Prof. Danutė Klumbytė
Neseniai pasirodė žinomo žurnalisto Juliaus Norkevičiaus monografija*, kurioje pasakojama apie Telšių mokytojų seminariją nuo jos įkūrimo (1922) iki uždarymo (1957), pristatomi jos mokytojus, nagrinėjami absolventų likimus.
Šio darbo reikšmė daugiabriaunė. Jame atsispindi ir lietuvio inteligento, kurį dešimtmečiais žlugdė, bet nesužlugdė, kelias į mokslą. Atskleistos ir sąlygos, kurioms neretai besipriešinant formavosi Lietuvos inteligentijos svarbi dalis – šalies švietėjai – mokytojai. Atkurta ir seminarijos istorija. Telšių mokslo įstaiga buvo įsteigta tų kraštiečių iniciatyva, kurie suprato būtinybę jaunimui duoti profesinį išsilavinimą savo šalyje, nes ne vienas mokslo ragavo už jos ribų.
Skaitytoją patraukia autoriaus sugebėjimas pristatyti šios seminarijos steigimo iniciatorius ir mokytojus neidealizuojant, o atskleidžiant jų pagrindinius troškimus ir profesinius siekius, veiklos reikšmę Lietuvos kultūros raidai. Nevengiama užsiminti ir apie kai kurių vadovų prieštaringus poelgius (direktoriaus J. G. kategoriškumą, supriešinusį jį su kolektyvu, skundai pasitarnavo atleisti jį iš pareigų ir pan.).
Knyga parašyta labai kruopščiai remiantis archyvine medžiaga, atskirų absolventų ir dėstytojų prisiminimais. Išanalizuoti 122 šaltiniai. Šio darbo vertę lemia ir tai, jog Julius Norkevičius yra Telšių mokytojų seminarijos absolventas. Pristatoma knyga nėra tik memuaristikos kūrinys. Tai svarbus įnašas į Lietuvos pedagogikos istoriją.
Bandykime tuo įsitikinti pasigilindami į jos turinį ir sandarą.
Monografija susideda iš dviejų dalių ir priedų. Pirmoje dalyje pasakojama apie Telšių mokytojų seminarijos kūrimą (iniciatorių, kūrėjų rūpesčius, pirmuosius mokytojus, mokymo įstaigos veiklą prieškariu), jos uždarymą ir sugrąžinimą. Antroje aprašomas seminarijos gyvenimas pokariu. Priedų skyrelyje – dokumentų faksimilės, atskirų absolventų ir mokytojų platesnės biografinės apybraižos ir autoriaus laiškų tėvams fragmentai, kuriuose pasakojama apie laikmečio pokyčius.
Įvade atskleista ir šio darbo „laboratorija“. Pradėdamas jį, J. Norkevičius norėjęs „užpildyti daugelio telšiečių atmintyje žiojėjančias gimtinės istorijos spragas“ (p. 9), nes ne vienas telšietis apie seminariją jau nieko nebežinojęs. Iš pradžių autorius rinkęs medžiagą absolventų susitikimams, tačiau sukaupta medžiaga atskleidė jos svarbą platesnei apžvalgai.
Įkurtuvių rūpesčių atpasakojimu pradedama šios mokytojų ruošimo įstaigos istorija. „Telšiškė mokytojų seminarija – septintoji respublikoje, kurioje mokymas vyksta lietuvių kalba“, – konstatuoja autorius. Po trumpo ekskurso į seminarijų atsiradimo praeitį, ilgamečio carinės priespaudos mokymo palikimą, autorius plačiau analizuoja situaciją, skatinusią Telšių inteligentiją imtis iniciatyvos įkurti savo mieste mokytojų ruošimo įstaigą. Iniciatyvą skatino ir lietuvių mokytojų trūkumas, ir nepakankamas jų išsilavinimo lygis. Šie argumentai nulėmė būtinybę ruošti pirmąsias kelias mokytojų laidas pagal pagreitintą programą (dvimetis mokymas). Stebina kūrėjų entuziazmas kurį laiką dirbti be atlygio, jų apsukrumas, taupumas, mokėjimas rinktis optimalų daiktų įsigijimo variantą. Nors surinktas inventorius ir varganas, bet leidžia pradėti mokymo procesą. Parašytos mokymo programos, darbo reglamentas, mokinių elgesio taisyklės. Džiaugtasi pirmaisiais darbo rezultatais.
Nežiūrint teigiamo poveikio Telšių apskrities švietimo plėtrai, jos populiarumo, seminarija 1929 m. iškeliama į Plungę, o iš ten į Šiaulius. Ir tik 1941 m. sugrįžta į Telšius. Gal trūko tinkamų patalpų, žemės sklypo mokymo aikštelėms. Seminarijos pedagoginių kadrų problema išliko ilgai. Dėstytojais dirbo ir ne itin aukštos kvalifikacijos, ir be didesnės pedagoginės patirties. Seminarijos vadovybė priversta kviesti lektorius iš kitur. Taip paskaitas skaito Vydūnas, Juozas Januškevičius, gydytojas Jonas Mikulskis. Palaipsniui kadrai papildomi ir kitais gabiais žmonėmis, vėliau tapusiais žymiais pedagogais. Knygoje atkurti atsidavusių darbui pedagogų, puikių vadovų portretai, kurių dėka įstaiga veikė normaliai. Tai direktorius Juozas Gedminas, gavęs išsilavinimą Rusijoje, pasižymintis organizatoriaus gabumais, meile kraštotyros darbui, skyręs daug dėmesio seminaristų akiračiui plėsti. Autorius parodo mokėjimą šeimininkauti ir pabrėžia J. Gedmino vaidmenį steigiant seminariją nuo nulio. Nemažai nusipelnė šios įstaigos populiarumui ir direktorius Edvardas Staniulis (dirbęs nuo 1928 iki 1934 m.). Išskirti Jurgis Kochas, Jonas Jagaudas, L. Abramavičius, Jonas Mikulskis, Juozas Mačernis, Vladas Riedelis, S. Sidabras, Mykolas Butkevičius ir kt.
Monografijoje pristatomi ir Telšių mokytojų seminarijoje dirbę kunigai, šios mokymo įstaigos kapelionai: Juozas Dagilis, Petras Maželis, Pranas Ramanauskas, Antanas Simaitis, Petras Butkus. Manyčiau, kad šiuolaikinėje pedagoginėje spaudoje apie tai rašoma pirmą sykį. Kapelionai pristatyti ne tik kaip religijos skleidėjai, bet ir kaip plačių pažiūrų asmenybės, aktyvūs visuomenės veikėjai, išsiskyrę savo išprusimu.
Pirmoje knygos dalyje pateikti autoriaus surasti mažai kam žinomi faktai apie mokytojų ruošėjus, parodytas jų entuziazmas ir nuopelnai savo regiono švietimo baruose, kartu atskleistas sunkus švietimo pradžios kelias ne tik Žemaitijoje, o ir visoje tarpukario Lietuvoje.
Pokario Telšių mokytojų seminarijos veikloje išryškintos kitos savybės. Tarp eilučių švysteli ir laikmečio grimasos: būtinybė derinti pedagogų posėdžių nutarimus su partkomu (p. 89), mokytojų sielvartas dėl mokinių politinio nesaugumo, numatymas, kur gali nuvesti jaunatviškas neatsargumas. Cituojama seminarijos direktoriaus K. Dambrausko pastaba velykinės procesijos dalyvėms: „Varlos, jūs varlos, kodėl taip neapgalvotai elgiatės. Būkite atsargesnės“ (p. 90).
Bijoti būta dėl ko. Tarp seminarijos auklėtinių yra ir Rainių kankinys, ir pokario kovų aukos, ir Sibiro gulagų kaliniai bei tremtiniai, ir vienas kitas, perėjęs į kitą barikados pusę.
Seminarija kritikuojama už negausias komjaunimo gretas (jos pagausėja tik paskutiniame kurse). Vadovai stengiasi neviešinti išbrauktų iš sąrašų studentų tikrųjų priežasčių (jie teisti už pogrindinę veiklą). Politinė valdžia kišasi ir į mokomąjį procesą: prieš pat egzaminus į literatūros mokymo turinį įvedami partiniai nutarimai ir pan.
Pokario seminarijoje dirba ne tik kitos kartos, bet ir kitokio išsilavinimo dėstytojai. Tarp jų daugiau baigusių aukštąjį mokslą (B. Kalinauskas, I. Jurkonis, V. Ramonaitė, S. Markonis, O. Alavinytė ir kt.). Dėsto ir žmonės be pedagoginio išsilavinimo: Elžbieta Morkūnienė, atsiųsta iš Sibiro stiprinti partinius kadrus, ir inžinierius P. Kundrotas, ir sovietinis armijos pulkininkas P. Smirnovas.
Ruošdami Telšių seminarijoje mokytojus, pedagogo karjerą yra pradėjęs ne vienas vėliau žymus edukologas ir visuomenės veikėjas (L. Jovaiša, J. Budzinskis, J. Karaliūnaitė, A. Kalinauskas ir kt.). Taip pat išugdė ne vieną žinomą visuomenės veikėją, švietimo vadovus (S. Anglickis, B. Dobrovolskis, A. Viktoravičius, A. Rimkus, A. Opulskis).
Išstudijuota gausi dokumentinė medžiaga leidžia autoriui pabrėžti nuoširdžius tarpusavio santykius ne tik tarp mokytojų ir mokinių, bet ir raštinės bei administracijos darbuotojų. Knygoje pasakojama ir apie vadovų rūpinimąsi gyvenimo sąlygomis bendrabutyje. Ir pokario metais dėmesys skiriamas studentų drausmei, dorovei ugdyti, skiepijamas grožio suvokimas, pagarba mokiniui. Pastebėtas ir mokytojų reiklumas, mokėjimas nuteikti rimtam darbui, jų įžvalgumas skatinant geruosius mokinius. Monografijoje randame nemažai mokytojų jautrumo, pedagoginio takto pavyzdžių. Ne be reikalo skyrelis apie mokytojus užbaigiamas padėkos žodžiais, išsakytais absolventės S. Bružaitės-Semenavičienės: „Norime nusilenkti (…) savo mokytojams už tai, kad pasiaukojamu darbu, širdies šiluma ir pedagoginiu įkvėpimu mes tapome mokytojais“ (p. 110).
Vertinga yra ir autoriaus atlikta mokinių motyvacijos analizė. Prieškariniai jaunuoliai stojantys į seminariją svajoja „pašalinti pedagogiškus trūkumus“, kalba apie norą greičiau pradėti dirbti visuomeninį darbą, norą „šviesti liaudį“, trūkstamų žinių papildymą. Autorius daro išvadą: „Pasiryžimo žodžiai, tikslo kryptingumas būdingas beveik kiekvienoje biografijoje. Tai liudija apie stojančiųjų apsisprendimą mokytis, rengtis pedagogo profesijai, bet ir Telšių mokytojų seminarijos populiarumą tarp besimokančio jaunimo“ (p. 113).
Pokario studentų motyvacija keičiasi: „…Sunkiais pokario metais ne vienas seminariją rinkosi sužinojęs, kad šios mokyklos moksleiviams mokama stipendija. Ir kad baigus seminariją būsi paskirtas dirbti į mokyklą ar kitą švietimo įstaigą, kad pastoviai gausi atlyginimą“ (p. 139). Tačiau pasirenka pedagoginį darbą ir iš pašaukimo, ir jau padirbę ir supratę būtinybę tobulinti savo žinias.
J. Norkevičiaus monografijos neatskiriama teigiamybė ta, kad seminarijos reikalai nagrinėjami plačiame anuometinio gyvenimo kontekste. Ir tą materialinę motyvaciją autorius aiškina sunkiomis gyvenimo sąlygomis. Pokario metais mokosi daug našlaičių arba ištremtų ar areštuotų tėvų vaikų. Situacijos analizė parodo pedagogų lankstumą skiriant valstybės paramą (kai kada dalį stipendijos išmoka tėvams).
Pristatomame darbe bandoma ištirti, kas sąlygoja Telšių mokytojų seminarijos populiarumą. Tai ir mokymo materialinės bazės, ir mokymo turinio tobulinimas, ir griežta tvarka, elgesio taisyklių koregavimas, ir užklasinė bei užmokyklinė veikla (ekskursijos po gimtąjį kraštą, vakarai, parodos, garbių žmonių paskaitos), turiningo laisvalaikio, duodančio naudingų įgūdžių būsimajam darbui, organizavimas ir pan.
Per savo gyvavimo laiką Seminarija išleido per 700 absolventų. Paskaičius apie jų tolimesnius likimus, įsitikini, kad visapusiškas, ne tik siauras dalykinis mokymas garantavo turtingą jų asmenybių formavimąsi. Žinoma, absolventų likimai įvairūs. Daugelis jų baigė aukštuosius mokslus, dirbo aukštose pareigose, tapo puikiais mokytojais ar dėstytojais. Seminarijos reikšmę jų gyvenimams liudija ir dažni absolventų susitikimai. O pačios monografijos parašymas rodo jos buvusio absolvento Juliaus Norkevičiaus didžiulę pagarbą savo Alma Mater. Manyčiau, kad jo darbas turi liekamosios mokslinės vertės. Knyga turėtų susilaukti atgarsio ne tik pedagoginėje visuomenėje.
* Norkevičius J. Telšių mokytojų seminarija: istorija, žmonės, likimai. 1922–1957.–
Vilnius: Gairės, 2012 – 288 p., iliustr. (≈ 90 fotografijų).