Elvyra Biliūtė-Aleknavičienė
„Terra Jatwezenorum“ bendraautorė ir programinės tarybos narė
Buvo žvarbus 2012 m. gruodžio 15-osios rytas. Sinoptikai gąsdino pūgomis ir slidžiais keliais, tačiau iš Alytaus, Kauno, Marijampolės ir kitų miestų skriejo automobiliai į Punską. Blogas oras negalėjo sutrukdyti jau tradicine tapusiai tarptautinei konferencijai, kurios metu bus pristatytas istorijos paveldo metraščio „Terra Jatwezenorum“ ketvirtasis tomas (toliau – Metraštis). Tik atvėrus Punsko valsčiaus duris, kaip įprastai, maloniai ištiesia ranką viršaitis Vytautas Liškauskas, pajunti dr. Nijolės Birgelienės, „Aušros“ leidyklos vyriausiojo redaktoriaus Sigito Birgelio ir jo vadovaujamo kolektyvo globą ir rūpestį ir kad čia esi laukiamas ir reikalingas, savas tarp savųjų.
Tarptautinė konferencija buvo pradėta 10 val. Lenkijos laiku. Sveikinimo žodį tarė Sigitas Birgelis. Redaktoriaus pavaduotojas Juozas Sigitas Paransevičius pasidžiaugė, kad dienos šviesą išvydo jau ketvirtasis „Terra Jatwezenorum“ (Jotvingių kraštas) tomas, kurį, kaip ir ankstesniuosius, sudaro šie skyriai: „Jotvingių laiko labirintuose“, „Lingvistinės įžvalgos“, „Istorijos vingiuose“ ir „Minėjimai“. Pranešėjas trumpai aptarė kiekvieno skyriaus straipsnius. Pirmajame skyriuje spausdinama žymaus baltų archeologo Jeržio Antonievičiaus (Jerzy Antoniewicz) ištrauka iš straipsnio „Jotvingių žemdirbio kapas ir įkapės“ (1962 m.); lenkų istoriko, keleto monografijų autoriaus Gžegožo Bialunskio (Grzegorz Bialunski) ištrauka iš knygos „Lietuvių dalyvavimas kolonizuojant prūsų žemes buvusios Jotvingių girios vakarinėje dalyje (iki 1568 m.)“; Juozo Sigito Paransevičiaus „Šiurpilio ir Pilypavo piliakalniai“; lietuvių rašytojo, inžinieriaus Kazio Almeno straipsnis „Katedros durų mįslė“; prof. dr. Artūro Ruko Daujočio „Jotvingių kryžiaus riterių ordinas XIX a. LDK tradicijų puoselėjime“. Skyriuje „Lingvistinės įžvalgos“ straipsnius publikuoja Kęstutis Subačius, Algis Uzdila, Jūratė Čirūnaitė ir Zigmas Zinkevičius. Didžiausias skyrius „Istorijos vingiuose“ – jame 18 autorių publikacijos. Paskutiniame metraščio skyriuje „Minėjimai“ Sigitas Birgelis savo straipsnyje prisimena poetą Albiną Žukauską, Stasys Stacevičius – Vincą Krėvę-Mickevičių ir kt.
Knygos pabaigoje yra straipsnių santraukos lenkų ir anglų kalbomis.
Pirmasis pranešėjas prof. dr. Artūras Rukas Daujotis skaitė pranešimą pagal Metraštyje išspausdintą savo straipsnį. Jis akcentavo, kad „Jotvingių kryžiaus riterių ordinas puoselėjo LDK tradicijas, pabrėždavo savo skirtingumą tiek nuo Rusijos imperijos, tiek ir nuo lenkų kultūros“.
Kun. dr. Kęstutis Žemaitis pranešime „Antanas Karosas – Vilkaviškio vyskupas“ atskleidė įdomią ir reikšmingą XX a. vyskupo Antano Karoso asmenybę. Jis pabrėžė: „Vilkaviškio vyskupija, perėmusi gražias tradicijas iš Seinų, jas puoselėjo, išsaugojo. Vyskupas Antanas Karosas buvo tarsi šių tradicijų simbolis. Vyskupija 1926 m. gavo energingą koadjutorių Mečislovą Reinį, aktyviai dalyvavusį Katalikiškojoje Akcijoje, uolų pastoracijos darbe, gana išsilavinusį, švento gyvenimo, reikalaujantį uolumo iš vyskupijos kunigų. Jis papildė ramaus, diplomatiško ir gana išmintingo A. Karoso veiklą, įdiegė daugeliui kunigų energingos veiklos kunigo idealą. Taip Vilkaviškio vyskupijos ganytojai suformavo ne tik hierarcho įvaizdį, bet ir parodė gero ganytojo pavyzdį“.
Kvalifikuotai parengtu pranešimu „Kun. Simono Norkaus darbai Punsko parapijoje“ dvasininkijos temą tęsė Božena Bobinienė. 2012 m. sukako 100 metų, kai klebonas kun. Simonas Norkus iškeliavo į Amžinybę, galbūt sukaktis ir paskatino autorę pasigilinti į šio žmogaus nuveiktus darbus ir jo asmenybę. Be to jis Seinų kunigų seminarijos auklėtinis, pastoracinį darbą dirbo Prienuose, Gelgaudiškyje, Lukšiuose, o Bartininkuose susipažino su Jonu Basanavičiumi, kurio paskatintas pradėjo miklinti plunksną. Kunigo Simono Norkaus kūriniai buvo spausdinami „Lietuviškoje ceitungoje“, „Aušroje“, „Žemaičių ir Lietuvos apžvalgoje“, „Vienybėje lietuvninkų“, „Šaltinyje“ ir kt. Tačiau po keliolikos metų kunigo tarnystės Lietuvoje, likimas jį atvedė į Punską, kad čia per 31 metus atliktų didžius darbus. Boženos Bobinienės pranešimo pabaigoje retoriški klausimai skambėjo tarsi padėka ir priesaika tęsti kunigo Simono Norkaus pradėtus darbus: „Įeidami į bažnyčią, atsiklaupdami ant grindinio, prisiliesdami klausyklos, pažvelgę į altorius, vargonus, sakyklą, prisiminkime buvusį Punsko kleboną ir pasvarstykime, kokią kainą sumokėjo ir kiek darbo įdėjo jis bei mūsų proseneliai, seneliai, kad mes galėtume čia ateiti ir pagarbinti Dievą. Kur būtų suradę amžiną poilsio vietą mūsų mirę artimieji, jei ne Simono Norkaus parūpintos kapinės? Kur būtų pasidėję patys kunigai bei pavargėliai ir senukai, jei ne jo pastangomis pastatyti parapijos namai? Ar greit būtume turėję lietuviškas pamaldas, kalbėję lietuvišku žodžiu, jei ne šio žmogaus sprendimai ir skatinimas? Galbūt tai jis įkvėpė žmonėms norą siekti aukštesnių tikslų“.
Valentinas Aleksa skaitė pranešimą „Lietuvių tautos savigarbos ir pilietinės drąsos diplomatinis dokumentas – 1942 m. lapkričio 14 d. memorandumas vokiečių generaliniam komisarui Kaune“. Straipsnis šia tema yra išspausdintas „Terra Jatwezenorum“ ketvirtame tome (p. 338–347), o jo pabaigoje yra autoriaus nuoroda: „Iš knygos „Valstybininkas politikos sūkuriuose“, Čikaga, 1980, tekstas perspausdintas laikraštyje „XXI amžius“, 2005-09-16“. Taigi besidomintys šiuo aktualiu klausimu, turės progos susipažinti arba pagilinti turimas žinias.
Kęstutis Subačius buvo parengęs išsamų pranešimą „Sūduvių protėvių dvasinis testamentas“ remiantis savo knyga tokiu pačiu pavadinimu. Beje, skaitytojas atras šio autoriaus straipsnį „Mūsų krašto vandenvardžių slėpiniai“ ir naujame Metraštyje (p. 72–119). Autorius šia tema domėjosi daugelį metų ir jo kruopštus darbas davė puikių rezultatų; knyga bei straipsniai gausiai iliustruoti nuotraukomis ir lentelėmis atveria hidronimų reikšmę. Klausydamiesi pranešimo turėjome progos įsitikinti, kiek daug gali pasakyti žemė, tik ne kiekvienas moka ją prakalbinti. Kęstučiui Subačiui tai puikiai pavyko.
Gintaras Lučinskas skaitė pranešimą „Lietuvos laisvės armija – partizaninio karo pradininkė Dzūkijoje“ pagal savo straipsnį išspausdintą naujajame Metraštyje (p. 348–359). Pranešėjas akcentavo: „Prie Lietuvos artėjant frontui 1944 m. vasarą paspartėjo pogrindžio organizacijų vienijimasis. Tai dažniausiai vyko Lietuvos laisvės armijos (LLA) iniciatyva, perimant vadovavimą į savo rankas. Liepos pabaigoje buvo įsteigtas Lietuvos gynimo komitetas (LGK), sutelkęs įvairias pasipriešinimo organizacijas vienam tikslui – kovoti su sovietų okupacija. Komiteto pirmininku tapo K. Veverskis-Senis, nariais gen. M. Pečiulionis-Miškinis, inž. B. Snarskis-Šnairys, šį netrukus pakeitė kun. B. Jurgutis. LLA tapo visos tautos ginkluoto pasipriešinimo organizacija, o LGK perėmė politines VLIKo funkcijas“.
Paskutinis tarptautinės konferencijos pranešimas buvo šio straipsnio autorės Elvyros Biliūtės-Aleknavičienės „Erškėčiuotas kunigo Zigmo Neciunsko-Elytės kelias“. Šia tema autorė domisi jau keletą metų, minint kunigo gimimo 90-metį parašė ir išleido monografiją apie jo gyvenimą ir veiklą „Vilties angelas“ (Kaunas, 2002). Išspausdintas straipsnis „Terra Jatwezenorum“ ketvirtame tome – tai tarsi padėka kilniam kunigui, GULAGų kankiniui jo gimimo 100-ųjų metinių proga. Pranešimas buvo gausiai iliust-ruotas unikaliomis nuotraukomis ir archyvo dokumentais, kuriais buvo atitaisytos klaidos pasitaikiusios kitų autorių publikacijose. Pranešėja akcentavo, kad kun. Zigmas Neciunskas-Elytė visą gyvenimą liko ištikimas savo gyvenimo credo: „Mylėjau Dievą ir žmones“. Jis ir iš Anapus tarsi primena mums, gyviesiems, kaip reikia mylėti, kentėti ir atleisti.
Tarptautinę konferenciją ir istorijos paveldo metraščio „Terra Jatwezenorum“ ketvirtojo tomo sutiktuves tarsi vainikavo Punsko „Tėviškės aidų“ (vadovas Gediminas Kraužlys) koncertas. Iškilmingai ir nuoširdžiai skambėjo Lietuvos himnas, o šio ansamblio atliekamos graudžios partizanų dainos suteikė viltį, kad mes esame tam, jog puoselėtume jotvingių žemės tradicijas. Mus visus suvienijo istorinė praeitis, kurios užmiršti nevalia.
Simboliška, kad jau tapo tradicija, pasibaigus konferencijai, pagerbti Lietuvos partizanus Jurgį Krikščiūną-Rimvydą ir Vytautą Prabulį-Žaibą jų žūties vietoje Šlynakiemyje, netoli Punsko. Tačiau šį kartą, esant nepalankioms oro sąlygoms, išskubėjo grupelė drąsuolių, kad partizanų žūties vietoje suliepsnotų uždegtos žvakės, kad ant balto sniego pražystų gėlės kaip mūsų visų padėkos ženklas už partizanų pralietą kraują dėl mūsų laisvės.
Temo. Atsisveikinome su mielais bičiuliais turėdami vilties, kad dar sugrįšime ir vėl kartu nusilenksime jotvingių žemės praeičiai.
Gedimino Zemlicko nuotraukos