Arnoldas Piročkinas
Vargu ar kam šiandien žinomo I–II a. romėnų gramatiko Mauro ar Mauraus (jo vardo nepavyko rasti prieinamose Vilniaus bibliotekų enciklopedijose) sentenciją Habent sua fata libelli (knygos turi savo likimus) kartoja dažnas autorius, rašantis apie sudėtingą knygos kelią amžių būvyje. Šį perfrazuotą posakį galima pritaikyti taip pat ir ne vienai bibliotekai ar tuo labiau knygų savininkams. Iš tikrųjų visi žmogaus kūriniai turi savo likimus, kartais net šiurpius. Įdomiai papasakoti, jie gali patraukti mūsų dėmesį. Įžymiausias mūsų dienų lietuvių knygotyrininkas Domas Kaunas 2012 metų pabaigoje pateikė veikalą, kuriame gražiai sujungė lietuviškos knygos, pirmosios lituanistinės bibliotekos ir su ja susijusių žmonių likimų žavią istoriją – Kaunas, Domas. Bibliotheca Georgii comitis de Plater. Jurgio Platerio biblioteka – Lietuvos knygos kultūros ir mokslo paminklas. – Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2012. –296 p.
Iš pradžių knygos liustracija
Vos tik knyga patenka į daugiau ar mažiau patyrusio skaitytojo rankas, kad ir neskaityta, ji tuojau duoda supratimo, ko iš jos galima tikėtis. Mūsų pristatomoji knyga iš karto nuteikia palankiai ir viltingai. Jos autoriui Domui Kaunui, Lietuvos MA tikrajam nariui, Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto profesoriui ir pareigūnui, ji ne pirmasis veikalas. D. Kaunas ilgainiui rado ir išvarė savo knygotyrinės veiklos barą – tapo nepakeičiamu Mažosios Lietuvos lietuviškos spaudos ir jos darbuotojų veiklos specialistu. Tą yra pripažinusios įvairios žymios institucijos, suteikdamos jam net keturias premijas: Lietuvos mokslo (1994), M. Lietuvos fondo (Kanada) Dr. Vydūno (1995), literatūrinę Ievos Simonaitytės (1997) ir Martyno Mažvydo (1998). Atsidėjimas M. Lietuvos spaudai ir jos veikėjams rodo D. Kauno įžvalgumą. Juk reikia turėti galvoje, kad Rytų Prūsijoje 1547–1861 m., kur gyveno 5–6 kartus mažiau lietuvių negu D. Lietuvoje, išėjo 614 lietuviškų knygų, tuo tarpu pastarojoje – 641 knyga. O veikiant Rusijoje lietuviškos spaudos lotyniškomis raidėmis draudimo įstatymui, 1964–1904 m. (nuo 1872 m. imta drausti įvežti lietuviškus leidinius ir gotiškomis raidėmis) M. Lietuva tapo pagrindine spaudos tiekėja D. Lietuvai. Čia neįkainojamą pagalbą suteikė, nepaisant kelis amžius tvėrusių religinių, kultūrinių ir ekonominių skirtumų bei lietuvių tautą engusių abiejų imperijų daromų kliūčių, šio krašto lietuviai, kurie, būdami Vokietijos piliečiai, jautė savo tautinį bendrumą ir vieningumą su Rusijos lietuviais. Tuo tarpu iki D. Kauno palyginti ne per daugiausia buvo skiriama dėmesio M. Lietuvos indėliui į XIX a. lietuvių tautinio judėjimo sukeltą spaudos išaugimą. Taigi jau knygos viršelyje esanti autoriaus pavardė laiduoja, kad veikalas vertas didžiausio dėmesio.
Tęsiant naujos mokslinės knygos „peržiūras“, labai svarbu žvilgterėti į panaudotos literatūros sąrašą. Solidžios studijos visada jį turi. D. Kauno pristatomos knygos skyriuje „Šaltiniai ir tyrinėjimai“ nurodoma 219 panaudotų vienetų. Iš jų 69 nepublikuoti šaltiniai (daugiausia archyviniai dokumentai), 176 – publikuoti ir 34 tyrinėjimai, t. y. studijos (knygos, straipsniai…). Medžiagos paieškos vyko 14 Lietuvos bibliotekų, muziejų ir archyvų. Pasinaudota taip pat dar keliais privačių asmenų dokumentų ir knygų rinkiniais. Vertingą jų rinkinį turi sukaupęs pats autorius. Literatūra daugiausia lietuvių ir lenkų kalbomis, vienas kitas šaltinis lotynų, rusų, vokiečių ir latvių kalbomis. Knygos gale aštuoni dokumentai publikuoti skyriuje „Priedai“ originalų kalbomis su vertimais į lietuvių kalbą. Šios publikacijos pasidaro prieinamos kitiems tyrėjams ir klausimu besidomintiems žmonėms.
Gilintis į knygą taip pat nuteikia jos poligrafinė išvaizda (dailininkė Vida Kuraitė): solidus formatas, tinkamas popierius, gausybė iliustracijų.
aliejus)
Ankstesnių tyrėjų darbų įvertinimas
Atlikę, geologų terminu tariant, knygos rekognoskuotę – išankstinę objekto apžiūrą, galime imtis ją nuodugniai skaityti. Kaip įprasta visoms monografijoms, ir D. Kauno knyga prasideda „Pratarme“, po kurios eina skyrius „Tyrimai, jų dalyviai, tyrimų tradicija ir metmenys“. Didžioji jo dalis skirta literatūros apie lituanistinės bibliotekos kūrėją Jurgį Platerį apžvalgai ir įvertinimui. Čia kaip vertingas ypač iškeliamas pirmasis jam skirtas rašinys, išspausdintas 1836 m., pora mėnesių po J. Platerio mirties, Vilniuje tris kartus per savaitę rusiškai ir lenkiškai leidžiamame laikraštyje „Litovskij vestnik–Kurier Litewski“. Dėl šio straipsnio autorystės būta visą laiką tam tikrų abejonių. D. Kaunas, pritaręs bibliografo Vaclovo Biržiškos nuomonei ir papildęs įtikinamais samprotavimais, šį straipsnį priskiria Simonui Stanevičiui, ypač artimam J. Platerio žmogui.
Apžvalgos tąsa derėtų laikyti skyrių „Darbo šaltiniai“, kur apibūdinama turima surinktoji medžiaga. Šaltiniai labai įvairūs. Iš jų ypač verta nurodyti, jog autorius, kaip tikras mokslininkas, nepagailėjo laiko ir jėgų paieškoms senose XIX a. pr. bažnytinėse metrikų knygose. Ne visada paieškos būdavo sėkmingos, bet vis dėlto jos padėjo išspręsti daug datavimo prob-lemų. Pavyzdžiui, pirmtakai tyrėjai neįstengė tiksliai nustatyti J. Platerio gimimo vietos ir datos. Ir D. Kaunui nepasisekė aptikti jo gimimo metrikų pirminio įrašo. Tačiau vis dėlto galiausiai paieškos baigėsi sėkme: ir gimimo datą, ir vietą tiksliai nustatė iš 1828 m. Švėkšnos parapijos klebono vestos siunčiamųjų raštų knygos. Joje buvo įrašas, kad mums rūpimas lituanistas buvo gimęs 1810 m. liepos 3 d. Klaipėdoje (gimdyvei čia tikėtasi kvalifikuotesnės pagalbos!) ir liepos 6 d. Klaipėdos katalikų bažnyčioje pakrikštytas Jurgio Jono Vincento vardais (p. 26). Aptikti kur Klaipėdos katalikų bažnyčios metrikų knygas, gali sakyti, nėra vilties.
Kitų Platerių giminės narių metrikai autoriaus surasti Šiluvos, Joniškio, Rozalimo, Raseinių, Švėkšnos bažnyčių metrikų knygose, kurios dabar laikomos Lietuvos valstybės istorijos archyve. Rūpestingai dokumentų ieškota kituose šio archyvo fonduose, įvairių Lietuvos bibliotekų rankraščių skyriuose ir keliuose muziejuose.
Kaip svetimas liko artimas lietuviams
Laikinai praleidę skyrių „Plateris: asmenvardžio forma ir rašyba“, trumpai aptarkime, kaip skyriuje „Jurgis Plateris: asmenybė, tėviškė, titulas ir turtas“ autorius nubrėžia, kaip labai senos vokiečių kilmės aristokratų šeimos, dabar gerokai aplenkėjusios, atžala ėmė gravituoti engiamos lietuvių tautos link. Šios šeimos istorija kruopščiai vaizduojama nuo J. Platerio senelių Petronelos ir Vilhelmo, kurie 1766 m. iš kunigaikščio Mykolo Kazimiero Oginskio nusipirko nugyventą Švėkšnos dvarą ir tapo Žemaičių Platerių šakos pradininkais. Tačiau naujieji šeimininkai dvare negyveno. Jame įsikūrė Petronelos ir Vilhelmo sūnus Jurgis, kuris buvo vedęs kunigaikštytę Giedraitytę (Giedroyć). Juodu susilaukė net 13 vaikų (užaugo 10), tarp jų ir knygos pagrindinis personažas Jurgis, turėjęs dar penkis brolius: Steponą, Juozapą, Pranciškų, Aleksandrą ir Kazimierą.
Gedminaičių bibliotekos knyga – Liudviko Rėzos redaguoto ketvirtojo Biblijos
leidimo geros būklės egzempliorius, išspausdintas 1824 m. Tilžėje
Švėkšnos dvaro būta labai didelio. Kai 1820 m. rūpestingas tėvas iš anksto jį padalijo sūnums, jam priklausė 33 tūkst. ha žemės ir daugiau kaip 5 tūkst. činšininkų (baudžiauninkų, nėjusių lažo, bet mokėjusių dvarui činšą, arba čyžę, nustatytą piniginį mokestį). Per šias dalybas sūnui Jurgiui teko šalia Švėkšnos esantis Gedminaičių palivarkas, kuris tapo jo didžiulės valdos centru. Kartu su kitomis valdomis (Telšių apskrityje turėjo du kaimus) jis valdė apie 3400 ha žemės.
Reikia pažymėti, kad Platerių šeima labai brangino mokslą: visi šeši Plateriukai baigė universitetus. Suprantama, skyriuje išsamiausiai nubrėžtas Jurgio mokymasis Kražių ir Vilniaus universiteto gimnazijose, studijos Vilniaus universitete, kurį baigė būdamas vos 18 metų. Taigi jo būta išskirtinių gabumų ir turėta gerų sąlygų. Universitete išryškėjo jo polinkis į humanitarinius mokslus. Gal net krypo į kalbotyrą, kuri tuo metu ėmė smarkiai populiarėti dėl sėkmingai plėtojamo lyginamojo kalbų metodo. Formuojantis lyginamajai indoeuropiečių kalbotyrai, mokslininkų dėmesį patraukė lietuvių kalba.
Tad neatsitiktinai J. Plateris susidomėjo ne tik lietuvių kalba, bet stengėsi pramokti dar latvių kalbos. Lietuviškai tikriausiai jo mokėta dar iki universiteto. D. Kaunas svarsto, kur ir kada jis galėjęs išmokti lietuviškai. Jo nuomone, ne Švėkšnoje, nes iš jos išvykęs dar vaikystėje. Greičiausiai Kražiuose iš mokslo draugų. Vis dėlto reikėtų apsistoti prie Švėkšnos: iš jos iškeliavo į Kražius būdamas dešimties metų. Tai gana pakankamas amžius, kad šalia šeimos kalbos smalsus ir gabus berniukas kiek ne kiek išmoktų aplinkoje girdimą antrąją kalbą: juk jį supo tarnai žemaičiai, gal net buvo turėjęs kokią švėkšniškę Ariną Radionovną – auklę ar žindyvę, kaip A. Puškinas. O Kražių gimnazijoje, kur, panaikinus jėzuitų mokyklas, tikriausiai taip pat veikė vadinamoji „metelinga“ (iškreiptas lotyniškas pavadinimas „nota linguae“, kalbos žymė) – kabinti ant krūtinės mokiniui, prakalbusiam lietuviškai, lentelę, vargu ar buvo palankių sąlygų mokytis ujamos kalbos. Čia jos mokytis galėjo kiek paakinti Jurgiuko korepetitorius Simonas Stanevičius, jeigu jis tuo metu jau buvo ryžtingas jos puoselėtojas ir gynėjas. Šis, būdamas pats dūnininkas (viduk-liškis), savo globotinį galėjo kartkartėmis kalbinti tik artima švėkšniškiams šnekta. Sunku įsivaizduoti, kaip būtų galėję J. Platerį mokyti Kražiuose kitų tarmių mokiniai, tikriausiai vengę viešai kalbėti lietuviškai.
Skyrius ganėtinai ryškiai atskleidžia, kaip nelietuviškos kilmės aristokratas universitete ėmė artėti prie lietuvių kalbos ir tautos. Šį procesą neabejotinai skatino 1821–1826 m. universitete studijavęs S. Stanevičius. 1828 m. baigęs universitetą, J. Plateris 1829 m. grįžo į Gedminaičius ir čia atsidėjo plačiai lituanistinei mokslinei veiklai, pradėtai dar Vilniuje. Gedminaičiuose dirbo su šiokiomis tokiomis pertraukomis dėl išvykų į Karaliaučių ir kitas vietas iki 1834 m., taigi apie penkerius metus.
Platūs lituanistinių studijų užmojai
Vilniaus universitete gautas geras humanitarinis pasirengimas leido J. Plateriui reikštis keliose srityse: knygotyroje, istorijoje, šaltiniotyroje, kalbotyroje ir kt. Tačiau mums svarbiausia ne veiklos įvairovė, bet tas faktas, kad jis yra vienas pirmųjų šalia Simono Daukanto XIX a. pr. žmonių, kurie mokslinius darbus pradėjo rašyti lietuviškai. Tuo atžvilgiu jis gerokai pralenkė net M. Lietuvos lietuvių raštijos kūrėjus. Vienas tokių turimų J. Platerio turimų lietuviškų rašinių, išsamiai išnagrinėtų D. Kauno knygoje, yra „Trumpa žinia apei (žemaitiškai!) ta iszdawima lietuwiszkos Biblijos Londone“. Rašyta Vilniuje ir Karaliaučiuje 1826–1831 m. Rašinys apima tik 20 p. rankraštį. Studijėlės objektas – Samuelio Boguslavo Chilinskio (gyveno 1634–1668) Biblijos vertimo į lietuvių kalbą tyrimas. Biblija nebuvo išleista. Studijuojant J. Plateriui, universiteto biblioteka gavo vieną pradėto spaudinio fragmentą. Tad jam pasidarė prieinama medžiaga sumanytam tyrimui.
sua fata libelli (knygos turi savo likimus) kartoja dažnas autorius, rašantis apie sudėtingą knygos kelią amžių būvyje. Šį perfrazuotą
posakį galima pritaikyti taip pat ir ne vienai bibliotekai ar tuo labiau knygų savininkams. Iš tikrųjų visi žmogaus kūriniai turi savo likimus, kartais net šiurpius. Įdomiai papasakoti, jie gali patraukti mūsų dėmesį. Įžymiausias mūsų dienų lietuvių knygotyrininkas Domas Kaunas 2012 metų pabaigoje pateikė veikalą, kuriame gražiai sujungė lietuviškos knygos, pirmosios lituanistinės bibliotekos ir su ja susijusių žmonių likimų žavią istoriją – Kaunas, Domas. Bibliotheca Georgii comitis de Plater. Jurgio
Platerio biblioteka – Lietuvos knygos kultūros ir mokslo paminklas. –
Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2012. –296 p.
D. Kaunas šį J. Platerio rašinį laiko knygotyros darbu. Tačiau atskiros rašinyje pasakytos pastabos, jog pagailestaująs, kad nemoka hebrajų kalbos ir todėl negalįs imtis lyginamosios teksto analizės, rodo jaunąjį mokslininką turėjus platesnių interesų.
Plėtoti mokslinį darbą lietuvių kalba tuo metu nebuvo sąlygų, todėl kiti J. Platerio rašiniai turėjo būti rašomi lenkiškai. Čia visų pirma derėtų paminėti jo pradėtą lietuvių kalbos gramatiką, kurios rankraštis, deja, neišliko – ne vieno to meto ketinusio jas ir žodynus rašyti entuziasto nelaimė. Iš likusių užuominų žinoma, kad jos buvo parašęs iki skaitvardžio. Ji apėmusi gramatikos (gal tai morfologijos?), etimologijos ir akcentologijos dalykas. Esama duomenų, kad jai panaudota ir latvių kalbos faktų. D. Kaunas šiai gramatikai yra skyręs nemaža vietos (p. 85–88).
Ypač plačiai knygoje nagrinėjamas lenkiškai rašytas rankraštis „Materiały do historyi literatury języka litewskiego“, kurio pavadinimą autorius siūlo versti „Leidinių lietuvių kalba istorijos medžiaga“, o patogumo dėlei trumpai vadinti tiesiog „Medžiaga“ (p. 74, 76).
D. Kaunas atkreipia skaitytojų dėmesį į vieną J. Platerio rankraščio ištrauką, kuri rodanti, kad „Taip galėjo rašyti tik lietuvių patriotas arba labai artimas lietuvių tautos bičiulis“. Toji ištrauka – tai neigiamas J. Platerio atsiliepimas apie Teodoro Lepnerio knygą „Prūsų lietuvis“: „Lietuvių tautos būdo ir papročių aprašymuose dvelkia neapykanta ir panieka tai liaudžiai. Nors autorius toje liaudyje ir gyvena, moka jos kalbą ir pažįsta papročius, nors yra evangelikų liuteronų tikėjimo kunigas, bet savo plunksną mirko kryžiuočių tulžyje, atspindėdamas vokišką egoizmą“ (p. 84). D. Kaunas šį perdėtai griežtą T. Lepnerio apibūdinimą sieja su J. Platerio požiūriu į lietuvių tautos būklę baudžiavinėje Lietuvoje.
Bus daugiau