Apolinaras Čepulis
Kolektyvinėje monografijoje „Sąjūdžio ištakų beieškant: nepaklusniųjų tinklaveikos galia“, kurią išleido leidykla „Baltos lankos“ rekomendavus Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto Tarybai (2011 m. spalio 18 d. protokolo Nr. 95), keliose vietose prabėgomis paminėtas klubas „Po Zodiaku“.
Kaip antai 156 p. rašoma, kad „Vertinant MA aplinką ir jaunuosius darbuotojus, paminėtina nuo 1969 m. veikusio klubo „Po Zodiaku“ veikla. Nors klubas buvo formalizuotas, dauguma jo dalyvių – jauni MA institutų darbuotojai, jie atsivesdavo ir draugų. Šis klubas tapo dalies inteligentijos neįprastų diskusijų ir mokslo įvairenybių aptarimo vieta (pvz., diskutuota apie Čiurlionį, dzenbudizmą, Freudą, netgi NSO ir pan.). Jo narys S. Lapienis pasiūlė birželio 3 d. susirinkti būtent MA salėje. Aktyvesni dalyviai Sąjūdžio metais į mitingus eidavo kartu kaip „zodiakininkais“. (104-oje išnašoje interviu su Sauliumi Lapieniu, 2010 m. kovo 18 d. ir balandžio 23 d., taip pat 103-oje išnašoje pažymėta, kad klubas „Po Zodiaku“ 2009 02 27 atšventė 40-metį.)
Monografijos 279 p. rašoma: „Vieną žymiausių ir stipriausių Vilniaus akademinių klubų „Po Zodiaku“ taip pat, nors ir su tam tikromis išlygomis, reikėtų laikyti savaimios visuomenės dalimi. Nors klubas įkurtas 1969 m. Vilniaus universiteto ir Lietuvos komjaunimo Centro Komiteto, kartais būdavo valdžios panaudojamas reprezentacijos tikslais, klubo dvasia, jame vykusių diskusijų tematika ir stiprus kviestinių svečių „antisistemiškumas“ rodo, jog klubas veikė kaip gana laisva neidealogizuota erdvė. Tą rodo ne tik dalyvių, bet ir stebėtojų iš šalies, kviestinių svečių, pvz., M. Martinaičio, Z. Vaišvilos vertinimai“. (31 išnaša)
Ir 281 p. teigiama, kad „<…> įsikūręs MA jaunųjų mokslininkų klubas „Po Zodiaku“. Palyginti su ankstesniais metais, 1966–1972 m. laikotarpis, ypač 1968–1969 m., atrodo kaip tikras savaimios visuomenės suklestėjimas.<…>“
Vartant knygos puslapius, nors yra pažymėta apie Jaunųjų mokslininkų klubo „Po Zodiaku“ veiklą, tenka apgailestauti, kad su daugelį metų veikusio klubo įkūrėjais ir jam vadovavusiais žmonėmis knygos autoriai nerado reikalo pasikalbėti ir geriau nušviesti jo veiklą. Nutylėta ir techniškosios inteligentijos indėlis organizuojant klubą ir jo veikloje. Šio straipsnio tikslas – bent šiek tiek užpildyti minėtą spragą.
Prisiminkime 1968-uosius, kai Tarybų Sąjungai vadovavo Leonidas Brežnevas, kai Čekoslovakijos komunistų partijos sekretoriaus Aleksandro Dubčeko pastangos suteikti komunizmui žmogišką veidą TSRS ir kitų Varšuvos sandraugos šalių jėgomis buvo paskandintos kraujuje. Tuo pačiu metu Tarybų Sąjungos spauda iš visų jėgų garbino socializmo laimėjimus ir socialistinių valstybių sandraugos stiprybę. Užsienio radijo stotys, kurios visais galimais būdais buvo slopinamos, transliavo faktinę tuometinę tarptautinę padėtį. Tuo pačiu metu prasidėjo laisvų minčių bruzdėjimas ne tik tarp atskirų tautų, bet ir tarp Tarybų Sąjungos inteligentijos, ypač jaunimo. Atsirado poreikis bendrauti, diskutuoti, laisviau dirbti, pasikeisti mintimis. Atėjo laikas, kai buvo suabejota teiginiu, kad „laisvė – daugumos pripažinta būtinybė“, kad „viena partija – viena tiesa“. Visuomenėje atsirado poreikis ne tik laisviau galvoti, bet ir viešai dalytis savo mintimis.
Tuo metu prie LTSR Komjaunimo Centro Komiteto susikūrė mokslinis-gamybinis susivienijimas „Jaunystė“, kuriam buvo leidžiama mokslinius tiriamuosius ir konstravimo darbus atlikti ūkiskaitiniais pagrindais. Susivienijimo aktyvistams (tarp jų buvo daug Eksperimentinio metalo pjovimo staklių mokslinio tyrimo instituto (ENIMS) Vilniaus filialo mokslinių darbuotojų – Antanas Kavolėlis, Arnoldas Pažemys, Zigmas Linda), o taip pat Sigitui Kalvėnui, Romui Šarmaičiui, Aleksandrui Vanagui ir kitiems kilo mintis įsteigti jaunųjų mokslininkų diskusijų klubą. Antanas Kavolėlis, žinodamas apie mano pomėgį laisvu laiku šnekučiuojantis samprotauti įvairiais mokslo, meno ir kitais klausimais, ėmė aktyviai agituoti, kad sutikčiau dalyvauti tokio klubo veikloje. Jo iniciatyvos dėka pradėjau lankyti „Jaunystės“ iniciatorių susirinkimus, diskutuoti apie galimo klubo įsteigimą ir jo veiklą.
Buvo žinoma, kad diskusijų klubas, pavadinimu „Pod Integralom“ veikia Novosibirsko Akademiniame miestelyje, kad įvairūs klubai jau veikia ir kitose respublikose. Komjaunimo CK skyrė lėšų ir grupei jaunųjų mokslininkų pasiūlė pasirinkti komandiruotes į norimas Tarybų Sąjungos respublikas ir miestus ir susipažinti su ten veikiančiais juos dominančiais klubais.
Tuo metu dirbau ENIMS’o Vilniaus filiale. 1968 m. gruodžio mėnesį turėjau vykti tarnybos reikalais į Saratovą, o instituto vadovybei leidus paėmiau komandiruotę ir į Novosibirską. Suderinęs su manimi laiką į Novosibirsko Akademinį miestelį komandiruotėn vyko ir Lietuvos MA Lietuvių kalbos instituto mokslinis darbuotojas, priklausęs „Jaunystės“ iniciatyvinei grupei, Aleksandras Vanagas.
Nuvykęs į Novosibirsko komjaunimo komitetą prisistačiau, kas aš toks, iš kur atvykau, ko noriu…
Labai nustebau matydamas, kad jie klausėsi manęs labai įtariai, lyg aš būčiau atskridęs iš Mėnulio. Nežiūrint į tai, jiems buvo įdomu, iš kur ir kiek aš žinau apie klubą „Pod Integralom“, bet svarbiausia, ką su tomis žiniomis mes Vilniuje ruošiamės daryti? Galiausiai man paaiškino, kad toks klubas veikė ne pačiame Novosibirske, o Akademiniame miestelyje, bet dabar klubo jau nebėra, nes „uprazdnili“ (likvidavo) neva dėl to, kad jo veikla nesiderino su komjaunimo auklėjamaisiais tikslais. Labai nenoriai paaiškino, kaip nuvykti į Akademinį mokslininkų miestelį…
Nuvykęs, apsigyvenęs ir pernakvojęs aspirantų bendrabutyje pradėjau teirautis, su kuo ir kaip galiu sužinoti tikrąją padėtį… Išaiškėjo, kad likviduotas klubas turėjo savo padalinius: sociologinį, keliautojų, dainos, politikos, spaudos grupės ir kt. Sužinojęs porą adresų ir telefonų suradau juos. Šie klubo padaliniai dar veikė ir jų vadovai mielai dalijosi žiniomis su manimi. Per juos pasisekė sužinoti buvusio klubo „Pod Integralom“ prezidento Aleksandro Buršteino telefoną. Su juo susitariau vakare susitikti.
Po pietų atvyko Aleksandras Vanagas, su kuriuo aš nebuvau artimiau pažįstamas. Manydamas, kad su Aleksandru Buršteinu galėsiu atviriau pasikalbėti, jei pas jį nueisiu vienas, Vanagui pasakiau, kad vakare turiu išeiti asmeniniais reikalais, ir atsiprašęs išėjau…
A. Buršteinas pakvietė pasikalbėti į savo butą. Jis vienas gyveno atskirame bute Chruščiovo valdymo metais statytame daugiaaukštyje. (Akademiniame miestelyje tokius butus duodavo mokslininkams, ruošiantiems daktaro disertacijas. Mokslų daktarai gyveno kiek nuošaliau nuo Akademinio miestelio – miško apsuptyje, atskiruose namuose, o dar gražesniuose namuose, taip pat miško apsuptyje, gyveno akademikai – A. Č. past.).
Pasikeitęs keliomis mandagumo frazėmis išsitraukiau iš kišenės bryzą lietuviškų lašinių, Aleksandras rado lentynoje spirito, duonos, svogūnų… Taip prasidėjo mūsų pažintis ir pokalbis…
A. Buršteinas pasakojo apie iš tiesų sibirietiškais mastais veikusį klubą. Klubas nuomojo miestelio valgyklą, kur po darbo pirmame aukšte už mokestį buvo organizuojami vadinamieji „kabačkovyje“ (šokių) vakarai, o antrame aukšte vykdavo diskusijos. Kadangi Akademiniame miestelyje jaunimui nebuvo jokių kitų pasilinksminimo vietų, klubas turėjo milžinišką pasisekimą, o klubo darbuotojai gaudavo atlyginimą. Be to, diskusijų klubas organizuodavo išvykas Obės, Jenisiejaus ir Lenos upėmis, kur rinkdavo Sibiro krašto žmonių dainas, tautosaką, papročius, jų gyvenimo prisiminimus…
Kol klubas nelietė politiškai jautrių temų, viskas buvo gerai. Bet kai jie pradėjo klube diskutuoti apie tai, „kas yra laisvė“, „ar tikrai melžėja gali valdyti valstybę“ ir kt., partijos vadai sukluso. Juo labiau, kad diskusijose dalyvaudavo žinomi mokslininkai, akademikai, dažnai net atvažiuojantys iš Maskvos, Leningrado ir kitų aukštųjų mokyklų, akademinių institutų. Negana to. Jau buvo areštuoti žinomi disidentai Julijus Danielis ir Andrejus Siniavskis, nors Andrejus Sacharovas dar buvo laisvėje. Didelė grupė Novosibirsko Mokslų akademijos, Leningrado ir Maskvos mokslininkų parašė valdžią smerkiantį laišką į TSRS CK ir reikalavo disidentus paleisti.
Galiausiai partijos funkcionierių kantrybės taurę perpildė klubo rengti bardų vakarai, kurie tęsėsi beveik savaitę. Juose dainavo Vladimiras Visockis, Aleksandras Galičius, Bulatas Okudžava ir daugelis kitų dainininkų, kurie pakankamai nedviprasmiškai šaipėsi iš sąjunginės politikos ir tvarkos… Oficialioji spauda „pasiuto“… Mokslininkus ypač smarkiai puolė Akademinio miestelio partinė organizacija, sakydama, kad jei jiems perdaug šiltas Novosibirsko klimatas, tai jiems gali būti pasiūlyti ir šaltesni kraštai, nes Sibiras platus… Keletas mokslininkų, rašiusių laišką į CK buvo aktyvūs klubo „Pod Integralom“ nariai. Jie buvo pašalinti iš Akademijos. A. Buršteinui buvo uždrausta ginti daktaro disertaciją, jis buvo pašalintas iš Novosibirsko universiteto dėstytojų, klubas „Pod Integralom“ buvo uždarytas… A. Buršteinui liko tik ant sienos kabanti gitara su visais bardų parašais…
Gurkšnodami atskiestą spiritą ir užkandžiaudami lietuviškais lašiniais su duona ir pasūdytu svogūnu mes pakankamai įkaitome, pasidarėme atviresni, labiau pasitikintys vienas kitu… Pradėjome diskutuoti ir svarstyti klausimus, apie kuriuos viešai niekas nediskutavo, o iš pradžių ir mes nedrįsome išsižioti: apie žodžio ir ekonominės laisvės ribas, Pabaltijo šalių „savanorišką įstojimą“ į Tarybų Sąjungą, socialistinių šalių bruzdėjimus. Be kitų gvildentų temų paklausiau:
– Aleksandrai, kaip manai, štai buvo Romos imperija, ji žlugo. Napoleono invazija į Rusiją patyrė fiasko. Vokietija buvo beužkariaujanti visą Europą, bet pralaimėjo užpuolusi Tarybų Sąjungą… Kiek gali gyvuoti pati Sąjunga, nes jos pakraščiai jau bruzda?..
– Sąjunga daro kvailystę po kvailystės, – samprotavo Aleksandras. – Manau, kad išorė jos neįveiks. Ji gali žlugti ekonomiškai ir politiškai tik iš vidaus… Todėl tokie klubai, kaip integralas ir kiti disidentų veiksmai yra tik maži katalizatoriai, nors jų taip pat bijoma. Rimtiems pokyčiams kitaip mąstančių turi susikaupti pakankamai didelė kritinė masė, taip pat ir pačioje partijoje…
Laikrodžio rodyklė artėjo prie vidurnakčio… Baigdamas pokalbį Aleksandras išsakė savo požiūrį į mano dalyvavimą klubo veikloje:
– Apolinarai, dabar, po rugpjūčio įvykių Čekoslovakijoje, labai nepalankus laikas užsiimti diskusine pokalbių veikla ir klubų organizavimu, todėl jei turi gerą darbą ir gerą žmoną, kurių tu nenori netekti, stenkis, kad klubui vadovautų kas nors kitas. Bet jeigu susiklostytų taip, kad tau pavestų vadovauti, tai stenkis, kad už klubo nugaros stovėtų rimta organizacija – šiuo atveju, komjaunimo CK; kad kiekvienas viešas susitikimas būtų teigiamai įvertintas spaudoje; kad klubo veikloje dalyvautų pripažinti autoritetingi mokslininkai; diskutuokite apie jums aktualias mokslines problemas ir nelieskite politikos; saugokitės kvailio ir provokatoriaus – pirmas gali būti per daug nuoširdus ir atviras, o antras – tokiu apsimes…
Grįžęs į bendrabutį radau nepatenkintą Aleksandrą, kuriam, deja, apie savo pasimatymą nieko konkretaus negalėjau papasakoti. Kitas dvi dienas mes lankėmės pas veikiančių buvusių klubo padalinių vadovus, aiškinomės jų veiklos juridinius ir ekonominius pagrindus. Buvome pakviesti į repeticiją, kurioje akademinis jaunimas ruošėsi Naujųjų, 1969 metų, sutikimui.
Bus daugiau