Vacys Reimeris
Atradimų būna įvairių. Atrandami žemės turtai, atrandamos naujos galaktikos. Šis renginys* skirtas prisiminti įdomų žmogų, asmenybę Vladislovą Blinstrubą (1939–2005) – irgi atradimas.Tos pažinties, to atradimo džiaugsmo nebūčiau patyręs be literatūros kritiko Alfredo Guščiaus pagalbos, – jis apie Vladislovą Blinstrubą parašė subtilią monografinę studiją „Kartu, bet – vienas“ („Homo liber“, 2012). Autorius „Pabaigos žodyje“ rašo: „Gal ir ši knyga padės bent kiek pasipriešinti visagaliui laikui – pažinojusieji Vladislovą Blinstrubą prisimins jo spektak-lius, filmus, knygas, nepažinojusieji įsivaizduos jo įvairiapusį talentą, jo asmenybės savitumą…“ Taip – studijos turinys, jos dinamiška kompozicija, sauso akademiškumo išvengiantis stilius ir kalba leido man, nepažinojusiam to menininko, pakankamai ryškiai įsivaizduoti jo talentą, asmenybę ir charakterį. „V. Blinstrubas buvo vienas talentingiausių 7 ir 8 dešimtmečių Lietuvos saviveiklinio teatrinio meno bei trumpo metražo vaidybinio kino kūrėjų, pelnęs pačius aukščiausius apdovanojimus respublikiniuose ir tarptautiniuose festivaliuose“, – rašoma knygos metrikoje.
Autorius daug dėmesio skiria šio menininko daugiašakio talento ištakoms, jo nerimastingai dvasiai suvokti, meninei pasaulėžiūrai, kūrinių tematikai bei stiliaus ryšiui su briaunuotu šio žemaičio iš Telšių charakteriu, gyvenimo būdui apibūdinti. Alfredas Guščius, literatūrologas, (taip pat neblogai eiliuojantis), drauge su Vladislovo Blinstrubo išsamiu gyvenimo pavaizdavimu, atsiskleidžia prieš mūsų akis ir pats. Jis prisipažįsta, kad gilindamasis į šią sudėtingą asmenybę ir pats lyg naujai atrado save. O tam atradimui prireikė keliolikos pažinties ir bendravimo metų; manau, kad V. Blinstrubo kūrybinės evoliucijos ir biografinių žinių išdėstymo struktūrai veiksmingai pasitarnavo ne tik 13-os metų autoriaus pažintis su kūrėju, bet ir knygos autoriaus pokalbiai su rašytoju dramaturgu Jokūbu Skliutausku, režisiere, pjesių autore Regina Mikalauskaite, jo buvusiu aktoriumi Vaidevučiu Tautavičiumi, scenografe Aniceta Šimkute-Krajiniene, rašytoju Laimonu Iniu, liudijančiais dar iš Skuodo laikų, ir Valentinu Algirdu Kaliūnu, dainininku Dainieliumi Sadausku, kultūros vadybininku Irenijumi Šmidtu iš Vilniaus sceninio darbo laikotarpio. Labai svarūs „pomirtiniai štrichai“ (kai buvo minimas V. Blinstrubo 70-etis), papasakoti Vladislovo studijų draugo Konservatorijoje, paskui tapusio gyvenimo bičiuliu, Regimanto Adomaičio, pirmuosius žingsnius į sceną žengusio Vilniaus Statybininkų kultūros rūmuose aktoriaus Vlado Bagdono, kino kritiko Skirmanto Valiulio bei kitų Blinstrubą ir jo kūrybą pažinojusiųjų…
Vladislovo Blinstrubo duktė Johana
Alfredas Guščius, gana ramios, nors ir imlios sielos žmogus, susitiko pagal prigimtį antipodiško pobūdžio žmogų, žmogų-vulkaną, ne kokį ten užgesusį, o pulsuojantį lava ir pelenais, žmogų, nepakantų neteisybei, trokštantį ir nuolat ieškantį gėrio, žmogų estetą, grožio apologetą, žmogų, neatskiriamai susijusį su gamta; koks įdomus Blinstrubo prisiminimuose tas kilnus upėtakio fenomenas, įtraukęs į meškeriojimo aistrą ir Eduardą Mieželaitį, ir Leonardą Gutauską, ir Vladą Dautartą ir dar daugelį rašytojų! O dar jei pakartosime monografijos autoriaus žodžius, V. Blinstrubo asmenybė jam ne kartą atrodė panaši tai į Kristų, tai į Marksą. Įdomus ir labai vaizdingas sugretinimas, vykusiai iliustruojantis monografuojamos asmenybės „diapazoną“, gal irgi padedantį atskleisti pagrindinę, greta visų kitų, aplinkybę, kodėl V. Blinstrubas ėjo „kartu (t. y. su visais), bet – vienas“?
Skyriuje „Draugystės lakmusas“ autorius svarsto apie skirtingų charakterių, pažiūrų, gyvenimo būdų žmones, suvestus likimo. „Esu gimęs Svarstyklių ženkle, Vladislovas – Skorpionas. Ar sutarsime, ar suprasime vienas antrą? Jaučiu, kad prasidėjo nauji moraliniai išbandymai, ateis ir egzaminų laikas… Kokią poziciją tokiose situacijose (poleminėse – V. R.) turiu užimti aš – kritikas? Dar nuoširdesnę, atidesnę, vadinasi, ir principingesnę. Tokiais atvejais man vėl maga pasiremti A. Mickevičiaus ir Jano Čečioto draugystės, nuoširdumo ir principingumo sampratomis… (Autorius pacituoja kelias ištraukas iš Algio Kalėdos knygos „Adomas Mickevičius. Laiškai. Esė. Proza“, – Vilnius, 1998. – V. R.). Rašau apie bičiulį, menininką, prieštaringą asmenybę. Kada ir kaip aš galiu ją objektyviai suvokti? A priori pritardamas jo kūrybiniams ieškojimams, be išlygų priimdamas jo gyvenimo būdą, pažiūras? Ne – manau, ne to iš manęs tikisi ir Vladislovas“. (Knyga buvo sumanyta ir pradėta rašyti dar esant gyvam V. Blinstrubui, užbaigta praėjus šešeriems metams po jo mirties – V. R.).
Būdamas literatūros kritikas, A. Guščius, suprantama, studijoje plačiau analizuoja poetinį Vladislovo Blinstrubo palikimą (10 knygų). Tas palikimas išties patraukia dėmesį. Prie jo buvo pridėjęs ranką (redaguodamas knygas, rašydamas įvadinius straipsnius) poetas, žurnalo „Pergalė“ vyriausiasis redaktorius Juozas Macevičius. Monografijoje įdėti ir jo, ir jo žmonos, nacionalinės premijos laureatės Ramutės Skučaitės palankūs atsiliepimai apie V. Blinstrubo poetinius ieškojimus. Kritikas profesionaliai nagrinėja poeto rinkinius žanro, temos, stiliaus aspektais. Įdomu tai, kad autorius savo profesionalią poezijos analizę papildo ir skaitytojų, jo talento gerbėjų, aktoriaus Regimanto Adomaičio, profesoriaus, gydytojo Viktoro Vasilionkaičio, mokytojos Dalės Sviderskienės, žurnalisto Vaclovo Paulausko, jo knygų dailininkės Aldonos Meištienės, dainininkės Aldonos Stasilevičiūtės savitomis mintimis.
Aiškindamas V. Blinstrubo į senatvę stiprėjantį pesimizmą, mirties nuojautą, gyvenimo prasmės fenomeną, autorius pasiremia Oskaro Vaildo pažiūrų evoliucijos lūžiu nuo įtūžusio skeptiko, nihilisto iki tikėjimo Kristaus meile bei poeto-mistiko Oskaro Milašiaus skirstymo į gamtinius ir dvasinius poetus dualizmu… Tai gerokai pasodrina, pareikšmina monografijos herojaus kūrybinės veiklos ir asmenybės spalvas ir atspalvius, raiškiau eksponuoja visą pateikiamą medžiagą bendražmogiškame kontekste.
Esama pakankamai daug įvairių gyvenimo aprašymų, memuarų, monografijų, studijų, gėrimės jų autorių gyvenimo ar kūrybos eigos patraukliai pateikiamu atpasakojimu ar kartais priekaištaujame dėl gal per didelio subjektyvumo, nutolimo nuo gyvenimo faktų autentikos, dar dėl ko nors. Alfredo Guščiaus monografinė studija „Kartu, bet – vienas“ – manau, tinkamas pavyzdys, koks turi būti tokio literatūrologinio žanro tyrimo rezultatas, kuriuo gali pasidžiaugti ne tik patys „literatūrinio cecho darbininkai“, bet ir eiliniai skaitytojai, ir nagrinėjamo subjekto artimieji.
Baigiant norisi pakartoti mintį apie atradimus. Ne tik tie, sprendžiu pagal save, bet, manau, ir tie, kas vienaip ar kitaip asmeniškai pažinojo Vladislovą Blinstrubą, Alfredo Guščiaus knygos dėka patiria malonų dvasinio atradimo džiaugsmą. Prieš mus įspūdingais dydžiais ir patraukliu turinio spalvingumu atsiskleidžia ir monografijos subjekto Vladislovo Blinstrubo gyvenimo ir kūrybos panorama, ir paties monografijos autoriaus autobiografijos bruožai. Mano jaunesniajam kolegai Alfredui norisi širdingai padėkoti ir palinkėti kuo geriausios sėkmės įgyvendinant kitus kūrybinius užmojus.
* Knyga „Kartu, bet – vienas“ buvo pristatyta Vilniaus Adomo Mickevičiaus bibliotekoje 2012 m. lapkričio 27 d. Už šią knygą apie Lietuvos Nepriklausomųjų rašytojų sąjungos narį, teatro, kino režisierių, aktorių, pedagogą Vladislovą Blinstrubą A. Guščiui 2012 m. birželio 1 d. buvo suteiktas kunigo Antano Miluko (1871–1943) atminimo literatūrinės premijos laureato vardas. Premijos steigėja –
Lietuvos Nepriklausomųjų rašytojų sąjunga ir kunigo A. Miluko literatūrinių premijų fondas.
Gedimino Zemlicko nuotraukos