Vydūnas – žemaitis

Bernardas Aleknavičius

Į vakarus nuo Vyžių pagal kalbinę tarmę Klaipėdos krašto mažlietuviai – žemaičiai. Tai liudija ir 1990 m. Čikagoje išleistas Jono Užpurvio (1891–1992) veikalas „Trys kalbinės studijos“. Esame laimingi, kad sanskritui artimiausia mūsų kalba gyva, kad ji auga, tobulėja, keičiasi. Gal kiek ir keistokai atrodo, kad lietuvių literatūros klasikas Kristijonas Donelaitis (1714–1780) nežinojo žodžio „miškas“, nes jis gyveno tarp girių, šilų, krūmų. O ir Konstantinas Sirvydas (1579–1631) savo trijų kalbų (lenkų–lotynų–lietuvių) žodyne „lietuvį“ įvardino „lietuvninku“. Dar ir šiandien Klaipėdos krašto žemaičiai, nenorėdami būti lietuviais, naudoja šią seną iš K. Sirvydo laikų atklydusią ir atgyvenusią žodžio formą. Šiuos kalbos sustabarėjimo ledus pirmasis bandė laužti pagal tėvus iš Mažosios Lietuvos kilęs žemaitis Vydūnas. Tai 1895 m. įkurta ir jo vadovaujama Tilžės lietuvių giedotojų draugija buvo pavadinta ne „lietuvininkų“, bet „lietuvių“. Ne kieno nors kito, bet Vydūno veikimu ir Tilžės lietuvių klubas turėjo ne „lietuvininkus“, bet „lietuvius“ klubo pavadinime. Vydūnas didžiavosi, kad jis yra ne lietuvininkas, bet lietuvis – žemaitis. Tai vaizdžiai atsispindi ir 1938 m. Klaipėdoje išleistame literatūriniame almanache „Žemaičiai“.

Nors Vydūnas augo Pilkalnyje, lietuvių kalbos vakarų aukštaičių kalbinėje terpėje, bet jį nuolat traukė ir žemaičiai. Todėl nenuostabu, kad filosofas, kurį laiką stengėsi pagyventi ir tarp žemaičių. Ir tokia galimybė pasitaikė. 1920 m. Telšių „Saulės“ gimnazijos direktorius kun. Antanas Simaitis (1887–1959) pakvietė Vydūną dirbti į savo vadovaujamą gimnaziją. Šį kvietimą Vydūnas su malonumu priėmė. Dirbdamas tarp žemaičių Vydūnas daug dėmesio skyrė bendravimui su mokiniais, vadovavo gimnazijos chorui, o ir viena pirmųjų jo Telšiuose diriguojama daina buvo „Sunku akmenėliu ant kelio gulėti“.

Buvęs Vydūno mokinys dailininkas Liudas Truikys (1904–1987) yra teigęs, kad Vydūno pamokos buvo įdomios, o  paskaitos tiesiog pavergdavo klausytojus. Nors Vydūnas Telšiuose dirbo tik epizodiškai, bet tarp gimnazijos mokinių paliko didžiulius pėdsakus. O svarbiausia tai, kad Vydūnas savo veikla Telšių „Saulės“ gimnaziją išvedė iš sustingimo, nurodė veiklos kryptį. Suprantama, jog Telšiuose Vydūnas surado ir savo pasekėjų. Vienas jų buvo iš Sedos kilęs gimnazistas Antanas Krausas, kartu su Rapolu Serapinu leidęs ir vydūniečių „Šaltinį“. Neabejingi Vydūno idėjų skleidimui buvo ir būsimasis dailininkas Liudas Truikys bei poetas Antanas Genys, bolševikų 1952 m. nukankintas Macikų koncent-racijos stovykloje. Ir Vydūnui Telšiai paliko gerą įspūdį, todėl žemaičių sostinės niekada nepamiršo. Lankėsi čia ir 1923 m. per medelių sodinimo šventę. Vaikščiojo tarp medelių sodintojų, vieną kitą pakalbindamas, o nekuriems ir medelį padėdamas pasodinti. Džiaugėsi Vydūnas, kad su pasodinta kaštonų alėja atgyja ir Lietuva, kad jau ir Klaipėdos kraštas autonomijos teisėmis prisijungė prie savo tautos kamieno, kad „augdami spręstume“ gyvenimo uždavinį, savo gyvenimo ir visos tautos“, – sakė Vydūnas.

Gyvendamas Telšiuose Vydūnas nepamiršo ir Tilžės. Artėjo Tilžės lietuvių giedotojų draugijos 25 metų jubiliejus. Vydūnas šiai sukakčiai Telšiuose parašė triveiksmę pasaką-dramą „Žvaigždžių takai“. O ir kūrinį parašyti paskatino darbas Telšių „Saulės“ gimnazijoje.1920 m. lapkričio 8 d. veikalo įžangoje Vydūnas rašė: „Mačiau Telšiuose gimnazistų pasistengimus ką nors geresnio statyti savo vakaruose. Maniau, toks, kaip šis, veikalas galėtų jiems tikti. Lai bus jiems širdingas sveikinimas.“ Vėliau „Žvaigždžių takus“ su savo vaidintojais pastatė ir Telšių „Saulės“ gimnazijos scenoje.
Telšiai – maža Vydūno aktyvios veiklos kruopelytė. Rūpėjo filosofui visa tauta abipus Nemuno. Ir ėjo jis per ją nenuleisdamas rankų, nepavargdamas, tikėdamas, kad „su Lietuva tikrai dar žmonija, kaip gyvu stebuklu pasveiks visa“.

Gerb. Redaktoriau,
2018 m. minėsime Vydūno 150-ąjį gimtadienį. Laiko liko nedaug. Šiai datai klaipėdiečiai tikisi pastatyti paminklą Lietuvos tautos Sąžinei. Nors esu pradėjęs devintą dešimtį, bet ir aš nelinkęs nuo šio paminėjimo atsilikti. 1999 m. „Minties“ leidykla išleido mano parengtą albumą „Vydūnas“. Nors leidinio apimtis buvo per 400 p., bet visa pateikta medžiaga nesutilpo. Ir toliau rinkau medžiagą apie šią iškilią mūsų tautos asmenybę. Užsibrėžiau parodyti Vydūno viešnages Lietuvoje. Dalinai pavyko užrašyti tai, ką Vydūnas veikė Jonaičiuose, Mažiuose, Naujakiemyje, Pilkalnyje, Ragainėje, Kintuose, Tilžėje, poeto Fridricho Bajoraičio (1883–1909) tėviškėje Balandžiuose, Vilniuje, Šilutėje, Rukuose, Priekulėje, Giruliuose, Klaipėdoje, Juodkrantėje, Kaune, Telšiuose, Rokiškyje, Kybartuose, Švėkšnoje, Jurbarke, Vilkijoje, Palangoje. Kaip matome Lietuva išrangyta Vydūno kelionėmis. Per šias keliones atsiskleidžia ir Vydūno visuomeninė veikla. Manyčiau, jog tai svarbu žinoti ir Lietuvos žmonėms.
Būsimą leidinį pavadinau „Sunku akmenėliu ant kelio gulėti“. Iš šio rinkinio vieną rašinį siunčiu. Rašinio pavadinimas šiek tiek „iššaukiantis“, bet argumentuotas.
Pagarbiai   B. Aleknavičius