Jeronimas Laucius
Šįkart man kilo mintis parašyti traktatą apie ją pačią – tai yra apie mintį. O tau, mielas skaitytojau, atėjo mintis, kad vertėtų tai perskaityti.Taigi, viso labo – tik dvi mintys. Po vieną kiekvienam. O kiek minčių kyla ir pralekia mūsų galvoje? Žmogaus psichikos tyrėjai paskaičiavo, kad per dieną jų antplūdis yra maždaug 40 tūkstančių. Tai juk ištisa armija! Armija, kuri gali ir pulti, ir saugoti. Ji gali atnešti kelionėje rastus ir surinktus turtus, gali ir išgrobti tai, kas žmogaus per ilgus metus buvo sukaupta po kruopelytę.
Tos klajūnės gali atskleisti didžiausias sielos ir visatos paslaptis, gali ir paklaidinti kiekviename žingsnyje, nuvesti į gyvenimo tamsybes ir ten palikti visus, išskyrus įsimylėjusius gyvenimą ir… mintis, nes jos niekieno nevaldomos – tik to paties žmogaus norų.
Vienos mintys blyksteli ir užgęsta nepalikdamos jokio pėdsako. Kitos – slypėdamos rusena, kol vieną dieną nušvinta ryškia vaisingumo liepsna, lyg į šventę kviesdamos ir savo drauges. To nušvitimo laukimas – taip pat dar viena mintis iš to begalinio minčių srauto. Bet kokia mintis – verta likimo vardo!
Vaisingos mintys lyg sėklos, patekusios į dirvą, bręsta, auga ir savo vaisiais, tarsi biblijinės žuvys, gali pasotinti didžiulę minią. Ir ne tik – visą žmoniją.
Minčių horizontai – bekraščiai, minčių jūra – beribė. Ir tik nuo paties žmogaus priklauso, ar jis pasiryš plaukti į tolimus uostus, ar šoks į gaivinančias bangas, ar liks tūpčioti ant akmenuoto kranto, laikydamasis saugaus atstumo, kad bangų purslai nepatektų ant veido, nesugadintų šukuosenos ar nenuplautų pudros.
Mintys – didelės ir mažos – skuba pas visus. Jos skirtos visiems ir nepripažįsta jokių titulų, jokio kilmingumo ženklų. O tai, kad vieni žmonės visą gyvenimą tenkinasi skurdžiomis, smulkmeniškomis mintimis, nėra minčių nelygybės ar neteisingumo priežastis, tai tėra pačių žmonių pasirinkimo, jų vidinio nusiteikimo būti mažyčiais, tūnoti ramesniame ariergardo užutekyje pasekmė.
Minčių pasirinkimas yra laisvas! Kokias mintis priimsime į savo gyvenimą, į savo sąmonę, priklauso nuo kiekvieno mūsų valios. Savaime suprantama, jei tik tokia mintis, kad viskas yra mūsų valioje, atėjo į galvą. Jei ne – tai priimame visas: šiukšlinas, purvinas, piktas, kvailas. O kad jas galime rūšiuoti, atskirti, abstrahuoti – tokia mintis neatėjo į galvą, arba liko nepastebėta tarp tūkstančio kitų, kurios aplanko mus kas dieną.
O gal nuo vaikystės, jaunystės, nuo vakar esame įsitikinę, kad nuo mūsų niekas nepriklauso, kad visos mūsų mintys ir yra tikrosios mūsų, mūsų gyvenimo valdovės, o mes – jų tarnai?
Įsitikinimas – tai mintis, kuria esame patikėję. Ji iš tiesų tampa mūsų valdove, tačiau ją galime pasirinkti patys, vadinasi, mes patys esame savo įsitikinimų, minčių valdovai. O ne atvirkščiai!
Kuo būti – įsitikinimų karaliais ar vergais, tepriklauso nuo mūsų, nuo mūsų pačių pasirinktų įsitikinimų. Kokia laisvė! Koks didelis pasirinkimų diapazonas!
Tai kodėl tiek daug vergaujančių ne savo mintims, nors vergauti sielos gelmėje niekas netrokšta? Bodisi ar net bjaurisi.
Tie, save pažeminę, save nusiskriaudę – tai žmonės savanoriškai atsisakę rūšiuoti, atsisijoti plūstančias į galvą mintis ir tai patikėję kitiems gudragalviams.
Tie gudragalviai – tai stereotipų kūrėjai, tai vedžiotojai už nosies. Šitai jie daro, kaip ir dera gudragalviams – nematomai, nepastebimai, įsiteikdami, kad tiems vedžiojamiesiems nebereikės nei patiems mąstyti, spręsti, nei rinktis kelius, ieškoti jų.
Žmogui įgimtas noras, kad kažkas kažką už jį padarytų. Stereotipai tai puikiausiai atlieka. Jie dirba.
Gera mintis! – kas rytą pasičiupinėti už nosies. Ar į ją neįsikibusi kažkieno šalta ranka?
Aš noriu, kad mano nosis priklausytų tik man. O tu?
Kita mintis patyliukais šnibžda, kad kartais geriau jau būti vedžiojamam kito, jei pats esi pasimetęs tarp to plūstančių minčių spiečiaus ir taip užsiėmęs jų beveiksmiu stebėjimu, kad tomis veiksmingomis, valdančiomis tų minčių orkestro dirigentėmis tampa visai atsitiktinės mintys.
Kartais jos nelemtai susigrupuoja ir užpuola žmogų juodu liūdesio debesiu, daužo ateities baimės kamuoliu ar žeidžia sielos nerimo strėlėmis. Tos negatyvumu užnuodytos mintys sukelia tokią sumaištį žmogaus galvoje ir sieloje, kad jį nevalingai apima gilus liūdesys, kuris neslopinamas ilgainiui pereina į depresiją.
Depresija – tai liūdesys ne į naudą. O jei ne į naudą – tai į žalą, skausmą, minčių ir sielos ligą, kuri tegali būti išgydyta sveikomis mintimis, negatyvumo priešingybe – pozityvumu.
Pozityvumas – tai minčių sveikata. Neturėti pozityvumo, nematyti jo savyje ir realiame gyvenime, – vadinasi, neturėti ir sveikatos. Juk kai serga mintys, tai serga ir kūnas, ir siela.
Pozityvumo nei pirkti, nei skolintis nereikia. Jo kiek tik nori gali pasisemti iš tos begalinės minčių jūros. Jei tik neužplauksi ant stereotipų seklumos ar neišvairuosi klastingo savojo Bermudų trikampio link, kurio gelmės prasiveria ir paskandina dėl mokslininkų taip ir neišaiškintų priežasčių.
Vis tik, kodėl mums pozityvumo jūros saulėti krantai yra sunkiai pasiekiami? Kodėl prie jų mūsų vis mažiau, nei prie tų niūrių negatyvumo jūros krantų? Kodėl?
Negatyvumas niūriai, atstumiančiai atrodo tik žvelgiant iš pozityvumo pusės. Jis daugelį sužavi tuo, kad neprašo jokios veiklos: pritark kritikuojantiems visada ir piktinkis su kitais, liejančiais savo pyktį, liūdėk dėl ne taip, kaip reikia, surėdyto pasaulio ir lik sau dykas – juk tu pats dėl viso to niekuo dėtas.
Pozityvumas – tai veiksmingos mintys. Tai mintys ir veikla. Neveikla – tas patogiai snaudžiantis neveiklumas – ir yra priežastis, dėl ko negatyvumas lieka populiaresnis ne tik televiziniuose serialuose, bet priimtinesnis ir gyvenime.
Pozityvumas – tai tikslas, kurį reikia pasiekti. Ar verta vargti? Juk ir tų pozityviųjų vertybės visai kitokios – ten ir pats negatyvumo karalius menkesnis už eilinį pozityvumo pėstininką. Daugelis dėl to lieka negatyvumo princais, princesėmis, karalaičiais ir karalaitėmis.
Telieka. Panorės – suras ištiestą pozityvumo ranką.
O šauniausiai saulėtame pozityvumo krante įsikūrę šio pasaulio laimingieji – kūrėjai. Jie, kaip tikri šeimininkai, iškėlę galvas gaudo tas švysčiojančias kūrybos kometas – mintis, vieni su kitais jomis dalijasi ir jaučiasi lyg būtų apdovanoti viso pasaulio turtais. Tie turtai ir priklauso tik jiems.
Jais pozityvieji džiugiai su visais pasidalytų, tačiau tie lobiai tiems kitiems nereikalingi, todėl jais ir dalijasi tik tarpusavyje.
Kodėl? Kodėl savanoriškai atsisakę tų dvasinių turtų daugelis lieka pozityvumo skurdžiais, kai aplink – ranka pasiekiami neišsenkami jo lobiai?
Sako, kas tą, logiškai mąstant – paprastą, o praktiškai – neišsprendžiamą mintį įmins, tam bus paskirta Nobelio premija.