Prof. Jonas Grigas
Gyvename sparčiai besikeičiančiame pasaulyje. Mokslas atskleidžia, kaip jis veikia nuo mažiausių materijos dalelių iki visatos ir mūsų pačių bei mūsų minčių, ir kaip viskas tarpusavyje susieta. Mokslas įgalina numatyti, kas tam tikromis aplinkybėmis gali atsitikti. Tai ir sudaro mokslo grožį. Mokslas keičia mūsų gyvenimą, atskleisdamas gamtos tvarką ir jos grožį. Kur mes šiandien būtume be mokslo? Ar galėtume šiandien patogiai gyventi be jo vaisių – elektros, radijo, televizoriaus ir telefono, automobilių, traukinių ir lėktuvų? Mokslas veikia kasdienį mūsų gyvenimą labiau nei mes manome. Mums reikalinga mokslo pažanga, kad išgyventume besikeičiančiame vis sudėtingesniame pasaulyje. Mokslas lemia visuomenės gyvenimo būdą ir ateitį. Tačiau eiti su mokslo ir technologijų pažanga nespėjame. Ir tai tampa grėsminga.Indijoje teko girdėti kosmologinį mitą, kaip berniukas klausė tėvo, ant ko laikosi Žemė. Tėvas šypsodamasis atsakė sūnui, kad Žemė laikosi ant didelio vėžlio nugaros. Tada vaikas klausė, kas laiko vėžlį? „Didelis dramblys“, – atsakė tėvas. „O kas laiko dramblį?“ – tęsė vaikas. Netekęs kantrybės tėvas pasakė: „Sūnau, drambliai yra iki pat apačios!“
Dažnai galima išgirsti panašių aiškinimų ir apie mūsų modernaus pasaulio „kosmologiją“. Paklausus, kaip veikia televizorius ar kompiuteris, gali išgirsti: „Įjunkite kištuką į elektros tinklo rozetę, paspauskite įjungimo mygtuką ir prietaisas veiks.“ Kartais neveiks. Daugelio iš mūsų žinios apie vis modernesnius prietaisus ir kitą įrangą apsiriboja mygtukų paspaudimu, nors seniai žiniasklaidoje kartojama mintis, kad pavojinga gyventi visuomenėje, kaip niekada anksčiau priklausomoje nuo mokslo ir technologijų, neturint mokslo žinių.
Abejingumas mokslui ir technologijoms ypač paplitęs daugelyje šalių, įskaitant Lietuvą, kur mokslinio raštingumo vidutiniškumas laikomas tarsi garbės požymiu. Net universiteto profesorė kažkada su pasididžiavimu pareiškė, kad ji nesuprantanti, kodėl šviečia elektros lemputė ir jai to žinoti nebūtina. O ką jau kalbėti apie ilgai rodytos televizijos laidos „Klausimėlis“ herojus. Tačiau Lietuva mokslinio neraštingumo pasaulyje ne išimtis. Neseniai JAV Nacionalinio mokslo fondo atlikti tyrimai parodė, kad bene labiausiai moksle ir technologijose pažengusioje šalyje mažiau nei pusė suaugusių amerikiečių supranta, kad Žemė kasmet apsisuka apie Saulę, kad tik 21 proc. žino, kas yra DNR molekulė ir tik 9 proc. žino, kas yra molekulė apskritai. Apie 25 mln. amerikiečių negali žemėlapyje parodyti, kur yra Amerika. NASA administratorius Danielis Goldinas (Daniel S. Goldin) neseniai gavo laišką, kuriame klausiama, kam kurti ir leisti meteorologinius Žemės palydovus, kai orų prognozes ir taip rodo per televiziją? Kad tuos oro duomenis siunčia palydovai, klausėjui ne motais. Vienos britų rašytojos Muriel Spark pjesės veikėjas sako, kad dabarties visuomenėje menas ir religija yra pirmoje vietoje, toliau eina filosofija ir tik pabaigoje yra mokslas. Tokia yra svarbiausių gyvenimo dalykų tvarka, tokia yra jų svarbos tvarka. Gal toks bus ir visuomenės elitas.
Britų fizikas ir rašytojas Čarlzas Persis Snou (Charles Percy Snow, 1905–1980) taip pat stebėjosi žmonių moksliniu neišprusimu. Jis klausinėdavo žmonių, ar jie žino antrąjį termodinamikos dėsnį, kuris nusako, kas gali ir ko negali būti pasaulyje. Beveik visada sulaukdavo neigiamo atsakymo. Tas klausimas buvo tarsi mokslinis klausimo „Ar žinote ką apie Šekspyrą?“ ekvivalentas. Lietuvoje būtų tas pats, tik niekas to neklausinėja. Todėl nenuostabu, kad Lietuvos nacionalinė televizija geriausią laiką skiria būrėjai ar raganai, bet ne mokslininkams. Abejoju, kad panašiai būtų dar kurioje nors Europos šalyje.
Ironiška, bet mūsų ekonomika ir su ja susiję gyvenimo standartai remiasi mokslo pasiekimais. Dabar mums tarsi savaime suprantama, kad negriūva dangoraižiai, kad Žemės palydovai geostacionariose orbitose leidžia palaikyti patikimus ryšius su bet kuo pasaulyje, kad liftai 100-aukščiuose pastatuose per porą minučių pakelia į viršų, kad negriūva kelių dešimčių metrų aukščio užtvankos, kad pasaulyje patikimai veikia 435 atominės elektrinės, kad žmonės vaikščiojo Mėnulyje, kad kosminiai laivai siunčia kitų planetų ir galaktikų nuotraukas, kad karštyje ir šaltyje patikimai važinėja modernūs automobiliai, kad į milijonus namų ateina elektros energija ir veikia visi buitiniai prietaisai, kad reaktyviniai lėktuvai gali nuskraidinti į bet kurį Žemės tašką, kad medicininiais prietaisais galime tyrinėti mūsų kūno ir smegenų vidų, kad kasdien elektroniniais tinklais trilijonai pinigų nepriekaištingai keliauja į milijonų žmonių sąskaitas.
Visiška mūsų priklausomybė nuo šių modernių technologijų tampa kankinančiai akivaizdi milijonams žmonių, kai atsitinka nelaimė, pavyzdžiui, kai prieš keletą metų man viešint Amerikoje sniego audra nutraukė Kanados ir Šiaurės Amerikos elektros perdavimo linijas, kai kelioms savaitėms nustojo veikti kompiuteriai, jų valdomi oro uostai, restoranai ir kavinės, ligoninės ir mokyklos, sustojo visas gyvenimas. Šis epizodas dramatiškai parodė, kad mūsų modernusis gyvenimas yra mokslo ir jo sesers technologijos produktas.
Bet nepaisant nesuskaičiuojamų teigiamų mokslo indėlių į mūsų gyvenimo kokybę, nepaisant nuostabių technologinių naujovių, kurias nuolat gimdo mokslas, mokslinei bendruomenei kyla nuolat didėjantis mokslo socialinis iššūkis. Ką tai reiškia? Daugeliui žmonių žodis mokslas sukelia Černobylio, Fukušimos, atominių bombų, bakteriologinių ginklų ir kitų panašių košmarų vaizdus. Dažnai mokslas suprantamas kaip nelaimių priežastis, o ne jų sprendimas, kaip kažin kas, ko reikia vengti, o ne kažin kas, kuo reikia naudotis. Deja, taip atsitinka su technologijomis. Ir su mokslu.
Pasaulyje vyksta daug teisminių procesų iškeltų kompanijoms, paleidžiančioms į apyvartą nesaugius produktus, chemikalus ar prietaisus. Visuomenė dažnai vienodai vertina astrologų ir astronomų nuomonę. Kai mokslininkai save laiko intelektualiais Bendžamino Franklino (Benjamin Franklin, 1706–1790) geranoriško mokslininko, nešančio žmonijai šviesą, palikuonimis, labai dažnai žmonės mokslininką supranta kaip dr. Viktorą Frankenšteiną, pasaulyje sukeliantį mokslinę sumaištį. Ir žaidžiame virvės traukimą.
Dabar mokslininkai ir inžinieriai privalo nusimanyti apie socialines ir politines jėgas ne mažiau, kaip apie gravitacines ir elektromagnetines jėgas. Šiandien mokslininkai turi paisyti ne tik gamtos dėsnių, kaip kad buvo praeityje, bet ir savo šalies dėsnių (įstatymų) ir žmonių požiūrio. Pavyzdžiui, ar amerikiečiai galėtų pasiųsti žmogų į Marsą? Technologiškai kalbant, taip, galėtų, bet politiškai kol kas nėra tam valios. Ar galėtume pasistatyti Visagino atominę elektrinę ir dešimtmečiams apsirūpinti sava oro neteršiančia elektros energija? Neabejotinai taip, branduolinės jėgainės yra pakankamai saugios, tokios jėgainės jau dešimtmečius gamina elektros energiją daugelio šalių gyventojams, tačiau Lietuvoje žmonės yra veikiami neišprusimo ir įvairių jėgų, o vyriausybei nepakanka kompetencijos ir politinės valios priimti sprendimą. Ar galėtume nutiesti geresnius kelius ir sumažinti autoįvykių skaičių? Ar galėtume renovuoti visus energiją švaistančius namus? Žinoma, bet kas mokės už tai mėgstančioje teismuose bylinėtis visuomenėje? Ar galėtume šiandien sukurti ir įdiegti naują technologiją, kuri sukurtų tūkstančius darbo vietų ir pagerintų žmonių gyvenimą, jei ji kainuotų ir tūkstančius žmonių gyvybių, pavyzdžiui, kasant urano rūdą Dzūkijoje? Nemanau. Ar galėtų didžiosios valstybės sukurti žmonių gyvenvietę Mėnulyje? Ji kainuotų mažiau, nei kainavo karas Irake. Tikėtina, bet ar tam pakanka žmonių valios?
Tam tikra prasme mokslininkai ir inžinieriai praeityje buvo laimingi, nes buvo priklausomi tik nuo gamtos –
visiškai sąžiningi ir nuoseklūs savo darbų teisėjai. Šiandien, priešingai, esame veikiami kitų žmonių su visomis jų užgaidomis ir nesuderinamumais, kurie pagimdė antrojo Niutono dėsnio socialinį analogą: „Kiekvienam moksliniam veiksmui yra lygus priešingas atoveiksmis.“ Kokį svarbų projektą Lietuvoje inicijuotume – hidroelektrinės, atominės elektrinės, skalūninių dujų paieškos, dujų terminalo ar kitą –
visada kyla suinteresuotų žmonių pasipriešinimas, o vyriausybė dažnai per silpna jį įveikti. Taip ir supančiojame patys save, užuot ėję progreso keliu. Tuo tarpu kitos šalys sparčiai žengia pirmyn, pasinaudodamos ir mūsų universitetuose išlavinto jaunimo protu ir rankomis.
Mokslo ir technologijų pasiekimai yra priimami kaip savaime suprantami, tačiau retos nesėkmės susilaukia didelės kritikos. Iš dalies tai susiję su dideliu moksliniu neraštingumu tų, kurie yra atsakingi už sprendimų priėmimą. Nežinau, kiek dabar Lietuvos Respublikos Seimo ir Vyriausybės narių turi gamtamokslinį ar inžinerinį išsilavinimą, bet Amerikoje tokį išsilavinimą turi tik 20 iš 435 Atstovų rūmų ir tik du Senato nariai. Iš 50 gubernatorių tik 9 turi mokslinį ir inžinerinį išsilavinimą. Ir tokie žmonės priima sprendimus apie gamtos taršą, kosmines programas, superlaidžių dalelių greitintuvų kūrimą, žmogaus genomo projektą, biotechnologijų ir žmonių klonavimo projektus. O kiek gyvybiškai šaliai svarbių klausimų sprendė LR Seimo artistai ir kiti moksliškai neraštingi nariai už dvigubą mokslininkų atlygį.
Koks pavojus kyla visiems, kai tie, kuriems mes patikime savo gerovę, nesupranta elementarių mokslo dalykų kritiniais klausimais. Iškalbingai pastebėjo amerikiečių rašytojas ir mokslo populiarintojas Izaokas Azimovas (Isaac Asimov, 1920–1992), rašęs: „Mūsų lyderiai vis dažniau susiduria su pavojais, kurie gresia visam pasauliui, kai šių pavojų supratimas ir galimi sprendimai priklauso nuo gero mokslo supratimo. Ozono sluoksnis, šiltnamio efektas, rūgštūs lietūs ir kiti reikalauja mokslinio raštingumo. Ar gali amerikiečiai išsirinkti tinkamus lyderius ir kurti tinkamas programas, jeigu jie patys moksliškai neraštingi?“ Ar I. Azimovo mintis netinka Lietuvai? Tenka tik apgailestauti, kad labai tinka.
Kad galėtume išgyventi dabar ir ateityje šiame mokslo ir technologijų valdomame XXI a., visų pirma reikia moksliškai šviesti visuomenę. Dažnai kalbama, kad mokslininkams ir inžinieriams trūksta humanitarinių žinių. Manau, kad trūksta. Bet daug svarbiau, mano nuomone, kad humanitarams trūksta fizikos žinių. Nes nekompetentingi mokslinių problemų sprendimai apie yra tolygūs savo ateities pasmerkimui. Prof. Juozo Vaitkaus seniai skaitomas pasaulio pažinimo kursas Vilniaus universiteto humanitarinių mokslų studentams yra geras žingsnis moksliškai šviečiant jaunimą. Antra, mokslininkai privalo išmokti geriau bendrauti su visuomene. Šiandien mokslininkams tai didelis iššūkis. Atėjo laikas mokslininkams išeiti iš savo laboratorijų ir institutų ir diskutuoti su eiliniais žmonėmis ir politikais. Ką šiandien žino eiliniai žmonės apie tai, ką dirba, atranda, sukuria mokslininkai valstybiniuose mokslo institutuose, mokslo centruose ir penkiuose mokslo ir verslo slėniuose, universitetų laboratorijose? Beveik nieko. O vien praėjusiais metais į mokslą investuota daugiau nei milijardas litų. Ir mokslininkai nepaaiškina visuomenei, ką už juos padarė. Televizijos laida „Mokslo ekspresas“ arba radijo laida „Žinių pasaulyje“ yra sveikintinos, bet žvaigždėmis vadinamoms tuštybėms arba sportui skiriama dešimteriopai daugiau laiko nei mokslui. Atrodytų, kad Lietuva yra pasaulio sporto lyderė, kad lietuvių gyvenimo kokybė labiausiai priklauso nuo to, kas kokioje šalyje į kieno vartus įspyrė kamuolį, ar su kuo tuokiasi ar skiriasi vienuolikto ryškio pramoginių televizijos laidų „žvaigždės“. Todėl žiniasklaidai taip formuojant visuomenės nuomonę natūralu, kad visuomenės pažiūra į mokslą, mokslininkus ir geriausius iš jų siejančią Lietuvos mokslų akademiją yra neigiama.
Neperspektyvu toliau slėpti šviesos žvakę po krūmu, nes atsidursime arba tamsoje, arba krūmas užsiliepsnos. Kodėl mokslo ir technologijų valdomame pasaulyje mokslininkų balsai taip retai girdimi žiniasklaidoje, kai tuo tarpu su mokslu neturintys ryšio savo nuomonę apie mokslines problemas iš Seimo ir kitų tribūnų reiškia kasdien? Jiems nereikalinga nei Lietuva MA, nei naujoji Vilniaus universiteto biblioteka, nereikalingos ir knygos. Nereikalingas mokslo populiarinimo žurnalas „Mokslas ir gyvenimas“ jau užgeso. Jo nepakeis skandinaviškas „Iliustruotasis mokslas“, kuriame gausu iliustracijų, bet nėra mokslo. Jaunimui užtenka pagooglinti internete ir save jau laiko visų sričių ekspertais, nori būti ir Lietuvos MA nariais. Kur mes taip nueisime? Reikia liautis universitetuose ir kolegijose ruošti nieko nemokančius vadybininkus ir taip žaloti jaunimo ateitį, o ruošti šaliai, ne darbo biržai, reikalingus specialistus. Turime daugiau naudotis mokslininkų žiniomis visose srityse, pradedant verslu ir baigiant Vyriausybės ir Seimo strateginių klausimų svarstymu.
Jeigu, kaip praeityje, mes teiksime pirmenybę tik savo loginiams ir techniniams gebėjimams, pralošime visuomenės dėmesio varžybas ir, galiausiai, visuomenė ir mokslinė bei techninė bendrija pralaimės. Kita vertus, jeigu sugebėsime paaiškinti visuomenei mokslo ir technologijos žinias ir jų svarbą, mūsų ateitis bus šviesesnė.
Reikia tikėtis, kad fizinius mokslus studijuojantis ir užsieniuose pasimokęs mūsų jaunimas supranta ir vis geriau supras kritinį ryšį tarp mokslo pasiekimų ir mūsų modernaus gyvenimo būdo. Tikiu, kad mes suprasime, jog daugelį problemų, su kuriomis susiduriame, spręs žmonės turintys mokslinį ir techninį išsilavinimą, suprantantys tų problemų sudėtingumą ir jų įtaką visuomenei, o ne artistai. Pagaliau, reikia tikėtis, kad, anot Vinstono Čerčilio (Winston Leonard Spencer Churchill, 1874–1965), žmonės visada pasielgs teisingai, išsekus visoms kitoms galimybėms. Tik gaila, kad didžiuodamiesi esą Europos centre, prarandame tiek daug didžiausio ir beveik vienintelio turto – jaunų ir gabių žmonių.