Kai Lietuvos žurnalistai kalbina švedų kolegą Joną Ohmaną (Jonas Öhman), dažniausiai pradeda nuo skandinavų aktualijų, bet toliau neišvengiamai ienas suka lietuviškų realijų link. Jonas tampa tuo guru, lietuviškų reikalų ekspertu, sudėstančiu visus taškus ant i. Dažniausiai tie komentarai ir išvados lietuvių savimeilės nepaglosto, nes tiesa karti, saldus ir lipšnus būna melas. Svarbiausia, kad tie vertinimai nėra iš mūsų pačių ar varlės žiūros taško, jei čia tinka, šią perspektyvą apibūdinanti metafora. O tinka jau todėl, kad veda į tolį. Jonas Ohmanas lygina ir vertina iš skandinaviško žvalgos taško. Sąmoningai taikau žodį žvalga, o ne žiūra, kadangi žiūrėti dar nereiškia įžvelgti, apžvelgti, o vertinant būtent šitai svarbiausia. Gelmingumą, esmę kasdieniuose įvykiuose suvokti padeda teisingas vertinimų mastelis, tvirta vertybių sistema ir, žinoma, patikimas atskaitos taškas.
Žemėlapyje skandinavai visada buvo užėmę aukštesnę padėtį, jeigu vertintume pagal kryptį pietūs-šiaurė. Istoriškai tikriausiai būta visaip, nelygu kurį laiko tarpsnį prisimintume. Būta glaudžių dinastinių ryšių, kuriuos savo likimu padėjo užmegzti Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Žygimanto Augusto sesuo Kotryna Jogailaitė. 1562 m. spalio 4 d. Vilniaus katedroje įvyko jos jungtuvės su Suomijos kunigaikščiu Jonu Vaza (šved. Vasa), iškilmingai švęstos Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmuose Vilniaus Žemutinėje pilyje. Šis įvykis, kuriam 2012 m. sukako 450 metų, įprasmino Jogailaičių ir Vazų dinastijų sąjungą, abiem valstybėms padėjusią sunkiame Livonijos kare (1558–1584), klojusią pagrindus tolesniems politiniams ir kultūriniams Lietuvos ir Švedijos ryšiams. Joną Vazą 1569 m. švedams paskelbus savo karaliumi Jonu III, Kotryna tapo Švedijos karaliene. Jono III Vazos ir Kotrynos palikuonys ištisus 80 metų valdė Abiejų Tautų Respubliką: judviejų sūnus Žygimantas Vaza valdė 44 metus (1587–1632), jį pakeitė Vladislovas Vaza (1632–1648), o pastarąjį Jonas Kazimieras Vaza (1648–1668). Visi jie pabrėždavo savo ryšį su Jogailaičių dinastija.
Nenagrinėsime to 80 metų tarpsnio reikšmės LDK istorijai, nors akivaizdu, kad Vazoms karaliaujant Lietuva neteko bendrai su Lenkija valdytos Livonijos, užtat pelnė itališką operą, kuri operos gerbėjo Vladislovo Vazos pastangomis nuo 1636 m. tapo nuolatine Vilniaus Žemutinės pilies teatro puošmena. Sunku pasakyti, kiek Jonas Ohmanas gilinasi į XVI–XVII a. Švedijos ir Lietuvos bendrą istoriją, bet XX a. Lietuvos istorija jam labai rūpi. Antraip nebūtų kūręs dokumentinių filmų apie Lietuvos nepriklausomybės praradimą 1940 m. ir lietuvių rezistenciją. Vargu ar būtų ėmęsis versti į švedų kalbą Juozo Lukšos knygą „Partizanai“, kuri 2005 m. pavadinimu „Miško broliai“ (šved. „Skogsbröder“) Švedijoje išleista 13 tūkst. egz. tiražu.
J. Ohmanas kalbino ir pokario lietuvių partizanų judėjimo slopintojus. Taip gimė dokumentinis filmas „Smogikai“, kurį J. Ohmanas sukūrė talkinant Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro Specialiųjų tyrimo skyriaus vadovui Rytui Narvydui. Filme savo tiesas dėsto antiherojai, o tai mums gerokai neįprasta. Filmas sukėlė labai prieštaringų vertinimų, dėl ko netenka stebėtis, o Jonas dar prieš imdamasis šio darbo įspėjo, kad filmo kūrėjai nieko nesirengia nei kaltinti, nei teisinti. Veikė pagal senovės romėnų principą „Audiatur et altera pars“ – tebus išklausyta ir antroji pusė.
Patinka mums Jono Ohmano požiūris į istoriją ir dabarties įvykius, ar ne visada, bet tai nuoširdaus Lietuvos bičiulio žodis. Abejojantiems priminsime, kad šis ištikimas lietuvių literatūros vertėjas į švedų kalbą yra išvertęs Jurgio Kunčino romaną „Tūla“, Jurgos Ivanauskaitės „Raganą ir lietų“, Sigito Parulskio „3 sekundes dangaus“. Dar jis sukūręs keletą filmų televizijai, apie Lietuvos XX a. amžiaus istorijos verpetus. Vadinasi, į šio žmogaus nuomonę pravartu įsiklausyti, jeigu norime geriau pažinti savo stiprybes ir silpnąsias vietas.
Pirmoje pašnekesio dalyje kalbėsimės ne apie Vazų dinastijos valdymo pasekmes ir ne apie pokario Lietuvos partizanų kovas (ko gero, didvyriškiausią Lietuvos istorijos periodą, deja, išorinį pasaulį mažai dominantį ir visiškai neįvertintą, net nesuprastą). Kalbėsimės apie šiandieninę mūsų šalis rišančią pragmatišką jungtį – energetiką, svarbią jau dabar, bet neabejotinai dar didesnę reikšmę įgysiančią ateityje.
Atominė baimė ilgus dešimtmečius kaustė Europą
Mokslo Lietuva. Švedija ir kitos Skandinavijos šalys labai daug padėjo Lietuvai, stiprinant Ignalinos AE saugumą. Į ją buvo investuota daug lėšų, modernios programinės įrangos, technologinių priemonių, o personalui buvo surengta įvairių mokymų ir tobulinimų. Vis dėlto Europos Sąjunga pareikalavo atsisakyti abiejų pakankamai patikimos Ignalinos AE blokų, nežiūrint į visas investicijas, kurios buvo įdėtos stiprinti šios elektrinės patikimumą. Išeitų, ne patikimumo stoka buvo svarbiausia jos uždarymo priežastis?
Jonas Ohmanas. Pirmiausia dėl investicijų į saugumą. Tai buvo grynų gryniausia skandinavų savisauga, bijant, kad nepasikartotų Černobylio AE katastrofa, labai sukrėtusi skandinavus. Šios katastrofos padariniai iš Vakarų šalių pirmiausia buvo pastebėti Švedijoje. Puikiai prisimenu kilusią paniką, kol paaiškėjo, kad avarija atominėje elektrinėje įvyko ne pačioje Švedijoje, o Sovietų Sąjungoje.
Nepamirškime psichologinio panašaus technogeninio kataklizmo poveikio žmonėms, paprastai jis būna didesnis už realią grėsmę. Nepamirškime ir to fakto, kad Rytų Europa, įskaitant ir Pabaltijį, ilgus metus Vakarams buvo baimės šaltinis. Ir tai prasidėjo dar gerokai prieš bolševizmo laikus. Žinoma, pirmiausia tai asocijavosi su Rusija, daugeliui europiečių ganėtinai nesuprantamu ir neprognozuojamu geopolitiniu dariniu per įvairius istorijos tarpsnius. Bent jau švedams Rusija teikė tokį įspūdį. Ligi šiol daugelio Vakarų gyventojų supratimas apie šią geopolitinę erdvę yra pakankamai primityvus, pvz., iki šiol į šią milžinišką teritoriją iš esmės žvelgta kaip į vientisą vienetą.
Žinoma, laikui bėgant tas požiūris keičiasi, bet dar prieš porą dešimtmečių šie į rytus nuo Vidurio Europos plytintys plotai Vakarų žmonėms kėlė didelį nepasitikėjimą ir net baimę, ir tos baimės atsikratyti nėra labai lengva, gal net neįmanoma.
Todėl bent jau švedams savisaugos jausmas buvo tvirtai įaugęs į kūną ir psichiką, ir yra vienas svarbiausių Švedijos užsienio politikos prioritetų. Tad ir Ignalinos AE saugumą švedai padėjo didinti ne iš didelės meilės lietuviams, bet iš pragmatiškumo, gilaus savisaugos jausmo.
ML. O kaip Lietuvos gyventojai tuo metu vertino švedų, danų, vokiečių ir kitų pagalbą? Kaip labai humanišką, teisingą ir toliaregišką tarptautinę pagalbą bend-ram saugumui užtikrinti?
J. Ohmanas. Sutapo skandinavų valstybiniai prioritetai su galimybe padėti Lietuvai, kuri viena vargu ar būtų sugebėjusi tokiu lygiu užtikrinti Ignalinos AE saugumą. Viskas teisingai.
Kaip derybininkai buvome pernelyg nuolaidūs
ML. Tai kodėl tie patys mūsų draugai skandinavai mums nepadėjo, kai Lietuva siekė pratęsti Ignalinos AE veikimą? Bent jau iš Briuselio apie tokias skandinavų pastangas neišgirdome.
J. Ohmanas. Lietuvai siekiant tapti Europos Sąjungos nare, atsirado naujas derybų subjektas – ES. Lietuva pasirašė sutartį, kurioje buvo numatyta stojimo į ES sąlyga – Ignalinos AE sustabdymas. Jeigu Lietuva nebūtų įstojusi į ES, neabejoju, kad su Skandinavijos šalimis regioniniu lygmeniu būtų buvęs rastas sprendimas, kaip pratęsti Ignalinos AE darbą.
ML. Tai buvo Lietuvos derybininkų dėl stojimo į ES klaida? Pernelyg lengvai buvo sutikta su visais stojimo sąlygų reikalavimais?
J. Ohmanas. Tiesiog iš anksto tai buvo numatyta stojimo į ES sąlyga, su kuria Lietuvos derybininkai sutiko. Man atrodo, kad lietuviai pernelyg lengvai nusileido.
ML. Juk akivaizdu, kad Lietuva kitos alternatyvos neturėjo, būtų beprotybė nepasinaudoti istorine galimybe tapti ES nare. Tai buvo suprantama ES vadovams ir šalims senbuvėms. Reikalavimas Lietuvai atsisakyti patikimos, saugios Ignalinos AE ir atsidurti energetinėje ateities nežinomybėje, ar nebuvo akivaizdus spaudimas? Juk patikimų garantijų dėl tolesnės šalies energetikos ateities iš ES negauta.
J. Ohmanas. Spaudimas ne spaudimas, bet Lietuva nepasinaudojo visomis derybų galimybėmis – dabar galima įvairiai samprotauti. Briuselis mąstė ir mąsto pagal savo logikos dėsnius. Jų logika buvo visiškai aiški: uždaryti neaiškią tarybinę AE, kurios RBMK reaktoriai ir konstrukcija nebuvo patikima, nežiūrint visų vėlesnių patobulinimų.
ML. Ką reiškia, „nežiūrint patobulinimų“? Į patobulinimus pirmiausia ir turime žiūrėti, nes jie esminiai didinant Ignalinos AE saugumą. Šiems tikslams įgyvendinti panaudotos didžiulės skandinavų, Vokietijos, JAV lėšos. Jeigu visa tai pamiršime, teks pripažinti, kad tų šalių mokesčių mokėtojų lėšos buvo tiesiog iššvaistytos.
J. Ohmanas. Jeigu manysime, kad derybų sprendimai visada daromi logiškai, gerai viską apskaičiavus ir numačius, tai labai apsiriksime. Net ir svarbiausi pasauliniai sprendimai neapsieina be emocijų, išankstinių nuostatų ir kartais labai subjektyvaus požiūrio. Reikia pažinti pasaulio reikalus, žmonių ir tautų psichologiją, kad visa tai teisingai vertintume.
Štai kad ir sprogimas Japonijos Fukušimos-1 AE, kurį 2011 m. kovo 11 d. sukėlė dėl žemės drebėjimo Ramiajame vandenyne kilusios 14 m aukščio cunamio bangos. Vokietijos kanclerė Angela Merkel tuojau pat po nelaimės pareiškė, kad Vokietija atsisakanti atominės energetikos, įšaldo neseniai su dideliu vargu priimtą sprendimą pratęsti Vokietijoje esamų atominių elektrinių darbą. Ar dėl žemės drebėjimo ir cunamio sukeltos Fukušimos-1 AE avarijos Vokietijos ir pasaulio atominė energetika staiga per vieną dieną tapo daug pavojingesnė? Juk ne, bet kilus tam tikrai panikai priimami aukščiausio lygio politikų sprendimai. Strategiškai labai reikšmingas Vokietijos sprendimas priimtas lengvabūdiškai. Neabejoju, kad ateityje būtent taip bus įvertintas minėtas Vokietijos kanclerės apsisprendimas.
Grįžtant prie Ignalinos AE uždarymo. Akivaizdu, kad jos likimui svarbiausią vaidmenį suvaidino 1986 m. Černobylio AE katastrofa, tačiau nepamirškime ir psichologinio veiksnio. Vidurio Europa, posovietinio bloko šalys Vakarams vis dar išlieka ne itin patikimais regionais, paženklintais nesena sovietine praeitimi.
Ir vis dėlto požiūris keičiasi
ML. Tarsi būtų kokia „pilkoji zona“, kurioje Vakarams įprasti dėsniai Vidurio Europai ne visada galioja…
J. Ohmanas. Gali galioti, bet gali ir negalioti – tokia įsitvirtinusi nuostata Vakarų žmonių sąmonėje. Panašiai ir „pilkosios zonos“ valstybės: jos gali būti savarankiškos, bet gali būti ir priklausomos. Reikia suprasti Vakarų žmonių psichologijoje gyvuojantį naratyvą: kol kas tos naujosios šalys, pradedant Estija šiaurėje ir baigiant Albanija pietuose gali būti, bet gali jų ir nebūti, mažai kas dėl to pasikeistų, nes tiems save vadinantiems europiečiais tai nėra esminis dalykas. Kalbu ne tiek apie politinį, bet psichologinį didžios dalies Vakarų žmonių požiūrį. Tai ne Anglija ar Prancūzija, ar net Ispanija, kurios tarsi nuo amžių amžinųjų yra europietiškumo garantas. Visa tai reiktų teisingai suprasti, nepervertinti savo šalies galimybių, ar „galios“, eilinio europiečio savimonėje.
ML. Baltijos tautoms nevisavertiškumo kompleksą visais įmanomais būdais bandė diegti kone visi stipresni kaimynai. Kai kurie ir dabar mielai tą daro.
J. Ohmanas. Man teko domėtis XX a. istorija, kaip įvairių šalių diplomatai savo vyriausybėms teikdavo ataskaitas apie Baltijos šalis nuo Pirmojo pasaulinio karo laikų. Nesunku įsitikinti, kad jų vertinimai pakankamai abejingi, šalti, rezervuoti Baltijos šalyse vykstančių procesų, siekių išsikovoti ilgalaikį nepriklausomų valstybių statusą atžvilgiu.
ML. Norite pasakyti, kad tas požiūris ne kažin kiek pasikeitęs? Rezervuotai esame vertinami ligi šiol?
J. Ohmanas. Manau, kad, dabar gresiant rimtai geopolitinei krizei, taip. Tačiau tuo pačiu laikui bėgant visi požiūriai keičiasi, kartais galima stebėti net labai didelius pokyčius. Ryškus „skandinaviškas“ pavyzdys – pakankamai didelės investicijos Baltijos šalyse į kai kurias sritis. Čia tau ne vienas kitas degtukų fabrikas, kaip buvo prieškario laikais. Švedijos bankų sektorius ir, nemažiau svarbu, finansų politikos formuotojai, pvz., mano, kad Baltijos šalys yra jų bankininkystės ir ekonominės sistemos dalis. Teigiamas ženklas dar ir tai, kad 2013 m. į Lietuvą ateina IKEA. Tai didžiausia pasaulyje baldų gamintoja, prekiaujanti taip pat vonios ir virtuvės įranga, aksesuarais ir pan. Pirmasis Baltijos šalyse IKEA baldų prekybos centras statomas šalia Vilniaus oro uosto Žirnių gatvėje. Dabar tai didžiausias Vilniaus investicinis projektas, kurio vertė apie 100 mln. eurų (345 mln. Lt), bus sukurta 200 naujų darbo vietų.
ML. Tai vaizdas iš bankų žiūros taško? Apie Lietuvos pramonę to pasakyti dar negalima?
J. Ohmanas. Vieną kitą gerą pavyzdį galima rasti, bet iki solidaus eksportuotojo Lietuvos laukia dar ilgas kelias. Šitaip teigiu, nes jaučiuosi pilietis šalies, kuri net „kvėpuoja“ eksportu. Visa sistema – ekonominė, mokslinė, politinė, net ir kultūrinė – suderinta eksportuoti. O Lietuvoje pastebiu dar daug tarybinės tapatybės reliktų, su kuriais dar ilgai reiks kovoti. Pastebėjau, pvz., kad kiekvieną kartą, išrinkus naują prezidentą (-ę), lietuviškas pienas „rūgsta“ Maskvoje. Ir nauji Lietuvos vadai pasiduoda – arba ne – spaudimui.
Skandinavijos ir Baltijos energetinis žiedas
J. Ohmanas. IKEA atėjimas į Vilnių – labai svarbus žingsnis. Ji turi padalinį, kuris daro verslo saugumo analizes, tad jos atėjimas į Vilnių reiškia, kad Lietuva gerai vertinama tarptautiniu mastu. Atsiras dar viena gera galimybė Lietuvai stiprinti prekybinius ir kitokius ryšius su Baltarusija, iš ten pirkėjų tikrai netrūks.
ML. Peršasi išvada, kad Lietuva gerai vertinama švedų pirmiausia kaip būsima skandinavų produkcijos pirkėja ir vartotoja, bet ne lygiavertė bendradarbiavimo partnerė. Iki lygiavertiškumo dar toli.
J. Ohmanas. Sutinku, kad toli, bet matau, kad judama pirmyn. „Artima migracija“ Skandinavijos link ilgainiui subrandins vaisius Lietuvai. O pradėti reikia nuo naujų sąlyčio taškų. Neabejotinai svarbiausias iš visų strateginių projektų, kurį Švedija ir Lietuva įgyvendina bendromis jėgomis, tai energetinis žiedas, kurio dedamosios dalys – elektros perdavimo kabeliai Baltijos jūros dugnu tarp Lietuvos ir Švedijos* bei Estijos ir Suomijos. Formuojamas Didysis Baltijos elektros žiedas (Baltic Ring), sujungsiantis Skandinavijos šalis, Vokietiją, Lenkiją, tris Baltijos šalis, Baltarusiją ir Rusiją. Jungtis tarp Estijos ir Suomijos jau funkcionuoja, Lietuvos ir Švedijos elektros sistemų sujungimo darbai vyksta, trūksta tik elektros perdavimo linijos tarp Lietuvos ir Lenkijos.
Apie šio energetinio žiedo projektą buvo galvojama jau seniai, jo dalis turėjo būti ir jungtis tarp Lietuvos ir Lenkijos elektros tinklų. Lietuva dar 1993 m. pradėjo planuoti sujungti savo elektros tinklus su Lenkijos. Pats buvau šiek tiek susijęs su tais dalykais apie 1996-uosius, kai labai aktyviai iš Švedijos pusės buvo aptariamas tas žiedas ir su lenkais, ir su lietuviais. Dėl įvairių priežasčių, vidinių ir geopolitinių, vėliau susidariusių keistokų politinių santykių tarp Lietuvos ir Lenkijos, šios jungties projektas iki šiol lieka neįgyvendintas. Jeigu pavyktų įgyvendinti, atsirastų galimybė naudotis skandinavų elektros energija, o tuo pačiu, jeigu Lietuvoje būtų pastatyta atominė jėgainė, jos gaminamą elektros energiją būtų galima parduoti kitoms šalims.
Mane stebina, kad šis toks svarbus aspektas – galimas energijos eksportas – Lietuvos spaudoje nėra nagrinėjamas, nors Švedijoje vyksta labai intensyvi diskusija apie būsimą labai didelį energijos trūkumą. Švedai jau dabar mąsto ir imasi realių darbų, kaip užsitikrinti savo energetikos ateitį.
ML. Švedijos kaimynė Norvegija turi hidroresursų, Suomija taip pat, regis, nėra energetiškai varganas kraštas.
J. Ohmanas. Iš tiesų energijos šiandien netrūksta, būna net pertek-lius, antai Danijoje gaminama vėjo energija parduodama net pigiau už savikainą (!). Bet skandinavai nebūtų skandinavai, jei nemąstytų dvidešimt metų į priekį.
Šiomis dienomis „Vattenfall“ – Švedijos pagrindinis energijos tiekėjas – teikia paraišką dėl naujų atominių elektrinių statybų leidimo Švedijoje. Nors lietuviams tos diskusijos, sprendžiant iš visko, nė motais. Stebinantis abejingumas tam, kas vyksta pas kaimynus.
ML. Tarkime švedai ryžtųsi pasistatyti kelias atomines elektrines. Kiek Lietuvai tai būtų į naudą, o gal priešingai? Juk tada mūsų elektros energijos perteklius (jei statytume AE) bent jau Švedijai prarastų aktualumą. Tad ar elektros „tiltas“ su Švedija nėra užprogramuotas judėti viena kryptimi?
J. Ohmanas. Todėl ir stebiuosi, kad lietuviai nesidomi, kas vyksta anapus Baltijos jūros. Politiškai švedams kuo mažiau turėti atominių elektrinių, tuo geriau. Vadinasi, Lietuvai yra galimybių tartis. Kiek Lietuvai būtų naudinga ar nenaudinga, jeigu Švedija stiprintų savo branduolinių jėgainių potencialą, nesiimu spręsti, nes reikalingos išsamios analizės. Tačiau bet kuriuo atveju būtina tuos dalykus vertinti viso Baltijos šalių regiono mastu. Vienas dalykas man nekelia abejonių: bet kuris šį regioną vienijantis žingsnis Lietuvai yra naudingas. Kad ir ta elektros jungtis iš Skandinavijos į Baltijos šalis jau yra rimtas iššūkis Rusijai, kur dar gyvas, net sakyčiau, aktyviai gaivinamas senasis imperinis-kordoninis mąstymas.
NATO Lietuvai – tai Lenkija
ML. Ar tai, kas daroma šiuo metu padedant Švedijai, gali būti įvardyta kaip žingsnis į ateities Europą, tikintis energetinio stabilumo?
J. Ohmanas. Jeigu kalbėsime apie ateitį, tai dabar mūšis dėl Europos ateities į Rytų pusę vyksta ne kur kitur, o Ukrainoje. Priklausomai nuo to, kurlink pasuks Ukraina, turės didžiulę įtaką visam dideliam regionui. Neatmestinas scenarijus, pagal kurį ši šalis po kiek metų pasidalys į dvi atskiras valstybes. Bet mes, pradėję nuo energetikos, gal jau per plačiai bandome užgriebti.
ML. Prie kovos dėl Ukrainos būtų visai neblogai dar sugrįžti, bet kiek vėliau, kadangi ne viską aptarėme ir dėl energetikos aktualijų. Kiek Švedijai svarbu, kad Lietuva ryžtųsi statytų branduolinę jėgainę?
J. Ohmanas. Jeigu Baltijos šalys pačios apsirūpins elektros energija, o ateityje dar galėtų pasiūlyti Švedijai – kodėl gi ne?
ML. Ar Švedijos pramonininkų tai nebus suvokta kaip mėginimas su jais konkuruoti?
J. Ohmanas. Geras klausimas. Mąstyti ir manyti, kaip ten su ta konkurencija, galima labai įvairiai. Manyčiau, kad būtent per įvairaus pobūdžio solidų konkuravimą Lietuva kaip tik galėtų įtvirtinti savo statusą Europoje. Kai man pasakoja, kaip Lietuvos kaimo bobutės prieš karą gaudavo premijas iš Anglijos už savo išaugintus lietuviškus bekonus, man labai miela girdėti!..
Lietuvių vietoje ryžčiausi statyti branduolinį reaktorių. Šalis apsirūpintų sava elektros energija ir tam tikrą perteklių galėtų parduoti kaimynams, ateityje gal ir švedams. Vokietijoje, Švedijoje ir kitose Skandinavijos šalyse bent šiai dienai nematyti elektros energijos perteklinės gamybos. O statytis daugiau hidroelektrinių nėra paprasta, nes visuomenės priešinsis. Vertinant iš šio taško Lietuvos padėtis geresnė, negu atrodo iš pirmo žvilgsnio.
Lietuvos didžiausia problema, kad ji nesugeba savęs vertinti platesniu mastu. Todėl neįstengia ir adekvačiai reaguoti. Abejoju, kad bus statoma atominė elektrinė. Projektas paprasčiausiai per didelis – ekonomine, politine ir psichologine prasmėmis. Tą patį galima pasakyti apie užsibrėžtą statyti dujų terminalą. Pats savo akimis esu matęs terminalo projektą nuo 1992-ųjų (!).
Stebėdamas padėtį darau prielaidą, kad Lietuva kol kas nesugeba įgyvendinti strateginių energetikos projektų, kurių apimtis didesnė negu apie 1 mlrd. Lt. Tai iš dalies susiję su gan pažeidžiama ekonomika, kuri vangi ir inertiška, todėl sunku imtis didelių investicijų reikalaujančių užduočių. Vis dar gyvybinga korupcija (daugiau ar mažiau pasireiškianti visose politinėse partijose), gan ribotas aktyvios regioninės politikos mąstymas. Ką atskleidė kad ir „sraigtasparnių atvejis“? Aiškiai parodė, kaip sunkiai sekasi įsisavinti tegu sąlyginiai nedideles, bet strategines investicijas, o tai gali reikšti, kad Lietuva praras dalį autoriteto saugumo ir gynybos srityje. Simptomiška, kad šis atvejis siejamas ir su energetika.
Lietuva tikrai nėra „didelių tarptautinių sprendimų“ erdvė. Gal vertėtų imtis mažesnio masto, bet kelių alternatyvių sprendimų, kurie padėtų spręsti energetinio saugumo problemas? Už „atominius pinigus“ galima labai daug nuveikti, bet tai būtų atskiro pokalbio tema.
ML. Kalbant apie energetiką neįmanoma apeiti sujungtų elektros energetikos sistemų sinchronizavimo vienodu dažniu ir tuo pačiu taktu. Dabar Lietuvos, Latvijos, Estijos ir Baltarusijos elektros sistemos yra Rusijos elektros sistemos operatoriaus valdomos sistemos dalis, priklauso nuo centrinės dispečerinės Maskvoje. Latviai pareiškė, kad jų elektros energetikos sistema ir toliau bus sinchronizuojama su Rusijos sistema. Sprendimas priimtas be derinimo su Lietuva, tikriausiai ir be Estijos pritarimo. Jeigu Baltijos šalys net tarpusavyje nesugeba susitarti, tai ką sakyti apie derybas su gerokai galingesniais ir sudėtingesniais partneriais.
J. Ohmanas. Iš tiesų manau, kad čia silpniausia Baltijos ir Skandinavijos šalių būsimo energetinio žiedo grandis. Ir ne tik čia. Baltijos šalims privalu save traktuoti kaip vienetą, kuris ne tik stebi rungtynes, bet ir aktyviai jame dalyvauja.
ML. Užčiuopėte visos grandinės Achilo kulną?
J. Ohmanas. Latvija ar Lietuva kol kas yra silpniausia Baltijos šalių energetinės sistemos dalis – atviras klausimas. Latvijos kai kurie sprendimai gan aiškiai siejasi su Rusijos įtakomis, o Lietuva kažkaip savaime „sugeba“ komplikuoti padėtį. Rusija visada sugeba paspausti į silpniausią vietą. Tai akivaizdi problema. Kita vertus, Latvija dabar sparčiai atsigauna ir tai turės pasekmių. Tai, kad Latvija palaiko ryšius su Rytų kaimyne, nėra blogai, jeigu turima bendra strategija. Įsivaizduoju „Baltijos šalių modelį“, kur, tarkime, Estija ir Lietuva užtikrina energijos tiltus į Vakarus, o Latvija užtikrina kelią į Rytus. Jei Baltijos šalys sugebėtų glaudžiau bendradarbiauti ir kurti bendrą ilgalaikę energetikos strategiją, labai daug laimėtų, įsitvirtintų Europos energetikos ir ekonomikos žemėlapyje.
ML. Ir šių problemų riešuto neperkąsime nenutiesę bendros su Lenkija elektros jungties?
J. Ohmanas. Vienareikšmiškai – ne. Mano nuomone, lenkai tikrai nėra priešiškai nusiteikę Lietuvos atžvilgiu, nors ir gali atrodyti, kad jie pernelyg karštai gina lenkų kilmės gyventojų Lietuvoje reikalus. Turime suprasti, kad Lenkija be Lietuvos ramiai gali apsieiti, bet vargu ar Lietuva apsieitų be Lenkijos. Ši šalis Lietuvai svarbi kaip strateginis partneris ir saugumo garantas. Pagaliau nepamirškime, kad Lenkija yra vienintelė valstybė, kuri karinio konflikto atveju Lietuvą galėtų veiksmingai ginti karine jėga, greitai atsiųsti sunkiosios karinės technikos. Daugiau niekas kitas to padaryti greitai ir veiksmingai negali. NATO Lietuvai „kietąją prasme“ – tai faktiškai Lenkija. Taip, yra kiek toliau esanti Vokietija, padėtų ir Skandinavijos šalys, bet esminę pagalbą galėtų suteiktų tik Lenkija. Lietuviams tą realybę reikia suprasti neskrajojant dausose.
Bus daugiau
Kalbėjosi Gediminas Zemlickas
* 2012 m. gruodį pranešta, kad Švedijoje pagaminta pirmieji 100 km aukštos įtampos nuolatinės srovės kabelio, kuris 2014–2015 m. bus paklotas į Baltijos jūros dugną vykdant „NordBalt“ projektą. Pagal jį tarp Lietuvos ir Švedijos elektros perdavimo sistemų bus nutiesta apie 450 km jungtis, kurią sudarys du kabeliai, vadinasi, turės būti paklota 900 km kabelio. – G. Z. pastaba.