Lietuvos dizainas – kelyje į tarptautinį pripažinimą

Kalbamės su Tautvydu KALTENIU, UAB „Nada Focus“ vadovu, Lietuvos dizainerių sąjungos prezidentu. Praėjusiais metais Tautvydo Kaltenio vadovaujama Lietuvos dizainerių sąjunga sudarė „Dizaino indeksą LT2012“, kuriuo mėgina fiksuoti šalies dizainerių laimėjimus pagal vieną esminį bruožą – perėjimo nuo vietos poreikių tenkinimo prie tarptautinio pripažinimo ir visai kito lygmens kūrybinių uždavinių sprendimo. Kitaip tariant, į dizainą stengiamasi pažvelgti kaip į vieną ryškiausių inovatyvių ir pažangą atspindinčių kūrybos sričių, kartu ir patikimą kompasą, rodantį mūsų buvimo koordinates Europos ir pasaulio mastu.

Reikia pripažinti, kad dizainerių užmojis labai ambicingas ir turintis griežtas laiko ribas – 1988–2012 metai. Atskaitos pradžia – Lietuvos dizainerių sąjungos įkūrimo metai. Galima būtų pridurti, kad tai ir esmingų pokyčių Lietuvoje pradžios metai – Lietuvos persitvarkymo Sąjūdžio susikūrimo, pirmųjų dainuojančios revoliucijos žingsnių, siekio prikelti savo istorinį ir tautinį tapatumą ryškaus pasireiškimų metai.

Ketvirčiui amžiaus praėjus jau galima apibendrinti, vertinti buvusius virsmus, laimėjimus ir neišvengiamus nusivylimus, be kurių ir laimėjimų vaisiai nebūtų tokie saldūs. Lietuvos dizaineriai jaučiasi tų visų pokyčių smaigalyje, gal net avangarde, bet taik-lūs vertinimo žodžiai iš nieko neatsiranda, jiems rastis reikia apmąstymų ir permąstymų, vertinimų ir pervertinimų. „Dizaino indeksas“ per atrinktus 73 autorių projektus bando perteikti visuminį šios srities vaizdą.

Jei sugebėtume žvilgsniu aprėpti visą Lietuvos dizaino panoramą, tikriausiai pajustume jo takumą erdvėje ir laike, kurį išreiškia imlus ir prasmingas žodis – raida. Ko gero, turėtume pradėti nuo 1937 m. Pasaulinės parodos Paryžiuje, kurioje Jono Prapuolenio sukurtas svetainės baldų komplektas pelnė aukso medalį, taigi tarptautinėje erdvėje bene pirmą kartą buvo atkreiptas dėmesys į lietuviško dizaino reprezentantą. Ketvirtis amžiaus turėjo praeiti, kol Lietuvoje atsirado pirmoji speciali dizaino studijų programa, 1961 m. LTSR Valstybiniame dailės institute įkūrus Pramonės gaminių meninio konstravimo katedrą. Nuo to meto Lietuvoje oficialiai pradėta mokyti dizaino, jei tiksliau – pramoninio dizaino.

Šiame dviejų žodžių junginyje pirmasis žodis pramoninis buvo labai svarbus, nešė tam metui priimtiną ideologinį krūvį, nes švelnino angliško žodžio design (projektuoti, konstruoti) skambesį. Vyko Lietuvos industrializacija, žodis pramonė kaip tik ir žymėjo virsmą iš bakūžių (vienkiemių) į mūro Lietuvą, kaip to meto spaudoje buvo rašoma. Žodžio, sąvokos atmintis kartais tvaresnė už žmogaus atmintį, kitai kartai jau tenka atkoduoti žodyje slypinčią prasmę. Buvo formuojama vieninga tarybinė liaudis, kuri gyvuoti turėjo vieningos pasaulėžiūros rėmuose ir visoje tą pasaulėžiūrą formavusių veiksnių erdvėje – mokslo, meno, kultūros ir, žinoma, ekonominės bazės, kurios pagrindus kūrė pramonė. Gali atrodyti, kad sparčiai besiformuojanti to meto lietuviškojo dizaino mokykla sėkmingai pylė vandenį ant tarybinio pramoninio malūno menčių, bet kartu kūrė ir didino savo tautos, pramonės estetikos ir dizaino kūrėjų potencialą. Kūrė solidų pagrindą, ant kurio nepriklausomybės metais galėjo išdygti ganėtinai savitos kūrybos vaisiai.

Dvilypė dizaino prigimtis

Mokslo Lietuva. Tikriausiai per daug nenusižengsime tiesai pasakę, kad gyvename dizainerių ir architektų sukurtame pasaulyje – daiktų, vaizdų, ženklų, simbolių pasaulyje. Kartais pro visa tai praeiname net nepastebėdami, kaip ir oro, kuriuo kvėpuojame. Nesusimąstome, kieno tai pastangų vaisiai: kas sukūrė, kokiais pamatais rėmėsi ir kokių siekių vedami stengėsi.

Tautvydas Kaltenis. Išties visą mus supančią daiktinę aplinką galima vadinti bendru vardu – dizainas. Ir tą aplinką, kuriančių žmonių kūrybinę veiklą galima vadinti dizainu. Mes dėvime šių kūrėjų rankomis sukurtus drabužius, naudojamės įprastais jų suprojektuotais daiktais, pradedant paprasčiausiu rašikliu ir baigiant mobiliuoju telefonu, kompiuteriu ar leng-vuoju automobiliu. Mūsų būsto visa vidaus aplinka – tai dizaino pavyzdžiai.
Antra vertus, neturėtume pernelyg susireikšminti, nes kiekvienos veiklos atstovai tikriausiai panašiai galėtų apibūdinti savo pastangas ir jų svarbą žmogaus aplinkai. Net ir mūsų gyvenimą praturtinantys muzikos garsai, ar gyvenimo kokybę bloginantys triukšmai vienaip ar kitaip yra žmogaus tam tikrų pastangų ar veiklos padariniai.

Tačiau daiktinė aplinka – nuo buities daiktų iki meno kūrinių – sudaro, ko gero, didžiausią dizaino produkcijos dalį. Ir būtent dėl tos didelės jų masės, plataus įspūdžio, tie atskiri daiktai labai dažnai lieka nepastebėti.

ML. Bet gal tai ir galėtų būti siekiamybė? Jeigu tų daiktų nepastebime, vadinasi, jie natūraliai, organiškai įaugę į aplinką, tapę jos dalimi, gal net pačios žmogui draugiškos aplinkos dalimi, ypač jei kalbėsime apie urbanistiką ar interjerą. Pastebime paprastai tai, kas erzina, šokiruoja, arba priešingai – sukelia stiprų estetinį įspūdį, emocinį išgyvenimą.

T. Kaltenis. Daiktų visuma įgyja tam tikrą tarpusavio ryšį, sąveiką, bet yra kuriami po vieną, atskirai. Tik vėliau jie tampa daiktų sistemos dalimi. Manau, kad panašiai vyksta daugelyje mokslo sričių, todėl dizainas, be viso kito galėtų būti laikomas ir moksline disciplina. Tai tarpšakinis kūrybos žanras. Kai šnekama apie meną, kultūrą, kūrybos procesus – tai dizainas gali būti nagrinėjamas kaip meno šaka. Kai prabylame apie sumanymo ir padarymo sistematiką, į pirmą planą iškyla moksliniai pagrindai – atradimai ir išradimai, inovacijos, technologiniai sprendimai, tad dizainas tampa jau mokslo šaka. Žodžiu, ta disciplina reiškiasi visur, ji kiek išskydusi, tad gal mažiau ir pastebima, arba lengviau prie jos pritapti – dabar kone kiekvienas save su dizaineriu tapatinasi. Atsirado kirpėjų ir nagų dizainas ir dar kokių tik nori dizaino rūšių. Tai ir gerai, nes tai visuotina disciplina, tačiau nereikia pamiršti ir tų tikrųjų dizainerių, kurie tam specialiai ruošiami, turi didžiulę praktiką. Faktiškai tik jie ir yra tikrieji dizaino profesionalai. Bet tai nereiškia, kad mėgėjai neturi dekoruoti savo namų, sukurti sau kokio daikto ir pan. save realizuoti kūryboje.

Ieškant pusiausvyros tarp estetikos ir funkcijos

ML. Jeigu dizainas nuo angliško „design“, o tai reiškia konstravimą, projektavimą, tai ar ši sąvoka išreiškia esmę, kurią mes lyg ir sietume su aplinkos kūrimu ir formavimu?

T. Kaltenis. Iš dalies ši sąvoka atskiria dizainą nuo „grynųjų“ menų, kurie remiasi emocijos projekcija į kūrinį. Net jeigu kėdę ar taburetę norėtume pavadinti meno kūriniu, tai vis vien tie daiktai sugalvoti, išmąstyti. Viena vertus tai „naudingas“ menas, kurio geriausiuose etaloniniuose pavyzdžiuose meninis pradas yra labai svarbus. Pusiausvyra tarp estetikos ir funkcijos visada turi būti. Emocija visais atvejais dalyvauja, bet ji sugalvota, suplanuota, todėl vis tik projektuojama. Kitaip kuria dailininkas. Atsistojęs prieš drobę, jis tiesiog leidžia išsiveržti emocijai ir kuo daugiau jo darbe ekspromto – į drobę, skulptūrą ar kitą plastikos kūrinį, tuo geriau.

ML. Su dizainu sprogstamo emocijų pliūpsnio nereikėtų sieti?

T. Kaltenis. Gali būti „sprogimo“ ir dizaino mene, bet šiuo atveju kalbu apie tipiškus dalykus, o jie skirtingai padaromi. Juk prieš pradedant kurti meno kūrinį, labai ilgai gali tęstis apmąstymų laikotarpis. Pliūpsnis pliūpsniui nelygus, jis gali išsitęsti į metų metus, bet gali įvykti per mėnesius ar net minutes. Svarbu, kad dizainas – tai planuojamas menas. Gali būti „Eurika!“, kai atrandama nauja netikėta linija, bet visa tai remiasi ergonomikos ir kitais reikalavimais, priklausomai nuo daikto. Tai projektavimo veikla.
Reikia turėti galvoje, kad pastaruoju metu ribos tarp įvairių disciplinų ir meno šakų nyksta, daugelis sėkmingo „grynojo“ meno pavyzdžių tampa panašūs į kaip tik kopijuotą tam tikrą projektavimo etapą, jį išduoda, bet tai atskiri atvejai. Kubizmo tapybos kūriniai, skulptūros buvo sukurtos iš projektavimo patirties. Ir priešingai: daug dizaino daiktų kūrimo, ypač plastiškų formų perimta iš menininkų arsenalo.

Lėktuvas skrenda, nes gražus

ML. Kartais pravartu prisiminti seniausius laikus, žmonijos meninės ar kitokios kūrybos ištakas. Grožėdamiesi antikos amforomis, vazomis kartais pamirštame, kad jų kūrėjai jas kūrė dažniausia taikomajai paskirčiai, nors negailėjo ir dekoro elementų. Mums tai jau „grynojo“ meno pavyzdžiai, estetinio išgyvenimo objektai, kuriems randama garbinga vieta muziejų ekspozicijose ar kolekcininkų rinkiniuose. Laikas tarsi pakeitė pačių tų objektų paskirtį, praktišką daiktą pavertė meno kūriniu.

T. Kaltenis. Šiandien net tokio antikinio indo šukė, fragmentas vertinamas pirmiausia kaip istorinė ir meno vertybė. Kaip į tuos daiktus buvo žiūrima jų kūrėjų ir naudotojų, nėra paprasta atsakyti, nes antikos pasaulis mus pasiekė fragmentais, vargu ar galima suvokti visumą. Bet meno kūrimo pagrindai – struktūriškai ir plastiškai – atėjo iš antikos. Ten menų menas buvo architektūra, o amatams teko lyg ir mažesnis vaidmuo. Architektai kūrė ir taikomojo pobūdžio dalykus – baldus, indus, kitus aplinką puošiančius dalykus ir pan. Dabartinis dizainas, kaip jį suprantame, kilęs iš dviejų stiprių kamienų – architektūros ir dailiųjų amatų, o ilgainiui nepaprastai išsišakojo ir išsilapojo.

ML. Dizaino ištakos siejamos su XX a. pr. architektų ir inžinierių veikla, Verkbundo susivienijimo, Bauhauzo ir kitų kūrybinių mokyklų įtakomis, kuriose konstruktyvizmo ir funkcionalizmo idėjoms buvo skiriamas ypatingas dėmesys. Neapsieitume be Le Korbiuzjė (Prancūzija), Valterio Gropiuso (Vokietija), Henrio van de Veldės (Belgija) ir kitų įžymybių vardų. Bet jeigu gręžtumės net į seniausius meno istorijos laikus, kai dar nebuvo išsiskyrę praktinio taikymo daiktai ir grynai estetinio suvokimo kūriniai, tikriausiai jau galėtume pastebėti ir dizainui būdingų bruožų. Net jei tai buvo darbo įrankis ar totemas, išpuošti simboliais ar ženklais. Kitas dalykas, kad į atskirą plastinio meno šaką ši kryptis, įgijusi dizaino pavadinimą, išsirutuliojo tik XX a. pradžioje.

T. Kaltenis. Klausimai, kurie siejasi ne tik su meno istorija, bet ir žmogaus vystimosi, raidos istorija. Estetinis suvokimas nebuvo svetimas net ir vadinamiems pirmykščiams žmonėms, kurie dekoravo kaulus, piešė ant gyvenamųjų urvų sienų. Tenka pripažinti, kad kurdamas bet kokį namų apyvokos daiktą ar ginklą, senovės žmogus panaudojo ir tam tikrus dizaino (mūsų supratimu) elementus. Jam tekdavo pasukti galvą, kad padarytų patogų, parankų naudoti daiktą. Tai jau buvo daikto kūrimo, vėliau taikymo scenarijaus apgalvojimas. Anksčiau ar vėliau toje veikloje atsirado ir estetinis pradas, siekis, kad daiktas gerai atrodytų, būtų patrauklus. Daugeliui tūkstančių metų praėjus XX a. tas siekis įgijo žodinę išraišką lakiame posakyje: gerai skraido tik gražūs lėktuvai. Žmonių pasąmonėje ši mintis buvo užkoduota dar gerokai anksčiau negu žmogus pakilo į orą. Bet koks daiktas, jeigu nėra gražus, tobulai sukurtas, turės trūkumų. Žmogaus pasąmonėje įdėta ta nuojauta, kuri padeda šitai suvokti. Paprastai išskirtinį gražų daiktą dauguma žmonių, nepriklausomai nuo išsilavinimo, pripažins būtent kaip tokį – gražų ir gerą. Tiesa, mūsų laikais nuomonę, skonį formuoja mada, žiniasklaida, kitos informacijos priemonės. Dabar ir dizaineriai ima formuoti arba bent bando veikti visuomenės nuomonę, skonį.

Nuo seno pastebėta: grožis gali būti apskaičiuojamas

ML. Tikriausiai sutiksite, kad vertinimui, grožio suvokimui svarbu ir kokiai kultūrai, civilizacinei aplinkai priklauso žmogus ar tauta. Visai neseniai didelę reikšmę turėjo, kur tūlas tautietis gyvena – mieste ar kaime, Žemaitijoje ar Dzūkijoje, žodžiu, kokios tradicijos ar kultūros atstovas jis yra. Kažkam akį rėžia kai kurie slaviškos kultūros elementai, ryškūs spalvų deriniai, o slavams tikriausiai nuobodoki atrodo lietuviški pasteliniai tonai ar lyriškos dainos.

T. Kaltenis. Kultūrų skirtumai tikrai egzistuoja, nors dizainas, kaip projektavimo disciplina, bent avangardinė jo dalis, buvo pakankamai kosmopolitiška. Europoje ji rėmėsi į tradicinę koloną, kuri architektūroje prasidėjo nuo graikų orderio, o vėliau atsirado etnokultūrų skirtumų, arba specialiai darytų skirtumų, siekiant išsiskirti iš bendros masės. Tačiau avangardas, tiek kinų, tiek Vakarų Europos dizainerių dabar pradeda panašėti. Matydamas kai kuriuos skirtumus dizaineris kartais sąmoningai juos pabrėžia arba niveliuoja. Priklauso nuo užduoties, kokią sau kelia kūrėjas arba užsakovas. Kalbu ne apie dekorą, nes nudažyti įvairiomis spalvomis galima net karvutes, kas dabar ir daroma Europoje.
Taigi pati dizaino kūrinių forma universali, išskyrus atvejus, kai norima išsiskirti. Arba jeigu siekiama sąsajos su, tarkime, senovės graikų amfora, tada šį įvaizdį galima pateikti. Profesionalas, valdantis formą, spalvas, pavidalą gali siekti efekto, kurį sumąstė. Šia prasme dizaineris atsiduria arčiau „grynojo“ meno, nes kaip kūrėjas jis gali kurti laisvai, tad bus taip, kaip jis nori, kad būtų. Šia prasme žmogus kūrėjas artėja prie demiurgo, dieviškojo prado.

ML. Paminėjote senovės graikų orderį – proporcijų kanoną. Tikriausiai galėtumėme kalbėti ir apie aukso pjūvį, kitaip tariant, dieviškąją proporciją. Ko gero, visų vaizduojamųjų menų pagrindas, jeigu siekiama harmonijos.

T. Kaltenis. Taigi grįžtame prie minties, kad grožis gali būti apskaičiuojamas, ir žmonijos šviesiausi protai tą pastebėjo dar senovėje. O jei grožis gali būti apskaičiuojamas, vadinasi, galima jį pamatuoti, konstruoti. Matyt, tai ir yra tikrojo dizaino mokslo gimimo diena.

Techninės revoliucijos pakylėti

ML. Pereikime prie šiuolaikinio dizaino. Žmonija atsidūrė dizainerių kuriamo vizualinio „triukšmo“ erdvėje. Šalia techninio ar technologinio, muzikinio triukšmo, pro kurį sunku prasiveržti išties reikšmingiems muzikos kūriniams, dizaino „triukšme“ vos gimęs žmogutis auga, formuojasi, tampa asmenybe. Iš tos aplinkos semiasi supratimo apie grožį ir gėrį. Ar galima tą aplinką įvertinti, kažkokiu būdu apibūdinti? Gal Jūsų su kolegomis „Dizaino indeksas 2012“ ir yra tokio savotiško mėginimo pavyzdys?

T. Kaltenis. Visai teisingas ir taiklus apibūdinimas, nes ir mes kartais kalbame apie vizualinį triukšmą, mintyje turėdami tam tikrą aplinkos neorganizuotą visumą. Grįžkime prie minties apie skirtingas kultūras. Reiktų vertinti tam tikrą civilizacijos gyvavimo tarpsnį ir konkrečią vietą, nes aplinkos labai skirtingos, priklauso ir nuo socialinio lygmens. Jeigu nuo mažens formuojama teisinga aplinka, aukšto lygio tarpusavyje harmonizuojančių daiktų ir kūrinių visuma tampa jauno žmogaus pradinio išsilavinimo savaimine aplinka, per kurią iš kartos į kartą perduodama estetinė pajauta ir geras skonis.

Kalbu ne vien apie elito kultūrinę aplinką. Nuvykę į Olandiją stebimės pačių sodiečių rankomis sutvarkyta aplinka, kurią mūsų krašte galėtų sukurti nebent profesionalai. Kitose kultūrose tai genetiškai perduodama iš kartos į kartą. Mūsų tauta dėl istorinių priežasčių neturėjo galimybės koja kojon vystytis kartu su avangardiniu pasauliu. Ne kinai ir ne afrikiečiai kuria moderniausių lengvųjų automobilių dizainą, bet aukščiausios techninės kultūros europiečiai. Tos estetinės savybės perduodamos iš kartos į kartą, tas pasakytina ir apie daiktinę aplinką. Mes vejamės pasaulį, per paskutinius 20 metų mūsų daiktinė aplinka labai smarkiai pasikeitė. Užtektų prisiminti tarybmetį, kas tada buvo standartas, ir kas yra dabar.

ML. Liaudiškumas savo forma, internacionalumas pagal turinį…

T. Kaltenis. Tiksliau psuedoliaudiškumas, sugalvota atsvara Vakarų kultūrai. Bet kalbėdami apie profesionalų daiktų formavimą, turime pripažinti, kad toje uždaroje sistemoje lietuviškas dizainas buvo vertinamas labai aukštai. Lietuviški baldai, namų apyvokos daiktai ne tik Sovietų Sąjungoje, bet ir visame socialistiniame lageryje buvo labai aukštai vertinami.

ML. Bet Latvijos dizaino neaplenkėme?

T. Kaltenis. Man toks įspūdis nesusidarė, nors tuo metu gal buvau dar per jaunas vertinti. Jeigu būtumėt pasakęs, kad neaplenkėme to meto estiško dizaino, taip aršiai nebūčiau ginčijęsis. Estai visada buvo arčiau Vakarų ir tas jautėsi daugelyje gyvenimo sričių.

ML. Bet estų dizaino darbai buvo santūresni, „sausesni“.

T. Kaltenis. Pasakyčiau – skandinaviškesni. Bet patys estai pripažįsta, kad nuo lietuvių ir tada gaudavo į kaulus, bet tai konkurenciniai vertinimo dalykai. Vis dėlto nei latvių, nei estų, nei lietuvių dizainerių darbuose nefigūravo nacionalinis pradas, bet veikiau administracinio resurso, mokyklos įtakos. Visa tai buvo bendras to meto Pabaltijo dizainerių frontas prieš visus kitus, gal net savotiškas atsiribojimas. Bet šiandien mes vertiname visai iš kitų pozicijų, nes jaučiamės tarsi iš trečios lygos būtume perėję į aukščiausią.

ML. Ir kaip mes toje aukščiausioje lygoje jaučiamės?

T. Kaltenis. Visai neblogai. Nors iš pradžių jautėmės atsidūrę sąrašo pabaigoje. Pirmas dalykas, kad nepriklausomybės pradžioje buvo beveik visiškai sustojusi Lietuvos pramonė. Neliko gaminių naudotojų. Ir antras dalykas: įvyko staigi techninė revoliucija – kompiuterių, informacinių technologijų ir visai kitų galimybių antplūdis. Jeigu kitose šalyse ta pertvarka ir persiorientavimas vyko palaipsniui, tai Lietuvoje priminė sprogimą. Mūsų studija turėjo vieną pirmųjų Lietuvoje būtent projektuoti pritaikytų kompiuterių su programavimo įranga, o praėjus keleriems metams tokią įrangą galėjo įsigyti kone kiekviena namų šeimininkė. Tai, ką prieš porą metų galėjo padaryti išskirtinis profesionalas, tapo prieinama daugeliui. Kas spėjo žengti su gyvenimu, labai daug laimėjo, nes 3D projektavimas padėjo kurti tokio lygio dizaino kūrinius, kurie anksčiau buvo neįsivaizduojami.

Ar kompiuteris suteikia kūrybiškumo

ML. Ar tai reiškia, kad įsigijus reikiamą kompiuterinę techniką ir ją įsisavinus, kūryboje galima lengvai pasivyti pirmaujantį pasaulį?

T. Kaltenis. Daiktų kūrėjų pasaulis vis dėlto yra avangarde ir jį tenka nuolat vytis. Mat tie kūrėjai pirmieji gauna, kas pasirodo naujausia – tobuliausias programas, profesionalius konstruktorius ir t. t. Mes keliolika metų atsilikinėjome, o atsilikimą kompensuodavome aplinkos tvarkymu. Prisiminkime XX a. paskutinį dešimtmetį – miestų siluetus ir urbanistiką. Tuo metu tai buvo labai svarbu – nuo blokinės architektūros, stambiaplokščių nykumos proveržį į Vakarų miestų vaizdą pradėjo būtent mažosios formos – dizainas. Atsirado „Neste“ degalinės, kurios priminė ateivių iš kosmoso stotis mūsų pilkų miestų fone. Pasikeitė parduotuvės ir reklamos iškabos. Bet vėliau esminių naujovių vietą užėmė daugiau reklaminiai „pasipudravimai“.

ML. Tų iškabų ir reklaminių stendų Vilniaus–Kauno greitkelyje tiek daug, kad jau trukdo grožėtis kraštovaizdžiu, natūralia gamta.

T. Kaltenis. Tie stendai ir iškabos virsta vizualinėmis šiukšlėmis, nesuvaldytu chaosu. Bet savo metu, vaduojantis iš sovietmečio miestų vaizdo, tvarkant aplinką visa tai suvaidino ir teigiamą vaidmenį. Prisiminkime, kaip mūsų miestai atrodė kad ir kokiais 1992 m., kai tekdavo kelias dienas pabuvus grįžti iš Vakarų. Vėliau pradėta diegti kokybiškus architektūros projektus, tad jau nebėra kultūrinio šoko iš Vakarų atvykus į Lietuvą. Tai mūsų architektūrinio dizaino minties šuolio, kurį pagimdė statybų plėtros ekonomika, nuopelnas. Ilgą laiką tylėjusi, konkurencine prasme neturėjusi ką pasakyti, aptarnavusi tik vietinius poreikius, ši urbanistinio dizaino šaka pradėjo atsigauti, atgavo žadą.

Tai štai leidiniu „Dizaino indeksas 2012“ mes ir norime parodyti, ką jau galima įvardyti (nors su tam tikru avansu) kaip lietuvišką dizainą. Lietuviško dizaino atstovai yra laimėję tris tarptautinius „Red Dot“ apdovanojimus, vieną „iF“ (International Forum) apdovanojimą bei gausybę kitų reikšmingų prizų. Aišku, tų „Red Dot“ apdovanojimų kasmet pasaulyje teikiama šimtai, bet malonu, kad tarp apdovanotųjų jau yra ir lietuviškų pavardžių. Dar 2004–2005 m. tokie laimėjimai atrodė kaip sunkiai pasiekiami, nes reikia atitikti daugelį kriterijų: gaminys turi būti masiškai gaminamas, reikia turėti protingų užsakovų, kurie juk ir apmoka išlaidas.

Kur susitinka architektas su dizaineriu

ML. Su užsakovais tenka daugiau grumtis, o gal privalu rasti būdų draugauti?

T. Kaltenis. Jokiu būdu negalima grumtis, bet reikia sugebėti apginti savo nuomonę. Be abejo, yra visokių užsakovų, bet auga rinka, poreikiai, dizainerių techninės galimybės ir profesionalumas. Kartu auga ir užsakovas, nes jam irgi privalu žinoti, ką užsako, būti protingam.

ML. Jūs ėjote tos srities mokslus, ket-virtį amžiaus dirbate šioje srityje ir nuolat bendraujate su dizaineriais ir dailininkais, o užsakovas turi visai kitą veiklos patirtį. Kaip rasti bendrą kalbą su žmonėmis, kurie nieko to nesimokė ir daug ką vertina per savo piniginės turinį?

T. Kaltenis. Apie kokį užsakovą kalbame? Jei tai individualus užsakovas, norintis užsakyti buitinį interjerą – tai viena. Jei užsakovas yra tam tikra institucija, struktūra, tai visai kas kita. Tada dirbame su planuotojais, rinkodaros skyriais. Pasitaiko neapdairių vadovų administracijoje, kurie aktyviai dalyvauja užsakymų svarstymuose, kartais dėl sportinio intereso, o kartais siekdami patenkinti savo ambicijas. Jeigu nenusistovi teisingi ir kūrybiški santykiai tarp užsakovo ir dizainerio, tai nebus gero rezultato. Užsakymais turėtų rūpintis ne administratoriai, bet tam skirtų tarnybų darbuotojai. Paprastai užsakovai gerai žino, ko nori, dar prieš telkdamiesi dizainerį. Dažnai tai būna užsakymai skirti tam tikram gamybiniam procesui vystyti, o tai priklauso nuo gamybos pobūdžio ir keliamų užduočių. Jos vadovams žinomos ir didesnių nesusipratimų nekyla. Retai būna, kad mus telktųsi visai naujos produkcijos gamybai, dažniausiai tam tikros gamybos tobulinimo dalykams.
Tenka rūpintis ir įvaizdžio dalykais – interjero ar eksterjero formavimu. Interjero dizainas labai priklauso nuo architektūros.

ML. Ar kuo nors skiriasi architekto ir dizainerio projektuojamas interjeras? Gal skirtingais projektavimo principais vadovaujamasi?

T. Kaltenis. Dažniausiai niekuo nesiskiria, nes meninio projektavimo metodai nesiskiria. Tačiau žmogiškoji sankloda visiškai priešinga. Architektas eina nuo visumos prie detalių, o dizaineris taip išmokytas, kad nuo detalių eina prie visumos. Gali būti net ir geresnis rezultatas, negu pirmu atveju, nes architektas kitaip suvokia tūrį. Suvokia jį kaip išorinį, visuminį, kuris ir formuoja vidinį tūrį. Dizaineris dažnai nieko kito nemato, tik vidinę struktūrą, kartais tik paskiras detales. Su tuo tenka susidurti. Jeigu kiekvienas iš jų atlieka tik savo funkcijas, tai prieštaravimo nekyla, nes architektas savo darbą baigia ties sau baigtiniu tašku, nuo kurio pradeda dizaineris. Būtų gerai žinoti, kuriame taške jie turi susitikti. Dažniausiai dizaineris į tokius architektūrinius projektus ir imamas, kad sukurtų ir suvaldytų visas atskiras detales, kurios sudaro namo vidų. Patį namą pastato architektas ir daugiau dėl nieko nesuka galvos.

Tačiau labai dažnai jis ne tik pastato namą, bet ir jį užbaigia – iki rankenos. Nesiimčiau vertinti, kuris variantas sėkmingesnis. Jei į interjero projektavimą žvelgsime kaip į atskirą kūrybos žanrą, tai neretai viskas susiveda į detalių komplektavimą: apdailos lenteles, specifikacijas, komplektaciją – sausą žanrą. Bet rezultatas kartais būna spalvingas, žaismingas, nes tenka veikti didelėje erdvėje.

Bus daugiau
Kalbėjosi Gediminas Zemlickas