Apolinaras Čepulis
Tęsinys, pradžia Nr. 3
Visiems grįžus iš „kūrybinių“ komandiruočių vyko keletas iniciatyvinės grupės susitikimų, kuriuose buvo pasakojami komandiruotėse patirti įspūdžiai ir aptariamas būsimo klubo pavadinimas, valdymo klausimai ir veiklos planai. Ingrida Korsakaitė pasiūlė klubą pavadinti „Po Zodiaku“, patarė kreiptis į žinomą dailininką Vytautą Kalinauską ir paklausti, ar jis nesutiktų apipavidalinti pakvietimo į steigiamąjį klubo susirinkimą. (Man teko laimė apsilankyti dailininko dirbtuvėje ir susitarti su juo dėl pakvietimų – A. Č. past.) Galiausiai su visais reikiamais asmenimis buvo suderinta ir sutarta, kad steigiamasis klubo susirinkimas įvyks Vilniaus universiteto kavinėje 1969 m. vasario 14 dieną.Tą įsimintiną vakarą Vilniaus Alma Mater kavinė buvo perpildyta. Vakarą vedė mokslų daktaras Jonas Balkevičius.
Tarp kalbėjusiųjų buvo Komjaunimo CK sekretorė Vanda Klikūnienė, prof. Zigmas Žemaitis, istorijos mokslų daktaras Juozas Jurginis, Vilniaus universiteto rektorius prof. Jonas Kubilius, akademikas Algirdas Žukauskas ir daug kitų… Tarp jų teko pasisakyti ir man.
Prisimindamas laiką, kai buvo ruošiamasi steigti klubą ir vartydamas išlikusius juodraščius, laikraščių iškarpas randu ir savo kalbos juodraštį. Šiandien jis man atrodo kiek pompastiškas. Nebeatsimenu, ar viską pasakiau, ką randu savo užrašuose, bet kai kurias pagrindines mintis drįstu čia pateikti:
Visų mūsų mokslininkų veiklos sritys kasdien vis labiau plečiasi, daugėja mokslininkų. Šalia gražaus būrio vyresniosios kartos gerbiamų mokslininkų auga jaunoji karta, ant savo pečių nešdama naujas mokslines idėjas, keldama naujas problemas, ieškodama naujų horizontų, naujų galaktikų. Tačiau toks gyvenimo paradoksas, kad žmonės gyvendami vienkiemiuose geriau pažįsta vieni kitus, negu tie, kurie gyvena mieste viename name, vienoje laiptų aikštelėje. Daugelis jaunųjų mokslininkų žino vieni apie kitus tik iš įvairių spaudos pranešimų… O ar ne geriau būtų jiems susitikus pasikalbėti ir pasidalyti mintimis jaukioje neformalioje aplinkoje?
<…>pradėjo susilieti skirtingi mokslai, atsirado poreikis bendrauti ne tik žmogiškąja, bet ir dalykine prasme, dėl to gali gimti ir naujos mokslo kryptys, kad mokslininko darbo vieta neapsiriboja vien tik laboratorija, naujos mintys dažnai gimsta tik esant gerai nuotaikai visai ne darbinėje aplinkoje<…>
<…>asmeniniai mokslininkų kontaktai sudarytų galimybes suartinti ne tik atskirus mokslininkus, o per juos ir pačias mokslo šakas<…>
<…>malonią ir neformalią aplinką jauniesiems mokslininkams galėtų sudaryti klubas, kuris jungtų į bendrą šeimą vienminčius, siekiančius bendravimo<…> būtų malonu, jei tokią idėją paremtų gerbiami autoritetingi vyresniosios kartos mokslininkai, kad žilasis Vilniaus universitetas rastų galimybę priglausti tokį sambūrį po savo skliautais<…>
Klube mes galėtume diskutuoti su žilais mokslininkais, gėrėtis jų išmintimi toli nuo jų administracinių kėdžių, galėtume susitikti su žymiais rašytojais, dailininkais, kritikais, keliautojais ir apskritai įdomiais žmonėmis, buvusiais Mėnulyje ir dar nebuvusiais jame ir nuoširdžiai diskutuoti su jais visais mus dominančiais klausimais…
Tikiuosi, kad gerbiamų vyresniosios kartos mokslininkų apsilankymas klube visada bus džiugus ir laukiamas reiškinys…
(Manau, kad anuomet išreikštos mintys neprarado aktualumo ir šiandien, nors dabar, praėjus 44 metams nuo klubo įkūrimo dienos ir Lietuvai atgavus nepriklausomybę, klubo veik-la suspenduota, tačiau bendravimo židiniai dar teberusena (bent Joninių naktimis) kai kurių buvusių zodiakiečių širdyse).
Po ilgų diskusijų buvo pritarta Ingridos Korsakaitės pasiūlytam jaunųjų mokslininkų klubo pavadinimui „Po Zodiaku“. Pirmuoju klubo prezidentu išrinktas technikos mokslų kandidatas, 1965 m. Valstybinės premijos laureatas Apolinaras Čepulis. Išrinkta ir klubo taryba. Ją sudarė: Aleksandras Vanagas – Vice teorija, Eimutis Skaistys – Vice praktika, Antanas Kavolėlis – Vice organizacija, Ingrida Korsakaitė – Ceremonialas, Petras Bielskis – Menas, Aleksandras Alekseičikas – Klubo sociologas, psichologas, Jūratė Katkuvienė – Informacija, Danutė Straukaitė – Metraštis, Zenonas Namavičius – Teisė, Arnoldas Pažemys – Ūkis, Eugenija Krivaitė – Kultūra, Albertas Bertulis – Finansai. Išrinkti klubo senato nariai: Algirdas Žukauskas, Jonas Kubilius, Kazimieras Daukša, Bronius Sudavičius, Jonas Balkevičius, Kazimieras Ragulskis, Juozas Jurginis.
1969 m. vasario 15 d. „Tiesa“ paskelbė, kad vasario 14 d. prie Lietuvos LKJS Centro Komiteto įkurtas jaunųjų mokslininkų klubas, o 1969 m. vasario 20 d. ketvirtadienio „Komjaunimo tiesoje“ buvo išspausdintas A. Vanago straipsnis, kuriame šalia pagrindinių klubo tikslų buvo pažymėti ir klubo rinkimuose dalyvavę Komjaunimo CK ir žymiausi mokslo atstovai. Jame rašyta: „Į pirmąjį steigiamąjį klubo susirinkimą susirinko kone visų Vilniaus mokslo įstaigų jaunimo atstovai ir seni, patyrę dėstytojai, mokslų daktarai, profesoriai. Pirmajame klubo susirinkime dalyvavo Lietuvos LKJS Centro Komiteto sekretorė V. Klikūnienė, Vilniaus universiteto rektorius, profesorius J. Kubilius, seniausias Lietuvos matematikas, profesorius Z. Žemaitis, istorijos mokslų daktaras J. Jurginis.
Visiems rūpėjo išrinkti klubui skambiausią vardą. Po ilgų ginčų dauguma pritarė pasiūlymui vadinti klubą „Po Zodiaku“. Išrinktas klubo prezidentas. Juo tapo technikos mokslų kandidatas, 1965 m. respublikinės premijos laureatas A. Čepulis.“
1969 m. aštuntame „Kalba Vilnius“ numeryje paskelbtas pakankamai platus M. Baublienės ir E. Vanagienės straipsnis apie klubo „Po Zodiaku“ steigiamąjį susirinkimą ir jo tikslus.
Pirmas klubo susirinkimas skirtas diskusijai „Kas yra mokslas?“ buvo įsimintinas dėl aštrių diskusijų tarp prof. Kazimiero Daukšos, jam pareiškus, kad medicina ir technika – ne mokslas, ir psichoterapeuto Aleksand-ro Alekseičiko, jam tokį profesoriaus pareiškimą užprotestavus. Pastarąjį susirinkimą pakankamai smulkiai aprašė V. Dzūkas 1969 m. kovo 29 d. „Komjaunimo tiesos“ skiltyje „Iš reporterio bloknoto“ straipsnyje pavadinimu „Profesorius „užmiršo“ apibrėžimą“.
Sulaukus melagių dienos – balandžio pirmosios – buvo svarstomos „Šeimos problemos“. Vakarą vedęs MA genetikos specialistas Jonas Rubikas įterpė gerą žiupsnį humoro.
Deja, nerandu spaudoje atsiliepimų apie vakarą, kai klube buvo svarstomos širdies persodinimo etinės ir juridinės problemos. Tema buvo labai aktuali, nes Pietų Afrikos Respublikoje, Keiptaune kardiochirurgas Kristianas Bernardas (Christiaan Neethling Barnard, 1922–2001) pirmą kartą žmonijos istorijoje persodino žuvusio žmogaus širdį kitam, ligotam žmogui. Tuo metu Vilniaus klinikose jau buvo daromos širdies operacijos, keičiami širdies vožtuvai.
Klubo vakare dalyvavo ir pranešimus skaitė žymiausi to meto kardiochirurgai profesoriai Algimantas Marcinkevičius ir Vytautas Sirvydis. Rodytas filmas apie operuojamą širdį. Vakaras buvo įvairiapusiškai informatyvus ir labai įdomus, nors dalyvavusiųjų priimtas gana kontraversiškai: prof. K. Daukša piktinosi ir sakė nenorįs matyti, kaip mėsinėjamas žmogaus kūnas, o rašytojas Kazys Saja atsistojęs pareiškė, jei aš teisingai atsimenu, štai ką: „Jūs, gelbėdami vieno žmogaus širdį, užsiimate beprasmišku darbu tuo metu, kai dalyje pasaulio, konkrečiau – Čekoslovakijoje, protestuodamas prieš santvarką, paminančią žmogaus teises ir laisves ir žudančias milijonų žmonių širdis, susidegino Janas Palachas.“
Pasakęs tai K. Saja demonstratyviai išėjo iš susirinkimo. Po tokio pareiškimo klubo sueigos dalyviai kuriam laikui pritilo, nes tuo metu tai buvo daugiau nei drąsus politinis akibrokštas, galėjęs turėti neigiamų pasekmių ne tik pačiam rašytojui, bet ir visam klubui. (Įdomu tai, kad laikui bėgant pačiam rašytojui teko kreiptis į kardiochirurgus, kurių pasiekimų garsinimo metu jis pasisakė prieš žmonių teisių ir laisvių suvaržymą socialistinėse šalyse ir kuriuos jis tuo metu lyg ir kritikavo, kaip aš supratau, toli gražu ne dėl profesinės jų veiklos – A. Č. past.) Praėjus pirmam šokui diskusijos klube tęsėsi, o K. Sajos pareiškimas neigiamų pasekmių neturėjo.
Kiek vėliau iš Amerikos grįžęs K. Saja parvežė Jono Meko filmą „Brigas“ ir kitų ir pasiūlė juos peržiūrėti klube. Klubas filmų peržiūrą surengė Politinio švietimo namuose, kur J. Meko veiklą ir filmus pristatė pats K. Saja, apibūdindamas J. Meką kaip amerikoniškojo avangardo kino krikštatėvį.
Per porą valandų surinkome pilną salę, nes tokiam netikėtam atvejui klubas turėjo numatęs skubios informacijos sistemą, pagal kurią kiekvienas klubo narys per valandą privalėjo informuoti mažiausiai tris kitus klubo narius apie numatomą įvykį.
Vėliau buvo surengtas susitikimas su Justu Paleckiu tema „Lietuva pasaulio akimis“. Prie Žeimenos švęstos Joninės. Į šventę atvyko kelios damos iš Kauno tekstilės instituto su tautiniais drabužiais, degė laužai, ieškota paparčio, pinti ir plukdyti vainikai. Kaune buvo surengtas vakaras „Šiuolaikinė lengvoji muzika“, kuriame aktyviausiai pasireiškė kompozitorius Giedrius Kuprevičius. Domėjomės širdies stimuliatorių implantavimo problemomis ir tuo tikslu vykome į Kauną susitikti su kardiochirurgu prof. Jurgiu Brėdikiu. Lietuvos MA chemijos institute surengėme ir susitikimą su keliautoju Antanu Poška, susitikome su žolininke dr. Eugenija Šimkūnaite; organizavome vakarą „Tolminkiemio ekspedicija. Donelaitis“, vakarą apie kultūros paminklus ir daugybę kitų…
Apie kai kuriuos klubo vakarus galima rasti atsiliepimų to meto spaudoje. Ar išlikęs to meto klubo renginių metraštis man nėra žinoma. Tenka pažymėti, kad kol klubo veikla pirmaisiais veiklos metais tuometinei valdžiai buvo toleruotina, beveik kiekvienas klubo viešas veiklos renginys buvo teigiamai komentuotas spaudoje klubo tarybai nerodant jokių pastangų.
Tarp spaudoje nekomentuotų renginių buvo Naujųjų, 1970 metų sutikimas tuometinėje „Literatų kavinėje“ (tuometiniame Lenino prospekte), kuriame dalyvavo dalis klubo „Po Zodiaku“ narių ir Lenkijos jaunimo delegacija. Merginoms buvo organizuotas šmaikščių humoristinių klausimų-atsakymų vakaras, į kurį sąmojingiausiai atsakiusi mergina privalėjo atlikti užduotį, kokią jai pateiks ją rinkusi komisija. Pirmą vietą laimėjo lenkaitė Vida, o sutiko šokti nusirengimo šokį tik su zodiakiečiu Zigmu. (Tai buvo nepalyginamai kuklesnis „striptizo“ variantas, kai kiekvienas šokėjas paeiliui privalėjo iš savo aprangos nusiimti po vieną aksesuarą ar drabužį – A. Č. past.) Smuiku grojo tango, šokėjai palaipsniui nusirenginėjo, o vakaro dalyviai apsupę šokančius ratu entuziastingai plojo, komentavo ir ragino… Kai šokėjams liko nusirengti po vieną drabužį, daviau nurodymą išjungti šviesą. Tai sukėlė didžiulę dalyvavusių pasipiktinimo audrą… Ir tik užgesus šviesai pamatėme smalsių praeivių apgultus kavinės langus…
Nors šokis buvo pakankamai santūrus, bet tuo metu tai buvo savotiškas akibrokštas viešai skelbiamoms elgesio normoms ir komjaunimo moralei… Mieste pasklido įvairiausių gandų apie tą vakarą, bet jokių oficialių sankcijų ar pastabų organizatoriai nesulaukė, nors tokių pasilinksminimų viešoje vietoje po komjaunimo vėliava dar nebuvo.
Klubui „Po Zodiaku“ ėjo jau antri metai, artėjo 1970 m. balandžio 1-oji… Kadangi 1969 m. balandžio pirmosios (melagių dienos) klubo vakaras apie „Šeimos problemas“ pasisekė ir buvo labai smagus, norėjosi pratęsti melagių dienos tradiciją ir parodyti, kad jaunieji mokslininkai jau „padarė pažangą“ savo tyrinėjimuose ir surengti humoro vakarą-daktaro disertacijos „Netepęs nevažiuosi“ „gynimą“.
Klubo dalyviams buvo išsiuntinėti kvietimai, kad „š. m. balandžio 1 d. Vilniaus Valstybinio V. Kapsuko universiteto kavinėje klubo „Po Zodiaku“ mokslinėje taryboje VANDENIS Vincas, Jurgio s., viešai gins technikos mokslų daktaro disertaciją tema „Netepęs nevažiuosi“. Su disertacija galima susipažinti klubo bibliotekoje. Kviečiame dalyvauti. Pradžia 19.30 val. Klubo taryba“.
mokslininkų klubą „Po Zodiaku“
Bus daugiau