Arnoldas Piročkinas
Pabaiga, pradžia Nr. 2.
Bazės kūrimas lituanistinėms studijoms
Gilindamasis į lietuvių tautos istorijos, kalbos ir kultūros problemas, J. Plateris iš karto bus susidūręs su reikalu po ranka turėti kuo daugiau šaltinių. Kol studijavo universitete, jis naudojosi jo biblioteka, bet ėmė kaupti ir reikalingų knygų. Šis reikalas ypač iškilo gyvenant atkampiuose Gedminaičiuose. Nešykštėdamas pinigų, čia jis ėmė kurti labai plačiai suvokiamą mokslinės literatūros ir kitų dalykų bazę, vadinamąją biblioteką. Knygoje šiai lituanistinei bibliotekai išanalizuoti skiriama net vienuolika skyrių (p. 93–218), taigi užima didžiąją jos dalį. Tad mums ir referuoti apie šią dalį trumpoje apžvalgoje darosi neįmanoma.D. Kaunas šią J. Platerio biblioteką įvertino taip: „…svarbiausias lituanisto Jurgio Platerio neilgo, bet intensyvaus ir vaisingo gyvenimo kūrinys – turbūt geriausias kada nors Žemaitijoje sukurtas istorinių knygų rinkinys“ (p. 202). Biblioteka, kol ji nebuvo išparceliuota , turėjusi apie 3 tūkst. rinktinių knygų ir rankraščių, iki kokių 1860 m. buvo gerai žinoma Lietuvoje. Iš pateiktos knygoje medžiagos susidaro vaizdas, jog tuo atžvilgiu ji lygintina su Dionizo Poškos Bardžių dvare kurtu pirmuoju Lietuvoje muziejėliu. Po J. Platerio mirties, praėjus kuriam laikui, prasidėjo bibliotekos migracija iš vieno Platerių dvaro į kitą, o paskui įvyko ir jos dalybos. Bene vertingiausia jos dalis jau XX a. pr. atsidūrė net Ukmergės r. Vepriuose (žr. skyrių „Veprių link“). Išdalytos bibliotekos paveldėtojai gautas knygas įjungdavo į savo dvarų bibliotekas, kur jos buvo saugomos ir branginamos. Tačiau XX a. per abu pasaulinius karus okupantai jų nemaža sunaikino. Vis dėlto įvairiais būdais dalį knygų yra pavykę išsaugoti, bet jos labai išsklaidytos. Kaip yra nurodęs D. Kaunas, „šiandien laikomos šešiose Lietuvos ir dviejose užsienio (Latvijos) mokslinėse bibliotekose, Lietuvos nacionaliniame muziejuje, vienoje asmeninėje bibliotekoje“ (p. 151). Knygotyrininkas daro prielaidą, kad viena kita J. Platerio knyga gali būti laikoma dar nežinomose vietose.
Platerių giminės valdyto Švėkšnos dvaro ir šalia jos esančio Vilkėnų dvaro bibliotekų ir archyvų šiurpiam likimui, ištikusiam jas 1940–1941 m., knygoje skiriamas atskiras skyrius „Švėkšnos dvaro archyvo ir bibliotekos žūtis“. Dėl Švėkšnos dvaro bibliotekos labiausiai paplitusi versija, paremta švėkšniškių senbuvių pasakojimais, yra tokia: veikiausiai 1941 m. pirmoje pusėje ji buvusi pievoje prieš rūmus bolševikų sudeginta: rūmuose tada buvo įsikūręs raudonarmiečių dalinys. Tačiau pats D. Kaunas dar turi vilties, kad bent dalis šio kultūrinio turto galėjusi būti išgabenta slapta į Rusiją: „Raudonoji armija, beje, kaip visos kitos kada nors okupavusios kariuomenės, buvo net tik „išvaduotoja“, bet ir mokslo ir kultūros vertybių grobstytoja“ (p. 190). Ši prielaida pasitvirtintų, knygotyrininko nuomone, jei kurioje dabartinės Rusijos didžiojoje bibliotekoje pavyktų rasti knygų su Švėkšnos bibliotekos antspaudu ar kokiu archyviniu įrodymu.
Skyriuje „Gedminaičių palocius ir dvarvietės likimas“ nušviesta, kaip sunyko J. Platerio, sąlygiškai vadintini, gimtieji namai ir ilgus metus buvusi S. Stanevičiaus buveinė – XIX. a. trečiojo ir ketvirtojo dešimtmečio sandūroje abiejų žymiųjų lietuvių kultūros bendražygių, D. Kauno žodžiais tariant, „būties, mokslo darbų ir kūrybinių vilčių brandos epicentras“ (p. 232).
D. Kaunas savo monografijoje pateikė pagaulų vaizdą, kaip nuošalioje Žemaitijoje kūrėsi ir galiausiai sunyko iškili biblioteka – Lietuvai galėjusi tapti kažkuo panaši į garsiąją Aleksandrijos biblioteką mūsų erų sandūroje. Tačiau knygos aptarimą norisi tęsti toliau.
Amicus Plato, sed magis amica veritas
Paskutiniam aptarimo skyreliui parinkome populiarų lotynišką pasakymą, kuris lietuviškai skambėtų taip: Platonas – draugas, bet didesnis draugas – tiesa. Beveik nėra didelių mokslinių veikalų, kuriems kritiškas žvilgsnis nerastų ko prikišti, kuo suabejoti, daugiau ar mažiau pagrįstai paprieštarauti. Tuo iš kitų vertingų veikalų neišsiskiria nė D. Kauno monografija.
Man visų pirma kliūva knygoje svetimvardžių vartosena. Dėl šios problemos, varginančios mūsų žmones, D. Kauno pozicija aiškiai išreikšta skyriuje „Plateris: asmenvardžio forma ir rašyba“ tokiu teiginiu: „Pavardės rašyba nesiejama su tarimu. Manytume, kad didžiųjų Europos, ypač lietuviams kaimyninių tautų pavardžių taisyklingas rašymas ir tarimas yra mokslinės kultūros ir etikos reikalas“ (p. 45). Taigi ši deklaracija rodo, kad D. Kaunas prisijungia prie mūsų „vakarietininkų“, reikalaujančių lietuviškuose raštuose išlaikyti „autentišką“ svetimvardžių rašybą. Šį principą matome iš esmės įgyvendintą praktiškai aptariamoje knygoje. Tačiau čia kyla klausimas: kaip lietuviui skaitytojui suderinti „taisyklingą“ (t. y. originaliąją) rašybą su „taisyklingu tarimu“, kuris bus taisyklingas toks, koks yra svetimoje kalboje? Kada autorius, išlaikydamas lenkišką ar vokišką rašybą, rašo pavardes Plateris, Chylinskis, iš kur nemokantis lenkų kalbos lietuvis žinos, jog l tariama minkštai, o y – trumpai? Tad teiginys, jog „rašyba nesiejama su tarimu“, darosi abejotinas. Pasirodo, rašyba diktuos savo valią tarčiai: šios pavardės bus tariamos ne „taisyklingai“ lenkiškai, bet „netaisyklingai“ lietuviškai. Tad kaip tokią prieštarą suderinti su „moksline kultūra ir etika“? Sutinku, kad būtų rašoma Plateris, nes taip daryti leidžia lietuvių rašyba, bet kartu reikia turėti galvoje, jog ši pavardė ir bus tariama lietuviškai – su kietuoju l. Tačiau dėl pavardės Chylinskis rašymo nenorėčiau sutikti: reikia atsižvelgti į susiklosčiusią gana seną tradiciją rašyti ją Chilinskis.
Nemėginau patyrinėti, nuo kada lietuviškuose raštuose imta vartoti pavardė Rėza. Tikriausiai bus šimtas ar daugiau metų. Tad tiesiog reikia stebėtis, jog D. Kaunas žymųjį Donelaičio „Metų“ ir pirmojo lietuvių liaudies dainų rinkinio leidėjo bei kitų lietuvių literatūrai leidinių autoriaus ir redaktoriaus pavardę rašo vokiškai Rhesa, tarsi jis būtų koks iš Vestfalijos atklydęs į Lietuvą vokietis. Taip pat stebina, kad autorius ištisai jo vardus rašo Martin Ludwig, nors pats Rėza, pabrėždamas savo lietuviškumą (!), pirmąjį vardą pakeitė vardu Gediminas (vok. Gedemin arba Jedemin). Šiais dviem vardais ar jų pirmosiomis raidėmis išėjo bene visos jo knygos.
du dešimtmečius yra vertingiausia ir žinomiausia Gedminaičių bibliotekos relikvija
Stebina taip pat „nuoseklus“ Lietuvoje gimusių ir dirbusių asmenų nevienodas rašymas. Štai Švėkšnos klebonas, čia dirbęs 1828 m., įvardijamas kaip Józef Januszkiewicz, o kiek jaunesnis jo konfratras – kaip Otonas Praniauskas, nors šis rašėsi visur Otton Proniewski. Visi M. Lietuvos lietuvių raštijos kūrėjai, turintys vokiškas pavardes, rašomi tik vokiškai. Man rodos, kad be reikalo atsisakyta žymiojo bibliografo Vaclovo Biržiškos praktikos: „Aleksandryne“ lietuvių kalbai, literatūrai, mokslui, apskritai kultūrai svarbių asmenų pavardės, nepaisant tikros ar spėjamos tautinės priklausomybės, sulietuvintos, nors kitos pavardės rašomos jau originalios.
Knygoje ne kartą pažeidžiamas deklaruotas principas rašyti originalias didžiųjų (kodėl pabrėžiamos didžiųjų?) tautų pavardės. Štai p. 125 skaitome: „…būta švedų botaniko Karlo Linėjaus (Karl von Linné, Carolus Linnaeus)… veikalų“, „Josepho Marijos Žerando (Joseph-Marie Gérando)… veikalas“. Žr. taip pat p. 128, 131, 168.
Naudodamasis proga, norėčiau skaitytojams pasakyti, kad svetimųjų asmenvardžių originalus rašymas atsirado ne etikos sumetimais ir jų transkribavimas nėra etikos pažeidimas. Lemiamą reikšmę čia turėjo kai kurių kalbų rašybos ypatybės ir visuomenės sluoksnių psichologija. Anglų kalba rašo svetimvardžius „originalius“ (tariamai originalius, nes beatodairiškai atmeta kitų kalbų savitas raides, palikdama tik lotyniškas), nes jų sustabarėjusi rašyba labai varžo galimybę perteikti svetimvardžio garsyną.
Kitose kalbose, turinčiose fonetinę rašybą, imta vartoti svetimvardžius originalius dėl visokių psichologinių veiksnių. Antai Adomo Mickevičiaus laikais lenkai nevengė rašyti Bajron, Szyller, Walter Skot, Szekspir. Į lenkų kalbą originaliąją pavardžių vartoseną diegė aristokratija ir iš bajorų kilusi ar aristokratų pavyzdžiu sekusi inteligentija. Šie lenkų sluoksniai ėmė intensyviai vartoti prancūzų kalbą. Jiems rodėsi būsią nemokšiška, jei ir lenkiškame tekste jie prancūziškas pavardes rašys ne prancūziškai. Vis dėlto XIX a. pr. dar kai kas „paklysdavo“. Antai Tomas Zanas 1822 02 24 (03 08) laiške Marijai Putkamerienei vieną sykį parašė: „Z Chateaubrianda“ (iš Šatobriano), o keliomis eilutėmis žemiau – „o Chatobrianie“ (apie Šatobrianą): panašiai kaip D. Kauno knygoje cituojamas „Josepho-Marijos…“ Lenkų visuomenėje originalioji rašyba po atkaklių ginčų nugalėjo tik po Pirmojo pasaulinio karo, trečiajame dešimtmetyje. Dabar Lietuvoje lenkai reikalauja išlaikyti jų pavardžių originalumą ne kalbos, bet politikos sumetimais.
turėta daugiau
Taigi originaliųjų pavardžių išlaikymas lietuvių kalboje toli gražu negali būti traktuojamas kaip mokslinės kultūros ir etikos raiška. Atvirkščiai, tai, neneigiant, jog tam tikrai nedidelei grupelei žmonių teikia palengvinimą, originaliųjų pavardžių brukimas į lietuvių kalbą yra beždžioniavimas: darome taip, kaip visi daro. Labai gaila, kad didžiai vertingas veikalas tą beždžioniavimą skatina.
Tačiau nekomentuodamas, norėčiau atkreipti knygos kalbą gludinusios redaktorės dėmesį į kelis dalykus. Už juos autorius nėra atsakingas. Pro kalbos kontrolę prasprūdo keli linksnių vartojimo atvejai, kurių reikėtų vengti. Visų pirma pritrūko jautrumo lietuvių bendrinei kalbai neteiktiniems sudurtinio tarinio įnagininkams: …išlieka svarbiausia užduotimi = svarbiausia užduotis (p. 29); pirmuoju (= pirmasis) užregistruotas Teorodas Plateris, antruoju (= antrasis) – jau minėtas valdytojas (p. 226); Konvoliute pirmąja (= pirmoji) įrišta… (p. 159).
Reikėtų branginti dvejybinio galininko konstrukcijas: pripažino (jas) buvus originaliomis = originalias (p. 159).
Mūsų kalboje sparčiai nyksta dalies, arba neapibrėžto kiekio, kilmininkas. Tokio atvejo pavyzdys: …archeologai… rado XVII a. pastato liekanas = liekanų (p. 50).
Veiksmažodis pasiekti paprastai valdo galininką: jiems pasiekus dydžio ir pripažinimo = dydį ir pripažinimą (p. 159).
Skaitytojas tegul nenustemba radęs kokias penkias korektūros ir skyrybos klaidas. Apie jas kalbėti šiandien visai nemadinga, net koktu: kaip galima išleisti knygą be jų!
Šiame skyrelyje suminėti dalykai nė kiek nesumenkina D. Kauno knygos vertės: jie ne kas kita kaip mūsų Lietuvą apėmusios slogos simptomas. Sloga ne liga.
Šiame skyrelyje išdėstyti pasamprotavimai, kad ir kaip rodytųsi kam ne kam pikti, leidžia pasakyti, kad Domas Kaunas savo darbais, taip pat ir pastarąja monografija, praturtina mūsų mokslą ir dvasinį visuomenės gyvenimą. Neabejodami tariame už tai nuoširdų ačiū!