Pradžia 2012 m. Nr. 16, 18.
Atrodytų nėra nieko paprasčiau kaip kalbėti apie savo gimtąją kalbą ar tarmę, nors kalbėjimas kalbėjimui nelygus. LR Seimui 2013 metus paskelbus Tarmių metais, o LR Vyriausybei patvirtinus Tarmių metų priemonių planą, jau iš valstybės politikos bokšto gręžiamės į tai, kas sudaro kiekvienos tautos savivokai labai svarbią, gal net esmingą dalį.Kalbos reikalams „Mokslo Lietuva“ niekada nebuvo ir nėra abejinga, užtektų priminti aktualias ir išliekamąją vertę turinčias Arnoldo Piročkino, Aldono Pupkio, Aldonos Paulauskienės ir kitų autorių vien pastarojo meto publikacijas. Žygio į Tarmių metus ėmėmės dar gerokai prieš prasidedant 2013-iesiems, taip paminėdami ir reikšmingą prof. Danguolės Mikulėnienės gyvenimo sukaktį 2012 m. rugsėjį. Pokalbyje su sukaktuvininke neišvengiamai prabilome ir apie lietuvių tarmių tyrinėjimus, nes dialektologija – viena sričių, kurioje kalbininkės išties daug nuveikta.
Tęsiame pašnekesį su Lietuvių kalbos instituto Kalbos istorijos ir dialektologijos skyriaus vadove, vyriausiąja mokslo darbuotoja profesore habil. dr. Danguole MIKULĖNIENE.
Žymus kalbininkas, prieštaringa asmenybė
Mokslo Lietuva. Aptarinėdami lietuvių kalbos tarmių tyrimo darbus Lietuvoje tarp dviejų pasaulinių karų, iš akių tarsi pametėme žymų baltistą Jurgį Gerulį (jis pats pasirašinėjo Georg Gerullis), tragiško likimo didelį kalbos mokslo autoritetą. Juk ne kam kitam, o J. Geruliui priklauso modernios lietuvių tarmėtyros pagrindų kūrėjo prioritetas. Užtektų priminti jo 1930 m. Leipcige išleistas „Lietuvių dialektologijos studijas“ (Litauische Dialektstudien) ir Kaune 1931–1933 m. rengtus dialektologijos kursus, kuriuos lankė daug būsimųjų žymių lietuvių kalbininkų.
mokslinės redaktorės D. Mikulėnienė ir D. Vaišnienė)
Gedimino Zemlicko nuotraukos
Danguolė Mikulėnienė. Taip, iš tikrųjų. Tai būta talentingo mokslininko, kurio likimas primena, kaip tragiškai didieji istorijos įvykiai gali paveikti žmonių likimus. Rytų Prūsijos lietuvis, Antrojo pasaulinio karo metais kariavęs vokiečių kariuomenėje, sovietmečiu turėjo būti trinte ištrintas iš mokslo istorijos. Bet, pasak M. Bulgakovo Meistro, „rankraščiai nedega“, todėl Gerulis, kaip ir jo mokinys Antanas Salys, į Lietuvą tarsi sugrįžta iš naujo. J. Gerulis daug prisidėjo prie lietuviškosios geolingvistikos ištakų: ir nemokami vasaros kursai būsimiesiems tarmių tyrėjams, ir su Ch. S. Stangu parašyta knyga apie žvejų lietuvių kalbą Prūsuose (Gerullis Georg, Stang’as Christian 1933: Lietuvių žvejų tarmė Prūsuose. Kaunas: „Spindulio“ B-vės spaustuvė), kuria pradėta monografijų serija… Ir tikriausiai daug dalykų, kurių dar nežinome. Gaila, kad po įsitraukimo į politinę ir partinę veiklą apie 1933 m. mokslinė Gerulio veikla beveik nutrūko. O baigiantis karui žuvo ir jis pats, ir jo neįkainojami rank-raščiai, kuriuose daugybė medžiagos iš dabar nykstančių ar jau sunykusių lietuvių tarmių.
Kuo kiškis skiriasi nuo zuikio?
ML. O kokie vėjai pučia šiuolaikinėje geolingvistikoje, ir kuo svarbi ši tyrimų kryptis?
D. Mikulėnienė. Šiuolaikinė geo-lingvistika nagrinėja viso pasaulio kalbininkams svarbius kalbos mokslo dalykus: Ji padeda tirti tradicinių tarmių (ar dialektų) kaitą, šiuolaikinių geolektų (t. y. naujųjų tarmių) formavimąsi ir raidą, tolesnį jų jungimąsi į stambesnius teritorinius ir kalbinius darinius – pavyzdžiui, regioninius geo-lektus (ar vienu žodžiu – regiolektus). Tradicinės tarmės kinta, taigi kartu su jomis kinta ir jų tyrimo būdai, priemonės. Atsiranda naujų tyrimo metodų – pavyzdžiui, dialektometrija.
Bet nesileiskime labai į teorijas. Užtektinai dar turime ir praktinio darbo. Tarkim, gyvename aplinkoje, kurioje kalbama keliomis kalbomis. Mes irgi mokame vietos kalbas, ir tik iš artikuliacijos bazės (kaip veikia mūsų kalbos padargai) galime nustatyti, kuri kalba žmogui gimtoji, o kuri antroji. Tirdami Pietryčių Lietuvos šnektas, turime ieškoti bendrų tyrimo sąlyčio taškų ir su vietinės lenkų kalbos tyrėjais. Lenkų tarmės dažniau skiriamos pagal leksiką, lietuvių tarmės – pagal fonetinius požymius. Šie dalykai visoje Europoje kelia didelį susidomėjimą, o man smagu, kad jau ir mes nesame kokia balta dėmė, kur kalbų (ir tarmių) interferencijos reiškiniai būtų vertinami tik kaip nepakankamas vienos kurios kalbos (dažniausiai gimtosios) mokėjimas, kaip tai buvo įprasta daryti paskutiniais XX a. dešimtmečiais.
kalbininkais, kaip dažniausiai ir būna, sužavės klausytojus
Aišku, tipologinuose tyrimuose turi būti atsižvelgiama ir į leksikos skirtumus: pavyzdžiui, rytų aukštaičių plotui būdingesnė kiškio (kiškis, kiškys, kiškiokas, kiškutis ir pan.) vartosena, o vakarų arealo gyventojams – žemaičiams ir vakarų aukštaičiams – įprasčiau sakyti zuikis (zuikys, zuikelis ir pan.). Tikriausiai šį pavadinimą pasiskolinome iš kuršių. Panašiai šį gyvūną vadina ir latviai, paplitęs jis ir aplinkinių slavų kalbose.
ML. Ir vienaip, ir antraip gerai skamba.
D. Mikulėnienė. Todėl, kad išmokote kalbos iš suliteratūrintų pasakų… Leksika greitai kinta. Panaši ir žodžių karvelis ir balandis istorija: pastarasis buvo būdingesnis žemaičiams. Apskritai, čia daug vietos ne vien tarmėms, bet ir kalbų tipologijai, ir tarpdalykiniams ryšiams.
Šiuo požiūriu svarbi vieta tenka mūsų sudarytam Baltų kalbų atlasui*, kurio žemėlapiuose bus parodytas žodžio ar kokio kalbos reiškinio paplitimas. Iš jų bus akivaizdžiai matyti, kuria kryptimi galėjo judėti gentys, kalbėjusios baltų kalbomis, kaip ir kur vienas ar kitas žodis plito. Jeigu dar pasitelktume archeologijos ir istorijos duomenis, turėtume gerokai ryškesnį baltiškųjų genčių vaizdą.
Vieni apie ratus, kiti apie vežėčias
ML. Ligi šiol archeologijos ir istorijos duomenys toli gražu ne visada sutapdavo su kalbininkų išvadomis. Kodėl taip buvo ir ar jau pradedama geriau suprasti vieniems kitus?
D. Mikulėnienė. Į šį klausimą galima atsakyti dvejopai – rimtai ir nelabai rimtai. Jei nerimtai, tai senosios kalbos propaguotojams sakau: visa bėda, kad iškastas net ir buvęs judrusis apatinis žandikaulis pats nekalba, todėl mes ir negalime pasakyti, kokia tarme jis kalbėjo. O rimtai kalbant apie vakarų ir rytų baltus, tuose arealuose gyvenusių genčių neturėtume tapatinti su jų vartotomis kalbomis. Archeologai pasakoja apie gentis, o kalbininkai – apie kalbas. Taigi dėl paties tyrimų objekto esama tam tikrų neatitikimų. Be to, iki šiol trūksta bendradarbiavimo, nes moksle, kaip ir gyvenime, laikomasi tam tikrų madų ar krypčių. Svarbu ir tarpusavio supratimas. Daug galėtų padėti ir ant-ropologai, juk žinoma, kad gyventojai skiriasi ne tik kaukole, bet ir, pavyzdžiui, dantų forma, akių spalva ir pan.
Prieš keturis dešimtmečius kalbos studijoms pasirengti labai padėjo archeologas Adolfas Tautavičius ir antropologas Gintautas Česnys. Kartą per mėnesį į Vilnių suvažiuodavo jaunųjų filologų („girdenininkų“) mokykla – profesoriaus Alekso Girdenio aspirantai, ir diskutuodavo apie tuos dalykus. Kompleksinio požiūrio reikia ir šiandien: gali kurti teorijas ir jų nemažai sukurta, bet jas įrodyti galime tik konkrečiais duomenimis.
ML. Reikia kompleksinių tyrinėjimų, kuriems juk įmanoma gauti ir ES Struktūrinių fondų lėšų. Kodėl nesubūrus kalbininkų, antropologų, genetikų, žinoma, archeologų ir istorikų?
D. Mikulėnienė. Bet pamėginkite suburti, ant jaučio odos surašyti projektą, laimėti konkursą ir per projekte numatytą laiką gauti jau iš anksto numatysimus rezultatus! Gyvenimas darosi per trumpas, kai dar tenka atlikti įvairias kitas planines užduotis. Be to, įvairių sričių tyrimai turi pasiekti tam tikrą stadiją, kad būtų galima ryžtis bendriems projektams tarpdalykiniu lygmeniu.
ML. Ta stadija dar nepasiekta?
D. Mikulėnienė. Gal ir pasiekta. Jums sakau priedzūkis, Žasliai, o archeologas Valdemaras Šimėnas sakytų: Kaišiadorių kapinynas… Kaip matote, geografiškai skirtumas labai menkas. Jeigu kalbinius skirtumus dar patvirtina archeologinių kasinėjimų duomenys, – tai jau puiku! Tyrimai niekada nesibaigs, nes kalbos istorijos dalykai labai įdomūs.
Kodėl Dočio bernas varnas šaudė?
ML. Kaip vertinate dabartinį lituanistų ir konkrečiai būsimųjų kalbininkų rengimą?
D. Mikulėnienė. Aukštosiose mokyklose lituanistika sutartinai pasuko į taikomąją sritį – į lituanistiką ir redaktoriavimą, lituanistiką ir turizmą, lituanistiką ir reklamą. Istorinės disciplinos grynuoju pavidalu, kaip akademinė tradicija, geriausiai išlaikytos Klaipėdos universitete. Gaila, turėtas pozicijas apleidžia Vilniaus universitetas, nes studentai renkasi kitokias specialybes. 2012 m. nesusirinko net baltistikos grupė.
ML. O kodėl taip nutiko? Matyt, mokslus baigusiems baltistams (beje, kaip ir lituanistams) nėra jokių garantijų, kad pavyks įsidarbinti pagal specialybę.
D. Mikulėnienė. Mes, kalbininkai, nesame paklausūs ir nemokame savęs siūlyti. O dar kertame šaką, ant kurios patys sėdime. Tarkime, pasirinkusiam literatūrologiją, jau nebeprivaloma dialektologija. Žinoma, darbštesni ir gabesni ją gali pasirinkti, bet renkasi arba dialektologiją, arba kalbos istoriją. Mūsų studijų laikais kalbos istoriją pasirinkusieji klausydavosi ir istorinės gramatikos kurso, kurį skaitė profesorius Zigmas Zinkevičius, ir kalbos istoriją, skaitomą profesoriaus Jono Palionio. Pastaroji disciplina – tai senųjų raštų istorija. O istorinę gramatiką „krimtome“ ne vieną semestrą.
Tai vis lituanistų rengimo skauduliai. Be to, dabartiniai pirmakursiai ateina menkesnio kultūrinio akiračio. Mažoji Lietuva jiems nieko nebesako, ir suprantu kodėl. Mokydamiesi mokykloje ar gimnazijoje jie nevažiavo į Lazdynėlius ir Tolminkiemį, ten neravėjo, nesodino medelių, netvarkė kapų ir jų aplinkos. Šios veiklos nebėra, nes Karaliaučiaus krašte galioja vizų režimas. Ten nesilankęs, nebuvęs, nematęs tikriausiai negali išsiugdyti emocinio ryšio su Mažojoje Lietuvoje gyvenusiais lietuviškosios raštijos kūrėjais.
Kalbos istorijos dalykus studentams reikia pasakoti it detektyvą, aš taip ir stengiuosi daryti. Pradedu nuo Dočio ir klausimo: kodėl Donelaičio „Metų“ Dočio bernas šaudė varnas? Studentai atsako: iš bado, bet jie neįsivaizduoja, kad tos varnos buvo valgomos ir visai ne iš bado, kad varnų gaudymas buvo nemenkas amatas. Tada Zietelos tarminiu tekstu apie tai, kokios varnos greičiau išverda – pilkosios ar juodosios, pradedu pasakojimą apie savitą ir mums beveik nepažįstamą lietuvininkų gyvenimą. Iš vidurinės mokyklos programų išbraukus I. Simonaitytės kūrybą, ten liko vienintelis Kristijonas Donelaitis. Ar jis labai artimas šiuolaikiniam jaunuoliui, spręskite patys. Visos kalbos istorijos tokiais pasakojimais neišdėstysi, bet sudominti gali. Dabar turime puikių pagalbinių mokymo priemonių: galima pateikti filmuotos medžiagos, rodyti suskaitmenintus senuosius raštus. To neturėjo mūsų dėstytojai. Bet dauguma dabartinių mūsų studentų savarankiškai neskaito, papildomos medžiagos neieško, vadinasi, giliau nesidomi. Todėl iš jų gali išgirsti stebėtinų atradimų, girdi, pirmasis „Varpo“ redaktorius buvo Kudirka, vėliau redagavo Bretkūnas…
ML. Tarsi į universitetą ateitų nebaigę vidurinės…
D. Mikulėnienė. Mokykloje šiems dalykams laiko skirta minimaliai, nereikalaujama pastangų išmokti. Lietuvių tarmėms skirta vos trys pamokos. Suprantama, negalime plėsti turinio, bet nors žinių pagrindus mokiniams turime suteikti. Todėl net penktokams skirtame vadovėlyje siūlome mokiniams vasarą keliauti, rinkti kad ir šunų vardus, mokome, kaip juos užrašyti ir pateikti Lietuvių kalbos institutui. Mokykliniame vadovėlyje yra šio instituto ir kalbos muziejaus „Lituanistikos židinys“ adresas. Mokiniai autobusais atvažiuoja į šį muziejų, tikimės, kad iš jų atsiras ir vienas kitas lituanistas.
Devyni darbai, dešimtas…
ML. Bandau susivokti, kokių sričių savo mokslinėje veikloje nesate aprėpusi ir man nelengvai sekasi. Rašote darbus iš dialektologijos, akcentologijos, fonologijos, kalbos istorijos ir kitų sričių.
D. Mikulėnienė. Kiekvienai iš šių sričių skirtas tam tikras s gyvenimo tarpsnis – visą gyvenimą mokausi. Diplominis darbas buvo iš kirčiavimo, gilinausi į tą sritį toliau, taip atsirado disertacijos tema – metatonija (priegaidžių kaita) sinchronijos požiūriu. Tuometinė kandidato disertacija pareikalavo daug pastangų: rašyta lietuviškai, vėliau išversta į rusų kalbą (tokie buvo reikalavimai) su lietuviškais pavyzdžiais, kuriuos taip pat reikėjo versti į rusų kalbą. Todėl darbas (kiekvienas puslapis) buvo spausdinamas dviem rašomosiomis mašinėlėmis, nes skirtingi šriftai. Reikėjo spaudos ženklais tiksliai apskaičiuoti, kur bus įterpiamas lietuviškas kirčiuotas pavyzdys.
Tuo metu tikrai nemaniau, kad rūpės ir kalbos istorijos dalykai. Tačiau sinchroniniame apraše atsirado istorinių nukrypimų (A. Girdenio mokiniai tuos nukrypimus paprastai „varo“ į išnašas), ir pasidarė labai įdomu. Ypač, kuomet susiduri su kai kurių mokslininkų pomėgiu metatoniją „archajinti“, nors ten esama ir labai senų, ir naujesnių kalbos reiškinių. Tai apibendrinus atsirado monografija „Cirkumfleksinė metatonija lietuvių kalbos vardažodiniuose daiktavardžiuose ir jos kilmė“ (2005 m.). Jau buvau išėjusi iš Valstybinės lietuvių kalbos komisijos, tad galėjau susikaupti ir monografiją užbaigti. Tais pačiais 2005 m. pasirodė „Dieveniškių šnektos žodynas“ (t. 1) ir „Zietelos šnektos tekstai“ (d. 1). Abi šias knygas rengiau su kitais kalbininkais. Tik užbaigti, išleisti antruosius tomus turėjau jau viena.
Vienas po kito išeina vyresniosios kartos mūsų kalbininkų žiedas – Aleksas Girdenis, Albertas Rosinas, Kazys Morkūnas, Vytautas Vitkauskas… Lieka jų darbai ir mūsų įsipareigojimai savo mokytojams ir bendražygiams. Kai su mokslui ir lituanistikai atsidavusiais žmonėmis dirbi daugelį metų ranka rankon, tai jau nebegali būti abejingas jų ir jų darbų likimui. Prasmingas tų žmonių gyvenimas vertas ne vien šiltų proginių žodžių, bet labai realaus jų darbų įprasminimo.
Galeroje prieš srovę
ML. Kas Jus varė į tą galerą, t. y. Kalbos komisiją?
D. Mikulėnienė. Pakvietė Aleksandras Vanagas, tuometis Lietuvių kalbos instituto direktorius ir Valstybinės lietuvių kalbos komisijos prie Lietuvos Respublikos Seimo pirmininko pavaduotojas. Atgimimo metais atrodė, kad privalau eiti dirbti į komisiją, kad tai pilietinė pareiga. Labai kvietė ir komisijai pirmininkavęs Albertas Rosinas. Šiam darbui paskirta net 12 sunkių administracinės veiklos metų. Džiaugiuosi, kad dirbdama Kalbos komisijoje iš mokslinės veiklos nepasitraukiau, nors buvo nelengva. Į mokslą grįžti nebuvo sunku (A. Girdenis sakė: „Paleido lydeką į vandenį“).
ML. Darbas Valstybinėje lietuvių kalbos komisijoje Jums buvo visai nauja veikla, o gal jau buvote su panašiomis užduotimis susidūrusi?
D. Mikulėnienė. Šiaulių pedagoginio instituto (dabar Šiaulių universitetas) Lietuvių kalbos katedros vedėjas doc. Česys Grenda sakė, kad kalbos kultūros veikla yra privalu kiekvienam dėstytojui lituanistui. Kitaip tariant, privalu šviesti, lavinti, ugdyti visuomenę. Tada ir pradėjau.
ML. Ir iš tiesų privalu. Tiek rašytojai, tiek kalbininkai ir net nemažai žurnalistų visados šį darbą dirbo, tiesa, negalėčiau tvirtai apie visus pasakyti, kad ir šiandien tebedirba.
D. Mikulėnienė. Kalbos kultūros tarsi nebeliko. Girdi, nešiuolaikiška ir varžanti sąvoka, kalba negalinti būti kultūringa ar nekultūringa – kalba yra kalba. Jeigu laikomės tokio šiuolaikinio požiūrio, tai šiuolaikiškai kalbėkime apie kalbos ekologiją. Kalbos kultūra sako, kas taisyklinga ir netaisyklinga, o kalbos ekologija platesnė sąvoka, nes kalbama ir apie priežastis. Šis modelis kalboje egzistuoja daug metų, dešimtmečių ir net šimtmečių. F. Kuršaičio Žodyne užfiksuota galūninio kirčiavimo forma moterė, mes neretai pasakome moterìs. Nemanau, kad tai prasižengimas kalbai, nors bendrinės lietuvių kalbos kirčiavimo norma yra móteris, móters, móteriai… Kalboje gali gyvuoti ne vien norminiai variantai, bet ir tam tikri sisteminiai variantai. Kirčiavimas yra gan uždara sistema, o kalbos taisyklingumui kyla daug didesnių bėdų dėl kitų dalykų. Kai dabar sakoma: „Aš turiu gerą laiką“, iškart pasidaro nejauku. Arba pasakymas „sėkminga moteris“, dar blogiau – kai vienas myli maistą, o kita apsipirkimus… Kai tik kurioje nors vietoje nuleidžiama kartelė, reklama bemat apčiuopia silpną vietą, pasigauna ir bando piktnaudžiauti. Su šiais kalbos dalykais mes, deja, nesusitvarkėme, tad naujos sudėties Valstybinė lietuvių kalbos komisija turės ką veikti.
Didelė laimė lituanistu būti
ML. Ar lituanistai, kalbininkai laimingi žmonės?
D. Mikulėnienė. Laimė – tai žmogaus dermė pirmiausia su pačiu savimi. Jeigu esi „susistygavęs“, tai toliau gali „styguoti“ savo veiklą ir santykius su kitais žmonėmis.
ML. Puiku, todėl sutarkime, kad likusioje pokalbio dalyje kalbėsimės su ponia Danguole kaip labai laiminga mokslininke ir kitiems to paties linkinčia.
D. Mikulėnienė. Kaip Jums atsakyti įklausimą, ar lituanistai laimingi žmonės. Prisiminkime, kai 2006 m. pavasarį kartu lankėmės Kaune pas Gintautą Būgą, Kazimiero Būgos sūnų, atvažiavusį su žmona Terese iš Švedijos…
Argi neprasminga gyvenimo akimirka buvo tada, kai Gintautas Būga pats mane susirado, kai gimė jo provaikaitis Jonas Vilijus. Didžiausios garbiojo pono Gintauto svajonės buvo, kad provaikaitis išmoktų lietuviškai ir kad lietuvių kalba neišnyktų kitų pasaulio kalbų vandenyne… 2007 m. Gintautas Būga iškeliavo į Amžinybę, bet tikriausiai sutiksite, kad tas bendravimas su šiuo žmogumi nepamirštamas.
ML. Nepamirštamas, laimei pavyko įspūdžius perteikti ir „Mokslo Lietuvoje“.
D. Mikulėnienė. Arba: iš atminties neišnyksta vaizdas, kai atsidarė kabineto durys, o tarpdury stovi aukštas senstelėjęs žmogus ir taria: „Laba diena, aš Aleksandravičius“. O man galvoje sukasi – kuris Aleksandravičius: ar tas, kuris parašė storą lietuvių kalbos vadovėlį rusiškoms mokykloms, ar tas tarmininkas? Pasirodo, tai vienas ir tas pats žmogus – Juozas Aleksandravičius (1920–2007), regztuke atsinešęs dalį savo sudarytojo „Kretingiškių šnektos žodyno“ rankraščio. Visą gyvenimą rinkęs gimtosios žemaičių kretingiškių šnektos duomenis ir, kai išėjo į pensiją, parašė didžiulį žodyną.
Svečias buvo kalbininko Juozo Senkaus (1907–1970) mokinys. Mažutis ūgiu J. Senkus ir aukštas vyras J. Aleksandravičius pokario metais vaikščiojo po kaimus ir miestelius, užrašinėjo, ką senutės šventoriuje šneka, o visi su nuostaba žiūrėdavo į tokius du labai išsiskiriančius iš minios vyrus.
Tai tik du nepamirštami susitikimai, o jų gyvenime daug. Jaučiu žmonių, su kuriais dirbau, veiklos tęstinumo svarbą. Panašiai jaučia kiekvienas, šį darbą dirbantis. Mokytojams esame įsipareigoję. Už tai gyvenimas mums ir pasiūlo tokių nuostabių išgyvenimų. Ar galiu pamiršti, kaip į mano jubiliejinės parodos atidarymą Lietuvos MA Vrublevskių bibliotekoje atėjo tiek daug garbaus amžiaus kalbininkų, net visa lituanistinė akademiko Zigmo Zinkevičiaus šeima. Turiu būti laiminga, nes visą gyvenimą dirbu tai, kas įdomu.
ML. Linkiu ir toliau eiti šiuo keliu, susiejant priedermes gimtajai kalbai ir patiriant didžiulį malonumą, kurį teikia jos tyrinėjimai, susitikimai ir bendravimas su bendraminčiais, nuostabiais žmonėmis.
Kalbėjosi Gediminas Zemlickas