Algimantas Piliponis
Vilniaus technologijų ir dizaino kolegijos Technikos fakulteto dėstytojas
2012 m. Vilniaus valstybinei technikos mokyklai – dabartiniam Vilniaus technologijų ir dizaino kolegijos (VTDK) Technikos fakultetui sukako jau 90 metų. Tiek laiko mus skiria nuo tada, kai mūsų gintarinio krašto, Lietuvos istorinėje sostinėje buvo įkurta pirmoji Vilniaus krašte technikus ruošianti aukštesnioji mokymo institucija. Laiko tėkmė nusineša įvykius ir žmones, tačiau valstybė, tauta gyvena tiek, kiek remiasi savo istorine atmintimi. Todėl būtina nuolat atsigręžti atgal atgaivinant įvykius, prisimenant jų dalyvius ir tai, kad mokyklos istorija – tai svarbi valstybės istorijos dalis.Be jokios abejonės, tokiems atsiminimams nėra geresnės progos kaip jubiliejinės sukaktys, mokslinės konferencijos ar publikacijos. „Mokslo Lietuva“, solidus periodinis Lietuvos mokslininkų laikraštis, su kuriuo teko garbė daug metų bendradarbiauti ir kuriam esu nemažai įsipareigojęs, kaip brandus šalies Kultūros ir Mokslo raidos metraštis, kaip niekas kitas tam tikslui tinkamas.
Likimas lėmė, kad technikų kalvė Vilniuje įsikūrė tais pačiais metais kaip Vytauto Didžiojo universitetas, nešantis šviesą tuometei Lietuvai, Kaune. Šios mokyklos idėja gimusi Vilniuje dėl nepalankiai susiklosčiusių istorinių aplinkybių buvo realizuota Kaune, ten 1920 m. įsteigus Aukštesniąją technikos mokyklą, dabartinę Kauno Technikos kolegiją Tvirtovės alėjoje. Per ištisus dešimtmečius kelios dėstytojų kartos, tarytum dirvon sėjo mokinių, o vėliau ir studentų protuose mokslo ir technikos žinias, veikė pasaulėžiūrą, diegė dvasines vertybes, kurios plisdamos už mokyklos sienų, žymia dalimi formavo Vilniaus krašto ir visos Lietuvos gyventojų profesinį ir dorovinį veidą, vertybines orientacijas. Šio straipsnio paskirtis – trumpas diskursas – mokyklos vietos visuomenėje, jos nueito kelio apmąstymas. Galbūt neteisinga būtų teigti, kad tai vienos seniausių Lietuvos mokyklų istorija, nes iš tikrųjų istorijas rašyti pajėgia tik konkreti visuomenė, tauta savo kartų kaitos komunikacijoje.
Mokykla, būdama konkrečios visuomenės sudėtine dalimi, tiesiogiai priklauso nuo pastarosios istorinės raidos, ekonominės plėtros, socialinės, teisinės, dorovinės būsenos. Dažnai sakoma – kokia visuomenė, tokia ir jos mokykla. Tokiu būdu bandyti suprasti mūsų mokyklos vidaus gyvenimą įmanoma tik jos visuomenės, jos krašto, t. y. Lietuvos istorijos fone ir nagrinėjamo laikmečio sociumo kontekste.
Mūsų mokyklos priešistorę formavo keletas Lietuvos istorijos štrichų. Mažų tautų istorija bemaž visuomet susijusi su netektimis, deginančia skriauda ir kančia, todėl dabartiniai jubiliejai dažnai švenčiami ir su džiaugsmo ašaromis akyse.
Nuo pat Liublino unijos, kuri kad ir ne iš karto palaidojo Lietuvos valstybingumą, mokyklų mokomoji kalba, kaip ir bažnyčių, dvarų, paprastai buvo tik lenkų, o aukštesnėse mokyklose – ir lotynų. Tiesa, dalis Lietuvos didikų ir toliau tebeaukštino Lietuvos praeitį ir didžiavosi Lietuvos kaip Tėvynės istorija, ją tyrinėjo ir puoselėjo. LDK tradicijos dar tebebuvo gyvos.
Po 1863 m. prieš Rusijos carizmą pralaimėto sukilimo, oficialiai uždraudus lietuvišką raidyną ir spaudą, vietoje lenkiškų imta steigti rusiškas mokyklas. Prasidėjo knygnešių epocha, kartu su slaptomis lietuviškomis mokyklomis tapusi unikaliu reiškiniu to meto Europoje.
Nesuprasdami istorijos, negalėtume suprasti dabarties, kaip ir surasti dorų sprendimų. Čia dirbusių dėstytojų, gamybos meistrų, tarnautojų likimai būtų susiklostę kitaip negu šiandien, jeigu aktyvūs, dabar jau tolimų laikų vilniečiai, 1913 m. susibūrę į Vilniaus technikų draugiją, nebūtų susirūpinę technikos mokyklos steigimu.
Baigiantis Pirmajam pasauliniam karui, draugijos nariai suprato, kad būtina gausinti gerai parengtų technikų, sugebėsiančių atstatyti Vilnijoje karo sugriautus namus, tiltus, kelius ir geležinkelius, pramonės įmones, gretas. Iniciatoriai – technikos draugijos nariai, atsižvelgdami į tai, kad Vilniaus krašte nėra technikus ruošiančių mokyklų, 1922 m. pradžioje, Vilniuje apsilankiusiam Lenkijos valstybės viršininkui maršalkai Jozefui Pilsudskiui ir Religinių tikybų bei visuotinio švietimo ministrui prof. Antoniui Ponikovskiui įteikė prašymą Vilniuje įkurti pradžioje dviejų skyrių technikos mokyklą: mechanikos-pramonės ir statybos-kelių. 1922 m. vasarą Švietimo ministerija pritarė technikų draugijos parengtam projekto planui ir priėmė sprendimą atidaryti mokyklą 1922–23 mokslo metais. Mokyklos darbo pradžia nebuvo lengva: nebuvo kabinetų, laboratorijų, trūko dėstytojų ir net pačių patalpų. Neturint nuosavo pastato, užsiėmimai prasidėjo 1922 m. spalio 2 d. Marijos Kuncevičiovos bendrojo lavinimo mokykloje, tuo metu veikusioje karaliaus Žygimanto Augusto gimnazijoje dabartinių Kalinausko ir Tauro gatvių sankryžoje. Įdomu tai, kad kaip tik šioje gimnazijoje 1921–1929 m. mokėsi Nobelio premijos laureatas Česlovas Milošas, o dabar šiame pastate įsikūręs VTDK Petro Vileišio transporto fakultetas. Taigi simboline prasme mokykla grįžta į savo pirmapradžius namus, nuo kurių ir prasidėjo jos istorinė raida. Užsiėmimai vyko vakarais ir pirmuosius mokslo metus ji pradėjo kaip vakarinė mokykla. Mechanikų ir kelių skyriuose pradėjo mokytis 112 mokinių. Laikinai mokyklai vadovavo Kazimieras Laškevičius, tačiau jau 1922 m. lapkritį pirmuoju mokyklos direktoriumi tapo inžinierius, architektas Zdislavas Charmanskis. Jis atsižvelgdamas į tai, jog mokomasi labai sunkiomis sąlygomis, ėmėsi energingų veiksmų, siekdamas surasti mokyklos poreikius atitinkančias patalpas. Jo pastangų dėka mokyklai buvo perduotos Valstybinio spirito monopolio patalpos Panerių gatvėje Nr. 63, į kurias mokykla įsikėlė 1923 m. sausio 15 d. Dalį šio pastato užėmė amatų mokykla, turėjusi stalių dirbtuves, kuriomis galėjo naudotis ir technikos mokykla pirmaisiais savo veiklos metais. 1923–24 mokslo metus pradėjo dar 135 moksleiviai, o skyrių skaičius išaugo iki trijų. Tai privertė išplėsti Panerių gatvėje esantį mokyklos pastatą, kurio priestatą 1924 m. lapkričio 15 d. atidarė Viešųjų darbų direkcija. 1925–26 mokslo metais moksleivių skaičius išaugo iki 387, jie mokėsi keturiuose skyriuose: mechanikos-pramonės, geležinkelių, mechanikos-elektros, statybos ir kelių, vandens kelių. Tačiau trečiaisiais savo gyvavimo metais mokykla atsidūrė sunkioje padėtyje, nes Valstybinis spirito monopolis pareikalavo atiduoti laikinai mokyklai skirtą pastatą. Mokyklos vadovybės, technikų draugijos ir Viešųjų kelių direkcijos pastangomis buvo sudaryta tarpžinybinė komisija nusprendusi skirti pinigų (500 tūkst. zlotų) mokyklos statybai su sąlyga, kad ši 1926 m. išlaisvins laikinai skirtas patalpas. Tuo pačiu Valstybinių miškų direkcija nemokamai išskyrė 3 ha žemės sklypą Olandų gatvėje mokyklos statybai.
1925 m. rugpjūtį staiga mirus direktoriui Z. Charmanskiui, jį pakeitė mokyklos dirbtuvių vedėjas Michailas Svidzinskis, patyręs mechanikas, tapęs ir mokyklos statybos komiteto pirmininku. Naujos mokyklos projekto autoriumi buvo Liudvikas Sokolovskis. Įveikus finansinės krizės sunkumus, pagaliau 1926 m. birželio 20 d. Olandų gatvėje buvo įmūrytas kertinis akmuo ir iškilmingas mokyklos statybos aktas. Tais pačiais metais mokykla išleido pirmąją mechanikų ir vandens kelių technikų laidą. 1927 m. įkurtas melioracijos, kitais metais – žemėtvarkos skyrius. Kairysis mokyklos pastato sparnas iškilmingai atidarytas 1927 m. sausio 9 d., o kovo mėn. į naująjį pastatą buvo perkelta įranga iš 12 klasių, fizikos ir chemijos kabinetų. Panerių gatvėje liko tik dirbtuvės, elektrotechnikos laboratorija bei III ir IV mechanikos-pramonės ir geležinkelių skyrių kursai. Mokyklos padalijimas į dvi dalis, kurias skyrė 5 km atstumas neigiamai veikė užsiėmimų rengimą, todėl tuo laikotarpiu intensyviai statyta ir 1928 m. balandį buvo atiduota kairioji viduriniojo paviljono dalis, kurion atkelti keturi kursai iš Panerių gatvės. 1929 m. gegužės 29 d. mokykla, kaip aiškina lenkų inžinierius dr. Andžejus Paškievičius, buvo pavadinta, nuolat besidomėjusio mokyklos statyba ir jos veikla, maršalkos Jozefo Pilsudskio Vilniaus valstybine technikos mokykla. Mokyklos dirbtuvės ir elektrotechnikos laboratorija į naują pastatą buvo perkeltos 1930 m., įkurtas elektrotechnikos skyrius. Mokyklos dirbtuvių branduolį sudarė metalo ir medžio apdirbimo staklės, elektrotechnikos baras, taip pat pagalbiniai skyriai – laboratorija, biuras ir sandėliai. 1930–31 m. mokykloje 27 grupėse mokėsi 750 moksleivių, o iki 1931 m. pastatyta per 50 proc. viso mokomojo korpuso. Mokykla rengė specialistus Vilniaus miestui ir kraštui, kuriam tuomet priklausė dabartinė Vakarų Baltarusija, daliai dabartinės Lenkijos, todėl ir nuopelnų turi visoms trims šalims: Lietuvai, Lenkijai ir Baltarusijai.
1936–37 m.m. mokykloje mokėsi 722 mokiniai, o per penkiolika metų nuo įkūrimo, t. y. 1937 m. mokykla septyniuose skyriuose jau buvo parengusi 1290 absolventų, tarp kurių 296 pramonės mechanikus, 207 kelių ir vandens kelių specialistus, 199 statybininkus, 215 geležinkelio mechanikų-elektrikų, 141 melioratorių, 127 matininkus ir 105 elektrikus.
Prieš Antrąjį pasaulinį karą 1939 m. rugsėjį mokyklą baigė 1637 studentai, tokie būdingi multikultūrinei ir daugiakalbei Vilnijai, įvairioms tautybėms ir tikėjimams.
Per 19 Lenkijos valdymo metų buvo spėta parengti didelį būrį specialistų. Daugelis jų nuoširdžiai dirbo krašto labui: tiesė kelius, kūrė pramonės įmones ar dirbo jose ir tuo nusipelnė mūsų pagarbos. Tačiau buvo ir kita mokyklos darbo pusė. Visas mokymo procesas, be abejonės, čia buvo vykdomas ne lietuvių kalba. Nebuvo nė vienos lietuvių kalba dėstomos grupės, nebuvo lietuvių kalbos kaip atskiro dalyko pamokų ir netgi lietuvių kalbos fakultatyvo.
Tokia padėtis lietuvių širdyse tegalėjo kelti nuoskaudą ir liūdesį. Užbėgant įvykiams už akių, reikia pasakyti, kad lietuviams administruojant mokyklą šalia lietuviškų atsirado rusų, o kiek vėliau ir lenkų grupių. Todėl ir šiandieninės diskusijos dėl lenkiškų mokyklų padėties mažų mažiausiai nėra korektiškos, o pasitaikančios jų raidos problemos, paritetiniais pagrindais su lietuviškų mokyklų padėtimi Lenkijoje, abipusiai geranoriškais kaimynų susitarimais gali būti išsprendžiamos.
Technikos mokyklos paskirtis buvo ir yra rengti ne šiaip technikų atžalyną, vykdyti vienos ar kitos ūkio šakos specialistų kalvės funkciją – bet kuri mokykla rengia savo laikmečio pilietinės visuomenės narius, kuriems atlyginimas už atliktą darbą nepajėgia tapti vienintele jų gyvenimo prasme. Tai patvirtina ir faktai susiję su mokyklos įkūrimo pradžia, jos vystimusi ir veikla aprašyti monografijoje, kurią rengė kaip ataskaitą už savo laikmetį ano meto mokyklos auklėtiniai. Keletą jų dar soviet-mečiu pažinojau ir aš. Energingi, tada jau gerokai peržengę šeštąją dešimtį, inteligentiški 1922 m. įkurtos Vilniaus valstybinės technikos mokyklos absolventai, susibūrę po NOT (Naczelna Organizacja Techniczna – Lenkijos Vyriausioji technikos organizacija) vėliava ieškojo medžiagos knygai apie savo mokyklą. Nedaug jiems tegalėjau tada pagelbėti. Kad pakliūtų į tuometės Lietuvos valstybinius archyvus, jiems teko minti slenksčius net už Lietuvos ribų. Jaučiau jiems, po kruopelytę rašantiems mūsų bendros Alma Mater istoriją, nuoširdžią pagarbą ir tada, kai 1972 m. mokyklos – tuomečio Vilniaus politechnikumo 50-mečio proga įkurtame muziejuje, lankydamiesi praėjusio amžiaus devintojo dešimtmečio pabaigoje, dešimtojo pradžioje jie palikdavo savo studentiškus labai tvarkingus, po paskaitų namuose perrašytus, užrašus (notatki), perbraižytus ir nuspalvintus statybinių konstrukcijų eskizus, vinjetes, kursų specialybinius skiriamuosius ženklus, autorines knygas ir diplomų kopijas: lenkiškas, lietuviškas, vokiškas, rusiškas. Ir tuomet, kai likimo nublokšti, atvykę bemaž iš penkių pasaulio kontinentų, braukdavo ašaras, atsidūrę savo jaunystės auditorijose, lankydavo savo buvusių dėstytojų kapus Antakalnio ir Rasų kapinėse ir mokyklos 70-mečio jubiliejaus proga pagaliau įteikė kruopščiai parengtą 415 p. monografiją apie savo mokyklą („Państwowa Szkoła Techniczna w Wilnie“, Warszawa: Arkady, 1991), apėmusią 1922–1945 m. laikotarpį, linkėdami, kad ir vėlesnių kartų absolventai, mokyklos žmonės susieję su ja savo gyvenimą, tęstų šios garbingos mokyklos metraštį, įamžintų šio puikaus švietimo židinio istoriją. Kaip tai, visuomeniniais pagrindais, padarė dabar jau tolimos 90-metės mokyklos pirmųjų kartų auklėtiniai – Piotras Baranovskis, Stanislavas Bienkunskis, Modestas Bobovičius, Marianas Balulas ir kiti. Monografija pateikia daug prisiminimų ir jausmų dėl mokyklos direktorių, dėstytojų, jos mokinių ir absolventų likimo bei mokyklos veiklos po 1945 m. ir iki mūsų dienų. Tai reikalauja atskiro šlovingos mokyklos veiklos leidinio, kurios veikla siekia 1922 m. Prie jos parengimo kviesčiau prisidėti mokyklos Olandų gatvėje auklėtinius, dėstytojus ir socialinius dalininkus, Lietuvos inžinerinės pramonės asociaciją, Pramonininkų konfederaciją ir visus, kam rūpi mokslo istorija, technikos ir technologijos mokslų raida Lietuvoje ir svetur. 30 tūkst. mokykloje parengtų specialistų – tai svarus indėlis šalies plėtroje. Juk ne už kalnų ir mokyklos 100-metis, o dabar mokykla vienas iš keturių, labai svarbios Vilniui ir visai Lietuvai, Vilniaus technologijų ir dizaino kolegijos ramsčių greta Statybos, Transporto ir Dizaino fakultetų – Technikos fakultetas.
Aprašoma mokykla 2008 m. dešimtą kartą keitė savo pavadinimą, išlikdama ištikima savo istorinei misijai, rengiant technikos atžalyną. Kokia mokyklos ateitis, kaip istorinėje tėkmėje keisis vizija, ar jos vardas vis dar kis ar sugrįš prie buvusių, kaip net tris kartus istorinėje raidoje jau yra buvę, priklausys nuo šalies ūkio raidos, demografinių procesų, valstybinio poreikio gamybos technologijų specialistams… O dabar ji tvirta grandis Aukštojo kolegijinio mokslo institucijoje – Vilniaus technologijų ir dizaino kolegijos Technikos fakultetas, labai simboliškai sugrįžusi į pirmapradę, dabar jau 90-metės mokyklos savo kitados ruoštų specialybių šeimą, pasipuošusią dizainu, sustiprėjusią informacinėmis technologijomis ir mechatroninėmis sistemomis. Taigi, Non nova sed nove – ne nauja, bet naujai atsikūrusi mokykla.
O tada, po Vilniaus atgavimo ėjo 1939 m., kai mokykla pavadinama Valstybiniu technikumu ir pagaliau įvedama dėstomoji lietuvių kalba. 1941–42 m. valstybinis technikumas pertvarkomas į aukštesniąją technikos mokyklą. Mokykla 1943 m. kovo 17 d. buvo uždaryta, o po mėnesio okupacinė valdžia vėl leido tęsti mokslą. Tačiau 1943–44 m. mokyk-la veikė iki pavasario, vėliau nacistinė valdžia pareikalavo mokinių darbo jėgos statyti įtvirtinimus. Mokykla ištuštėjo, reikėjo slapstytis ir apskritai 1942–44 m. absolventų laidų nebuvo, o nuo 1944 m. mokykla vėl vadinta Valstybiniu technikumu. Karas ėjo į pabaigą, ir 1944–45 m. rūmuose įsikūrė karo lauko ligoninė. Mokyklai buvo paliktos dirbtuvių patalpos, nebuvo mokymo priemonių, kuro, mokymas vyko šaltose auditorijose, trūko paprasčiausio inventoriaus. Mokėsi tik 270 studentų…
Bus daugiau
* (lot.) Ne nauja, bet naujai
Algimantas Piliponis gimė 1943-05-08, Strėvininkų Babilių k., Kaišiadorių
r. 1961 m. baigė Žiežmarių vidurinę mokyklą. 1962–1967 m.
studijavo Kauno politechnikos institute, inžinierius-mechanikas.
1968–1972 m. Vilniaus politechnikumo (VP) dėstytojas, 1972–1975 m. VP
Mašinų gamybos sk. vedėjas,1975–1983 m. VP direktoriaus pavaduotojas.
1983–1991 m. VP direktorius.1990–1991 m. Technologijų vadybą studijavo
Lietuvos vadybos akademijoje. 1991–2002 m. Vilniaus aukštesniosios technikos
mokyklos direktorius, dėstytojas-ekspertas. 2002–2008 m. Vilniaus
technikos kolegijos direktorius, dėstytojas-docentas. 2008–2012 m. Vilniaus
technologijų ir dizaino kolegijos dėstytojas-lektorius.
Visuomeninė veikla: Jaunųjų specialistų klubo Vilniaus politechnikume
pirmininkas 1969–1975 m.; Lietuvos esperantininkų sąjungos valdybos
narys; Tarptautinės mokytojų esperantininkų lygos atstovas Lietuvai; Lietuvos
ir Prancūzijos asociacijos atkuriamosios tarybos narys, valdybos narys,
viceprezidentas 1991–2002 m.; Tarpvyriausybinės frankofonijos agentūros
Lietuvos dalyvis; Europos švietimo vadybos forumo Lietuvos skyriaus pirmininkas;
Pasaulinės esperantininkų sąjungos individualus narys; Pasaulinės
žurnalistų-esperantininkų asociacijos narys; Vytauto Didžiojo gimnazijos
atkuriamosios tarybos narys; Vilniaus esperantininkų draugijos pirmininkas.
1983 m. Aukštojo ir specialiojo vidurinio mokslo ministerija apdovanojo
ženklu už pasiekimus specialiajame viduriniame moksle. 1993 m.
Tarptautinė draugystės ir geros valios draugija (JAV) suteikė tarptautinio
ambasadoriaus vardą. 2000 m. apdovanotas tarptautiniu medaliu „Integralusis
humanizmas“.
Nuotrauka iš asmeninio Algimanto Piliponio albumo