„Su Jonu Ohmanu kalbamės apie Lietuvos energetinį saugumą“
(„Mokslo Lietuva“ 2013 m. sausio 10 d. Nr. 1)

Dr. Algirdas V. Kanauka
Los Andželas, JAV

Puikus pokalbis! Vilniuje Joną Ohmaną esu sutikęs tik keletą kartų, bet žinau, kad jis nuostabus Lietuvos bičiulis, toks, kokių norėtume turėti daugiau. Jis puikiai kalba lietuviškai ir myli Lietuvą, kurioje gyvena jau daug metų. Jonas yra išvertęs į švedų kalbą ne vieną knygą apie pokario partizanų kovas mūsų tėvynėje, režisavęs filmus apie tas kovas, kuriuose kontroversiniai klausimai nagrinėjami leidžiant visiems pareikšti savo nuomonę. Kaip stebėtojas iš šalies, jis suteikia mums galimybę suvokti, kokį rezonansą mūsų lietuviškumas kelia įvairiuose lygiuose užsienyje – eilinio žmogaus, verslininko, kultūrininko ir politiko. Tai vertingas perdavimas grįžtamuoju ryšiu (angl. „feedback“) įspūdžių, kuriuos mes apie save paliekame pasaulyje. Mums tai svarbu, nes privalėtume įvertinti savo elgesio pasekmes tarptautinėje arenoje bei savo silpnybes ir stiprybes. Tokiu būdu Jonas padeda mums pažinti save ir savo vietą pasaulyje, kuri priklauso daugeliu atvejų nuo mūsų pačių. Remdamasis savo patirtimi susidariau nuomonę, kad mūsų įvaizdis svetur yra toks – lietuviai yra daugiau flegmatikai ir melancholikai negu cholerikai ir sangvinikai, o tai nėra blogos savybės – juos sunkiau išprovokuoti ar priversti greitai imtis kategoriškų sprendimų ir stiprių veiksmų, bet jeigu jie pergalvoję apsisprendžia, tada jų veiksmai būna atsparūs (angl. resilient) ir intensyvūs. Net Karlas fon Klauzevicas (Carl Philipp Gottlieb von Clausewitz, 1780–1831) savo knygoje „Apie karą“ tai vadina gerais karvedžių bruožais. Juk mes pirmieji pagaliau apsisprendėme išeiti iš Tarybų Sąjungos, o likusieji pasekė iš paskos. Manau, kad lietuviai žino savo vertę, o J. Ohmanas tą supranta, mums geranoriškai pritaria ir palaiko užsienio arenose.

Dėl atominės energetikos. Pritariu, kad gal per anksti nusileido stojimo į Europos Sąjungą sąlygai mūsų derybininkai sutikdami uždaryti Ignalinos AE ir nereikalaudami jokių garantijų. Bet derybose kartais per daug reikalauti negalima, jeigu esi silpnesnėje padėtyje, nes gali iš viso prarasti derybų objektą – nepakliūti į ES. Derybininkai tikėjosi, kad vėliau bus progų pasiderėti dėl energetikos poreikių Lietuvoje – tai samprotavimas sveiku protu. Kaip ten bebūtų, sutinku su J. Ohmanu, jog reikia rizikuoti ir pradėti statyti naują atominę elektrinę, o pagalbininkų ir bendrininkų rasis, nes elektros energijos paklausa Europoje auga. Tik tokiu būdu pasieksime energetinį saugumą, nors tai gali kainuoti daugiau negu norėtume.
Sutinku su Jonu ir dėl to, kad Vakarų Europa dažnai neįvertina mūsų taip, kaip mes pageidautume. Teigčiau, kad Vakarų Europa turėtų suprasti, kad ji pati prarado daug prestižo ir galios Europoje ir kitur pasaulyje, kur ji palyginama su besileidžiančia žvaigžde, o Vidurio ir Rytų Europa dažnai suvokiama kaip kylanti, todėl ateičiai reikšmingesnė, verta didesnio dėmesio. Vidurio Europa, kuriai priklauso ir Lietuva, patyrė daug vargo praėjusiame šimtmetyje, išgyveno ir pakilo, rodydama ištvermę ir veržlumą bei gilesnį supratimą to, kas darosi toliau rytuose. Tikiuosi, kad Europos ateitis priklauso nuo koloso kylančio nuo šiaurinės Skandinavijos iki Bosforo sąsiaurio. Nesu vienas taip galvojantis. Literatūroje apie Europos ateitį šimtą metų į priekį gausu tokių samprotavimų. Vidurio Europa dar gali stipriai sužibėti, ir mes kartu. Aš ne tik visiškai sutinku su Jonu, kad mums reikia vystyti verslo, ekonominius ir kultūrinius ryšius su Skandinavija, bet pridedu ir politinius bei karinius ryšius. Lietuva turi svarbią poziciją – tai strateginės ašies, kuri ir šiandien svarbi, šiaurinis flangas (Maskva–Varšuva–Berlynas–Antverpenas). Mums reikia ne tik glaudaus Baltijos energetinio, bet ir geopolitinio žiedo. Mano nuomone, reikia atgaivinti Baltoskandijos idėją, kurią kadaise ugdė prof. Kazys Pakštas (1893–1960). Derėtų pradėti nuo vieningo bendravimo puoselėjimo tarp trijų Baltijos valstybių, kuris įgautų vertingų, nesitikėtų pasekmių, galinčių mus itin sustiprinti ekonominiu, politiniu ir kariniu atžvilgiu, nes esame „tramplynas“ į rytus ir į vakarus. Jeigu trys Baltijos valstybės pasiektų vieningumo, manau, kad skandinavai greitai susigundytų prisidėti, o tada galėtume paspausti dešinę tam kolosui, kuris kyla pradedant Lenkija ir tęsiasi toliau į pietus. Mano manymu, čia glūdi Europos ateitis, nes tradicinė Vakarų Europos valstybių galia smarkiai regresuoja (išskyrus Vokietiją, turinčią kitų problemų).

Jonas Ohmanas itin vertina Lenkijos svarbą Lietuvai sakydamas, kad Lenkija gali apsieiti be mūsų, o mes be jos negalime. Nenoriu Lenkijos nuvertinti, ar su ja nepalaikyti gerų ryšių, bet iš istorijos mokomės, kad su lenkais bendraujant reikia būti atsargiems, nes jų dešimt kartų daugiau ir jie lengvai gali mus „nubalsuoti“, o tai kelia tam tikrą nepasitikėjimą. Mano bendraamžiai užaugo su šūkiu „mes be Vilniaus nenurimsim“, kurį išprovokavo lenkai sulaužydami Suvalkų sutartį. Anksčiau tą kėlė įvairios pasekmės kilusios iš nelaimingos Lietuvos ir Lenkijos unijos, kurią pražudė „liberum veto“. Tačiau turime nepamiršti, kad 1610–1612 m. laikotarpiu Lietuvos ir Lenkijos kariaunos buvo užėmusios Maskvos Kremlių.
Dabartinėje Lenkijoje aš patyriau daug draugiškumo lietuviams, nors priešiškumo taip pat netrūko. Prisimenu tokį epizodą tarnaujant JAV Oro pajėgose, Šaltojo karo metais. Nusileidome viename NATO aerodrome ir pakliuvome į autobusą kartu su lenkų delegacija iš Varšuvos pakto. Vienas lenkas, pamatęs mano vardą etiketėje paklausė, ar aš lietuvis. Atsakiau jam – taip. Lenkas ir jo draugai pradėjo patyčiomis kalbinti mane: „Tai kur ta tavo Lietuva dabar? Juk jos nebėra ir nebus“ ir pan. Aš jiems atšoviau iškreipdamas jų himno žodžius: „Jeszcze Litwa nie zginęła,/ Kiedy my żyjemy“ (Dar Lietuva nepražuvo, kol mes gyvi esam). Efekto būta įspūdingo – jie nutilo ir susigūžė, vėliau atsiprašė ir mes visi draugiškai pasijuokėme. Mus daug kas sieja su Lenkija – istorija, religija, kultūra ir bendri priešai. Lenkai vadina mus mužikais, o mes atkertam, kad lietuviai jogailėnai buvo Lenkijos karaliai, todėl lenkai mužikai, o mes didikai ir t. t. Lenkai norėtų savo vardus Lietuvoje spausdinti lenkišku alfabetu. Tas nepaprastai apsunkintų dokumentų leidyklas ir sukeltų chaosą, nes tada kitos mažumos taip pat norėtų matyti savo vardus užrašytus pagal jų alfabetą. Jokia šalis to nedaro.

Jono Ohmano mąstymas, kad karinio konflikto atveju Lenkija, būdama NATO narė, atsiųstų savo sunkiąją karo techniką Lietuvai ginti, nėra labai realus, nes trūksta tikimybės dėl tankų ir artilerijos vaidmens ateities karuose. Geriau gal būtų susitarti su amerikiečiais, kad jie sutiktų atsiųsti savo oro pajėgas, kurios galėtų smogti įsiveržusiam priešui beveik pačioje karinio konflikto pradžioje, atskrisdami iš bazių esančių NATO šalių gilumoje.
Tad tiek turiu komentarų. Malonu, kad Jonas padeda pasauliui išgirsti Geležinio vilko balsą. Už tokius nuopelnus Lietuvai reikėtų suteikti Jonui Ohmanui Lietuvos Garbės pilietybę.

Savaitraščio skaitytojo pagraudenimai

Susipažinęs su Jono Ohmano pokalbiu („Mokslo Lietuva“ 2013 m. sausio 10 d. Nr. 1) kaip nepataisomas naivuolis laukiu aktyviausių mūsų visuomenės narių atsako – polemikos, ginčų, pasisakymų. Ir nieko – absoliuti tyla. O tiek aplink mus spygaujančių, patriotiškai bei euforiškai skambančių balsų – ypač valdžios tribūnuose – bylojančių apie savęs sureikšminimą, o iš tikro – vien absoliutų abejingumą valstybės ateičiai. Ir štai dabar aišku: niekas neskaitė Ohmano – tikro ir nuoširdaus Lietuvos bičiulio teksto. Neskaitė asmens rašyto žodžio, kuris susirūpinęs dėl mūsų bėdų. Ohmanas studijuoja ir iš esmės gilinasi į Lietuvos ekonominę, geopolitinę, istorinę, etninę situaciją. Jo visi nuoširdūs žodžiai argumentuoti ir akivaizdžiai logiški. Bet ar mums rūpi, kad šalia mūsų yra asmenybė, kurios intelektiniu turtu nesugebame pasinaudoti. Ne tik nesugebame, bet nenorime išgirsti. Tai liūdnas „vaizdelis“, puikiai mus charakterizuojantis ir vidaus, ir pasaulio plotmėse; nedejuokime: matyt, esame nusipelnę tokios iškalbingos reklamos.

Kol kas į rimtas pastabas atsiliepė tik vienas asmuo – JAV gyvenantis dr. Algirdas Kanauka. Tai puikus pavyzdys, kaip galima gyvenant svetur būti savoje gimtinėje, ja blaiviai didžiuotis ir savo veikla jai tarnauti. Jis dar kartą paliudija tiesą – tik iš tam tikro atstumo ryškiau atsiskleidžia mūsų valstybės skauduliai.
Gerbiami „Mokslo Lietuvos“ skaitytojai, bent jūs išgirskite ir atsiliepkite į išmintingus ir mums naudingus J. Ohmano ir A. Kanaukos žodžius. Kreipiuosi į jus, nes žinau, kad tiems, kuriems labiausiai derėti į juos įsiklausyti yra kurti ir užsiėmę sau naudingais dalykėliais.

Juozas Algimantas Krikštopaitis
2013 m. vasario 16 d.