Ar Majai buvo teisūs?
Nuo seniausių laikų iki šiandien žmonija savo veikloje nuolat ieško sprendimų, susijusių su energetikos problemomis. Ankstyvuoju laikotarpiu jai nelabai rūpėjo energetinių išteklių gavyba ir jų taupymas. Sparčiai išaugus žemės gyventojų skaičiui ir gyvenimo kokybės poreikiams, išsiplėtojus pramonei, IT naudojimui, transportui, milžiniškais tempais didėjo energetinių resursų sunaudojimas. Žymiausi pasaulio mokslininkai jau senokai skambina pavojaus varpais, panaudodami „energetinės žiemos“, „energetinio bado“, „žemės rutulio disbalanso“ ir kitus terminus. Gal ir majai buvo teisūs, pranašaudami jei ne pasaulio pabaigą, tai, kas labiau tikėtina, iškastinės energetikos pabaigos pradžią. Greitai gali nebepadėti iškastinis ir atsinaujinantis kuras, mediena, anglis, nafta, dujos ir netgi atomas su jo elementariomis dalelėmis, todėl būtina ieškoti vis daugiau galimybių panaudoti gamtinių jėgų – saulės, vėjo, vandens, žemės gelmių, žemės ir kosmoso energetinių laukų šaltinius.
Kas gelbės: gavyba ar taupymas?
Lietuva turi šiek tiek iškastinio kuro, bet teisūs tie, kurie teigia, kad tai reikėtų pasilikti „vaistams“ ir nepaversti mūsų žemės įvairių karjerų, kalnakasybos cechų kraštu, kaip kažkada buvo užstatyta kiaulių fermomis. Tačiau kaip neišvengiamos būtinybės akivaizdoje susikoncentruoti į atsinaujinančius ir gamtinių jėgų energetinius išteklius? Kaip rasti išeitį, pabandysiu plačiau pateikti šio straipsnio pabaigoje. Kadangi būsto šildymas ir kiti energetiniai reikalai arčiau kūno, sielos ir kišenės, daugelį metų stebėjau, klausiausi, skaičiau, todėl susikaupė kai kurių galimų sprendimų, pasiūlymų, pamąstymų, klausimų, kurie gali būti įdomūs daugeliui iš mūsų:
kodėl nuo nepriklausomybės atkūrimo šiandieninės elektros, šilumos, dujų, kuro ir kitos kainos, žiauriai tuštinančios skylėtas mūsų kišenes, taip ryškiai skiriasi nuo gaunamų pajamų;
kodėl vykdomas keistas, ilgalaikis, nuolatinis diskusijų karas masinėse informavimo priemonėse, įtraukęs ne tik specialistus, bet ir bemaž visus Lietuvos žmones, į kranelių sukinėjimus, apskaitos prietaisų parodymų reguliavimą, šilumos kainų „dedamųjų“ skaičiavimus ir kitas problemas;
ar iš esmės nebuvo tuštoki priešrinkiminiai partijų debatai energetine tema;
kodėl energetinė našta, gulanti ant kaimyninių valstybių gyventojų pečių aplink Lietuvą ir toliau į vakarus, yra lengvesnė;
ar nebaisu darosi, pagalvojus, jog galbūt kažin kas nori mus pakankinti, dar baisiau, kad mes gal to nė nesuprantame, o baisiausia, kad kai kas gal net parsiduoda?
Žinoma, tai tik dalelė žmones jaudinančių problemų, kurios gali neigiamai veikti mūsų valstybės ekonominius, demografinius, ekologinius, socialinius, psichologinius (gimstamumo, darbingumo, kūrybingumo, sveikatingumo, užimtumo, emigracijos ir t. t.) rodiklius. Kita vertus, būtina pastebėti, kad per 20 nepriklausomybės metų padaryta milžiniška energiją taupančių priemonių, medžiagų pritaikymo ir diegimo mūsų būstuose, pramonės įmonių, energetinių objektų pažanga. Atrodo, šie pasiekimai turėjo sumažinti ne tik energetinių išteklių sąnaudas, bet daryti nemažą įtaką jų kainoms. Tačiau, kaip matome, išėjo atvirkščiai. Kas galėtų paaiškinti, kodėl taip yra?
Administraciniai-organizaciniai sprendimai ir priemonės
Ar yra išeitis iš viso to? Kažin ar girdi ir supranta tie, kurie privalo girdėti ir suprasti?
Naujoji Lietuvos valdžia, rodos, ruošiasi žengti vieną gerą esminį žingsnį: būsto renovacijos naštą bent šiek tiek nukelti nuo žmonių pečių bei galvų ir perkelti ją ant savivaldybių bei valstybės valdininkų. Šiuo sprendimu, tikėtina, maksimaliai sumažės šiame procese dalyvaujančiųjų susipriešinimai dėl vykdomų įvairių biurokratinių procedūrų ir apsaugos nuo suinteresuotųjų finansinių plėšikavimų, tuo pačiu tikintis, kad projektavimo ir renovacijos darbai neišaugs dešimtis kartų. Tikėtina, kad valdžia turi daugiau panašių sprendimų. Savo ruožtu siūlyčiau keletą racionalių, administracinių, organizacinių sprendimų ir priemonių, kuriuos įgyvendinus būtų galima sutaupyti ne vieną milijardą litų:
pirmiausia, ne per šildymo sezoną renovuoti visus Lietuvos daugiabučių namų šiluminius mazgus. Praktiškai nustatyta, kad tai duotų iki 30 % šiluminės energijos sutaupymo. Žinant, kad dabar Lietuva šildymo sezonui įsigyja energetinių resursų už beveik 7 mlrd. Lt., nesunku paskaičiuoti, kiek būtų galima sutaupyti;
kitame etape iš sutaupytų lėšų atlikti katilinių, šilumos tinklų, sienų šiltinimo, langų keitimo ir kitus rekonstrukcijos darbus, gerai apgalvojus jų prioritetus. Tikėtina, jog taip pat būtų gauti analogiški sutaupymo procentai;
paruošti rezervinį gyvenamojo ploto fondą rekonstruojamų, renovuojamų, nugriaunamų gyvenamųjų namų gyventojams perkelti;
pasibaigus eksploatavimo terminui tikslinga avarinius namus nugriauti, o atsilaisvinusius sklypus parduoti aukcionuose.
Visa tai galėtų būti atlikta per 3–4 metus nuosekliai panaudojant sutaupytas lėšas.
Sodybų apgyvendinimo arba pilnėjimo metas
Kitas svarbus žingsnis, glaudžiai susijęs su aukščiau išdėstytais sprendimais – tai sodybų apgyvendinimo arba pilnėjimo metas:
sudaryti apleistų kaimo sodybų, kaimo gyvenvietėse ir miesteliuose esančių laisvų ar parduodamų namų sąrašus, juos inventorizuoti, rekonstruoti, renovuoti. Tai būtų gyvenamojo ploto kaime fondas miesto gyventojams pageidaujantiems ten įsikurti;
persikėlusiems lengvatinėmis sąlygomis padėti apsirūpinti smulkia žemės ūkio technika ūkio darbams atlikti.
Šiais čia išvardytais veiksmais būtų išspręsta daug problemų: apleistų sodybų, gyvenviečių, namų sutvarkymas, sparčiai nykstančio kaimo kultūros paveldo išsaugojimas, žmonių bedarbystės mažinimas ir užimtumo didinimas, apsirūpinimo gyvenamuoju būstu sprendimas, žemės ūkio produkcijos gamyba, taip pat dalinis asbestinio šiferio naikinimo programos vykdymas.
Žinoma, kai kam gali atrodyti, kad šie darbai šiek tiek utopiški šiandieniniu mūsų suvokimu, tačiau, pradėję juos, netruksime pastebėti teigiamų poslinkių atsigaunant ekonomikai, socialiniame gyvenime, demografiniuose procesuose, mažėjant emigracijai ir kt. Tikėtina, kad visa tai įveiktume tik per gerą dešimtmetį, bet mums lyg ir nėra kito pasirinkimo: šie darbai mūsų pačių ir Europos Sąjungos turėtų būti suvokiami kaip baisios, nežmoniškos sovietinės okupacijos padarinių likvidavimas. Ir tai būtų tik nežymus teisingumo atstatymas Lietuvos žmonėms –
ištremtiems ir likusiems čia, patyrusiems sistemingą ir kruopščiai parengtą ekonominį, ekologinį, psichologinį, neteisinį genocidą, kurio padariniai iki šiol juntami sunkiai suvokiamomis mums formomis. Jei šių darbų, kuriuos jau seniai turėjome įveikti, nenudirbsime, tai būtų savanoriškas savęs okupavimas antrą kartą. Manau, kad okupacijos padarytų skriaudos ir žalos atlyginimo būdų turime ieškoti įvairiais keliais. Čia pateiktas vienas iš galimų, kurį išsprendus galėtume išspręsti ir kitus.
Ar įveiksime „pinigų valdžią“ ir inertišką mąstymą?
„Pinigų valdžios“ požymių, daugiau ar mažiau išreikštų, yra beveik kiekviename iš mūsų ypač tada, kai patenkama į bet kokią valdžią. Atrodo, tada nebeveikia paprasto realaus žmogaus dėsniai, tampama žmogumi valdžioje arba valdžios žmogumi. Atsiranda psichologinių, filosofinių, finansinių interesų ir kitų barjerų tarp šių dviejų kategorijų žmonių. Šios aplinkybės gali labai trukdyti, vykdant didesnius ar mažesnius projektus. Ar leis „pinigų valdžia“ labai apriboti energetinių resursų įsigijimą, ar įveiksime nepasitikėjimo savimi suvokimą? Juk vien iš to per 10 metų galėtume sutaupyti apie 50 mlrd. Lt. Ką su šia suma galėtume nuveikti, atliekant aukščiau išvardytus darbus? Neturiu noro nė kompetencijos bristi į ekonominius skaičiavimus, kiek visi šie darbai kainuotų – nenoriu atimti duonos iš tų šimtų, o gal net tūkstančių specialistų, valdininkų, gaunančių už tai atlyginimus. Reikėtų pažymėti, kad prie sutaupytų lėšų prijungus kitus finansavimo šaltinius (struktūrines ES, valstybės ir savivaldybių biudžeto, juridinių ir fizinių asmenų lėšas) valstybės biudžetas nepatirtų sunkių krizių, įgyvendinant šiuos pasiūlymus. Gyventojų finansinis ir kitoks dalyvavimas šiuose procesuose turėtų būti minimalus.
O dabar svarbiausia, kas buvo žadėta straipsnio pradžioje ir dėl ko buvo ruošiamas šis straipsnis išdėstyta kitoje dalyje.
Ar aplenksime Persijos emiratus, kuveitus, pagalbon pasitelkę 3E?
Persijos įlankos valstybės klesti, sėkmingai siurbdamos naftą, investavusios nemažus pinigus į siurbimo įrenginius. Gal ir mes galėtume „siurbti“
saulės ir vėjo energiją, kažkiek investavę į kitokius „siurbimo“ įrenginius? Kad tai galėtume padaryti, būtina užpatentuoti, paskaičiuoti, suprojektuoti, pastatyti nauju saulės ir vėjo elementų panaudojimo principu veikiančių „siurbimo“ įrenginių. Kaip tai padaryti, neatskleidžiant idėjos esmės, buvau pateikęs kai kuriems politikams, valdžios, verslo ir žiniasklaidos žmonėms. Kol kas, su nedidelėmis išimtimis, atsiliepusius labiausiai domino idėjos esmė. O tikėtasi išgirsti kitokių klausimų, galbūt pasiūlymų, patarimų. Šios idėjos aprašymą galėčiau pateikti vėliau spaudoje – dabar galiu pasakyti tik tiek, kad tai naujo energetinio projekto be iškastinio kuro idėjos įgyvendinimo pradžia. Šiame straipsnyje pateikti pasiūlymai yra bandymas atkreipti dėmesį, kaip konkrečiais organizaciniais-administraciniais, o šiuo, konkrečiu atveju, techniniais sprendimais galima žengti milžiniškus žingsnius energetiniame kelyje įgyvendinant 3E (energija, ekonomija, ekologija) siektinus tikslus. Ar galime patikėti, kad ir mes Lietuvoje kažką svarbaus galime padaryti?
Ar tauta ir valdžia pasiruošę žengti šių siūlomų sprendimų keliais? Gal šie sprendimų keliai tiktų ne tik mums ir iš to galėtume turėti naudos? Štai į kokius klausimus labai laukiu atsakymų žemiau nurodytu adresu, arba žiniasklaidoje.
Pagarbiai
inžinierius, išradėjas V. Ratautis
El. paštas: Ratautis@gmail.com