Pats laikas sugrįžti prie Juozapo Varševičiaus asmenybės

Per septynis laikraščio „Mokslo Lietuva“ numerius spausdinome interviu ciklą „Orchidėjų medžiotojas iš Lietuvos“ su mokslo istoriku, Niujorko politechnikos universiteto profesoriumi Romualdu Šviedriu (pirmasis išspausdintas 2008 m. balandžio 17 d. Nr. 8 (386), septintasis – 2009 m. sausio 29 d. Nr. 2 (402)). Tai pašnekesiai apie išties įspūdingos mokslinės veiklos ir likimo asmenybę Juozapą VARŠEVIČIŲ (Joseph Ritter von Rawicz Warszewicz, 1812 09 08–1866 12 29). Jo vardą ir pavardę galima aptikti užrašytą įvairiai, nevengė to daryti ir pats Juozapas Varševičius, gyvendamas įvairiakalbėje ir įvairiakultūrėje aplinkoje tiek Europoje, tiek ir savo kelionių į Centrinės ir Pietų Amerikos šalis metu.Per prabėgusius kone ketverius metus visų pirma Romualdui Šviedriui susikaupė naujų žinių apie J. Varševičiaus asmenybę ir jo mokslinę veiklą, taip pat kai kuriuos jo bendraminčius. Kartais net viena kita, atrodytų, smulkmena tarsi nauja šviesa nutvieskia mums rūpimą asmenybę, priverčia daug ką kitaip permąstyti ir įvertinti. Įdomiausia, kad priverčia susimąstyti ir apie mus pačius.

Ką svarbiausia ir tiesiog būtina apie šią asmenybę pasakyti prieš tęsiant lyg ir taip jau pakankamai išsamų J. Varševičiaus asmenybės pristatymą? Kai kuriuos svarbiausius biografijos faktus priminsime, nes būtų per drąsu manyti, kad visi dabartiniai „Mokslo Lietuvos“ skaitytojai bus skaitę ir minėtąjį publikacijų ciklą. Ne pati didžiausia nelaimė, nes tiems, kuriems mokslo istorija ir mūsų tėvynainių nuveikti darbai ir jų likimai rūpi, visagalis internetas padės tas publikacijas susirasti.

Juozapas Varševičius gimė neturtingų bajorų šeimoje Vilniuje per napoleonmetį, 1812 metais. Patys šie gimimo metai, kaip toliau pamatysime, tarsi savotiška lemtimi pažymėjo tolesnį jo likimą. Bet prieš tai atkreipsime dėmesį į jo kilmę, kuri XIX a. dar vaidino svarbų vaidmenį. Niekur nerandame patikimų įrodymų, kad būtų kilęs bent jau iš bajorų. Bajorystę, net riterystę, liudija tik emigracijoje J. Varševičiaus prie pavardės naudoti gan įspūdingi aukštą giminės, taigi ir jos atstovo, padėtį nurodantys įrašai kaip antai Ritter von Rawicz. Tačiau kas J. Varševičiui ar jo kuriam nors protėviui bajorystę ar kitus titulus suteikė nėra aišku.

Manome, kad 1828 m. rudenį buvo pradėjęs studijas Vilniaus universitete, bet jo mokslai tęsėsi tik metus. Įsidarbino universiteto botanikos sode, augalų pasaulyje jautėsi laimingas. 1831 m. devyniolikmetis J. Varševičius dalyvavo sukilime prieš carinę Rusiją, generolo Antano Gelgaudo (Gedgaudo) vadovaujamame pulke kovėsi Panerių kalvose, įgijo karininko laipsnį. Sukilimui pralaimėjus atsidūrė Prūsijoje, vėliau Berlyne. Iš ten prasidėjo jo didžiosios kelionės į Naująjį pasaulį – Centrinės ir Pietų Amerikos šalis. Pagarsėjo kaip žymus keliautojas, botanikas, augalų ir gyvūnų kolekcijų sudarytojas, retų ir egzotiškų augalų atradėjas. Būtų keista, jeigu J. Varševičiaus veikla nesusidomėtų ornitologai ir šios tyrinėjimo srities entuziastai, nes keliaudamas užsakovams iš Amerikos į Senąjį Žemyną jis siuntė retus ir egzotiškus paukščius, veikiausiai ir kitus ne mažiau egzotiškus gyvius. Juk neveltui Aleksandras fon Humboltas savo parašytame rekomendaciniame laiške mūsų kraštietį įvardijo ir kaip žymų zoologą. Botanikų aplinkoje, ko gero, geriausiai žinomas kaip vienas labiausiai pasaulyje pagarsėjusių orchidėjų rinkėjų. Aptiko apie 300 naujų orchidėjų rūšių, ir pagal šį rodiklį užima garbingą ketvirtą vietą tarp pasaulio orchidėjų sėkmingiausių „medžiotojų“.

Deja, sukilėlio lemtis neleido jam sugrįžti į tėvynę, kuri jį apdovanojo išties neeiliniais gabumais, didžiuliu gamtos pažinimo alkiu, mokslininko nuovoka ir žingeidumu, ištikimybe pasirinktajam mokslinio pažinimo keliui, o kiti kraštai padėjo jam savo gabumus atskleisti. Ar pilna jėga pavyko atskleisti ir realizuoti savyje glūdinčias galias – tai jau kitas klausimas, į kurį atsakymą dar reiktų išdiskutuoti. Neatsakytų klausimų šio mūsų tėvynainio, vilniečio biografijoje daugybė, bet labai svarbu, kad būtų, kas tuos klausimus keltų ir ieškodamas atsakymų jaustų ne tik pareigą, bet ir pažinimo malonumą. Nežinomybė skausminga, o kiekvienas mėginimas atsakyti, ar bent pamėginti tiesti pažinimo kelią, jau savaime teikia pažadus ateičiai.

Didelė laimė neskaitlingai „Mokslo Lietuvos“ redakcijai turėti tokį ištikimą pašnekovą ir bičiulį kaip Romualdas Šviedrys. Šių eilučių autoriui profesorius kažkuo gal net panašus į Juozapą Varševičių. Taip pat patyrė tėvų emig-rantų sūnaus dalią, užaugo Kolumbijoje, studijavo ir dėsto mokslo istorijos discipliną Niujorko politechnikos universitete, JAV. Ne vienus metus dėstė ir Kauno technologijos universitete, stovėjo prie mokslo istorijos magist-rantūros KTU ištakų, yra šios Alma mater garbės daktaras. Skirtumas nuo J. Varševičiaus tas, kad šis „medžiojo“ orchidėjas, gegužraibes, kolibrius ir spalvingąsias papūgėles, o garbusis Romualdas su nemažesniu įkarščiu atkakliai „medžioja“ J. Varševičiaus biografijos faktus, dar neatskleistus, niekieno nevartytus jo gyvenimo puslapius. Kursuoja nelyginant senoviškų lietuviškų staklių šaudyklė tarp Vilniaus ir Niujorko, Londono, Paryžiaus, Barselonos, Atėnų ir vėl Vilniaus, kaskart atsiveždamas vis naujų mokslo istorijai reikšmingų faktų ir naujų idėjų.

Po truputį kaupiasi nauji faktai, tad pats laikas pratęsti 2008 m. pradėtųjų pašnekesių ciklą jau kaip naują spiralės viją tolesnio gilinimosi į Juozapo Varševičiaus asmenybę kelyje. Šių eilučių autorius R. Šviedrį kalbino 2012 m. rugpjūtį (22 d.), lapkritį (12 d.) ir 2013 m. sausį (9 d.). Kiekvieną kartą tai buvo ne po vieną valandą trunkantys pašnekesiai. Jeigu pateiktume tų pokalbių išklotines, nesunkiai įsitikintume, kaip kinta mūsų pačių požiūris pirmiausia į J. Varševičiaus asmenybę ir jo aplinką, kaip į mūsų tėvynainio gyvenimą ateina vis nauji žmonės, palikę ženklų pėdsaką ne tik Varševičiaus biografijoje, bet ir moksle. Esame atstovai tautos, kurios lobiai išbarstyti po įvairius pasaulio kraštus ir toliau barstomi, kartais kitoms tautoms atrodo patrauklesni ir brangesni negu mums patiems. Su tokia atminties erozija taikstytis pernelyg didelė prabanga.

1851 m. „El Neo-Granadino“ laikraštyje apie J. Varševičių

Mokslo Lietuva. Naujųjų metų šventei sugrįžote į Lietuvą su naujomis žiniomis apie Juozapą Varševičių, pavyko aptikti apie mūsų tėvynainį naujų žinių iš vieno Kolumbijos laikraščio, kuris skyrė dėmesio 1851 m. J. Varševičiaus kelionei į Pietų Ameriką. Norint apie šį orchidėjų ieškotoją rasti žinių Kolumbijos spaudoje, ar būtina į tą šalį važiuoti?

Romualdas Šviedrys. Visai nebūtinai. Man pasisekė, kad Niujorko Politechnikos universiteto bibliotekos specialistas surado, kur saugomi Kolumbijos laikraščiai su minimu mūsų kraštiečiu. „El Pasatiempo“ laikraštyje 1851 m. rugsėjo 14 d. įdėta labai trumpa žinutė, kurioje rašoma apie botaniko Varševičiaus kelionę Kaukos upės link ir į Patagoniją1. O laikraščio išspausdinto 1851 m. rugsėjo 5 d. pavadinimas – „Išskirtinis botanikas“2. Straipsnyje  pateikta išsamesnės informacijos ir daug įdomių dalykų.

ML. Užrašyta, aišku, Warszewicz?

R. Šviedrys. Užrašyta labai įdomiai: Sr. (skaitytina senior) Alejandro José de Warszewicz. Ispanų kalba tai reiškia ponas Aleksandras Juozapas Varševičius, nepamirštant pabrėžti, kad tai bajoras, apie ką primena dalelytė de prieš pavardę.

ML. Dar viena paslaptis, kurią reikia išrišti. Ar tai nebus pagarbos duoklė kokiam nors mūsų keliautojo geradariui? Ar turėjo tokį geradėją Varševičius? Ar negalėjo tai būti Aleksandras fon Humboltas (Alexander von Humboldt, 1769–1858)?

R. Šviedrys. Labai įtikėtina, nes su A. Humbolto vardu sietina tiek jo pirmoji kelionė 1845–1850 m. į Centrinės Amerikos šalis (Kosta Riką, Gvatemalą ir Panamą, kuri tada dar įėjo į Naujosios Granados sudėtį), tiek ir antroji kelionė 1850–1853 m., kai Varševičius keliavo į Pietų Amerikos žemyną po Naująją Granadą (Ekvadorą, Peru, Boliviją). Didžiojo keliautojo ir universalaus mokslininko A. Humbolto J. Varševičiui išduotas rekomendacinis laiškas atvėrė jam Pietų Amerikos šalyse ne vienas duris, tuo mus įtikina ir straipsnis laikraštyje, kurį verta išsamiau panagrinėti. Tuo pačiu priminsime, kad Naujoji Granada (Nueva Granada) – tai 1717–1819 m. gyvavusi Ispanijos kolonija Pietų Amerikos šiaurėje.

Bibliotekos darbuotojas, į kurį kreipiausi, nurodė, kad vienintelė vieta, kur saugomas man rūpimas kolumbietiško laikraščio „El Neo-Granadino“ mikrofilmas – tai JAV Kongreso biblioteka Vašingtone. Vietoj reikalingo laikraščio puslapio man iš Vašingtono bibliotekos atsiuntė visų 1851 metų laikraščio „El Neo-Granadino“ mikrofilmą. Galėjau peržiūrėti visą laikraštį, bet daugiau apie Varševičių, be man rūpimo straipsnio, nieko naujo neradau. Bet ir tas vienas straipsnis yra labai reikšmingas radinys.

ML. Kas rašoma tame intriguojančiame, kiek supratau iš Jūsų kalbos, straipsnyje?

R. Šviedrys. Man krito į akį paskutinis straipsnio sakinys, kuriame rašoma, kad senjoras Warszewicz Bogotoje (tuometinės Naujosios Granados sostinėje) apsistojo piliečio Naujosios Granados Respublikos viceprezidento namuose.

ML. Čia tai bent! Iš mūsų interviu „Mokslo Lietuvoje“ buvo galima susidaryti įspūdį, kad Varševičius gyveno nuolatinių materialių nepriteklių sąlygomis ir įvairių bėdų slegiamas. Kaip pralaimėto 1831 m. sukilimo dalyvis buvo priverstas bėgti į Prūsiją, universiteto nespėjo baigti, laimei, gavo darbo iš pradžių Įsrutyje, kur praleido penkerius metus, vėliau Berlyno botanikos sode. Alinančios ekspedicijos į Centrinę Ameriką, o vėliau ir į Pietų Ameriką, kupinos pavojų gyvybei, pasigautas geltonasis drugys, o iš antrosios kelionės į Europą grįžo apkurtęs, tik kartą apiplėštas, praradęs daug surinktos botaninės ir kitokios medžiagos. Šeimos taip ir nesukūrė, turtų nesusikrovė. Turėjo rūpintis anksti mirusio brolio Dominyko dviem vaikais. Tiesa, Varševičiaus pastangų dėka ligi tol provincialus Krokuvos botanikos sodas tapo vienu geriausiu to meto Europoje. Apie šio mūsų kraštiečio nuopelnus galima daug pasakyti, bet didesnės asmeninės laimės, atrodo, jam buvo galima tik palinkėti. Ar ne toks šio žmogaus įvaizdis iškyla, sprendžiant iš įvairių mus pasiekusių šaltinių.

R. Šviedrys. Tuojau pamatysime, kad mūsų požiūris į Varševičių gali iš esmės pasikeisti. „El Neo-Granadino“ straipsnyje Varševičius pristatomas šios šalies skaitančiai visuomenei kaip labai žymus keliautojas ir mokslininkas, o pagrindu tokiam įspūdingam jo pristatymui pasitarnauja A. Humbolto jam duotas rekomendacinis laiškas. Savo ruožtu A. Humbolto autoritetas Naujajame Pasaulyje buvo nenuginčijamas nuo 1799–1804 m., kai didysis mokslininkas keliavo po Lotynų Ameriką, o vėliau ne tik Europoje, bet ir Amerikos žemyne išsilavinusiai visuomenei buvo gerai žinoma A. Humbolto knyga, tapusi tiesiog bestseleriu.

Skirtingai nuo pirmosios kelionės į Amerikos žemyną, šį kartą jis vyko jį parėmusio mecenato anglų lordo, didžiausios privačios oranžerijos Anglijoje savininko pinigais. Jį parėmė XIII Derbio grafas Edvardas Smitas Stenlis (Edward Smith-Stanley, 13th Earl of Derby, 1775–1851). Grafas buvo ne tik retų užjūrių augalų, bet ir didelis egzotiškų paukščių mėgėjas, turėjo jų daug sukaupęs iš įvairių žemynų ir kraštų. Davė užsakymą Varševičiui atsiųsti jam kuo daugiau įdomių neregėtų paukščių rūšių – kolibrių, papūgų ir t. t. Taigi mūsų tėvynainis vyko atlikti solidžių užsakymų, o ne kaip vargo spaudžiamas bėdžius, kaip kad buvo jo pirmojoje kelionėje. Daug reiškė būsimai sėkmei ir A. Humbolto rekomendacija. Nieko stebėtino, kad buvo sutiktas kaip labai žymus mokslo pasaulio asmuo ir apsistojo Bogotoje paties šalies viceprezidento Jose de Obaldijos namuose.

ML. Vienas Jose kitą Jose, mūsiškai Juozas Juozą visada supras.

R. Šviedrys. Toks Varševičiaus sutikimas mane gerokai nustebino. Aptariamo straipsnio vienas sakinys taip pat vertas nuostabos, nes straipsnis baigiamas žodžiais: „Mes linkime mūsų garsiajam natūralistui geros kloties būsimoje kelionėje į pietvakarių Naująją Granadą, Guajakilį (t. y. Ekvadorą), Boliviją ir Patagoniją“. Taigi Varševičiaus laukė ilga ir labai sudėtinga, kupina įvairių pavojų kelionė nuo Karibų pajūrio šiaurėje iki Patagonijos Pietų Amerikos pietuose. Akivaizdu, kad keliautojas turėjo susidaręs maršrutą, bet tas kelionės planas, deja, nebuvo įgyvendintas, kaip tikėtasi. Keista, kad straipsnio palinkėjime nepaminėta Peru, nors žinome, kad Varševičius pabuvojo Peru sostinėje Limoje. Neabejoju, kad buvo užsukęs bent į šiaurinės Čilės kampelį, nes atsivežė tik ten augančio medžio – araukarijos sėklų.

Bet mes gerokai užbėgome į priekį. Grįžkime prie jo nesėkmių ruožo. Varševičių kelyje pasivijo žinia, kad mirė jo mecenatas anglas. Viena bėda ne bėda, nes prie Guajakilio mūsų keliautojas buvo apiplėštas, neteko visų pinigų, kelionės įrankių ir būtiniausių priemonių.

Kaip A. Humboltas pristatė J. Varševičių

ML. Kol Varševičius keliauja ir jį užpuola negandos, dar grįžkime prie A. Humbolto rekomendacinio laiško Varševičiui. Jūs puikiai kalbate ispaniškai, pramokote gyvendamas Kolumbijoje, tad gal bent svarbiausias laiško vietas pacituokime.

R. Šviedrys. Laiškas parašytas prancūziškai, o ispaniškai laikraštyje „El Neo-Granadino“ jį perteikė straipsnio autorius. Išties skaitant kyla daug įvairių minčių, nes pateikiama įdomių detalių. Straipsnis prasideda „Tik ką į mūsų sostinę atvažiavo labai žymus keliautojas natūralistas ponas Alejand-ro José de Warszewicz tarnaujantis Prūsijos valdžiai“. Straipsnio pavadinime Varševičius vadinamas žymiu botaniku, o straipsnyje įvardytas kaip žymus keliautojas natūralistas. Varševičius atvyko iš Berlyno, tad straipsnio autoriui jis prūsas, t. y. vokietis. Straipsnio autorius daug kur remiasi A. Humbolto rekomendaciniu laišku, taip pat, galima spėti, ir paties Varševičiaus pasakojimu.

ML. Būtų teisinga, jeigu A. Humbolto laišką išverstume kuo tiksliau.

R. Šviedrys. Cituoju. „Aš prašau visų Naujojo kontinento šių gražių kraštų žmonių, kurie dar prisimena mano vardą ir mano darbus, padėti šio laiško turėtojui gamtininkui. Šis labai garsus keliautojas gamtininkas dėl savo turimų žinių pagarsėjo botanikos ir zoologijos srityje, taip pat pagarsėjo ir jo kilnus būdas. Jis daug metų gyveno krašte tarp mūsų (devynerius metus Berlyne – R. Šv. past.). Prašau jam padėti ir dėl to, kad aš su juo palaikau labai gerus draugystės ryšius. Esu suinteresuotas, kad jo kelionė būtų sėkminga, nežiūrint, kad ji labai pavojinga.

Rašyta Sansscousi prie Potsdamo.
1850 m. spalio 14 d.
Baronas Aleksandras fon Humboltas“.
Matyt, A. Humboltas nežinojo, kad Varševičius tuo metu jau buvo pagarsėjęs ir kaip ornitologas, domėjosi paukščiais ir kitais Pietų Amerikos gyviais, nes rūpinosi pristatyti egzotiškų paukščių savo mecenatui anglų lordui. Todėl A. Humboltas gamtininko dėmesį visiems gyviams sudėjo į vieną žodį – zoologija.

Beje, straipsnyje pabrėžiama, esą Bogotoje labai patiko sužinojus, kad ponas Varševičius turi labai gerą nuomonę apie Naująją Granadą, išreikšta viltis, kad jis specialiai pastudijuos šios šalies chininmedžius, nes tai svarbi Naujosios Granados eksporto šaka.

Lietuvos bajorai Pietų Amerikoje išsiskyrė demokratiškumu

ML. A. Humbolto tikslumas, įvardijant laiško parašymo vietą teikia jam garbę, kartu skaitančiųjų akyse sustiprina ir Varševičiui suteiktą garbę. Kartu susieja ir su jo kaip gamtininko, botaniko, sodininko kvalifikacijomis.

R. Šviedrys. Straipsnio stiliuje galima pastebėti kolumbietišką polinkį viską truputį perdėti. Vienoje vietoje sakoma, kad garsusis botanikas Varševičius 14 metų praleido nuolat keliaudamas po Europą, Aziją ir Ameriką. Tos kelionės jam davė labai vertingų ir svarbių žinių skirtingose mokslo srityse.

ML. Straipsnio autorius viena koja šlubčioja geografijoje, nes mūsų tėvynainis Azijoje niekada nesilankė. Iš kur atsirado 14 kelionių metų? Nebent būtų įskaitytas jo traukimasis su sukilėliais iš Lietuvos į Prūsiją, Vokietiją, Lenkiją, Belgiją, Angliją?

R. Šviedrys. Matyt, straipsnio autorius klausinėjo Varševičių, gal paklausė, kada šis išvažiavo iš Lietuvos. Užrašė kaip suprato.

ML. Beveik 14 metų praėjo nuo Varševičiaus pasitraukimo iš Lietuvos iki jo pirmosios didelės kelionės pradžios į Centrinę Ameriką 1845 m.

R. Šviedrys. Toliau rašoma: „Geriausią rekomendaciją apie jo talentus teikia elegantiški drabužiai“. Keistokas sakinys. Nebent ruošdamasis vizitui pas valstybės viceprezidentą pasipuošė. Abejoju, kad labai prašmatniai galėjo atrodyti savo pirmoje kelionėje į cent-rinę Ameriką 1845–1850 m.
Toliau pabrėžiamas Varševičiaus pasiaukojimas mokslo pažangai. Aišku, pabrėžiama A. Humbolto rekomendacinio laiško svarba ir ypač ta vieta, kurioje laiško autorius prašo suteikti Varševičiui Naujajame Pasaulyje visą deramą pagalbą, kad jis galėtų įvykdyti šią sunkią ir mokslui reikšmingą užduotį.

Atkreiptinas dėmesys į botanikos svarbą, nes tai esanti didžioji medicinos pagalbininkė. Botanika apibūdinama kaip labai svarbi įvairiopai pažangai, taip pat reikšminga ir prekybai su kitomis šalimis, chemijos ir kitoms pramonės šakoms. Mat Kolumbija tuo metu pradeda eksportuoti kavos pupeles, chininą. 1820 m. iš chininmedžio žievės buvo išskirtas grynas chininas, gydantis nuo maliarijos, normalizuojantis kraujospūdį, turintis nervus raminamą poveikį.
Iš Europos į Pietų Ameriką buvo vežamos įvairios mašinos, staklės, spaustuvių įranga, taigi tarp žemynų vyko gan intensyvi prekyba.

Dar viena straipsnio mintis, į kurią būtina atkreipti dėmesį. Rašoma, kad kur bekeliautų Varševičius, jis prieinamas įvairių socialinių sluoksnių žmonėms, neišskiriant nė vargingų sluoksnių. Jis visiems geranoriškas ir prieinamas, jeigu tik kas nori su juo pasitarti, su visais dalijasi žiniomis ne tik apie sritis, kur jis yra žinovas, bet ir ypač žemdirbystės, gyvulininkystės reikaluose.

ML. Pabrėžiama, matyt, tai, kas to meto Pietų Amerikos aplinkoje nebuvo visuotina, bet veikiau išskirtiniai bruožai. Demokratiškumas elgsenoje?

R. Šviedrys. Galimas dalykas. Tuo pačiu metu Čilėje darbavęsis kitas mūsų tėvynainis Ignotas Domeika taip pat galėdavo kaip su lygiu kalbėtis su kiekvienu pašnekovu, bet niekada nepamiršdavo savo bajoriškos prigimties ir orumo. Bendravo su vyskupais, generolais ir prezidentais, neišskiriant nė vietos indėnų, kurie tuo metu buvo nustumti į visuomenės paraštes. Visada rasdavo bendrą kalbą ir su paprastais kalnakasiais, su kuriais I. Domeikai taip pat tekdavo turėti nemažai reikalų.

ML. I. Domeika (1802 07 31–1889 01 23) dešimčia metų vyresnis už J. Varševičių, bet pragyveno ilgesnį gyvenimą, abu jie 1831 m. sukilimo dalyviai, abu susiję su Vilniaus universitetu. Labai gaila, kad du žymūs keliautojai, alpinizmo pradininkai, taip ir nesusitiko Pietų Amerikoje. Nebent būtų susitikę sukilimo metu. Bet štai į ką norėčiau atkreipti dėmesį. Abu jie mokėjo pastebėti paprastus ir varganus žmones, turėjo daug žmoniškumo, buvo jautrūs. Ar tai nebus savotiškas XIX a. Lietuvos bajoro garbės kodekso tam tikras pasireiškimas, akivaizdaus gero auklėjimo rezultatas? Tikrasis bajoriškumas tuo ir turėtų reikštis, kad teiktų altruistišką pavyzdį kitiems. Jums taip neatrodo?

R. Šviedrys. Visiškai pritariu. Bogotos laikraščio straipsnio autorius J. Varševičiaus asmenyje pastebėjo tas pačias vertybes, kuriomis Čilėje išsiskyrė I. Domeika. Neveltui pastarasis parašė etnologinę studiją „Araukanija ir jos gyventojai“, už ką pelnė vietos indėnų didelę pagarbą.
Galiu paliudyti asmenine patirtimi, kad ispanų kultūros šalyse – Čilėje, Kolumbijoje ir kitose – aukštuomenės sluoksnių žmonės su žemesnių sluoksnių atstovais beveik nebendrauja. O Varševičius bendravo kaip su lygiais, mielai jiems pasakojo, dėstė savo mintis. Lietuvos žmonėms tai visai natūralu.

Kaip buvęs sukilėlis I. Domeika galėjo suprasti, kodėl araukanai indėnai taip atkakliai kovojo už savo žemę ir savo teises. Ir jis juos palaikė.

Bogotá su J. Varševičiumi siejo nemažai vilčių

R. Šviedrys. Noriu grįžti prie mūsų nagrinėjamo teksto „El Neo-Granadino“ laikraštyje. Toliau rašoma, kad ponas Varševičius gerai žinomas ir vertinamas daugelyje Nuevos Granados vietovių, nes jau atkeliavo nuo Kartagenos uosto Karibų jūros pakrantėje iki sostinės Bogotos. Taigi pasiekė Centrinę Kolumbiją. Pirmos savo kelionės metu į Centrinę Ameriką pabuvojo Panamos provincijoje, kuri tuo metu įėjo į Naujosios Granados sudėtį. Vadinasi, jau buvo spėjęs susipažinti su nemaža Naujosios Granados dalimi. Nieko nuostabaus, kad straipsnyje Varševičius pristatomas kaip gerai žinomas asmuo ir palankiai vertinamas Centrinėje ir Pietų Amerikoje. Rašoma, kad daugelyje vietų Varševičius turi daug draugų ir gerbėjų. Išskiriama Panamos Čiriki (Chiriqui) provincija, kur mokslininkas padarė labai svarbius tyrimus, kurie, anot straipsnio autoriaus, ateityje paveiks provincijos klestėjimą. Reiškiamas įsitikinimas, kad artimoje ateityje Varševičius įsteigs darbščių ir garbingų vokiečių koloniją.
Pirmos kelionės į Gvatemalą metu 1845 m. Varševičius atvyko su belgų kolonistais, gal pokalbio metu apie tai buvo užsiminęs, tad Naujosios Granados gyventojams buvo labai pageidautina, kad jų šalyje kurtųsi darbštūs ir teisingi vokiečiai.

ML. Matyt, vietiniai žmonės geidžiamą priėmė kaip esamą, nes vargu ar Varševičiaus tikslas buvo steigti koloniją ir dar vokiečių. Juo labiau, kad atvykęs su belgų kolonistais susirgo maliarija ir vos neiškeliavo į protėvių šalį. Išmirė visi kartu atvykę belgai kolonistai, gyvi liko tik kartu vykęs gydytojas ir Varševičius.

R. Šviedrys. Galimas dalykas, kad buvodamas Bogotoje Varševičius ir prasitarė, kad labai praverstų įsteigti darbščių europiečių koloniją Naujojoje Granadoje. Kito orchidėjų „medžiotojo“ Džordžo Ure Skinerio (George Ure Skinner, 1804–1867) laiškuose, o jis gyveno Gvatemaloje, kur turėjo ir tam tikrą verslą, aprašoma vokiečių kolonija, kuri pasižymėjo tvarkingumu ir darbštumu. Kadangi Bogotos laikraštyje Varševičius buvo pavadintas Prūsijos pavaldiniu, tai su juo, matyt, buvo siejamos ir naujos vokiečių kolonijos kūrimo viltys. Į Varševičių žvelgta kaip į labai naudingą kraštui atvykėlį. Straipsnyje išreikšta viltis, kad Naujosios Granados valdžia paragins ir kitų kraštų gubernatorius palaikyti ir padėti mokslininko Varševičiaus kelionei.

Nuo Centrinėje Amerikoje gautų ligų Varševičius jautėsi pasveikęs, bet antrosios kelionės metu jo laukė naujos labai didelės negandos. Jį pasivijo žinia, kad mecenatas anglas mirė, taigi nutrūko kelionės finansavimas. Maža to, visus su savimi turėtus pinigus Varševičius prarado prie Guajakilio, kur jis buvo apiplėštas, vos išliko gyvas. Neteko ir visų tokiai sunkiai ir sudėtingai kelionei reikalingų daiktų ir tyrinėtojui būtinų įrankių. Vėliau jis vėl susirgo geltonuoju drugiu, bet indėnai jį išgydė. Šios kelionės metu Varševičius apkurto, tad į Europą jam buvo lemta grįžti gerokai ligų palaužtam.

Bus daugiau
Kalbėjosi Gediminas Zemlickas

1 „Nota sobre el botanico Warsyewicz y sobre los cientificos en la Nueva Granada (Pastabos dėl botaniko Varševičiaus ir Naujosios Granados mokslininkų)“, El Pasatiempo, T. 1, (1851 m. rugsėjo 14 d.)
Nr. 3, p. 20. Pateikiame šios žinutės vertimą į lietuvių kalbą: „Pagal „El Neo-Granadino“ [laikraštį] jau iškeliavo, ar greit iškeliaus iš [mūsų] sostinės garsusis botanikas Varševičius Kaukos upės link ir į Patagoniją. Mažai mokam branginti čia visus tokius išsimokslinusius ponus kaip botanikai, zoologai, geografai, muzikai, astronomai, matematikai ir t.t.“
2 „Un distinguido botaniko (Išskirtinis botanikas)“, El Neo-Granadino,
Nr. 172 (1851 m. rugsėjo 5 d.), p. 287.