Apolinaras Čepulis
Pabaiga, pradžia Nr. 3, 4.
Kiek dabar prisimenu, pabrėžęs partijos ir vyriausybės indėlį į „tepimo“ mokslą (ir ne tik) ir apžvelgdamas „pasaulyje tepimo klausimu atliktus tyrimus“ gynimą pradėjau teiginiu, kad „pirmas pasaulyje „tepimo“ mokslą ir praktiką, kaip ir daugelį kitų mokslų, pradėjo rusų mokslininkas Petrovas, ne tas, apie kurį rašė didysis rusų mąstytojas Ostapas Benderis, o kitas“ ir t. t. Tema buvo plėtojama apie tai, kad tepimas taikomas ne tik mechanizmams ar žemės sukimosi ašiai tepti, bet taip pat taikomas visuomenės procesams, socialiniams reiškiniams ir asmeniniams santykiams pagerinti, tam reikalui naudojant įvairaus pavidalo (skystus, kietus, žodinius, pataikūniškus, padlaižūniškus) tepalus ne tik viešai kasdieniniame gyvenime, bet ir paslapčia, specialiai tam pritaikytose nomenklatūrinėse įstaigose ir dirbtuvėse, kurias liaudyje priimta vartoti pridedant žodelį „spec“. Šis žodelis „disertacijos“ tekste buvo pakankamai dažnai naudojamas…Apie tepimą, kaip visuomeninį reiškinį, žinomą nuo antikos laikų, dar labiau jį išplėtojant kalbėjo „oponentai ir pasisakantieji“… Maža to, antroje gynimą vainikuojančioje dalyje, kitaip sakant – pobūvyje, kuris visada tradiciškai būdavo organizuojamas apgynus disertacijas, prasidėjo iš anksto nenumatyti ekspromtai: mokiniais pasipuošę vakaro dalyviai atnešė raudonais rėmais papuoštą Vasnecovo paveikslą „Karžygiai“ palydėdami jį tekstu: „Mums mokyklose trūksta vadovėlių lietuvių kalba ir daug kitų daiktų, tai jūs, žinantis tepimo reikalus, gal galėtumėt patepti tuos rusų karžygius, kad mums padėtų“… „Žvejai“ atnešė pripūstą guminį banginį su savo prašymais ir t. t. Vakaras buvo labai smagus, bet su pakankamai aiškiai išreikštomis dviprasmybėmis tuometinės tvarkos atžvilgiu.
Kaip žinoma, visa partinė ir vykdomoji valdžia gyveno pakankamai užsidariusi nuo „darbo liaudies“ ir žmonių buvo vadinama nomenklatūra. Nuo valdžios vadovų, o taip pat ir kai kurių pavaldinių valios ir noro daug kas priklausė: tarnybinė padėtis, materialinių gėrybių (tų, kurių viešose parduotuvėse niekada nebūdavo) paskirstymas ir ne tik… Nomenklatūrai priklausė sanatorijos, maisto sandėliai, Ketvirtosios valdybos poliklinika, valgyklos ir daugelis kitų įstaigėlių, į kurias galima buvo įeiti tik pro užpakalines duris ir prie kurių nebuvo iškabų, o žmonės prie jų pavadinimo visada pridėdavo žodelį „spec“. Tai sudarė puikias galimybes klestėti, šiuolaikine terminologija sakant, valdžios korupcijai ir piktino vadinamuosius eilinius tarybinius darbo žmones…
knygoje“
1970 m. balandžio 1 d. trečiadienio „Vakarinės Naujienos“ rašė:
Balandžio pirmoji „Po Zodiaku“
Šiandien Vilniaus Universiteto kavinėje vakarą rengia Tarybų Lietuvos sostinės Jaunųjų mokslininkų klubas „Po Zodiaku“. Šis klubas jungiąs įvairių mokslo šakų specialistus – techniškų ir humanitarinių profesijų – gyvuoja antri metai. „Kas yra mokslas?“, „Šeimos gyvenimo problemos“, „Organų transplantacija“ – tai tik kelių susitikimų, pokalbių temos. Dažni svečiai klube jo senato nariai – akademikai Lietuvos TSR Mokslų akademijos viceprezidentas A. Žukauskas, J. Jurginis, Vilniaus universiteto rektorius J. Kubilius.
Žinutė, kaip matome, labai neutrali, bet vakaras Vilniaus universiteto kavinės patalpose tapo paskutinis. Universiteto prorektorius B. Sudavičius uždraudė klubo susirinkimus organizuoti universiteto kavinėje, o „komjaunimo CK atstovas“, kurio aš nepažinau, manęs mandagiai paprašė, ar negalėčiau duoti (patirties pasidalinimo tikslu) „disertacijos“ teksto…
Supratęs, kuo tai kvepia, pasakiau, kad to balandžio pirmosios humoristinio teksto ir oponentų atsiliepimų aš nevertinau ir juos išmečiau į šiukšlyną…
Buvo aišku, kad balandžio pirmosios vakaro diskusijos turiniu susidomėjo atitinkamos tarnybos, įžvelgusios nemažai dviprasmybių, susijusių su realiu gyvenimu ir nelabai palankių tuometinei valdžiai. LTSR Komjaunimo CK atsisakė tvirtinti klubo nuostatus.
Jeigu iš pirmo žvilgsnio lyg ir nekaltas balandžio pirmosios humoristinis vakaras sulaukė tokio valdžios dėmesio, tai reikia suprasti, kaip atsargiai derėjo parinti tematiką klubo vakarams, kad nebūtų sukompromituoti jame apsilankiusių klubo dalyviai bei vakaro prelegentai, kurių galvose sukosi toli gražu nelabai palankios tuometinei tvarkai mintys trokštant didesnės erdvės savo veiklai ir laisvei.
Po 1970 m. balandžio 1-osios vakaro klubas oficialiai uždarytas nebuvo, bet veikė asmeninės iniciatyvos ir kolektyvinio dvasinio poreikio pagrindu. Klubo susirinkimai vykdavo tai gamtoje (Joninių šventimas), tai Profsąjungų rūmuose, tai MA bibliotekos kavinėje „pas ponią Jadzę“, tai kitose kavinėse, su kuriomis pasisekdavo susitarti.
Remdamasis tuo, kad steigiant klubą buvo numatyta klubo prezidentų rotacija, klubo krivulė „demokratiškų rinkimų pagrindu“ buvo perduota Maskvoje apgynusiam daktaro disertaciją menotyrininkui Algirdui Gaižučiui, kuris klubui vadovavo 1971–1973 m. Po A. Gaižučio klubo prezidentais buvo Antanas Steponavičius (1973–1975), Julius Jurginis (1975–1976), Vytautas Mačiulis (1976–1978), Rimantas Lajauskas (1978–1981), Vincas Būda (1981–1983), Audronė Girdzijauskienė (1983–1985), Gintaras Valiukonis (1985–1987), Giedrius Butkus (1987–1989), Artūras Abromavičius (1989–1991), klubo veikloje palikę įsimintinų pėdsakų…
Keitėsi klubo prezidentai, įvairėjo diskusijų ir pokalbių tematika. Jaunimas susirinkdavo tarsi tik linksmai praleisti laiko, tačiau buvo diskutuojama ir labai rimtomis temomis. Diskutuota su filosofu Gyčiu Vaitiekūnu apie M. K. Čiurlionio kūrybos ištakas ir dzen budizmą, ginčytasi su psichoterapeutu Aleksandru Alekseičiku dėl žmogaus dvasinių problemų, nagrinėjamos dar tada mažai žinomos Froido mintys ir t. t.
Klubo veikla ypač suaktyvėjo prezidentu tapus V. Mačiuliui. Jo iniciatyva Verkiuose, Mokslininkų rūmuose (Mokslininkų rūmų direktoriui T. Urbaičiui pritariant) buvo įrengta Zodiako ženklais papuošta patalpa. Nuo 1983 m. iki 1997 m. klubo „Po Zodiaku“ svarbesni įvykiai atsispindi nepaprastai gražiai Dainiaus Dūdos papuoštame „Metraštyje ir svečių knygoje“.
Prasidėjus aktyviai sąjūdžio veiklai zodiakiečiai nebesiribojo klubine veik-la, o perėjo į viešumą organizacijose, susirinkimuose, mitinguose, gatvėse, Vingio parke, prie Seimo…
Dalis klubo „Po Zodiaku“ prezidentų ir dalyvių buvo aktyvūs Sąjūdžio organizatoriai ir nariai, bet Lietuvai atgavus nepriklausomybę klubo veik-la dėl daugelio priežasčių sulėtėjo ir galiausiai liko, jei taip galima pasakyti, suspenduota. Paskutinis klubo prezidentas buvo Mindaugas Masaitis (2007–2010).
Apie klubo „Po Zodiaku“ veiklą liudija tik klubo 30 metų minėjimo nuotrauka ir vieno ar kito aktyvaus zodiakiečio kasmetiniai kvietimai švęsti tradicinių Joninių…
Manau esant tikslinga ir prasminga paminėti kai kuriuos klube apsilankiusius mokslo, meno ir politikos veikėjus ir metraštyje paliktas jų mintis.
LTSR MA prezidentas, TSRS MA narys korespondentas Juozas Matulis (1984-04-19): „Aš džiaugiuosi jaunimu ir siekiais. Ypač mane džiugina, kad vis daugiau ir daugiau atsiranda jaunuolių, pasišventusių mokslui. Mokslo dievaitė, kaip sakė Faradėjus, labai nedėkinga. Ji blogai atlygina mokslui pasišventusiems. Tačiau niekas nesuteikia tiek moralinio pasitenkinimo, kaip kūrybinis mokslinis darbas ir nepaliaujamas tiesos ieškojimas. Nuoširdžiai linkiu visiems jaunuoliams ir jaunuolėms pasišventusiai eiti mokslinės tiesos ieškojimo keliu ir siekti kuo didesnių kūrybinių laimėjimų“.
Poetas Justinas Marcinkevičius (1984-05-25): „Džiaugiuosi, sėdėdamas po Jūsų žvaigždėmis, žiūrėdamas į Jus, klausydamasis Jūsų. Koks gražus Jūsų nerimas, koks brangus tiesos ieškojimas! Tegu tai padeda Jums kasdieniniame darbe, pagaliau – tegu augina Jūsų dvasią. Priimkite atminimui nedidelį poetinį suvenyrą, lyg ir aprėpiantį visą mūsų pokalbį:
Nėra žmogaus, kuris netilptų
Vienoj reikšmėj, vienoj tiesoj,
Mąstau tave upe ir tiltu,
Tamsa ir žiburiu tamsoj“.
LTSR MA prezidentas Juras Požėla (1985-01): „Linkiu „Zodiakiečiams“ ir toliau laikytis aktyvios pozicijos gyvenime, skverbtis į gamtos ir žmogaus gilesnį pažinimą, būti kūrybingais moksle ir sveikais asmeniniame elgesyje“.
Akademikas Eduardas Vilkas (1986-01-31): „Pats svarbiausias ekonomikos resursas yra žmonės. Žmonės, kaip ir gamtiniai resursai, ekonomikai rimtai pasitarnauja tik apdoroti, praturtinti ir pan. Žmones turtina ne išorinė jėga, o patys save, vieni kitus. Šitokia prasme JMK [jaunųjų mokslininkų klubas] yra ekonominis klubas; linkiu, kad jo akcijos būtų visada kotiruojamos aukštai“.
Akademikas Vytautas Kontrimavičius (1987-01-30): „Brangūs „Po Zodiaku“ klubo dalyviai, linkiu smalsumo, energijos ir politinės drąsos sprendžiant aktualias gamtos apsaugos problemas. Šių problemų sprendimas priklauso nuo daugelio žmonių įvairiausių profesijų ir kiekvienas gali rasti savo jėgoms panaudojimą“.
Poetas Marcelijus Martinaitis (1988-09-30): „Kai mes kalbėjome apie dvasią, [dvasia] skraidydama apie mūsų galvas, klausėsi mūsų“.
Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio tarybos narys prof. Kazimieras Antanavičius (1990-11-30): „Ko mums labiausiai trūksta? Ko mums Naujojoje Lietuvoje labiausiai reikia? – Kiekvieno žmogaus akyse matyti meilės žvilgsnį, į kiekvieną žiūrėti mylinčiomis akimis, kiekvieno širdyje puoselėti vos vos prasiskleidžiančią (po žiemos šalnų) žibutę. Tada mes būsime laisvi, tada mes būsime laimingi“.
Šiame straipsnyje norėjau kiek smulkiau nušviesti klubo „Po Zodiaku“ atsiradimo aplinkybes ir pirmus jo veiklos metus, kai aš pats toje veikloje aktyviausiai dalyvavau.
Tuo pačiu dar kartą primenu skaitytojams, kad aprašomasis periodas apima laikotarpį, kai apie TSRS griuvimą minties neturėjo net didžiausių pasaulio valstybių vadovai, nekalbant apie eilinius Tarybų Sąjungos piliečius. Kai kurių disidentų mintys ir veiksmai oficialiosios valdžios buvo slopinami ir slepiami nuo visuomenės. Kai kurių žmonių, o gal net dalyje visuomenės, viešai to neskelbiant, vaikščiojo nepalankios socializmui ir valdžiai mintys, bet didžioji visuomenės dalis dirbo taip, kaip to reikalavo tuometinė valdžia, lyg tų minčių nebūtų visai. Tuo metu vyravo miglotos tolimesnių pasikeitimų laukimo nuotaikos, išreiškiamos antitarybiniais anekdotais arba pasakomis Ezopo kalba, nors pasitaikydavo ir ryškesnių nepasitenkinimo proveržių.
Kadangi sovietmečiu klubas aktyviai veikė ilgai, o jame dalyvavo daugelis pažangių mokslo, visuomenės ir meno žmonių, itin prisidėjusių Lietuvai atgaunant nepriklausomybę, manau reikalinga pabrėžti svarbią klubo „Po Zodiaku“ visuomeninę reikšmę, kuris drauge su kitais klubais ir visuomeninėmis organizacijomis turėjo svarios įtakos formuojant savaimę visuomenę ir prisidėjo prie Sąjūdžio susiformavimo.
Labai galimas daiktas, kad praėjus daugiau nei keturiasdešimt metų nuo klubo „Po Zodiaku“ įkūrimo, kai kas svarbaus ir žinotino liko pamiršta ir čia nepaminėta, todėl tikiuosi, kad mano prisiminimai apie klubo įkūrimą ir jo tolimesnę veiklą bus papildyti ir vienaip ar kitaip paskelbti visuomenei.