Skiriama jūrų kapitono Broniaus Krikštopaičio 110-tosioms gimimo metinėms
„…Kai prisimenu Nepriklausomos Lietuvos prekybos laivyno įsikūrimą ir man skirtą ypatingą pareigą bei garbę išvesti pirmąjį lietuvišką prekinį laivą į plačiuosius vandenis, tai dar ir šiandien mano svajonių gijos, beskubėdamos austi prisiminimų juostas, mane nukelia į aną, rodos, taip paprastą, tačiau mano gyvenime taip reikšmingą dieną.O tai buvo Klaipėdoje, kai vieną 1935 metų besibaigiančios vasaros popietę uostas buvo pilnas įvairaus dydžio ir iš įvairių kraštų atplaukusių laivų. Čia galėjai matyti anglų, vokiečių, norvegų, danų, olandų ir kitų valstybių laivus. Vieni krovėsi Lietuvoje pagamintas prekes, kiti, svetur sunkiai pasikrovę, tuštino savo patalpas ir atvežtus gaminius krovė į stovinčius geležinkelio vagonus prie krantinių.
Šalia svetimų laivų, prie vienos krantinės prisišliejęs stovėjo ir klaipėdiškė laivininkystės bendrovei Schwedersky priklausantis „Friesland“. Jis ką tik buvo atplaukęs su dideliu anglių ir kokso kroviniu iš Anglijos.
Turėdami daug laiko, mes abu „Friesland“ laivo šturmanai, persilenkę per komandos tiltelio bortą, tingiai žvalgėmės ir stebėjome iškrovimo eigą. Matėme, kaip uosto kranas, dideliu samčiu iš laivo paėmęs nemažą kiekį anglių, jas „nuskraidino“ virš atdarų geležinkelio vagonų ir ten išbėrė. Stebėjome krovėjus, vadinamus „štaueriais“, kurie plušo ir skubėjo, kaip kokios skruzdės saulėtoj dienoj.
Taip mums kokį gerą pusvalandį po tokį žmogišką skruzdėlyną besidairant ir einamaisiais reikalais besikalbant, pamatėme, kaip dairydamasis ir prisibijodamas, kad iš krano byrančios anglys neužkristų ant galvos, tarp vagonų išlindo kažkokios įstaigos tarnautojas. Priėjęs prie mūsų laivo, jis, lyg įsitikinti norėdamas, dar kartą stabtelėjo ir, portfelį po ranka laikydamas, nedrąsiai užlipo nutiestu tilteliu ant laivo denio.
Matydami, kaip mūsų laivo šuo, jaunas ir gražus bernardinas, tingiai iš savo guolio atsikėlęs, nubėgo svaitimąjį apuostyti, susidomėjome ir mes atvykėliu ir nulipome žemyn.
Tarnautojas buvo labai mandagus ir, atsiprašęs už sutrikdymą, kreipėsi į mane ir pranešė, kad „Maisto“ direktorius Grudzinskas nori su manimi pasikalbėti. Ji prašąs kiek galint greičiau atvykti į jo įstaigą.
Tokiu nelauktu kvietimu buvau labai nustebintas, nes tiek mūsų „Friesland“, tiek ir aš su direktorium Grudzinsku jokių reikalų neturėjome. Aš pats jo nepažinojau ir tik iš kitų girdėjau, kad esąs labai grubus ir supykęs nevengiąs naudoti kai kuriuos ne visuose žodynuose užtinkamus žodžius. Bet šiaip, anot pasakojančių, esąs geras administratorius, greit pamirštąs pyktį ir stengiąsis būti tėviškai teisingas savo valdiniams…“
„…Atvykus į „Maisto“ fabriką ir užėjus į kabinetą, dir. Grudzinskas mane maloniai priėmė ir prašė atsisėsti. Tada jis pradėjo klausinėti, kaip man sekasi, kokias laivu „Friesland“ darau keliones ir pan. Po to užvedė politinę temą, t.y. Lietuvos–Vokietijos santykius. Mat, 1935 metų pavasarį Kaune buvo užsibaigęs vadinamas „Mažasis Nuernbergo Teismas“, kuri daugelį priešvalstybinį darbą dirbusių Klaipėdos krašto vokiečių nuteisė įvairiomis kalėjimo bausmėmis. Atsikeršydamas „Trečias“ reichas nutraukė su Lietuva prekybinius santykius ir tokiu būdu siekė ją ūkiškai sužlugdyti.
– Negalime mes šiuo metu nuleisti rankų ir dejuoti, bet turime ieškoti kitų, kad ir tolimesnių, rinkų mūsų produktams, – aiškino man dir. Grudzinskas. – Kad galėtumėm savo prekes išvežti į kitus kraštus, mums reikalinga laivų. Bandymui „Maisto“ bendrovė šiuo metu išnuomavo du norvegų laivus – šaldytuvus. Jei viskas eis gerojon pusėn, tai tuos laivus vėliau nupirksime ir juos paleisime plaukioti su lietuviška vėliava. Kol laivai bus nuomojami, jų visa įgula bus norvegų ir tik pirmieji šturmanai bus lietuviai. Manau, kad jums dabar turėtų būti aišku, kodėl aš jus iškviečiau. Aš siūlau, kad jūs viename laive perimtumėte šturmano pareigas.
Turiu pripažinti, kad gavęs tokį visai netikėtą pasiūlymą, aš taip susijaudinau, kad trumpą momentą likau be žodžių. Ir tai ne dėl to, kad perimsiu naujas šturmano pareigas, bet, kad minėtieji laivai tikrai taps lietuviški ir man daugiau nereiks svetimiems tarnauti. Nejaugi mes jaunosios kartos lietuviškų jūrininkų ilgus metus užtrukę pasiruošimai, darbai ir svajonės greitu laiku jau taps realybe? – savęs klausiau.
– Atrodo, kad tai bus ir būsimo Lietuvos prekinio laivyno užuomazga. Tad pagalvokite ir pasiūlymą priimkite, – lyg atspėdamas mano mintis, tęsė toliau dir. Grudzinskas.
Padėkojęs už pareikštą manimi pasitikėjimą, pasiūlymą su malonumu priėmiau. Tik paklausiau, kodėl jam kilo mintis kreiptis į mane.
– pasiteiravus uosto valdyboje, atitinkami asmenys apie jus palankiausiai atsiliepė. Todėl „Maisto“ bendrovės centro valdybos posėdyje ir buvo nutarta jums duoti pasiūlymą…“
„…Pagaliau nuomotas ir seniai lauktas „Rimfrost“ iš Stavanger uosto, Norvegijoje, atplaukė į Klaipėdą. Laivas, kuris ilgesnį laiką buvo be darbo ir buvo išimtas iš apyvartos, nebuvo vienas iš didžiųjų ir naujųjų. Bet jis turėjo moderniškus šaldytuvus ir, geram orui esant, nuplaukdavo net 15 jūrmylių per valandą.
Prisistatęs laivo kapitonui norvegui, pradėjau įsirengti mažoj ir šviesioj kajutėj. Kaip daugelio prekinių laivų, taip ir „Rimfrosto“ kajutės nepasižymėjo ištaigumu. Patalpoje stovėjo didelis stalas, minkštasuolis, kėdė, rūbų spinta, praustuvė ir aukštai iškelta lova, po kuria buvo dideli stalčiai. Dvi „jaučio akys“ (apvalūs laivo langai) teikė dienos šviesą.
Bedėliodamas savo jūrinę mantą, pro atviras duris galėjau matyti vėjo kedenamą norvegų vėliavą. Kažin, galvojau, ar ji jaučia, kad netrukus turės užleisti savo vietą naujai lietuviškai vėliavai…
Laive aš kalbėjau švediškai, o įgula su manimi norvegiškai. Žodžiu, susikalbėjome, kaip, pvz., Rokiškio aukštaitis su Plungės žemaičiais. Vadinasi, gana neblogai.
Susipažinęs su laivo žmonėmis ir įrengimais, užėjau į „Maisto“ kontorą. Dir. Grudzinskas, mane sutikęs, sakė:
– Nueik pas mūsų kasininką ir paimk kiek pinigų, nes užsienyje būdamas, gali gauti įsakymą palikti laivą ir išvykti į kitą uostą.
Nuėjęs pas „Maisto“ bendrovės kasininką Gudelį, aš paėmiau 500 litų. Tuo tarpu prie „Maisto“ fabriko sandėlių sustojęs „Rimfrost“ pradėjo krautis įvairiausių Lietuvos žemės gėrybių. Mūsų pievų ir laukų sultys, karvių dėka – baltu skysčiu, o darbščiųjų rankų – sviestu tapusios, statinaitėmis buvo kraunamos į laivo patalpas. Kiaušiniai, paukštiena, sūriai buvo gervių (kranų) pagalba keliami į laivus.
Tarp visų gėrybių, žinoma, vyravo bekonai. Jie, į baltas marškas įvynioti, buvo keliami į laivą. Jų gyvi kūnai į „Maisto“ fabriką buvo atkeliavę iš Dzūkijos smiltynų, Biržų derlingų apylinkių ir kitų Lietuvos vietovių. Dabar jie baltavo ir glaudžiai rikiavosi ant šaldytuvuose esančių kablių. Ir visiems čia buvo užtektinai vietos.
Tokį vaizdą matydamas, savyje jaučiau didelį džiaugsmą, kad atsirado naujų galimybių vežti mūsų produktus į užsienį.
Baigus pasikrauti, pakrovimo angos buvo sunkiais dangčiais uždaromos, o kad kokia pikta banga neįsibrautų į patalpas, dar ir dvigubais stipriais brezentas uždengtos.
Atsisveikinę su „Maisto“ b-vės pareigūnais, pasienio policija ir muitininkais, norvegui kapitonui vadovaujant, išplaukėme į jūrą. Kelionės maršrutas vedė mus į Anglijos uostą Hullį. Kai mūsų „Rimfrost“ ten nuplauks ir bus iškrautas, tai tą pačią savaitę laivas „Barfrost“ bus pakrautas naujomis prekėmis Klaipėdoj. Laive „Barfrost“ tokiomis pačiomis šturmano pareigomis vėliau pradėjo plaukti F. Marcinkus.
Man taip apie keturis mėnesius ėjus šturmano pareigas ir laivui, vėl atplaukus į Hullį, vieną dieną gavau sekančio turinio telegramą: „Tuojau vykite į Hamburgą. Ten užpirktas laivas Coldair. Nuvykę mus painformuokite. Grudzinskas“.
Pasirodė, kad mūsų planų realizavimas vyko greičiau, negu buvome numatę. Dar pakilesnio ūpo pagautas, vėl susidėjau savo daiktus ir pasiruošiau kelionei. „Rimfrost“ kapitonas mano netikėta išvyka buvo labai nepatenkintas ir nenorėjo manęs išleisti. Bet aš jam pasakiau, kad vykstu savo darbdavio įsakymu ir, jeigu jam atsiranda kokių nors nesklandumų, tegul aiškinasi su juo.
Hamburge, su ten esančiu jūreivių apdainuotu St. Pauli pramogų rajonu, trumpam laikui esu buvęs jau ne vieną kartą. Bet dabar teko išbūti apie porą savaičių. Apsistojęs viešbutyje ir susitvarkęs, išvykau į pauostį „Caldair“ laivo ieškoti. Jis tuomet priklausė vienai anglų-vokiečių bendrovei Hamburge ir buvo statytas 1915 metais. Suradau aš jį „sausą“, t.y. doke bestovintį.
Man užėjus į laivą, mašinų skyriuje jau triūsė Kauno „Maisto“ bendrovės vyriausias inžinierius Gurevičius. Jis apžiūrėjo mašinas ir nurodė savininkams, kokius remonto darbus prieš perimant laivą jie turės atlikti.
Apžiūrėjęs laivą ir aš pritariau jo pirkimui. Su buvusiais savininkais susitarėme, kad jie duos įgulą ir laivą nuplukdys į Klaipėdą, o aš, kaip keleivis, stebėsiu plaukimo eigą. Atvykus į Klaipėdą, sudarysiu naują įgulą ir perimsiu laivo vadovavimą.
Laikas bėgo, ir numatyti pataisos darbai baigėsi. Dingo ir senasis laivo pavadinimas COLDAIR-Hamburg. Ant laivo ir jo gelbėjimosi ratų atsirado naujas vardas MAISTAS-Klaipėda. Atvykus mūsų konsului Ašmiui su savo sekretore, buvo atliktos laivo krikšto apeigos. Lengvam SW vėjui pučiant, į laivo priekinę sieną buvo sumušta šampano bonka. Žiemos pilkšvame fone pamažu kilo mūsų trispalvė vėliava. Josios plevėsavimas lyg virpesiais atsiliepė ir į mano bei laivo kūmų širdis. Tarp daugelio Hamburgo uoste stovinčių okeaninių laivų, mūsų „Maistas“ atrodė kuklutis, bet mums, keliems lietuviams, jis atrodė didelis, toks didelis, kaip ir šios dienos įvykis.
Po krikšto į sausą doką čiukšlėmis ėmė veržtis vanduo, o kai prasivėrė doko užtvara, laivas tarsi iš naujo užgimė. Tuo pačiu momentu turėjau ir aš garbę padėti savo parašą ant laivo pirkimo akto.
Sekančią dieną jau plaukėme Kielio (Kylio – J. A. Kr.) kanalu, kol ties Holtenau pasiekėme Baltiją. Čia, trumpai sustoję, priėmėme anglių bei tranzitinių prekių ir, atsisveikinę su mus lydėjusiu konsulu Ašmiu, išplaukėme į Klaipėdą.“
„…Apie „Maisto“ atvykimą į Klaipėdą atitinkamoms įstaigoms buvo pranešta telegrafu. Dar liko dviejų parų kelias iki savųjų krantų. Dvi dienas turėjau būti keleiviu be ypatingų pareigų. Per tą laiką žiūrinėjau laivo dokumentus, skaičiau jo dienyną, tik-rinau jo plaukimo bei mašinų veikimą. Viskuo buvau patenkintas. Laivo greitis, geroms oro sąlygomis esant 8–8,5 jūrmylių į valandą. Tais laikais toks buvo daugumos prekybinių laivų greitis. Kapitonas pasakojo, kad laivas audroje ypatingai gerai laikosi.
1936 m. sausio mėn. 29 dieną, apie 9 valandą ryto, „Maistas“, pasipuošęs visomis turimomis vėliavomis ir ilgai kaukiančiais garsais pasveikinęs Klaipėdą, prisirišo prie Klaipėdos žiemos uosto krantinės.
Uosto pareigūnai tvarkė mūsų atvykimo popierius, o smalsuoliai rinkosi krantinėje. Atlikus visus formalumus, vokiečių įgula buvo atleista ir grįžo į Hamburgą. Dabar man reikėjo sudaryti savąją įgulą. Pasitaręs su „Maisto“ bendrovės valdyba, pirmuoju šturmanu priėmiau K. Daugėlą, antruoju latvį Rubiną, pirmuoju inžinierių latvį Lėmanį ir jo padėjėju Kriaučiūną. Dar man buvo reikalinga apie 13 žmonių, žemesnio rango personalo. Paskelbiau, kokią dieną ir valandą būsiu uosto kapitono įstaigoj pilnutiniam įgulos sudarymui.
Antrą dieną po atplaukimo, atvyko Kauno ir Klaipėdos „Maisto“ bendrovės aukšti pareigūnai pirkinio apžiūrėti. Po laivo apžiūrėjimo pakviečiau svečius vakarienės.
Mums bevakarieniaujant, atėjo vienas vokietis ir tvirtino, kad norįs kalbėti su kapitonu. Paklausęs kuo galiu patarnauti ir kas jis per vienas, jis sakosi esąs čia pat krantinės esančio restorano „Zum Hafen“ savininkas. Vakar, mūsų laivui atplaukus, pas jį atėjęs vienas asmuo ir pareiškęs esąs šio laivo kapitonas. Sakęs ką tik atvykęs iš jūros ir neturįs pinigų, bet norįs truputi pasivaišinti. Paprastai kapitonai laive turi visą sandėlį užsieninių gėrimų bei rūkalų. Jie gali ne tik vaišintis, bet ir „nusivaišinti“. Bet, anot vokiečio, minėtas „kapitonas“, pasivaišinęs, palikęs sąskaitą ir liepęs kitą dieną užeiti į laivą ir atsiskaityti.
Svečių ir savo tiesioginių viršininkų akivaizdoj pasijutau labai nesmagiai. Jam sakiau:
– Aš esu šio laivo kapitonas, gerai įsižiūrėk, ar būsiu tas pats, kuris vakar pas jus vaišinosi?
– Ne, ne jūs!
Po to jis mums rodė 20 litų sąskaitą, kurioje buvo parašas „Kapitonas Melas“. Jam pasiūliau eiti į policiją. Kad ištirtų, kas tai per „kapitonas“. Vokiečiui išėjus, visi smagiai pasijuokėme ir toliau tęsėme savo pašnekesius.
Kitą dieną man teko dirbti įgulos sudėtį sudarant. Atėjęs į uosto kapitono įstaigą, radau jau apie keturiasdešimts belaukiančių vyrų. Sakiau, kad man tiek daug nereikia ir kad pirmiausia imsiu tik tuos, kurie jūroje yra plaukioję. Bet tokių, pasirodo, buvo labai mažai.. Virėju gavau seną maitintoją ir beveik lietuviškai nekalbantį Eriką Mocatį. Dar prisimenu, kaip berniu-
ką – patarnautoją Pauliką priėmiau uosto kapitono T. Daugirdo užtarimu. Paulikas dirbo uoste kaminkrėčio padėjėju. Kpt. Daugirdas man sako:
– Leisk jam, vaikui, laimingesnę ateitį sukurti. Jis yra našlaitis.
Liepiau, kad pasitikrintų sveikatą ir ateitų su daktaro pažymėjimu. Berniukas nusišluostė ašaras, nudžiugo ir išbėgo pas daktarą. Jis vėliau buvo geras berniukas.
Pagaliau buvo sudaryta įgula, ir mes gavome pirmąjį krovinį – vežti palaidas avižas į Antverpeną. Pasiruošiant krauti, krovimo patalpose reikėjo padaryti tvirtą lentų pertvarą, kad krovinys audros metu nenuslystų į vieną šoną. Palaidi javai, o ypatingai sėmenys, pertvarai įlūžus, yra ne vieną laivą paskandinę. Gavę užsakytas lentas, vyrai porą dienų kalė ir piaustė.
Sėkmingai pasikrovę ir pilnai pasirengę kelionei, laukėme uosto pareigūnų laivo išleisti. Tuo tarpu užsakėme geriamo vandens. Turėdamas laiko, dar kartą perėjau per denį ir tikrinau laivo parengimą jūrai. Mačiau iš kranto ateinančią geriamo vandens žarną. Bet kur ji prijungta? Priėjęs arčiau, radau vandenį oro vamzdžiu bėgantį į laivo vidų, o ne į geriamojo vandens tanką. Pašaukęs pirmąjį šturmaną, pakėliau didelį triukšmą.
Jis aiškinasi, kad davęs įsakymą laivūnui (bocmanui) priimti vandenį, o aš jam priekaištauju:
– Žiūrėk, mes visi čia esame naujokai ir neapsipratę su aplinka, tat turime vienas kitą sekti, tikrinti, kad nepadarytume nuostolingų klaidų. Pripils vandens į krovinį, į Antverpeną nuvešime salyklą alui daryti, bet ne avižas.
Nukreipę vandenį į vandens bakus, skubėjome tikrinti laivo dugną. Laimei vanduo dar nesiekė avižų. Paleistas laivo siurblys, pumpavo vandenį iš laivo.
Mums betriūsiant ir besibarant, atvažiavo laukti pareigūnai. Galutinai išplaukimo dokumentus sutvarkius, laivas tyliai slinko nuo krantinės jūros link. Krantinėje pasilikę artimieji bei žingeidžiųjų būrys mums šaukė: „Gero vėjo!“ – „Laimingo sugrįžimo!“.
Laivui tolinantis, vakaro tamsoje nyko mus išlydėjusiųjų baltos skepetaitės ir jų balsai. Tik laivo sirenos atsisveikinimo garsai skardenosi raudonais snūduriuojančio miesto stogais. Mus išlydėjusieji skirstėsi į savo šiltus namus nakties poilsiui, o mes Baltijos šaltu žiemos jūros keliu pasukome į vakarus… Dar galėjome matyti, kaip Klaipėdos uosto švyturys švaistė savo šviesos pluoštus į mūsų nugaras, bet su laiku ir jie pradėjo silpnėti. Valandą paplaukus, laivas ruošėsi nakčiai. Budintieji buvo savo vietose, o kiti užsidarė savo patalpose poilsiui. Laivo sraigtas dabar dieną ir naktį turėjo stumti laivą pirmyn tol, kol pasieksime Antverpeną.
Tyliai stovėjau komandos tiltelyje ir galvojau. Priekyje mačiau bevėję ir bebangę jūrą bei nakties tamsumą. Kas mus laukia už tos tamsos? Ar turėsiu sėkmingą kelionę?.. Juk tai mano pirmasis plaukimas, kaip laivo kapitono. Jaučiu nervinę įtampą, nes Klaipėdoj mūsų priešai su dideliu pasimėgimu skleidė įvairiausius gandus, kad nuplauksime į priešinga kryptimi, kad laivą paskandinsime ir pan. Taip nakties tyloje ir tamsoje besamprotaudamas, įsijaučiu į maldą. Prašau Viešpaties, kad palaimintų pirmąją mūsų kelionę.“
Štai kaip pirmąsias plaukimo su trispalve valandas aprašė Stasys Vainoras – žurnalo „Jūra“ redaktorius ir laivo keleivis: „…Išplaukus į jūrą, prasidėjo tikras jūreiviškas gyvenimas ir darbas. Apačioje, mašinų skyriuj, ėmė prakaituoti kūrikai, mesdami į krosnį anglis ir gamindami tuo būdu garą, kuris varo visą laivą, suka vinčius ir šildo patalpas. Vieniems atpratusiems, kitiems neįpratusiems kūrikams pradžioj sunkiai sekėsi išspausti visą 12 atmosferų garą. Todėl ir logas pradžioj sukosi nepervikriausiai, užfiksuodamas vietoj 8 jūrmylių, 4–5 mylias į valandą.
Viršuj, ant tiltelio, stojo pirmasis šturmanas ir vairuotojas – matronas. Virtuvėje triūsė virėjas su „berniuku“ (messboy), gamindamas visokio viralo ir valgio. Laivo „senis“ (kapitonas) visą laiką žiūrėjo tvarką, o svarbiausia kursą ir kompasą. Pirmoji kelionė su nežinoma įgula ir nesusigyvenusiu laivu, aišku, davė jam nemažai rūpesčio. Kapitono ir mūsų laimei viskas tokiomis aplinkybėmis ėjo puikiai.“
Tenka apgailestauti, kad iki XX a. Lietuvos didieji vyrai neįvertino jūrinės valstybės reikšmės. Ir tik kuriant modernią ir nepriklausomą valstybę šis klausimas galop buvo iškeltas. Poreikis atverti vartus į pasaulio vandenynus iškilo pradėjus sėkmingai vystyti ūkį, ypač maisto pramonę. Aukšto rango jūrininkai, sugrįžę į atgimstančią tėvų žemę, tuoj pat pradėjo aktyvią jūrinės valstybės idėjos plėtotę. Jie veik prieš 90 metų (1923) įsteigė jūreivių ruošimo skyrių Kauno aukštesniojoje technikos mokykloje. Steigimo reikalus skatino Klaipėdos krašto išvadavimas, atvėręs vartus į Baltijos jūrą. Kaune paruošti pirmieji kadetai buvo pasiųsti į Jūros ir navigacijos institutą Suomijoje. Išpildę privalomą programą – plaukiojimo praktiką, išklausę teorinius dalykus ir išlaikę egzaminus, 1930 m. sugrįžo pirmieji jau diplomuoti tolimojo plaukiojimo kapitonai. Tačiau licenzijos savarankiškai kapitono veiklai buvo įteiktos tik po to, kai jie kelis metus padirbėjo šturmanais įvairiuose laivuose. Pirmojo Lietuvos prekybinio laivo, iškėlusio 1936 m. trispalvę, kapitonu tapo Bronius Krikštopaitis (1902–1999) – to pirmojo, dabar jau legendinio jūreivystės kadetų būrelio narys. Jam taip pat buvo lemta vadovauti didžiausiam Lietuvos prekybiniam tolimojo plaukiojimo laivui „Kaunas“, kurį 1939 m. lapkričio 17 d. netoli Didžiosios Britanijos paskandino sprogusi torpeda, paleista iš vokiečių povandeninio laivo U-57.
Čia pateikiame ištrauka iš B. Krikštopaičio knygos „Jūros keliais“ (Čikaga, 1979). Joje aprašomi Lietuvos laivyno pirmieji žingsniai; tekste atsispindi laikmečio nuotaikos, nuoširdus pasididžiavimas savo valstybės vėliava ir jūreivystės misijos reikšme tėvų žemei1. (Knygos tekstų kalba netaisyta).
Štai kaip ryški mūsų išeivijos poetė Birutė Pūkelevičiūtė atsiliepė, perskaičiusi knygą: „Brangus Kapitone, Jūsų knyga man suteikė tiek daug malonumo, kad norėčiau bent keliom mintim su Jumis pasidalinti ir dar sykį padėkoti – už tokią gražią dovaną.<…>Kapitonas – visados yra smarkiai romantiška figūra, apgaubta nuotykio ir egzotikos rūbu. Tačiau aš dar labiau pamėgau Jūsų žmogišką paprastumą. Likit sveikas, mielas Kapitone – mūsų laivų šaunus Kapitone! Juk ne laivo didumas apsprendžia kapitono sielą: jeigu Jūs būtumėt vedęs per vandenynus didžiulę „Europą“, o ne mažučius mūsų laivus, Jūsų siela būtų buvusi tokia pati. Tai tarsi mūsų tautai paralelė – nors esam maži, bet šalin sielos smulkumas! Privalom, privalom – didžiai jausti ir mąstyti“2 (kalba netaisyta).
Prieš dešimtmetį „Mokslo Lietuva“ gražiai paminėjo knygos autoriaus gimimo šimtmetį. Šiandien, prisimindami jau kitą datą – 110-asias metines, siūlome perskaityti ištrauką iš kapitono prisiminimų knygos, nukeliančios mus į nepriklausomos Lietuvos XX a. trečiojo dešimtmečio dienas. Ta proga verta pažymėti: šiais metais pasirodė jauno istorijos magistro Romualdo Adomavičiaus studija „Jūrinis savarankiškumas“ (Klaipėda, 2012), skirta mūsų prekybos laivyno prieškario istorijai3. Tai Lietuvos jūrų muziejaus leidinys, kuris, atsitiktinai sutapęs su Broniaus Krikštopaičio gimimo data, gražiai įsirašo į kapitono jubiliejinius metus.
Įvadą parašė, ištrauką iš knygos ir nuotraukas
parinko Juozas Algimantas Krikštopaitis
Nuotraukos iš asmeninio Juozo Algimanto Krikštopaičio albumo
1 Epizodai iš kapitono Broniaus Krikštopaičio knygos „Jūros keliais“ (Čikaga, 1979): skyrelių „Perkame pirmąjį laivą“ ir „Su pirmuoju į istorinę kelionę“ ištraukos. Tekstą parinko ir įvadinį žodį pasiūlė kapitono sūnus Juozas Algimantas Krikštopaitis.
2 B. Pūkelevičiūtės laiško (Čikaga, 1980-07-31) fragmentas iš Juozo Algimanto Krikštopaičio archyvo.
3 Dėkojame Romui Adomavičiui už atsiųstą ir čia talpinamą nuotrauką Kapitonas Br. Krikštopaitis laivo „Marijampolės“ denyje