Tęstinė mokslinė-praktinė konferencija Šiaulių universiteto bibliotekoje
Doc. dr. Irena Ramaneckienė
Pravažiavau gatve nauja,
Mes neseniai ją patys statėm.
Užmirštyje, vienumoje
Čia slinko mano darbo metai.
———————————-
[…] ten įspausta ne viena
Tamsi, niūri diena manoji.Tai Vytenio Rimkaus eilėraščio „Nauja gatvė Prokopjevske“, rašyto 1954 m., fragmentai. Eilėraštis galėtų būti Šiaulių universiteto bibliotekos salėje vykusios konferencijos „Sibiro Alma Mater. Lietuvių tremtinių 1941–2011 m. sukurtos vertybės Rusijos valstybės naudai“ moto.
Konferencijos temos dingstis, tikslas
Konferencijos temos dingstis organizatoriaus Romualdo Baltučio buvo apibūdinta dar renginio pradžioje. Tai reakcija į dabar tvyrančią nuomonę: Lietuviai tremtyje nepatyrė jokių blogybių. Turėjo darbą, gavo nemažus atlyginimus, kelionė nekainavo, buvo maitinami, gyveno nemokamuose butuose, veltui mokėsi ir bendrojo lavinimo, ir aukštosiose mokyklose, įgijo gerų ir naudingų specialybių, turėjo asmeninius ūkelius, augino daržoves, sugrįžo į Lietuvą turtingi pinigais… Kodėl jiems reikalingos kompensacijos? Be abejo, taip postringauti gali tik Homo erectus palikuonis, iš kurio giminės ar pažįstamų niekas nebuvo atsidūręs tame „rojaus“ krašte, kurie neskaitė nė vienos tremtinių ar politinių kalinių atsiminimų knygos, nė nepavartė „Sibiro Alma Mater“ penkiatomio…
Šią cituotą nuomonę iš pagrindų kaip nepagrįstą, skelbia ir konferencijos pratartyje komentuotos tezės:
1. Lietuvių tremtinių šeimos buvo išskirtos, išdraskytos, taip iš vaikų visam laikui atimtas ne tik vaikystės džiaugsmas, bet ir normalios gyvenimo, mokymosi sąlygos;
2. Suaugusieji prarado Tėvynėje įgytas profesijas, dažnai dirbo jų orumą žeminantį darbą, itin nepalankiomis gamtos ir socialinių aplinkybių sąlygomis;
3. Buvo priversti dirbti pačius sunkiausius ir sveikatai/gyvybei pavojingiausius darbus revoliucijų ir karų nualintoje pramonėje; auginti gyvulius ir javus, iš kurių pagaminta produkcija be išlygų buvo siunčiama Antrojo pasaulinio karo frontui paremti ir pergalei pasiekti;
4. Visa, kas buvo sukurta įvairių tautybių tremtinių ir politinių kalinių rankomis – akmens anglies kasyklos, nutiesti naftotiekiai ir dujotiekiai, išvedžioti geležinkelių bėgiai, pastatyti tiltai, namai, gyvenamieji kvartalai, miestai su pramonės įmonėmis ir t. t., ir šiandien tebeduoda naudą Rusijai;
5. Anuometinis atlygis už darbą, maisto porcija gyvybei palaikyti, nemokamas „butas“, tiksliau sakant, dažniausiai patalpa, skirta kelioms šeimoms, su pakrosnyje laikomomis vištomis bei kampe užtvertomis ožkomis, ir pelnas, gaunamas ir net tebegaunamas iš objektų, prie kurių statybų ir veikimo prisidėjo ir lietuvių rankos, yra neadekvatūs dalykai.
Taigi, ši ar panaši netiesioginė polemika ir lėmė konferencijos tikslą – moksliškai išanalizuoti problemą, gyvais prisiminimais ir teoriniais rašytinių šaltinių apibendrinimais liudyti istorinius faktus, skatinti politikus, ypač dar vis nepraregėjusius, imtis sunkių derybų su Rusija dėl žalos atlyginimo, padėti jiems sukaupta medžiaga.
Skausminga laiškų faktografija
Muziejininkė Austra Palapienė skaitė pranešimą „Šiaulių „Aušros“ muziejaus rinkinių medžiaga apie darbą tremtyje“. Prelegentė rėmėsi laiškų iš tremties, kurių nė vieno negalima skaityti be jaudulio ir širdskaudžio, medžiaga. Tokių eksponatų muziejuje saugoma per 500. Laiškai iš tremties į tremtį, t. y. žinutės išardytų / išskirtų šeimų nariams, „rašyti ant popieriaus skiaučių, kažkokių blankų, vokai suklijuoti iš suplėšyto laikraščio gabaliukų – bet kiek juose šilumos ir nepalaužto žmogaus tvirtybės“. Taip pranešėja pradėjo šaulių sąjungos įkūrėjo Vlado Putvinskio-Pūtvio šeimos archyvo, įtraukto į UNESCO programos „Pasaulio atmintis“ Lietuvos nacionalinį registrą, laiškų pristatymą.
Laiškuose iš tremties, kaip pasakojo A. Palapienė „labai dažnai kalbama užuominomis, alegorijomis – juk cenzūra buvo tokia, kad už atviresnį sakinį iškart galėjai sulaukti represijų“. Kaip alegorizuotą pavyzdį muziejininkė pateikė ištrauką iš Šiaulių advokato Igno Urbaičio laiško žmonai, rašyto 1947 m. I. Urbaitis į pasakojimą laiške siūlo žvelgti kaip į kino filmą: „…matai šachtą ir darbus šachtos gilumoje, matai štrekus, elektrovežius, vagonetes, keliančias triukšmą ir skambesį. Žmonės dirba Tarybų Sąjungos naudai ir šlovei, ant statinių sienų matyti uždegančio turinio užrašai apie gamybos įvykdymo viršijimą. Ir tu matai pasakojimo herojų, einantį į darbą gretose, įtraukusį kaklą į avikailio apykaklę, matai nešantį lentas, rąstus paviršiuje ar šachtos gilumoje besidarbuojantį prie anglies kirtikliu ar kastuvu. Matai grįžtantį iš darbo vėlų vakarą ir stovintį su konservų dėžutėmis prie virtuvės langelio maistui gauti…“ (ŠAM, T-R 8124, p. 14. Originalas, rankraštis). Taigi, katorginis darbingų vyrų darbas Sibiro kasyklose – mangano, anglies, aukso, švino, anot pranešėjos, „mirtininkų darbas, nes dauguma tų iškasenų nuodingos, apsaugos priemonių, be abejo, nebuvo jokių“.
Sunkus darbas, badas ir ligos siuntė myriop tremtinius vieną po kito. Pranešėja tą faktą pagrindė šiais tekstais: „Už poliarinio rato, netoli Vorkutos Abezės lageryje kalėjęs mokytojas Jonas Blažaitis 1955 m. rašė tremtinei Birutei Kaupaitei, atvykusiai į Abezę: „Kai sėsi į traukinį, žinok, kad bėgiai, kuriais tu važiuoji, nutiesti ant kalinių, žymia dalimi tavo brolių, kaulų. Turbūt, pabėgių skaičius yra gerokai mažesnis už skaičių žmonių, žuvusių juos dedant“ (ŠAM, T-R 8118, p. 1–10. Originalas, rankraštis).
Citata – tik menkutė dalelė turiningo, jaudinančio pranešimo, baigiamo Krištapo Jauros mintimis: „Ir tik laisvėje supratau, kokia mums padaryta skriauda. Ir tik laisvėje supratau, kad aš neinu su gyvenimu, o tik šalimai jo. Ar sugebėsiu įsilieti į tą gyvenimo srovę?“ (ŠAM, T-R 8067, p. 1–3. Originalas, rankraštis).
Rūsčios patirties faktografija
Viena konferencijos pranešimų grupė turėtų paantraštę – „Mano ir/ar mano šeimos darbu kurtos vertybės Rusijos valstybei“. Kazys Karklius pranešimu „Moralinė ir materialinė žala ar vertybės?“ tarsi betarpiškai, akis į akį diskutavo su pačiu idealiausiu pesimistu, nepatyrusiu tremties košmaro, bet tvirtinančiu, kad prievarta ištremti lietuviai, „palikti be jokio turto, be artimųjų, be gimtinės […], buvo apgyvendinti kartu su Rusijos vietiniais gyventojais ir turėjo tas pačias gyvenimo sąlygas, kaip ir jie“. Polemizavo ir su optimistu, vis keldamas klausimus: Ar tos gyvenimo sąlygos buvo įprastinės? Ar lietuviai prie Laptevų jūros turėjo bent minimalias, žmogui išgyventi būtinas sąlygas? Viešai svarstydamas konferencijos temoje integruotą problemą, K. Karklius išsakomą poziciją vis paremdavo pavyzdžiais iš tėvų, savo paties, kaip mokinio, gyvenimo Sibire.
Romualdas Baltutis konferencijos problemą gvildeno koncentruodamasis į du pasidarytus brėžinius, paryškinančius darbą Kalnuotojo Altajaus Tengos avininkystės tarybiniame ūkyje 1941–1947 m. (pirmoji tremtis) ir darbą 1948–1956 m. (antroji tremtis) Kuzbase.
Šių prelegentų išsakytas mintis plėtojo nuotraukomis paįvairinti stendiniai pranešimai: Vilijos Jocienės „Mano tėvelių ir senelių darbo indėlis į Rusijos pramonę“, laisvės kovų dalyvio, inžinieriaus hidrotechniko Zenono Juškos – „Darbas Vorkutos kasyklose“, Zigmo Plėščio – „Vingiuotas kelias į mokslą ir darbas anglies kasyklose“, Stanislovo Vitkaus – „GULago statybose“, Petro Katiliaus – „Mano darbo įnašas į Bratsko hidroelektrinės statybą“, Jono Jokubaičio – „Darbas ir kurtos vertybės šiaurėje, Norilske“. Tik keletas pranešimų, kurių turinys skirtas ne šeimos narių, o kitų tremtinių darbui Rusijos naudai apibūdinti: Romualdo Baltučio „Lietuvos mokytojų šeimos sukurtas bitynas Sibire“, Petro Katiliaus „Butkevičių šeimos darbas Sibiro miškuose“.
Savybingi konferencijos pranešimai
Egidijaus Vareikio pranešime „Svetimų mokslinių pasiekimų uzurpavimas sovietinėje mokslo propagandoje“ nagrinėjamos problemos susijusios su Lietuvos mokslininkų darbų ir Lietuvos mokslininkų pasiekimų pasisavinimu sovietinėje propagandoje, o taip pat sena Rusijos, Lenkijos, Baltarusijos „tradicija“ lietuvių kilmės ir Lietuvos mokslų pasiekimus priskirti savo šaliai ir savo etnosui. Nors mokslas tam tikra dalimi yra ne nacionalinis, o internacio-nalinis reiškinys, tačiau mokslininko tautybė ir jo paties prisirišimas prie tos ar kitos šalies yra svarbus faktorius mokslo istorijai.
E. Vareikis siūlo parengti išsamią studiją apie „Lietuvos mokslo“ vagystes ir jų minėjimą sovietinėse enciklopedijose, vadovėliuose, mokslo istorijos apybraižose. Taip pat suformuluoti Lietuvos mokslininko ir Lietuvos mokslo darbų išsamų apibrėžimą, t. y. numatyti aiškius kriterijus, pagal kuriuos vertinama mokslininko tautybė. Parengti iš esmės naują Lietuvos universitetų istoriją (nuo Vilniaus universiteto iki Vytauto Didžiojo universiteto), kurioje Lietuvoje gyvenusių ir dirbusių mokslininkų darbai nebūtų laikomi lenkų, rusų ar baltarusių darbais. Pateikti bendrojo lavinimo bei aukštųjų mokyklų vadovėlių autoriams siūlymus su ištaisytomis ligšiolinėmis klaidomis.
Europos Parlamento narės Radvilės Morkūnaitės-Mikulėnienės pranešimo pavadinimas itin imponuojantis – „Europos Sąjunga ir istorinė atmintis: nuo abejingumo link teisinio instrumento“. Prelegentė dalykiškai, glaustai nurodė, kaip žmonių nepažinojimas ir nesupratimas veikia ir kitas sritis – energetikos politiką; ES Rytų kaimynystės politiką; santykius su Gruzija, Moldova ir t. t. Daug dėmesio skirta konferencijos dalyvius supažindinti su ėjimo „teisinio instrumento link“ formomis, būdais ir priemonėmis. Pranešėja pozityviai vertino ne vieną gerą iniciatyvą, pvz., „[…] „Sibiro Alma Mater“ – čia fiksuojami svarbūs atsiminimai bei liudijimai ir perduodami ateities kartoms. […] tai ypatinga medžiaga ir turi labai didelę išliekamąją vertę, tiek besidomintiems, tiek tam, kad būtų sudominti mažiau įsigilinusieji…“
Konferencijos metu išryškėjo ir daugiau papildomų požvilgių į tremtį, naujų potemių ir paproblemių.
Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių bendrijos Šiaulių skyriaus pirmininkė Elzbieta Bagdonienė skaitė pranešimą „Kelionė vaikystės takais. Sibiras: Krasnojarskas, Alzamajus, Irkutskas“ (2012 m. birželio 3–16 d.). Pasakota apie Irkutsko lietuvių bend-ruomenės atstovą Alzamajuje – verslininką, turintį šalia Trans-Sibiro magistralės viešbutį, kavinę, valgyklą, parduotuvę, kepyklą; neseniai jo dėka gyvenvietėje atsiradusį vienintelį taksi, po miestelį važinėjantį vienintelį autobusiuką su užrašu „Motel u Petra“ (kito susisiekimo nėra) ir pan. Gausiai nuotraukomis iliustruotas pranešimas baigiamas tokia reziumė: „[…] tremtiniai ir jų palikuonys ir šiandien ten kuria gerovę – Krasnojarske inžinierius Albertas su sūnumis verslininkais, Alzamajuje – Petras su šeima, Irkutske – bendrijos pirmininkė su sūnumi ir kt.“
Trečiojo amžiaus universiteto Panevėžio fakulteto dekanas doc. dr. Algimantas Bučiūnas pristatė klausytojams 1991 m. SSRS Gosbanko vykdytą pinigų blokadą: neva dėl grynųjų pinigų trūkumo Lietuvos, Gruzijos ir Moldovos gyventojams negrąžinti rublinių indėlių iš korespondentinės sąskaitos Maskvoje (iki 1991 m. sausio 1 d. buvo nurašyta 6,669 mlrd. rublių). Lietuvoje buvo įvesti „vagnoriukai“, o indėliai žmonėms grąžinti pardavus „Lietuvos telekomą“ ir „Mažeikių naftą“. Kompensacijos / kontribucijos iš Rusijos neišieškotos.
Antanas Petrikonis, nuteistas 10 metų pataisos lagerių, bausmę atlikęs Kazacijos SSR, Temirtau chemijos giganto statybose; Irkutsko srities Taišeto rajone; Madagano srityje prie elektros stoties statybų, miškų kirtimo darbų, aukso gavybos darbų kasykloje, skaitė pranešimą „Netvarka valstybėje – sunki našta visuomenei, o išsivadavimas priklausomas nuo dorų žmonių valios“.
Šalutinė konferencijos potemė
Konferencijos dalyviams pristatyta istoriko Arvydo Anušausko knyga „Teroras 1940–1958 m.“ ir Elenos Smetonaitės-Raštikienės knyga „Mūsų šeimos tragedija“.
Politiko, istoriko dr. A. Anušausko knyga liudija 1940–1958 m. baisius nusikaltimus žmogiškumui – kas trečias suaugęs lietuvis tapo sovietinio teroro auka: buvo įkalintas, ištremtas ar nužudytas.
„Mūsų šeimos tragedija“ – tai buvusių Sibiro tremtinių Meilutės ir Laimutės Raštikyčių atsiminimai apie Mamytę – Eleną Smetonaitę-Raštikienę (1903–1990). Jos gyvenimo tragizmą nusako kad ir šie skyrių pavadinimai: „Vyro pabėgimas“, „Kalinimas namuose ir tardymai“, „Krata ir suėmimas“, „Į kalėjimą“, „Tardymai“, „Ir vėl tardymai. Nuteista į Kazachstaną“… Taigi, svetimšalių teroras sugriovė socialinę žmonių gerovę, visais įmanomais būdais alino fizinę ir psichinę sveikatą.
Šiaulių universiteto bibliotekos ataskaita ir vizija
Šiaulių universiteto (toliau – ŠU) bibliotekos direktorė Gražina Lamanauskienė ir Retų spaudinių skyriaus vyresnioji bibliotekininkė Alina Šalavėjienė konferencijos dalyviams pateikė kaupiamo tremties literatūros fondo ir su juo susijusios veiklos apžvalgą, supažindino su bibliotekos vizija tremties ir rezistencijos kovų temomis.
Svarbiausi apžvalgos teiginiai:
1. ŠU biblioteka intensyviai kaupia, tremtį ir rezistencijos kovas atspindintį literatūros fondą;
2. Trečius metus iš eilės Romualdo Baltučio iniciatyva, padedant ŠU bibliotekos darbuotojams, vyksta mokslinės-praktinės konferencijos tremties temomis;
3. Konferencijos progomis ŠU bibliotekos darbuotojos surengia po kelias knygų ir kitų leidinių tremties temomis parodas;
4. ŠU bibliotekoje pristatomi plačiajai visuomenei „Sibiro Alma Mater“ tomai: 2005 m. „Sibiro Alma Mater“, 2007 m. „Sibiro Alma Mater. Dimicandum!“ (Reikia grumtis!), 2009 m. „Sibiro Alma Mater. Post scriptum“ (Po parašyto), 2011 m. „Sibiro Alma Mater. Ave, vita!“ (Būk sveikas, gyvenime!), „Sibiro Alma Mater. Post tênebras lux!“ (Po tamsos šviesa!);
5. Apie ruošiamas ir įvykusias konferencijas, šventiškus „Sibiro Alma Mater“ pristatymus rašyta „Šiaulių naujienose“, „Tremtinyje“, „Mokslo Lietuvoje“.
ŠU bibliotekos vizija:
1. Aukštesnės pakopos bibliotekos fondo Lietuvos žmonių genocido tema formavimas. Nė viena akademinė biblioteka neturi tokio fondo. Fondo unikalumas tas, kad jis sudarytas bendradarbiavimo principu;
2. Bibliotekos partnerystė su Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių visuomeninėmis organizacijomis, at-skirais piliečiais;
3. Pageidautina sukaupti Šiaulių universiteto bibliotekoje patį turtingiausią tremties ir rezistencinių kovų tematikos fondą Lietuvoje, kad Šiaulių universiteto biblioteka taptų šios srities mokslo tyrimo informacine baze, kurioje reikiamos medžiagos rastų visi besidomintieji tuo lietuvių tautai sudėtingu istoriniu laikotarpiu.
Eduardo Manovo nuotrauka