2012 m. lapkričio 28–29 d. Vilniuje vyko trečioji tarptautinė kosmoso tyrimams skirta konferencija „Kosmoso ekonomika daugiapoliame pasaulyje 2012“ (Space Economy in the Multipolar World 2012 – SEMWO 2012). Tarp kitų žymių konferencijos dalyvių buvo lietuvių kilmės kosmonautas Aleksejus JELISEJEVAS (Kuraitis) ir Kalifornijos technologijos universiteto (JAV) profesorius, NASA Reaktyvinės traukos laboratorijos (Jet Propulsion Laboratory, JPL) vyriausiasis technologas prof. Jonas ŽMUIDZINAS. Su abiem svečiais įrašėme pokalbius, kuriuos pateiksime laikraštyje „Mokslo Lietuva“. Šioje publikacijoje kalbiname prof. Joną ŽMUIDZINĄ.
Jei tik Žmuidzinas, tai Jonas
Mokslo Lietuva. Gerbiamasis profesoriau Jonai, kodėl esate Žmuidzinas, o ne Žemaitis?
Jonas Žmuidzinas. (Juokiasi). Kitas klausimas, prašau.
skaito pranešimą apie marsaeigio „Curiosity“ kūrimą (Vilnius, 2012 11 29)
ML. Bet mes nebaigėme su šiuo pirmuoju. Įtariu, kad po šia pavarde slypi ištisa istorija.
Ar nebuvo taip, kad Jūsų senelio ar prosenelio pavardę Žemaitis koks caro laikų raštininkas, o gal vaikeliui gimus klebonas užrašė lenkiška forma? Taip ir Žemaičio galėjo atsirasti Žmuidzin, kaip kad Žvirblis virsdavo Vrublevskiu, Lapinas – Lisovskiu, Valančius – Volončevskiu ir pan.
J. Žmuidzinas. Mano giminės atveju gal buvo kitaip, nes dar mano senelis buvo Jonas Žmuidzinas. Apie savo šeimą galiu kalbėti nuo senelio, bet ne anksčiau. Senelis gimė 1898 m. Keturvalakiuose, Vilkaviškio apskrityje. Prancūzijoje 1924–1927 m. studijavo teisę Monpelje universitete (Université de Montpellier), viename seniausių Europoje, 1928–1929 m. – Paryžiaus universitete. Nepriklausomybės metais dirbo Lietuvos užsienio reikalų ministerijoje. 1937–1940 m. dirbo Lietuvos pasiuntinybėje Londone. Gyvendamas Lietuvoje, parašė keletą literatūrinių knygų, iš kurių tik vieną prisimenu, tai „Runcė ir Dandierinas“.
ML. Ką žinote apie senelio pasitraukimą į Vakarus?
J. Žmuidzinas. Senelis su žmona ir sūnumi, būsimuoju mano tėvu, pasitraukė iš Lietuvos karo metais priartėjus frontui. Pirmiausia atsirado Anglijoje, vėliau visa šeima persikėlė į Kanadą. 1962 m. senelis J. Žmuidzinas buvo paskirtas Lietuvos konsulu Kanadoje, vėliau buvo generalinis konsulas. Mirė 1989 m., palaidotas Toronte, Kanadoje.
Dabar apie tėvą Joną Stasį Žmuidziną. Kanadoje mano būsimas tėvas susipažino su kanadiete Huguette Chabot, kuri vėliau tapo mano mama. Iš Kanados tėvas atvyko studijuoti į JAV, pirmiausia į Indianą, vėliau persikėlė į Kaliforniją. Daktaratą ruošė Kalifornijos technologijos institute („Caltech“), kur aš dabar profesoriauju. Kai gimiau 1960 m., tėvas buvo studentas, studijavo teorinę fiziką. Iš šios srities apsigynė ir daktaratą. Dirbo NASA Reaktyvinės traukos laboratorijoje (Jet Propulsion Laboratory), kurioje ir aš dabar turiu poziciją kaip vyriausiasis technologas.
ML. Pradedant seneliu Jonu Žmuidzinai, matyt, buvo ištikimi tradicijai ir berniukus krikštijo tik Jono vardu.
J. Žmuidzinas. Tėvelis turėjo dvigubą vardą – Jonas Stasys, bet man teko tik vienas – Jono – vardas. Turiu brolį Petrą ir tris seseris – Rūtą, Marytę ir Danutę.
ML. Reikia manyti, ne visi jie dirba NASA?
J. Žmuidzinas. (Juokiasi). Ne, jauniausias iš mūsų brolis Petras Žmuidzinas yra architektas, gyvena Bostone. Rūta – menininkė, gyvena Santa Monikoje, Kalifornijoje. Marytė apsigynė psichologijos daktaratą, augina šeimą taip pat Kalifornijoje. O iš seserų jauniausioji – Danutė – yra advokatė, ištekėjo už anglo ir augina šeimą.
ML. Ar visi Žmuidzinai kalba taip gražiai lietuviškai kaip Jūs?
J. Žmuidzinas. Visi kalbame lietuviškai. Mano šeimoje žmona Vilija, kurios mergautinė pavardė Mickevičiūtė, taip pat yra lietuvių emigrantų duktė. Mūsų šeimoje dvi dukros: Regina studijuoja mechaninę inžineriją Niujorke, o Lina moksleivė. Ji lanko tą pačią šeštadieninę lietuvių mokyklą, kurią lankė Regina, kurią ir man yra tekę lankyti.
ML. Supratau, kad „Caltech‘e“ studijavote fiziką.
J. Žmuidzinas. Taip, lankiau būtent šią aukštąją mokyklą, įgijau fizikos bakalauro laipsnį. Iš ten įstojau į Berklio universitetą Šiaurės Kalifornijoje. Buvau pasiryžęs studijuoti teorinę fiziką, kaip ir tėvas, bet vėliau apsigalvojau ir perėjau į eksperimentinę fiziką. Berklyje ruošiau fizikos doktoratą, susipažinau ir su būsimąja žmona Vilija. Ji taip pat buvo studentė.
ML. JAV jauniems lietuviams susipažinti, sukurti lietuviškas šeimas gal nėra labai sudėtinga?
J. Žmuidzinas. Lietuviai tarpusavyje bendrauja, o su Vilija kartu šokome lietuviškų šokių grupėje, kur ir susipažinome. Dalyvaudavome įvairiose šventėse, pokyliuose, kur paprastai jaunimas ir susipažįsta.
Kaip atėjo į NASA?
ML. Kaip tapote NASA Reaktyvinės traukos laboratorijos (JPL) darbuotoju?
J. Žmuidzinas. Reaktyvinės traukos laboratorija priklauso tiek „Caltech‘ui“, tiek ir NASA. Dar studijuodamas „Caltech‘e“ daugiau kaip prieš 30 metų pradėjau dirbti mokslinį darbą. Darbui vadovavo du profesoriai, abu tyrinėjo kosminius spindulius, montuodavo į dirbtinius Žemės palydovus įvairius matavimų ir tyrimų prietaisus. Vienas iš darbo vadovų buvo fizikas prof. Edvardas Stounas (Edward C. Stone). 1972 m. jis buvo vyriausiasis „Voyager“ skrydžio į kosmosą mokslinis vadovas, po to tapo NASA Reaktyvinės traukos laboratorijos direktoriumi. Man taip pat teko su tais kosminių spindulių tyrinėjimais susidurti ir geriau susipažinti su Reaktyvinės traukos laboratorija. (Dirbau „Caltech‘e“, o ne JPL, bet mano projektas buvo susietas su „Voyager“ ir JPL ir keletą sykių vykau į JPL.)
Vėliau man studijuojant Berklyje buvo pradėtas kurti vienas labai įdomus astrofizikinis prietaisas, prie šio darbo ir man teko prisidėti. Pasistatėme gan sudėtingą aparatūrą, kurioje buvo lazeriai, elektronikos prietaisai, detektoriai, kurių aušinimui naudojome skystą azotą. Teko visus tuos dalykus pervežti į NASA tyrimų centrą Šiaurės Kalifornijoje, reikėjo mūsų sukomplektuotą instrumentą pritaisyti prie teleskopo. Aparatą įmontavome į skraidančią kosminės astronautikos observatoriją, kuriai buvo pritaikytas keturmotoris lėktuvas „C-141 Starlifter“ su jame esančiu 0,9 m skersmens infraraudonųjų spindulių teleskopu. Štai su šia aparatūros prikaišiota skraidančia observatorija (The Kuiper Airborne Observatory) kilome į 12–13 km (41 tūkst. pėdų) aukštį. Skrydžio metu matavome tolimojo spinduliavimo infraraudonąsias bangas. Infraraudonieji spinduliai gerai sklinda pro kosminių dulkių debesis, bet Žemės atmosferoje esantys vandens garai šias bangas labai smarkiai sugeria, todėl reikėjo kilti kuo aukščiau.
ML. Stebėjote tik kosminę erdvę? O gal ir Žemės paviršių?
J. Žmuidzinas. Žiūrėjome tik aukštyn, bet ne žemyn. Fizikams tai buvo labai įdomus projektas.
ML. Gaudavote infraraudonųjų spindulių spektrus?
J. Žmuidzinas. Teisingai, matavome spektrus. Visą šį aparatūros kompleksą galėtume pavadinti labai aukštos skiriamosios gebos (rezoliucijos) lazeriniu spektroskopu. Tai buvo nauji stebėjimai, kurie man vėliau padėjo gauti profesoriaus darbą „Caltech‘e“ 1990 metais. Nuo to laiko teko dažnai bendradarbiauti su NASA reaktyvinės traukos laboratorija. Dabar kartu su savo pareigomis „Caltech‘e“, šioje laboratorijoje esu vyriausiasis technologas, man tenka rūpintis visa mums reikalinga technologija – visų laboratorijoje vykdomų projektų. Tenka rūpintis, kur mums reikia ar reikės dirbti, į ką investuoti ir kokias naujas technologijas vystyti. Tokios mano pareigos šioje NASA laboratorijoje. Gal bus įdomu sužinoti, kad vienoje šioje laboratorijoje dirba 5 tūkst. darbuotojų.
ML. Ne ką mažiau negu visoje Lietuvoje turime mokslo darbuotojų. Beje, konferencijoje skaitėte pranešimą, kaip NASA laboratorijoje, kurioje dirbate, buvo modeliuojamas ir konstruojamas marsaeigis „Curiosity“. Žmonija susidomėjusi laukia, kada NASA paskelbs „Curiosity“ misijos į Marsą bent jau pirmuosius rezultatus.
J. Žmuidzinas. Lietuvoje visi manęs klausinėjo apie „Curiosity“, o aš visiems atsakinėjau, kad nieko nežinau, nes prie šio projekto tiesiogiai man neteko dirbti. Net jeigu ir žinočiau ką nors svarbaus, vis vien negalėčiau iš anksto skelbti.
ML. Pirmieji turi paskelbti patys to projekto vadovai?
J. Žmuidzinas. Vykdant tokius projektus galioja aiškios taisyklės: ką galima skelbti, kada galima ir kam priklauso tą informaciją viešinti. Pirmiausia tą daro projekto vyriausiasis mokslininkas (Project Scientist) Džonas Grotcingeris (John Grotzinger) ir mokslinės komandos dalyviai. Ko gero, kurio nors interviu metu jis davė suprasti, kad galimi istoriniai atradimai. Bemat kažkas pasigavo, pradėjo sklisti gandai, kad Marse surasti gyvybės ženklai ar kažkas panašaus. Labai abejoju, kad rasta kas nors tokio.
Nejau NASA turi vis mažiau paslapčių?
ML. Kadangi laikraštį „Mokslo Lietuva“ skaito ne vien mokslininkai, bet labai įvairių interesų ir išsilavinimo skaitytojai (to ir siekiame), tai prašome pasakyti, kas yra dabartinė NASA. Žinome, kad tai Nacionalinė aeronautikos ir kosmoso administracija (National Aeronautics and Space Administration), bet kas slypi po šiais žodžiais? Kiek žinau, tai nekarines kosmoso tyrimo programas vykdanti JAV valstybinė agentūra, bet tarp daugelio centrų ir laboratorijų NASA. Kiek NASA yra atvira ir kiek uždara organizacija?
J. Žmuidzinas. Kai 1958 m. NASA buvo įkurta, tai pats JAV prezidentas nusprendė, kad NASA turės dirbti ne JAV saugumo sistemai, bet spręsti savarankiškas užduotis. Norinti dirbti NASA jokių slaptumo dokumentų ar ypatingų kredencialų nereikia. Labai retas atvejis, kad tektų dirbti su slapta informacija. Paslapčių Nasa mažai.
ML. Ko gero, šiandieninėse NASA programose sprendžiama daugybė fizikinių ir technologinių uždavinių, kurie mažai ką bendro turi su kosminių skrydžių romantika, bet daugiau primena įprastas universitetų laboratorijas?
J. Žmuidzinas. Būtent tai man ir yra įdomiausia dalis. NASA sąlyginai būtų galima skirti tarsi į dvi dalis. Viena dirba su astronautais ir tarptautine kosmine stotimi (International Space Station). Kita – tai mokslinių tyrimų dalis (Science Mission Directorate), kurioje projektuojami dirbtiniai Žemės palydovai ir giliojo kosmoso palydovai ir taip pat yra astrofizikos, planetų mokslo, Žemės mokslo (kai iš erdvės stebimi įvairūs Žemėje vykstantys procesai) ir daugelio kitų sričių tyrimo padaliniai. Dabar ypač svarbu suprasti Žemėje vykstančių klimato pokyčių priežastis ir jų padarinius. Tam tenka atlikti daugybę matavimų, juos analizuoti ir aiškintis, kas vis dėlto vyksta mūsų planetoje.
ML. JAV daug lėšų ir jėgų skiria Žemės klimato pokyčiams tirti, antai prezidento Bilo Klintono prezidentavimo metu buvęs JAV viceprezidentas Alas Goras (Al Gore) jau vėliau, 2007 m. kartus su Tarpvyriausybine klimato kaitos komisija buvo apdovanotas Nobelio Taikos premija. Antra vertus, pačios JAV Kioto protokolo nepasirašė, dėl ko buvo kritikuojamos daugelio pasaulio valstybių. Susidaro savotiškas prieštaravimas ir dviprasmiška padėtis.
J. Žmuidzinas. Klausimas išties svarbus. Kalbant apie mokslininkus, vargu ar iškyla didelių prieštaravimų jų pozicijose. Bet yra politinė kontraversija, kadangi kai kurioms įtakingoms ir galingoms kompanijoms kyla didelių ekonominės konkurencijos pavojų. Be politinio sprendimo nebus įmanoma apsieiti. Vienas dalykas, kai stebime klimato kaitą ir mes, mokslininkai, matome kai kurias akivaizdžias priežastis, bet kokių priemonių ir kaip greitai galėtume imtis? O tai jau politinis klausimas. Ir spręstinas ne vien JAV, bet ir vienijant visų pasaulio šalių pastangas.
Tyrinėja iš Visatos Žemę pasiekiančias mikrobangas
ML. Prie kokio mokslinio projekto dirbate dabar?
J. Žmuidzinas. Esu astrofizikas, Berklyje pradėjęs savo kaip mokslininko karjerą, ją tęsiu ir toliau. Dirbu su submilimetriniais spindulių astrozifikiniais tyrimais. Iš pradžių tekdavo atlikti spektroskopinius matavimus. Daug pastangų reikalavo technologiniai dalykai, nes tekdavo pasukti galvą, kaip tuos labai jautrius matavimus atlikti, kokių tam reikia priemonių. Matavimai labai tikslūs, tad mums reikia įvairių superlaidinių detektorių ir kitų elektronikos priemonių.
„Caltech’e“ vadovauju tyrimų grupei, kurioje dirba studentai ir postdokai (mokslininkai stažuotojai pagal Lietuvos teisės aktus – G. Z. past.). Vykdome įvairius projektus. Dabar Čilėje bandome statyti didelį 25 m skersmens submilimetrinį teleskopą, kuris bus skirtas tirti nematomai Žemę pasiekiančiai šviesai. Tai nuo 1,5 mm iki 0,3 mm ilgio elektromagnetinės bangos.
ML. Kuo šios bangos svarbios, kad joms tyrinėti kuriami ir statomi tokie milžiniškas lėšas kainuojantys teleskopai?
J. Žmuidzinas. Atsakysiu štai kaip. Jeigu dabar galima išmatuoti, kiek matomos šviesos yra Visatoje, tai dažniausiai nesusimąstome, kad nepalyginamai daugiau yra akiai nematomos šviesos. Tyrinėdami nematomą šviesą galime gauti informacijos apie visą bet kurį Visatos gyvavimo periodą ir bet kurio kūno kada nors išspinduliuotą nematomą šviesą.
ML. Kalbame apie mus pasiekiančią šviesą (matomą ir nematomą), tą kuri mus dabar pasiekia, bet ne ta, kuri nuskriejo begalybę? Tos jau nepasieksime savo tyrimo instrumentais?
tarpžurnalistų ir televizijos darbuotojų
J. Žmuidzinas. Bet ta šviesa vis vien Visatoje egzistuoja. Kai stebime dangų, tai kartu stebime ir visa, kas yra atsitikę Visatos raidoje. Iš tolimų galaktikų šviesai Žemę pasiekti daugiau užtrunka, šviesa mus vėliau pasiekia. Todėl tolesnių objektų spinduliuotė mus informuoja apie jaunesnės Visatos įvykius.
Astrofizikai tyrinėja ne tik matomą, bet ir infraraudonąją šviesą, kurią per visą Visatos raidą išspinduliavo galaktikos ir žvaigždynai. Tai vienas komponentas, bet yra ir kitas, daug ilgesnių mikrobangų komponentas, kurių ilgis yra maždaug centimetro ar kiek trumpesnio ilgio. Ši spinduliuotė buvo paleista, kai Visata po Didžiojo Sprogimo buvo maždaug 300 tūkst. metų senumo. Tuo metu tai buvo matoma šviesa ir keleto tūkstančių laipsnių temperatūra. Visata atrodė maždaug taip, kaip dabar atrodo mūsų Saulė.
Visata plėtėsi ir matomos labai trumpos šviesos bangos po truputį ilgėjo. Dabar tos bangos yra apie tūkstantį kartų ilgesnės, negu buvo po Didžiojo Sprogimo. Buvo trumpesnės už mikroną (mikrometrą), dabar jų ilgis yra keleto milimetrų ar net centimetro ilgio. Būtent ši nematoma šviesa Visatoje vyrauja, o šių mikrobangų energija daug didesnė – dešimtis kartų – už matomosios šviesos energiją.
Taigi kosmose yra matoma ir infraraudona šviesa, mikrobangos (cosmic microwave background), o tarp tų dviejų yra trečias komponentas, kuris tik 1996 m. buvo išmatuotas – tolima infraraudonoji šviesa, arba submilimetrinė šviesa. Ši nematomoji šviesa lygiai tiek pat svarbi kaip ir matoma ir infraraudona šviesa. Per visą astronomijos istoriją buvo tyrinėjama ir studijuojama matoma šviesa, astronomai net nesusimąstė, kad tyrinėtojams nė kiek ne mažiau vertinga ir nematomoji šviesa. Dabar mes ją kaip tik ir studijuojame. Tam turime statyti specialius teleskopus, mums reikia turėti atitinkamus detektorius ir tyrimo instrumentus, reikia rūpintis kaip išvystyti atitinkamas tyrimų technologijas. Tai ir yra mano tiesioginis darbas.
Ką duos žmonijai Higso bozono atradimas?
ML. Tarptautiniame branduolinių tyrimų centre CERN 27 km ilgio tunelyje įrengus didįjį hadronų priešpriešinių srautų greitintuvą ar nekils konkurencija astrofizikų darbams? CERN‘e tyrimus atliekantys fizikai sukuria panašias sąlygas, kurios susidarė po Didžiojo Sprogimo (angl. Big Bang) ir kurias astrofizikams pavyksta tirti dėka Žemę pasiekiančio spinduliavimo iš tolimų galaktikų.
J. Žmuidzinas. Vyksta įdomūs dalykai kosmologijoje ir astrofizikoje, informaciją galima gauti tiek iš kosmoso, tiek imituojant Visatoje po Didžiojo Sprogimo vykusius procesus. Ir tai puiku, nes reikia stengtis gauti informaciją įvairiais būdais.
ML. Ką duos fizikams naujos subatominės dalelės – Higso bozono atradimas? Nuo šiol lyg ir žinome pagrindinį Visatos statybinį elementą, itin svarbų vaidmenį Visatos raidoje atlikusį po Didžiojo Sprogimo. Manoma, kad ši „dieviškoji dalelė“, kaip Higso bozoną spėta „pakrikštyti“, prieš 13,7 mlrd. metų (iškart po Didžiojo Sprogimo) suteikė medžiagai masę, taigi ir energiją, todėl galėjo susidaryti žvaigždės, planetos ir galop po milijardų metų susiformuoti organinio pasaulio gyvybė, kaip mes ją suprantame. Higso bozonas sukūrė materiją (ir tam pakako tūkstant-milijardinės sekundės dalies po Didžiojo Sprogimo), o tai dieviškos kūrybos didybės vertas aktas. Tad gal turime pagrindo teigti, kad jau žinome vieną svarbiausių Visatos susidarymo paslapčių?
J. Žmuidzinas. Didžiosios Britanijos fizikas teoretikas Peteris Higsas (Peter Higgs) dar 1964 m. paskelbė prielaidą apie tokios dalelės egzistavimą, mat ji paaiškintų trūkstamą grandį tarp materijos dedamųjų dalių ir jas veikiančių pagrindinių jėgų. Mokslininkas, kuriam 82 metai, jautėsi laimingas, kad galėjo sulaukti jo teoriją patvirtinusio eksperimento rezultatų. O ką sako kosmologijos studijos, ypač atliktos per paskutinius dešimt metų? Sako, kad Visata turi ne vien juodąją medžiagą, bet ir juodąją energiją. Taip pat nustatytas Visatos plėtimasis, be to, vis greitėjantis.
ML. Šioje vietoje norėčiau išsamesnio paaiškinimo. Ar tai nėra tapatūs dalykai: juk jeigu yra medžiaga, tai jau savaime lyg ir turėtų kartu egzistuoti ir energija? Nebent norėtume įskaudinti senelį Einšteiną?
J. Žmuidzinas. Prie to dar sugrįšime. Norėjau pasakyti, kad niekas nebuvo tikras, taip pat ir pats Peteris Higsas, kad jo vardu pavadintoji dalelė tikrai bus rasta. Tačiau jeigu Higso bozonas vis dėlto teoriškai buvo išpranašautas, tai tamsios energijos ir tamsios medžiagos aptikimas buvo nepaprasta naujiena. Niekas apie tai nė neįtarė.
ML Kaip čia fizikai teoretikai šitaip apsileido?
J. Žmuidzinas. Gerai, kad jūs tą sakot, o ne aš. (Juokiasi).
Tamsiosios medžiagos ir tamsiosios energijos keistenybės
J. Žmuidzinas. Vis dėlto turime pripažinti, kad fizikai teoretikai labai daug padarė sukurdami vadinamąjį Standartinį fizikos modelį. Tas modelis labai sėkmingas, bet jis ne viską aprašo. Neaprašo tamsiosios energijos, niekas nežino, kaip ta tamsioji energija į visumą sujungia visą kitą fiziką, kurią mes suprantame. Tą patį galime pasakyti apie tamsiąją medžiagą. Tai du skirtingi dalykai, tamsi medžiaga sukuria gravitacinį lauką. Jeigu tamsios medžiagos nebūtų, tai ir mūsų nebūtų.
ML Tai gravitonai vis dėlto egzistuoja?
J. Žmuidzinas. Prie gravitonų dar grįšime, o prieš tai dar yra kas pasakyti apie tamsiąją medžiagą. Kodėl ji reikalinga? Po Didžiojo Sprogimo medžiagos tankumas buvo beveik vienodas visoje Visatoje. Ką stebime dabar?
ML Medžiagos sankaupas žvaigždžių, galaktikų pavidalu.
J. Žmuidzinas. Teisingai, vienoje Visatos dalyje egzistuoja žvaigždės, o kitoje beveik tuščia. Šitaip galėjo nutikti tik dėl gravitacijos. O dominuoja tamsioji medžiaga, kurios Visatoje daug daugiau negu paprastos medžiagos, iš kurios planetos ir mes patys „pagaminti“. Be tamsios medžiagos nepakaktų gravitacijos, kad susidarytų žvaigždės ir žvaigždynai.
ML Tai kas yra ta tamsioji medžiaga? Ji nespinduliuoja, išeitų, kad įprastais astrofizikams būdais jos ir užfiksuoti neįmanoma? Kas tai per materijos forma?
J. Žmuidzinas. Tamsioji medžiaga nespinduliuoja, bet turi gravitacijos lauką.
ML. Vadinasi, turi masę? Antraip nebūtų materijos forma.
J. Žmuidzinas. Tamsioji medžiaga masę turi, o su tamsiąja energija yra kiek kitaip. Tamsioji energija ir yra priežastis, dėl kurios Visata plečiasi vis didesniu greičiu. Tai tarsi tamsiajai medžiagai priešingas veikimas. Tamsioji medžiaga bando pritraukti visa, kas pasiduoda gravitacijai, o tamsioji energija bando atstumti.
ML Ar galima kalbėti apie tam tikrą pusiausvyrą Visatoje? Norėjau pasakyti – harmoniją, bet šiai sąvokai labiau tinka estetinis pradas, tad šiuo atveju gal ne visai dera.
J. Žmuidzinas. Pasakyčiau, kad vyksta kova. Iš pradžių laimėjo tamsioji medžiaga, o dabar viršų ima tamsioji energija.
ML Kuo baigsis?
J. Žmuidzinas. Baigsis niekuo. Labai liūdna.
ML. Visata plėsis, bet ateis metas vėl trauktis?
J. Žmuidzinas. Kiek mes dabar suprantame, traukimosi nebus. Visata visą laiką plėsis, baigsis tuo, kad žvaigždės išdegs ir jų neliks. Nieko neliks, bus labai liūdna.
Šia liūdna gaida tenka baigti pirmąją pokalbio su Jonu Žmuidzinu dalį, nes nežiūrint šių eilučių autoriaus priešinimosi, profesorių teko atiduoti (laimei, laikinai) į televizininkų ir diplomatų rankas. Visiems įdomu žinoti, kas naujo vyksta raudonojoje planetoje, kurią vagoja marsaeigio „Curiosity“ ratai, o Lietuvos diplomatijos istorijai juk reikšmingas profesoriaus senelio dr. Jono Žmuidzino indėlis. Tikėsimės, kad antroje pašnekesio su prof. Jonu Žmuidzinu dalyje nuskambės ir optimistiškesnių gaidų.
Bus daugiau
Kalbėjosi Gediminas Zemlickas
Gedimino Zemlicko nuotraukos
* Prof. Jono Žmuidzino klausinėtojui pavyko aptikti, kad jo senelis dr. Jonas Žmuidzinas nuo 1920 m. rašė į tokius leidinius kaip Lietuva, Rytas, Lietuvos aidas, Gaisai ir kitus. 1929 m. išleido apsakymų rinkinį „Ryto kraujas“, 1931 m. poemą „Pajūrio himnas“. Taip pat yra parašęs mokslinį veikalą prancūzų kalba „Commonwealth polono-lithuanien ou l‘Union de Lublin (1569)“, už kurį Paryžiaus universitetas Jonui Žmuidzinui suteikė teisės daktaro laipsnį. 1978 m. minėtas veikalas išleistas leidykloje „Morton Editeur“ Paryžiuje. 1972 m.
dr. J. Žmuidzinas į prancūzų kalbą išvertė 1529 m. „Lietuvos statutą“. Buvo Lietuvių rašytojų draugijos narys. – G. Z. past.