Vydūno gyvenimas – tai kelionė „pasirinkus uždavinį nešti į tautiečių širdis visa tai, kas žadinti galėtų aukščiausias ir prakilniausias žmogaus jėgas. Vieną turiu akyse, kad mūsų tautiečiai žmoniškume tarptų ir stiprėtų“, – nuolat kartojo Vydūnas. Kad ta kelionė būtų lengvesnė, ją lydėjo daina. Jeigu Tilžėje, Giedotojų draugijoje aidėjo „Kūdikio dienos“, tai atvykus į žemaičių sostinę Telšius šio krašto žmonėms Vydūnas jau dirigavo lietuvių liaudies dainą „Sunku akmenėliu ant kelio gulėti“. Filosofas mąstė, dainoje Vidūnas matė tautos praeitį ir prisikėlimą. „Mūsų dainos yra to paties ypatumo kaip mūsų prigimtis, į kurią esame įstatyti, kaip visas mūsų gyvenimas , kuriuo mes plaukti turime“, – sakė Vydūnas.
kur galėjo gimti Vydūnas. Pastatas
nugriautas sovietmečiu (fotografuota
1983 m.)
Daina ant Rambyno kalno per Jonines, daina Tilžėje, daina Klaipėdos „Aida“ giedotojų draugijoje, daina Vydūno vadovaujamų jaunųjų „Santaros“ susivienijimo skyrių choruose…
Tik juodosios jėgos, besivadinančios vokiečių valstybės religijos „Dievo vaikais“, niršo, prieštaravo Vydūnui, kad, manoma, lietuviška daina – Dievo papiktinimas, nes esanti pagonybės palikimas ir šėtono prasimanymas. Tik kažin kodėl šios „etiketės“ jie neklijavo vokiškoms dainoms. Bet Vydūno į tautą nešama lietuviška daina buvo galingesnė už „etikečių“ klijuotojus ir ji užvaldė ne tik žmonių širdis, bet pavergė ir jų protus. Ir Mažoji Lietuva su daina dar vis teberuseno lietuviškojo mentaliteto likučiais.
Jeigu lietuvių tautos patriarchas dr. Jonas Basanavičius lenkams okupavus Vilniaus kraštą liko gyventi Vilniuje, tuo pabrėždamas etnografinės Lietuvos žemių vientisumą, tai 1923 m. Klaipėdos kraštui prisijungus prie Lietuvos ir Vydūnas pasirinko panašų gyvenimo būdą. Į Lietuvą gyventi nesikėlė, bet likęs Tilžėje nuolat kartojo: „Čia mūsų žemė. Čia Lietuva“.
Gyvendamas Tilžėje Vydūnas pastoviai jautė savosios tautos gyvybingumo pulsą, nuolat lankėsi Klaipėdoje, Kaune. Mėgo keliones, suprato pareigą susitikinėti su jaunimu, o pakviestas į kokį nors renginį mielai atvykdavo. Vydūno pėdos įmintos Telšiuose, Rokiškyje, Jurbarke, Vilkijoje, Švėkšnoje, Palangoje, Kybartuose. Pažingsniuokime tomis pėdomis ir sužinosime, ką mūsų Tautos Sąžinė veikė ne tik Tilžėje, bet ir viešėdamas Lietuvos miestuose bei miesteliuose.
Bernardas Aleknavičius
Vydūnas ir Jonaičiai
Vienoje savo autobiografijoje Vydūnas rašė: „Esu gimęs Jonaičiuose“. Ir 1968 m. spalio 19 d. Paminklų apsaugos ir kraštotyros draugija į Jonaičius sukvietė gražų būrį filosofo gerbėjų. Iš Klaipėdos atvažiavo pirmasis Vydūno biografas Salys Šemerys-Šmerauskas, Vilniaus universiteto docentas Bronius Genzelis, Paminklų apsaugos ir kraštotyros draugijos pirmininko pavaduotojas A. Stravinskas, vydūnistas, tuomet dar tik pradedantis mokslininkas Vaclovas Bagdonavičius. Sugužėjo Šilutės rajono partiniai darbuotojai, na, žinoma, ir mes, spaudos agentūros ELTA bei vietos laikraščio žurnalistai.
Iškilmės vyko prie buvusio Jonaičių pradinės mokyklos pastato. Čia Vaclovo Bagdonavičiaus rūpesčiu ir jo pastangų dėka atidengiama skulptoriaus Vlado Žuklio sukurta memorialinė lenta su Vydūno bareljefu. O lentoje įrašas: „Lietuvių rašytojo, filosofo ir kultūros veikėjo Vydūno-Viliaus Storostos (1868–1953) gimtinė“.
Į šventės dalyvius kreipiasi Vilniaus universiteto docentas Bronius Genzelis:
– Vydūno filosofija artima Lenino filosofijai…
Šiek tiek susigūžtame. Mes šito nežinojome, o ir tokias mintis girdime pirmą kartą. Tik kalbėtojas tarsi žirnius beria ir beria teigiamus žodžius Vydūno adresu.
Ir kokį žmogų surado Lietuva! Įsidrąsina ir partiniai veikėjai. Jokios įtampėlės. Vydūnas prisikėlė, sugrįžta Vydūnas į tautą, kuris jai šiandien taip reikalingas.
Doc. Broniaus Genzelio nemarių žodžių padrąsintas, nesinaudodamas Ezopo kalba apie Tautą ir Vydūną kalba Vaclovas Bagdonavičius. Ir tik kitą dieną skaitydami ELTOS informaciją laikraščiuose šių išsakytų minčių neradome. Tikriausiai spustelėjo „Glavlitas“, ir vėl viskas buvo sustatyta į senas stagnacijos vėžes. Nė žodžio ir apie Vydūno ir Lenino filosofijų panašumą. Ir vėl į Vydūną žvelgiama pro senus sovietizavimo akinius.
Rinkdamas medžiagą leidiniui „Vydūnas“ aplankiau ir Šilutėje gyvenantį Petrą Jakštą (1898–1988). Žodis po žodžio įsikalbėjome ir apie Vydūną. Petras Jakštas sako:
– Vydūną pažinojau. Esu šiek tiek ir bendravęs. Žinau ir jo viešnagę Rokiškyje, kaip jis ten įsimylėjo ilgakasę pradinių klasių mokytoją, kurią praminė Žibute. Bet dabar ne tas svarbiausia. Svarbu tai, kad visi rašantieji apie Vydūną nurodo, jog jis gimęs Jonaičių pradinėje mokykloje, ten, kur tuomet mokytojavo jo tėvas. Ten prie pastato ir memorialinė lenta pritvirtinta su nuoroda, jog čia gimęs Vydūnas. Tai – klaida. Kai gimė Vydūnas, šio pastato dar nebuvo. Šis mokyklos pastatas statytas vėliau. O Vydūnas gimė Mažių kaime, prie Jonaičių. Ten ir Storostų giminė kapinaitėse sulaidota.
– Apie tai reikėtų į laikraštį parašyti, kad ir kiti žinotų.
– Tai parašykite.
– Bet aš apie tai nieko nežinau. Čia tik Jūs tai privalote padaryti.
– Bet kas mano rašinį spausdins!? Aš juk buvęs Lietuvos kariuomenės karininkas, man kelias į tarybinę spaudą užkirstas.
– Rašykite ten, kur apie Jus, kad buvote Lietuvos kariuomenės karininkas, nežino. Sakykim, į „Literatūrą ir meną“ arba į „Tarybinę Klaipėdą“.
– Ar tikrai!?
– Tikrai. Galėčiau ir aš Jūsų rašinį į redakciją nunešti.
Netrukus gaunu Petro Jakšto rašinį „Kur gimė Vydūnas?“ Rašinį nunešiau į redakciją ir perdaviau žurnalistui Pranui Martinkui. Netrukus laikraščio puslapyje pasirodė ir rašinys. Vėliau tas pats tekstas dar pasirodė „Literatūroje ir mene“. Ir Petras Jakštas pradėjo bendradarbiauti tarybinėje spaudoje, o aš jo akyse, be abejo, įgavau autoritetą, ir mūsų draugystė tęsėsi iki šviesaus atminimo Petro Jakšto mirties.
Tai kur gimė Vydūnas? O gal vis dėlto Mažiuose?
Vydūno dvasia Mažiuose
1983 m. vasarą Klaipėdoje viešėjo buvęs Vydūno bičiulis, Berlyno Humboltų universiteto profesorius Viktoras Falkenhanas (1903–1987) su savo jaunąja žmona Barbele. Ankstyvą rugpjūčio 17-osios rytą profesorius rengėsi išvykti į Vilnių. Ir ką parodyti svečiui važiuojant per Lietuvą? Žinojau, kad labiausiai profesorius domisi vietomis, susijusiomis su Vydūnu. Ir mes jau kelionėje. Užsukome i buvusią Storostų sodybą Mažiuose prie Jonaičių. Sodybos šeimininkas mus sutinka draugiškai. Nustemba, kad profesorius taip gražiai kalba lietuviškai. Paklaustas apie Vydūną ir Storostus tik pečiais patraukia.
– Kad čia gyveno nepaprasti žmonės, tai žinau.
Ir sodybos šeimininkas tempia mus į vidų. Pravėręs virtuvės duris sako:
– Žiūrėkite! Ir ką visa tai reiškia?
Žvalgomės. Virtuvės centre, plūktose grindyse – juoda aštuonkampė žvaigždė. Ką tai reiškia? Šeimininkas nežino. Nežinome ir mes. Prof. V. Falkenhanas norėtų šį ženklą susieti su Vydūnu. Bet kaip ir kodėl jis čia atsirado, atsakymo neturi. Visi tylime. Kas ir kokiu tikslu šį ženklą čia paliko? Tai mįslė.
Aplankome ir nuo sodybos už 150 m nutolusias kapinaites. Seni ir apsamanoję krikštai byloja, kad čia palaidoti Mažių kaimo Storostai. Visi jie tolimesni ar artimesni Vydūno giminaičiai: tėvo pusbroliai, seneliai, aišku, ir Vydūno kažkurios kartos pusbroliai, dėdės, tetos. Kalbame tik pašnibždomis, nes aplinka dvelkia Storostų ir Vydūno praeitimi.
Tik laikas darė savo. Sodyba, kurioje galėjo gimti Vydūnas, sovietmečiu sunaikinta. Visa laimė, kad Klaipėdoje gyvenantis inžinierius Feliksas Tiškus nubraižė šios sodybos situacinį planą, tai jos vietą bet kada būtų galima atstatyti.
– Tikrai čia galėjo gimti Vydūnas, – išeidamas iš kapinaičių pasakė prof. Viktoras Falkenhanas.
Vydūno tėvas Jonaičiuose mokytojavo neilgai, čia gyveno pas savo giminaičius, kuriems tuomet priklausė ir Mažiai. Tai beveik ir žinoma Vydūno gimimo vieta, bet ji, ko gero, niekados nebus pažymėta.
Vydūnas Naujakiemyje ir Pilkalnyje
Kartą viešėdamas Lietuvoje Berlyno Humboltų universiteto profesorius Viktoras Falkenhanas (1903–1989) pasakė, kad Vydūno motina yra kilusi iš garbingos vaidilos Krivių Krivaičio giminės.
– Gyvendamas Tilžėje Vydūnas man yra sakęs, – tęsė profesorius, – kad Vydūnas tuo dar vaikystėje buvo įsitikinęs.
Grįžta Vilius iš mokyklos kiek anksčiau negu buvo įprasta ir girdi, kad iš virtuvės, kur motina ruošia šeimai pietus, sklinda tyli lietuviška daina. Praveria berniukas duris ir klausosi. O motina tyliai tyliai dainuoja. Pamačiusi sūnų tarsi susigėsta ir nutyla. Puola Vilius prie motinos, apkabina ją ir maldauja:
– Mamyte, dar padainuok.
– Negaliu, – tai nuodėmė. Ir jeigu tavo tėvuko brolis sakytojas Jokūbas būtų gyvas ir sužinotų, tai daug nemalonumų patirčiau.
Tik Vilius nuo motinos neatstoja.
– Nors trupučiuką, kad ir tyliau…
– Gerai,- sako motina. – Tik apie tai niekas neturi žinoti. Tegul tai bus mudviejų paslaptis.
Išsaugojo Vilius paslaptį. O ir motina, pasitaikius progai, kai niekas negirdėjo, sūnui dainavo nuo Minijos į Naujakiemį atsineštas savo vaikystės dainas.
1883–1885 m. Vilius Storosta Pilkalnyje lankė preparandumą, nes rengėsi mokytis Ragainės mokytojų seminarijoje. Šioje dvimetėje mokymo įstaigoje mokėsi tik berniukai, sėkmingai užbaigę liaudies mokyklos aštuonerių metų mokymo kursą. Liaudies mokykloje įgytos žinios preparandume buvo gilinamos. Dėstė vokiečių kalba. Buvo dvi savaitinės ir lietuvių kalbos pamokos. Daug dėmesio buvo skiriama mokyti tikybos ir giedojimui. Jauno žmogaus gyvenimas Pilkalnyje vertė ir susimąstyti. Čia buvo gyvenęs ir kūręs poetas Kristupas Gotlibas Milkus (1732–1807), parašęs poemą „Pilkainis“, kurios posmai skaitytoją grąžindavo į praeitį:
Kai kunigaikščiai pagonių
šiam kampe valdžią dar turėjo
pirm metų kokio tūkstančio
jau tąsyk Pilkalnis stovėjo.
Supiltas kalnas, po kuriuo dūli mūsų protėvių kaulai. Kiti čia pat kalno papėdėje sulaidoti. Šie su akmenyje iškaltomis lietuviškomis pavardėmis, o ir kritę jie už ciesorių, už valstybinę vokiečių religiją, kuri Viliaus motinai draudžia dainuoti lietuviškai. Kodėl? Kodėl žuvusiųjų kalba motinoms draudžiama dainuoti savo vaikams? Ir kaip visa tai suprasti? Kaip paaiškinti? Ir tik motinos dainuojamos dainos Viliui tarsi upės bangų liūliavimas virpino jausmus ir žadino vaizduotę. Motinos dainose būsimasis Vydūnas matė savo tautos praeitį, jautė senuosius papročius, kurie vokiečių valstybinės religijos buvo ne tik marinami, bet ir laikomi nepadorumo ženklu. Tik visa tai Vilius suprato žymiai vėliau, po daugelio abejonių ir svarstymo metų. O tie svarstymai ir abejonės prasidėjo kartu su motinos dainavimu ne bet kur, bet Pilkalnyje, kur po aukštu supiltu kalnu dūla mūsų protėvių kaulai.