2012 m. buvo minimos „Knygos riterio“ profesoriaus Levo Vladimirovo (1912–1999) šimtosios gimimo metinės. Prisiminti šio žymaus knygotyrininko ir bibliotekininko nuopelnai sugrąžinant cariniais laikais iš Lietuvos bibliotekų išvežtąsias knygas, tarp jų ir unikalias.Lapkričio viduryje, 15–16 d., Vilniaus universitete, kurio mokslinei bibliotekai L. Vladimirovas vadovavo 1948–1964 m., VU Komunikacijos fakultetas ir VU biblioteka surengė didelę tarptautinę mokslinę konferenciją „Sugrąžinta praeitis: prof. Levo Vladimirovo fenomenas ir mokslinių idėjų sklaida“. Lietuvos mokslininkų laikraštis „Mokslo Lietuva“, būdamas vienas iš informacinių konferencijos rėmėjų, parengė keturis pokalbius su konferencijos dalyviais iš Baltarusijos ir, aišku, Lietuvos mokslininkais. Tikimės juos išspausdinti.
Šį kartą mūsų pašnekovas – Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos generalinis direktorius Renaldas Gudauskas.
Mokslo Lietuva. Gerbiamasis direktoriau, profesoriau, mūsų iškiliausiose bibliotekose – Jūsų vadovaujamoje Nacionalinėje M. Mažvydo, Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių, Vilniaus universiteto ir kitose profesoriaus Levo Vladimirovo dvasia juntama, nors jis vadovavo tik vienai iš jų – senosios Alma mater bibliotekai. Kodėl taip yra? Klausiu iš didelės pagarbos šiai išties nepaprastai Lietuvos mokslo asmenybei.
Renaldas Gudauskas. Jūsų klausime slypi dalis atsakymo: prof. Levo Vladimirovo dvasia, idėjos ir tam tikri sprendimai yra neatsiejami nuo Lietuvos bibliotekininkystės, knygotyros ir apskritai kultūros. Jo sprendimas netiesė savotišką tiltą į ateitį. Kai kurie jo siekiai mokslinės komunikacijos srityje, rengiant bibliotekininkystės specialistus, jau tapo realybe, perėjo į informacijos duomenų ir žinių valdymą. Visa tai buvo numatyta ir užprogramuota L. Vladimirovo kaip mokslininko, mokslinės bibliotekos vadovo įvairiašakėje veikloje ir sprendimuose.
ML. Buvo ryškus humanitaras pagal išsilavinimą, Vytauto Didžiojo universitete studijavo anglų, vokiečių kalbas ir pedagogiką, vėliau ekonomikos mokslus Kauno ir Vilniaus universitetuose. Puikiai suvokė, kad ateitis moksle, taip pat biblio-tekininkystėje, neįmanoma be informacinių technologijų. Iš kur ta nuovoka tuo metu, kai niekas net negirdėjo tokios sąvokos kaip personalinis kompiuteris, nes ir tokių kompiuterių nebuvo. O ir sąvoka informacinės technologijos išskrisdavo nebent iš tos srities specialistų lūpų.
R. Gudauskas. Pasakyčiau, kad tai buvo integralus sisteminis strategas, jeigu kalbėtume dabartine vadybos kalba. L. Vladimirovui būdingas dvasios, minties ir valios lydinys, lyderystė tuose procesuose, kuriuose jam teko dalyvauti – valstybės tarnyboje, akademinėje veikloje, naujų akademinių struktūrų kūrime, net jų įvardijime, bibliotekų valdyme. Galingų įžvalgų asmenybė, kuri nebūtinai buvo susijusi su detalia technine kompetencija. L. Vladimirovą pavadinčiau veikiau strategijos, politikos formavimo lygmens lyderiu.
Jis sugebėjo susieti praeitį, sėkmingai veikti to meto sąlygomis ir labai gerai jausti ateities tendencijas, kurios priklausė ir nuo būsimų technologijų.
ML. Kiek L. Vladimirovo nuostatas, ateities tendencijų suvokimą paveikė tas faktas, kad jam likimas lėmė dvi kadencijas – 1964–1967 ir 1967–1970 m. dirbti Jungtinių Tautų Dago Hamaršeldo bibliotekos generaliniu direktoriumi? Gal būtent ten ir įgijo savo kompetencijų ir savybių, už kurias mes šiandien taip vertiname profesorių?
R. Gudauskas. Jeigu nebūtų turėjęs tam reikalingų duomenų, tai nebūtų ir tapęs tuo, kuo išliko jį pažinojusių ir asmeniškai nepažinojusių žmonių atmintyje. Žinoma, tai buvo tarptautinio lygmens autoritetas, daręs didelę įtaką ir kitų šalių ne tik bibliotekininkams, bet ir mokslininkams. Pasauliniu mastu buvo labai aukštai vertinama L. Vladimirovo veikla, diegiant informacines technologijas JT Dago Hamaršeldo bibliotekoje. Man tenka dalyvauti įvairiuose pasauliniuose forumuose, susitinku su L. Vladimirovą pažinojusiais, net su juo dirbusiais asmenimis. Vienareikšmiškai mūsų profesorių jie prisimena kaip reputacijos autoritetą, sektiną pavyzdį. Neabejotinas Lietuvos išugdytas tarptautinis autoritetas.
Lietuvos nacionalinės M. Mažvydo bibliotekos generalinis direktorius Renaldas Gudauskas ir konferencijos organizacinio komiteto pirmininkas prof. Arvydas Pacevičius
ML. Iš šios dienos pranešimų konferencijoje, ir ypač prof. Vytauto Broniaus Pšibilskio labai informatyvaus pranešimo, aiškėja, kad Levas Vladimirovas nebuvo toks laimės „kūdikis“ kaip kartais gali atrodyti. Kartais jam labai nelengvai tekdavo įveikti rutiną, obskurantizmą, nenorą keisti požiūrio į daugelį įprastų ir patogių dalykų. Tekdavo susidurti net su kenkėjiškumu, nesuprantant kultūros paveldo reikšmės. Taigi L. Vladimirovas dar buvo ir kovotojas už kultūrą, paveldą ir kitas žmogiškąsias vertybes.
R. Gudauskas. Jis buvo absoliutus – nebijau šito žodžio – kovotojas, labai drąsus žmogus. Ir labai nepriklausomas žmogus. Kiek yra tekę prof. L. Vladimirovą stebėti įvairiose aplinkose, jam nebuvo garbinamų autoritetų, jeigu jie akivaizdžiai klydo. Jis kažin kaip sugebėdavo paveikti tuos reikalavimus, kuriuos laikė niekiniais, klaidingais, neteisingais. Pavadinčiau L. Vladimirovą pavyzdingu, labai garbingu žmogumi.
ML. Dvasios autoritetai, kurie tiek nukentėjo nuo XX a. istorinių kataklizmų, revoliucijų ir virsmų, vis dėlto didžia dalimi sugebėdavo išlikti žmonėmis. Šia prasme L. Vladimirovo asmenybė taip pat tyrinėtina kaip dvasios aristokratizmo pavyzdys.
R. Gudauskas. Išties XX amžiaus sudėtingi likiminiai įvykiai buvo nepavydėtini daugeliui žmonių ir net ištisoms tautoms, bet šio žmogaus asmenyje galėjai jausti humaniškas vertybes, meilę paprastam žmogui, sugebėjimą išlaisvinti tame žmoguje slypinčias galias. Kalbu apie L. Vladimirovo pavaldinius, kurie labai jį gerbė. Savo studentuose jis sugebėdavo atskleisti glūdintį giluminį potencialą. Manau, daugelis su šiais mano žodžiais sutiks, jeigu buvo tekę dirbti šalia L. Vladimirovo ar bent kiek geriau jį pažinoti. Per stipriai ar perdėtai apie šį profesorių tikriausiai neįmanoma pasakyti.
ML. Ar L. Vladimirovui tekdavo prisitaikyti prie to meto režimo, tarybmečio absurdiškų ideologinių ir kitokių reikalavimų?
R. Gudauskas. Jeigu ir tekdavo, tai būdavo kūrybiškas prisitaikymas, kaip sakė Vytautas Mačernis: „Todėl mokėkim gyventi nors ir dūžtančiose formose“. L. Vladimirovas mokėjo. Buvo savo gyvenamojo meto atstovas ir kur buvo beprasmiška – nekonfrontuodavo. Tačiau net ir ideologinius reikalavimus sugebėdavo suderinti, neprarasdamas savasties ir žmogiškojo orumo, neišleisdamas iš akių ir nacionalinės perspektyvos.
ML. Prof. V. B. Pšibilskis labai teisingai pastebėjo, kad L. Vladimirovui ano meto sąlygomis daug padėjo rusiška pavardė, nes vargu ar su motinos – bajoraitės Stefanijos Daujotaitės pavarde būtų daugiau laimėjęs. Ne paskutinį vaidmenį suvaidino ir tai, kad Antrojo pasaulinio karo metais (1941–1945) L. Vladimirovas buvo 16-osios lietuviškos šaulių divizijos karininkas, sužeistas mūšiuose. Bet ideologinėmis klišėmis nepersiėmė.
R. Gudauskas. Teisingai pasakyta, kad buvo dvasios aristokratas, maksimalus eruditas. Pasakyčiau, kad buvo net ir globalistas gerąja prasme, kai žmogus vertina visas kultūras, nė vienai neteikdamas pirmumo. Ji parvežė į Lietuvą pažangą ir perspektyvas, kuriomis buvo persiėmęs, kai dirbo JT Dago Hamaršeldo bibliotekoje.
ML. Jums teko kartu su L. Vladimirovu betarpiškai dirbti ar bendradarbiauti?
R. Gudauskas. 1991–2002 m. buvau Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto dekanas, tad su L. Vladimirovu tekdavo dažnai susitikti. Teko bendradarbiauti darbuojantis kai kuriuose projektuose tos pačios Vilniaus universiteto bibliotekos arba Mokslinės komunikacijos ir informacijos centro projektuose. Buvau pasitelktas kurti to centro koncepciją. Vyko santvarkų kaita, o prof. Levas Vladimirovas buvo to mano darbo recenzentas. Ligi šiol džiaugiuosi, kad teko kažin kiek prisidėti prie tų perspektyvinių įžvalgų. Siekėme išsaugoti istorines bibliotekos funkcijas istorinėje Vilniaus universiteto architektūrinio ansamblio istorinėje dalyje, o modernias funkcijas siūlėme perkelti į Saulėtekio alėją, Antakalnyje esančią naująją universiteto dalį. Iki tol apie tai dar niekas nebuvo kalbėjęs. Profesorius palankiai įvertino ir mūsų tuo metu formuotą būsimos bibliotekos modelį. Iš laiko perspektyvos matome, kad tai buvo teisinga įžvalga, dabar baigiama įgyvendinti. Esu dėkingas likimui, kad mane suvedė su L. Vladimirovu.
ML. Dabar rekonstruojamas Lietuvos nacionalinės M. Mažvydo bibliotekos pagrindinis pastatas Gedimino prospekte. Kaip sekasi?
R. Gudauskas. Sekasi priimtinai. Ekonominės įtampos sąlygomis mūsų finansavimas nėra toks, kokio reikėtų, bet pakankamas judėti į priekį. Tai didžiulis iššūkis mums, nes ne tik šį pastatą rekonstruojame, bet modeliuojame ateities biblioteką.
ML. Ar tokią, kokias galima išvysti išsivysčiusiose šalyse?
R. Gudauskas. Būtent tokią. Šioks toks atsilikimas laike mums gal net naudingas, nes galime diegti kai kuriuos modernesnius sprendimus, tokius, kokių prieš ketverius metus projektuodami rekonstrukciją dar negalėjome numatyti.
ML. Ar šiems darbams neturės įtakos pokyčiai Lietuvos politiniame gyvenime?
R. Gudauskas. Nemanau. Mus palaikė ir rėmė aukščiausi valstybės vadovai, pradedant nuo valstybės Prezidentės ir kitų. Galiu tik ačiū tarti už tai, kas buvo ligi šiol, ir tokio paties supratimo ir dėmesio tikiuosi ateityje.
ML. Šioje Levo Vladimirovo šimtosioms gimimo metinėms skirtoje konferencijoje pranešimo neskaitėte, bet atėjote pasisemti stiprybės, gerų minčių? O gal turite ir pragmatiškų siekių?
R. Gudauskas. Apie pragmatiškus siekius negalvoju, bet jaučiu dvasinį poreikį būti čia, kur yra ir dalis manęs ir kur man gera būti. Su šiais knygos žmonėmis ir asmenybe, kuri dabar ten, kur negalioja laiko sąvoka – amžinybėje.
Kalbėjosi Gediminas Zemlickas