu amerikonas, tik Amerikoje gyvenantis lietuvis
Mokslo Lietuva. Gerbiamasis Romualdai Kriaučiūnai, ši tik ką įteikta mokslo premija Jums tėra tik dar vienas įvertinimas, gyvenimo rutinos dalis, ar visai kas kita?
Romualdas Kriaučiūnas. Šviesaus spindulio blykstelėjimas mano gyvenime, nors tos šviesos ir spindulių patirti tekdavo ne visada ir ne itin daug. Ši mokslo premija – trumpas, bet atmintinas įvykis.
ML. Iš šalies gali atrodyti, kad nuolat maudotės šlovės spinduliuose. Amerikos lietuviai Jus vadina mecenatu, nes remiate lietuvybę puoselėjančius fondus. Daug rašote į Amerikos lietuvių spaudą ir skaitytojai akmenimis Jūsų neapmėto – esate mėgiamas autorius, puikus mokslo žinių skleidėjas. Neužsidarote vien profesinėje veikloje, bet esate labai gyvybingas ir visuomeniškas žmogus. Kiek žinau, dalyvaujate ir Pasaulio lietuvių mokslo ir kūrybos simpoziumuose. Bet gal vardydamas kai kur suklydau?
R. Kriaučiūnas. Viskas teisingai. Ši premija man keistas dalykas. Esu psichologas ir pripratęs skirti dėmesį kietiems žmonėms, norėdamas ką nors apie juos sužinoti. O čia viskas apsivertė aukštyn kojomis ir dabar mane kalbina, fotografuoja. Man visai neįprasta.
Esu pasireiškęs ir kaip žurnalistas, ypač mokslo rezultatų sklaidoje, todėl įpratęs pats kitus klausti, o ne teikti atsakymus.
ML. Labai suprantama būsena. Šis Jūsų įvertinimas svarbus ir Amerikos lietuviams, nes jų iškilus atstovas pastebėtas ir Lietuvoje, įvertintas garbinga premija.
Atlantą į Lietuvą
R. Kriaučiūnas. Dėl viso to esu ir kiek neigiamos nuomonės. Mūsų susižinojimo šaltinis yra spauda, bet JAV lietuvių spauda vis labiau merdi, prenumeratorių skaičius mažėja. Nežinau, ką skaito atvykėliai iš Lietuvos, bet kad mažai skaito laikraštinės spaudos, tai akivaizdu. Amerikoje tikriausiai niekas iš lietuvių net nežino, kad aš dabar stoviu Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerijoje, iškilmingoje Ovaliojoje salėje, ir taip širdingai savo Tėvynėje pagerbiamas. Atvažiavau į Lietuvą, tuojau patekau į fotožurnalistų ir televizijų akiratį, žurnalistai tempia vienas už vieno skverno, kitas – už kito. Pasijutau tarsi kokia relikvija būčiau, ir tai man visai nauja patirtis.
ML. Ir mums džiugu kartu patirti šį malonų jausmą, didžiuotis, kad mūsų tautiečiai, nors gyvena toli nuo Tėvynės ir sunkiai skynėsi kelią į pripažinimą, bet prasimušė ir garsina Lietuvos vardą. Todėl ir Lietuva skolinga nelieka savo išeivijai. Nežinau, ar šis žodis Jums tinka.
R. Kriaučiūnas. Man tinka, netiktų, jeigu pavadintumėte amerikonas. Žinau, kad niekas taip į akis nevadina, bet kartais pasijaučia. Amerikoje visi amerikiečiai ir tenykščiai lietuviai mane žino, pažįsta kaip lietuvį, tik gyvenantį Amerikoje.
Kas yra dvasingumas?
ML. Vakar skaitėte paskaitą Vilniaus universitete apie pozityviąją psichologiją. Koks Jūsų įspūdis apie klausytojus, ką manote apie Lietuvos psichologijos mokslą?
R. Kriaučiūnas. Turiu dar keletą tos paskaitos egzempliorių, tai gal „Mokslo Lietuva“ matys reikalą panaudoti. Per valandą trukusią paskaitą, ką spėjau pasakyti? Iš pradžių psichologų bandyta sutelkti dėmesį į žmogaus negalavimus, ligas, patologiją – tai klinikinės psichologijos interesų sritis. O pozityvioji psichologija viską apsuko priešingai ir siekia sveikam ar beveik sveikam žmogui suteikti galimybes toliau save kūrybingai vystyti – darbe, žmonių tarpusavio santykiuose ir pan. Išskyriau septynias harmonijas, kurių kiekvienas žmogus gali siekti modernios pozityvios psichologijos pastangomis.
ML. Gal bent jau tas harmonijas išvardykime, gal pavyks bent trumpai ir apibūdinti.
R. Kriaučiūnas. Viena jų – jausminė harmonija, kita – kūninė. Trečia būtų intelektualinė, ketvirta – socialinių santykių harmonija. Penktoji –aplinkos, šeštoji – darbo ir savanorystės ir septintoji labai svarbi – dvasingumo harmonija.
ML. Kaip apibūdintumėte dvasingumą? Internetinėje spaudoje kai kurie internautai į žodį „dvasingumas“ kartais reaguoja kaip toreadoro įkaitinti buliai į raudoną skraistę. Girdi, kai prastas žurnalistas rašo straipsnį ir nežino, ką naujo pasakyti, tada pritaiko žodį dvasingumas. Girdi, nėra tikslus apibrėžimas, kiekvienas jį supranta savaip, o kai kas išvis nesupranta.
R. Kriaučiūnas. Tie, kurie tokius klausimus ar abejones kelia, paprastai nieko nenori išsiaiškinti, bet nori tik prieštarauti ir drumsti vandenį. Dvasingumas – tai patirtis virš kasdienių kūniškų poreikių tenkinimo. Dvasingumo nebūtina sieti su religija, tai siekis pakilti virš kasdienybės ir kūniškumo, norint rasti kažin ką svarbesnio, aukštesnio, gerbtino. Tai su tautos ir pasaulio vertybėmis susiję siekiai. Gali būti ir su tariamomis, mistinėmis vertybėmis. Nėra labai tikslus ir visiems vienodai priimtinas apibūdinimas. Bet visose apklausose 90 proc. pasaulio gyventojų dvasines vertybes kultivuoja. Vieni apeigomis, kiti įsitikinimais, bet visai nebūtinai bažnyčios lankymu. Yra kai kas aukščiau už gyvulių pasaulio pakopą, kai pakanka pasotinti pilvą ir šiltai, kur neužlyja, išsimiegoti.
ML. Į dvasingumo sąvoką, man regis, turėtų įeiti ir gyvenimo tėkmės, laiko tąsos, raidos suvokimas. Juk žmogus nesuvokiantis šeimos, giminės, genties, tautos istorijos, jos tėkmės vargu ar galėtų būti vadinamas dvasingu.
R. Kriaučiūnas. Po tuo „skėčiu“ galima sudėti visas išvardytas vertybes – laiko tėkmę ir istorinę įžvalgą. Manyčiau, kad dvasingumas yra priešingybė medžiagiškumui – materializmui. Vienas svarbiausių mano pranešimo teiginių buvo tas, kad materializmas siekiant laimės yra gerai, bet iki tam tikros ribos. Kai žmogus patenkina savo pagrindinius poreikius – užsitikrina maisto, aprangos, stogą virš galvos – tolesni ekonominiai ir materialiniai pasiekimai prie jo laimės didėjimo neprisideda.
Kad parama neskatintų išlaikytinių psichologijos
R. Kriaučiūnas. Kai tampi šiek tiek turtingas, pradedi galvoti, kad visi draugai, su kuriais kartu augome, tik mano pinigų nori. Ne mane patį gerbia, bet mano turtingumą. Labai svarbus dalykas ir tą propaguoju kitiems, kad laimė yra dalytis, duoti kitam save patį ir savo talentus. Moksliškai įrodyta, kad artimo meilės darbuose ar net aukojant pinigais, į laimės matų skalę grįžta daugiau, negu mums tai kainuoja materialių vertybių. Nereikėtų pamiršti šios humaniškos investicijos svarbos.
ML. Visiškai pritariu, nors nesu psichologas. Tik reikėtų, kad būtų grįžtamasis ryšis tarp to, kuris duoda ir gaunančiojo, kad tas, kuriam duodama, adekvačiai suvoktų tos aukos ar pagalbos vertę. Blogai, kai gaunantysis įsivaizduoja, kad jis nusipelno tos pašalpos ar paramos tarsi jam visa tai ir turi priklausyti kaip kokiam išskirtiniam asmeniui. Taip formuojasi savotiška išlaikytinių kategorija ar klasė.
R. Kriaučiūnas. Išryškinote mano mėgiamą pasakymą: turi būti grįžtamasis ryšys. Jis labai svarbus mūsų socialiniam gyvenimui. Tai nėra vien švaistymasis frazėmis ar pamokslavimas.
ML. Išlaikytinių psichologiją šiandieninėje Lietuvoje nemaža dalimi formuoja Europos Sąjungos politika naujų narių atžvilgiu. Mokamos išmokos žemdirbiams už nenaudojamą ar mišku apsodinamą žemę, kaime gyvenančioms močiutėms už tai, kad jos atsisako karvės ir t. t. Žmogus praktiškai nuvaromas nuo žemės, motyvuojamas ne dirbti, bet būti išlaikytiniu. Nežinau, kiek Jums šie dalykai žinomi.
R. Kriaučiūnas. Labai gerai, net per gerai žinomi. Neseniai teko susipažinti su Roberto Luptono knyga „Nuodijanti labdara“, kuri buvo aprašyta mano skiltyje „Drauge“ (2012 m. lapkričio 27 d.). Jo išvada – Amerikoje bręsta skandalas, kurį ne tik atsisakome matyti, bet tuo pačiu ir puoselėjame.
ML. Būtų ką pakalbėti ir apie santykius tarp Amerikos lietuvių ir Lietuvoje gyvenančių lietuvių. Lietuvai siekiant politinės ir realios nepriklausomybės JAV lietuvių politinė, materialinė ir įvairiopa kitokia pagalba buvo labai didelė. Tiesa, atsakas ne visada buvo adekvatus. Anapus Atlanto gyvenantys mūsų tautiečiai kartais pasijusdavo nusivylę, kai į juos buvo žvelgiama vien kaip į nuolatinės paramos teikėjus. Vietoj sinerginio ryšio kartais pasireikšdavo ir išlaikytinių psichologijos apraiškų.
R. Kriaučiūnas. Mes tą pajutome su laiku, kai iš mūsų buvo laukiama tik pinigėlio, bet ne realaus dalyvavimo atsikuriančios Lietuvos reikaluose. Skaudus buvo ne pats išnaudojimas, bet tai, kad nereikėjo patarimų, išminties, kuri anapus Atlanto buvo sukaupta veikiant rinkos ekonomikos sąlygomis. Veikta pagal principą: jūs duokite, o mes jau kaip nors padarysime patys.
ML. Matau, kad Jūsų laukia ir nekantrauja. Labai gaila. Pabaigai: kaip šis malonus proginis atvykimas į Lietuvą paveiks Jūsų tolesnius ryšius su Lietuvos mokslininkais?
R. Kriaučiūnas. Sunku atsakyti, bet naujų ryšių aktyviai neieškosiu. Man 76-eri, turiu užtektinai įvairių užsiėmimų ir ryšių, tad net visa tai kultivuodamas visą man skirtą gyvenimo laiką galiu turiningai panaudoti. Po kelių dienų mano kūnas lėktuvu grįš Ameriką, bet dalis mano dvasios liks Lietuvoje – šituose rūmuose, šitose dienose. Tą tikrai galiu užtikrinti. Jaučiuosi gavęs aukštą privilegiją už tą gyvenimišką ir profesinės veiklos patirtį, kurią man pavyko sukaupti. Labai ačiū. Taip pat dėkoju ir už pakalbinimą.
ML. Dėkoju už pokalbyje išsakytas mintis, tegu Jūsų siekiai išsipildo. O pabaigoje leiskite Jus nufotografuoti su sūnumi Aru, kuris kaip tikras viduramžių ginklanešys Jus atlydėjo į Lietuvą.
Kalbėjosi Gediminas Zemlickas
Gedimino Zemlicko nuotraukos