Pats laikas sugrįžti prie Juozapo Varševičiaus asmenybės (2)

Pradžia Nr. 2

Apie mūsų tėvynainio botaniko, gamtininko Juozapo VARŠEVIČIAUS dvi žymiausias keliones į Centrinę ir Pietų Ameriką, taip pat jo ryšius su garsiuoju keliautoju ir mokslo įžymybe baronu Aleksandru fon Humboltu tęsiame atnaujintą pašnekesį su mokslo istoriku, Niujorko politechnikos universiteto profesoriumi Romualdu ŠVIEDRIU.

Vadintas lenku, prūsu ir vokiečiu

Mokslo Lietuva. Gerbiamasis profesoriau, ką svarbiausio tyrinėtojams, mokslo istorikams ir populiarintojams duoda aptiktos ir į dienos šviesą iškeltos 1851 m. publikacijos apie Juozapą Varševičių Kolumbijos (tuo metu vadinta Naująja Granada) laikraščiuose „El Neo-Granadino“ ir „El Pasatiempo“? Gal jau įmanomas šioks toks apibendrinimas?

Romualdas Šviedrys. Man iškart kyla klausimas: gal panašius susitikimus ir pokalbius su Centrinės ir Pietų Amerikos žurnalistais J. Varševičius be Bogotos turėjo ir kituose miestuose? Kad ir Peru sostinėje Limoje ar Kito mieste. Aleksandro fon Humbolto J. Varševičiui duotas rekomendacinis laiškas turėjo paskatinti dar didesnį vietos gyventojų susidomėjimą atvykėliu.

ML. Tikriausiai niekas nesusimąsto, kad mūsų tėvynainio J. Varševičiaus 1850 m. pab.–1853 m. kelionė į Pietų Ameriką tarsi iš naujo pažadino šio žemyno gyventojų domėjimąsi ir paties A. Humbolto asmenybe, jo darbais ir prieš pusšimtį metų vykusia kelione į Pietų Amerikos šalis.

R. Šviedrys. A. Humboltas keliavo po Pietų Centrinę Ameriką 1799–1804 m. kartu su prancūzų botaniku Aime Bonplanu (Aimé Bonpland, 1773–1858). Pietų Amerikoje buvo žmonių, kuriems šių tyrinėtojų vardai nebuvo tuščias garsas. Keliautojai 1802 m. lankėsi Bogotoje, kur bendravo su ispanų botaniku Chosė Celestino Mučiu (José Celestino Mutis, 1732–1808). Jis palaidotas Bogotoje ir jo vardu pavadintas Bogotos botanikos sodas. Ch. C. Mutis buvo botanikos ekspedicijos, kurioje dalyvavo A. Humboltas ir A. Bonplanas, direktorius. Beveik penkerius metus trukusią kelionę A. Humboltas aprašė veikale „Kosmosas“ (1845–1858 m. išėjo keturi tomai, penktasis po mokslininko mirties taip ir liko neišspausdintas).
Žinoma, pasistengsiu palyginti A. Humbolto prancūziškai rašytą rekomendacinį laišką J. Varševičiui su ispanišku tekstu, kurį pateikė laikraštis „El Neo-Granadino“ ir kurio lietuvišką vertimą išspausdino „Mokslo Lietuva“ (2013 m. sausio 20 d. Nr. 2 (490)). Galimas dalykas, kad ispaniškai perteiktas (ir „Mokslo Lietuvoje“ išspausdintas) A. Humbolto laiškas yra kiek sutrumpintas, bet esmė perteikta.

Neseniai pasirodė knyga, kurioje nagrinėjami A. Humbolto santykiai su Lenkija, taip pat aptarti ir su Lietuva susiję dalykai. Vienas skyrius skirtas J. Varševičiui – įdėtas ir jam įteiktasis A. Humbolto rekomendacinis laiškas.

ML. Žodžiu, mūsų tėvynainis pasaulyje nėra pamirštas, jo pavardė pasirodo įvairiuose leidiniuose, nuskamba mokslo istorikų pranešimuose. Žinoma, vadinamas lenku. Net Lietuvos orchidėjų augintojai prisipažino: kol neperskaitė „Mokslo Lietuvos“ publikacijų, manė, kad J. Varševičius lenkas. 1851 m. Bogotoje J. Varševičius, kaip matėme, buvo sutiktas kaip prūsas, vokietis, mat į Pietų Ameriką atvyko iš Berlyno. Tokie nesusipratimai su Lietuvos bajorų tautybe tęsis tol, kol mes patys netapsime pasauliui reikšmingi ir įdomūs mokslo populiarintojai. Jūs, profesoriau, rodote sektiną pavyzdį.

R. Šviedrys. Kai Varševičius sugrįžo iš savo antros kelionės po Pietų Ameriką ir stengėsi įsidarbinti Krokuvos botanikos sode, susidūrė su austrų valdžios pastangomis vokietinti lenkus austrų valdomoje teritorijoje. Nepamirškime, kad po Trečiojo Lietuvos ir Lenkijos padalijimo 1795 m. Krokuva priklausė Austrijos-Vengrijos imperijai. Buvo pasakyta, kad jokio lenko įdarbinti negalima – Varševičiaus lenkiška pavardė Warszewicz darė jį visai nepriimtiną. Krokuvos botanikos sodo direktorius prof. Ignacas Rapolas Červiakovskis (Ignacy Napoleon Rafał Czerwiakowski, 1808–1882) užtikrino austrų valdžią, kad Juozapas Varševičius nėra lenkas, turi Prūsijos pilietybę, bet moka lenkiškai ir galės susikalbėti su botanikos sodo darbuotojais kalbančiais tik lenkiškai.

Nedaug trūko, kad gyvenimas būtų visai kitaip pasisukęs

ML. Ar pirmoje kelionėje (1845–1850 m.) į Centrinės Amerikos šalis J. Varševičius taip pat buvo gavęs A. Humbolto rekomendacinį laišką?

R. Šviedrys. Veikiausiai turėjo tokį laišką, kuris galėjo būti datuotas 1844 m. pabaiga ar 1845 m. pradžia, bet šis teiginys reikalauja patikrinimo Centrinėje Amerikoje. Daugeliui jaunų talentingų žmonių A. Humboltas padėjo rasti savąjį kelią į mokslą. Paremdavo ne vien rekomendacijomis, bet ir finansavimu. Antai J. Varševičiaus pirmajai kelionei į Centrinę Ameriką iš Prūsijos karaliaus A. Humboltas išrūpino 100 talerių išlaidoms padengti.

Kaip reta kuri kita asmenybė A. Humboltas buvo atsidavęs mokslui. Kelionei į Pietų Ameriką savo lėšomis jis samdė pagalbininkus, o sugrįžęs į Europą iš Berlyno A. Humboltas pasikvietė keletą jaunų botanikų, kad šie klasifikuotų jo Pietų Amerikoje surinktus augalus, išskirtų naujas rūšis. Mokslo reikalams jis panaudojo kone visą savo gautąjį palikimą. A. Humbolto ryšius su jaunais ir gabiais mokslininkais puikiausiai atskleidžia ir jo santykiai su J. Varševičiumi.
Kai J. Varševičius grįžo iš pirmos didelės kelionės į Berlyną 1850 m., atsivežtuosius augalus norėjo parduoti, nes reikėjo prasimanyti lėšų pragyvenimui. Publikavo sodininkystei skirtame žurnale sąrašą augalų, kuriuos atsivežė, nurodė savo gyvenamosios vietos adresą. Pagal tą adresą A. Humboltas atvyko pas J. Varševičių į jo butą Berlyne, kur jie kalbėjosi visą dieną.
A. Humboltas jaunystėje kone prieš penkias dešimtis metų apsilankė Pietų Amerikoje (1799–1804 m.), J. Varševičius buvo tik ką grįžęs iš Centrinės Amerikos, tad abiems būta apie ką megzti pokalbį. Tai buvo ir savotiškas mini seminaras Varševičiui, savo patirties pasidalijimas su didžiuoju autoritetu. A. Humboltas jau buvo perkopęs per 80 metų. A. Humboltui Varševičius – jo protežė, patyręs keliautojas ir puikus botanikas. Nuostabus, simboliškas susitikimas su pasaulio įžymybe.

Pastebėsiu, kad dar prieš pirmą Varševičiaus kelionę rekomendacinį laišką A. Humboltas buvo nusiuntęs Hamburgo botanikos sodo direktoriui, kuriame siūlė priimti į tą sodą dirbti Varševičių kaip labai gerą augalų žinovą. Bet į šį laišką neatsižvelgta. Jeigu jis būtų priimtas į Hamburgo botanikos sodą, kas žino, gal nebūtų reikalo vykti nei į Centrinę, nei į Pietų Ameriką. Nebūtų tapęs žymiu keliautoju, orchidėjų ir kitų augalų bei egzotiškų paukščių „medžiotoju“ ir kolekcininku. Kas žino, gal tada būtų išsaugojęs geresnę sveikatą, būtų grįžęs į Lietuvą prasidėjus 1863 m. sukilimui.

Padėjo 1863 metų sukilėliams

ML. Kas žinoma apie J. Varševičiaus požiūrį į 1863 m. sukilimą, kurio 150-ąsias metines šiemet minime?

R. Šviedrys. Tuo metu mūsų tėvynainis jau dirbo Krokuvos botanikos sode ir šiek tiek prisidėjo prie sukilimo reikalų. Žinome, kad jis botanikos sode slėpė ginklus patriotų, kurie rengėsi vykti į Lenkiją ir padėti sukilėliams.

Bet šiuos dalykus tiktų minėti, kai kalbėsimės apie paskutinius 13 jo gyvenimo metų. Apie tai Baltijos valstybių mokslo istorikų konferencijoje Vilniuje (2012 m. spalio 4–6 d.) kalbėjo kolega iš Lenkijos mokslo istorikas Piotras Köhleris (Piotr Köhler). Gal pavyks pasinaudoti kai kuriais lenkų mokslo istoriko pateiktais naujais tyrinėjimų duomenimis.

ML. Kadangi kaip reikiant esate įkibęs į J. Varševičiaus gyvenimo ir mokslinių interesų temą, tai kokius tikslus pirmiausia pats sau esate išsikėlęs?

R. Šviedrys. Manau vykti į Kew Garden botanikos sodą prie Londono, pasidomėsiu J. Varševičiaus laiškais, kuriuos jis rašė to botanikos sodo direktoriui. Šis net skundėsi mūsų jau minėtam botanikui Džordžui Ure Skineriui, kad įkyrus laiško autorius neduoda ramybės, prašosi įdarbinamas ar panašiai.
Taip pat reikėtų pasidomėti, ką galima būtų rasti Anglijoje XIII Derbio grafo Edvardo Smito Stenlio (Edward Smith-Stanley, 13th Earl of Derby) archyve. Tikriausiai ten saugomi J. Varševičiaus laiškai šiam jo geradariui grafui. Liepą tuos dalykus bandysiu patyrinėti, nes Mančesteryje maždaug tuo metu vyks pasaulinis mokslo istorikų suvažiavimas. Gal pavyks vienu šūviu nušauti du zuikius.

ML. Išliko nedaug žinomų J. Varševičiaus laiškų, tad sėkmės atveju jų skaičių pavyktų praturtinti?

R. Šviedrys. Buvo žinomi penki J. Varševičiaus laiškai, dabar šeštą aptiko Piotras Köhleris. Jame J. Varševičius rašo Krokuvos botanikos sodo direktoriui, Jogailaičių universiteto profesoriui Ignacui Rapolui Červiakovskiui.

Bus daugiau
Kalbėjosi Gediminas Zemlickas

---

Aleksandras Humboltas ir tremtiniai iš Lietuvos

Aleksandro fon Humbolto asmenybė mums teikia puikią galimybę suaktualinti lituanistinę mokslo istorijos gaidą. Šio mokslininko interesų platuma ir gylis stebina, žavi jo pačiam sau keltas mokslinių tyrimų tikslas: suvokti gamtą kaip vientisą ir rinkti gamtos jėgų sąveikos įrodymus. Amžininkai neatsitiktinai A. Humboltą vadino XIX a. Aristoteliu. Mums svarbu, kad su A. Humbolto, kaip ir su jo vyresniojo brolio Vilhelmo fon Humbolto (Wilhelm von Humboldt, 1767–1835), vardais galime susieti ir iš Lietuvos kilusius mokslininkus. J. Varševičius vienas iš jų.

Galėtume priminti ir žemaičių bajorą Joną Vitkevičių (1806–1839), gimusį Pašiaušės dvare (Kelmės r.). Kaip slaptą, anticarinės moksleivių organizacijos „Juodieji broliai“ dalyvį Kražių kolegijoje jį 1824 m. Vilniaus karo teismas nuteisė mirties bausme, bet nepilnamečiui nuosprendis buvo pakeistas. J. Vitkevičius buvo išsiųstas paprastu kareiviu į Orską šalia Orenburgo. Tarnaudamas mokėsi kalbų – persų, uzbekų, kazachų, arabų, puštų. Tvirtinama, kad mokėjo 19 kalbų. Tai štai su šiuo jaunuoliu susipažino baronas A. Humboltas, savo 1829 m. kelionės į Rusiją ir Centrinę Aziją metu. Apsistojo Orsko tvirtovėje ir visai atsitiktinai buvo apgyvendintas būtent J. Vitkevičiaus kambaryje. Mokslininkui didelį įspūdį padarė gausi J. Vitkevičiaus biblioteka, tarp kitų knygų buvo ir prancūziškai išleista A. Humbolto „Gamtos istorija“. Paprasto kareivio kalbų mokėjimas A. Humboltą didžiai nustebino, o ypač sujaudino J. Vitkevičiaus papasakotoji jo gyvenimo istorija. Apie išskirtinių gabumų kareivį A. Humboltas papasakojo Orenburgo generalgubernatoriui V. Perovskiui, vėliau ir carą Nikolajų I prašė atkreipti dėmesį į stebėtiną jauną talentą. Štai tada pasikeitė J. Vitkevičiaus likimas: jam buvo suteiktas puskarininkio laipsnis ir duotas vertėjo paskyrimas į Pasienio komisiją Orenburge. Vėliau J. Vitkevičius buvo paskirtas Orenburgo generolo gubernatoriaus adjutantu, dalyvavo diplomatinėse, veikiausiai ir žvalgybinėse misijose į Centrinės Azijos šalis.

A. Humbolto pastangų dėka pasikeitė ne tik žemaičio J. Vitkevičiaus, bet ir 1824 m. ištremtųjų į Orenburgo stepes tarnauti kariuomenėje Vilniaus universiteto filomatų – Tomo Zano, Jano Čečioto ir Adomo Suzino likimai. T. Zanas jau buvo spėjęs pasireikšti geologiniuose, mineralogijos ir botanikos moksliniuose tyrinėjimuose. Tvirtinama, kad šis mūsų kraštietis Orenburgo stepėse ir Uralo kalnuose aptiko naudingų gamtinių išteklių, taip pat ir aukso gyslų, taigi pasižymėjo kaip gabus tyrinėtojas. Sudarė Uralo naudingų iškasenų žemėlapį. Galimas daiktas, kad tose istorijose tiesa dažnai varžosi su romantiškais pramanais, bet A. Humboltas tikriausiai neatsitiktinai mūsų filomatą kaip savo padėjėją pasiėmė ekspedicijon į Uralą, kur vykdė mokslinius tyrimus. Beje, prieš tai Tomas Zanas ir Aleksandras Chodzka, dar vienas iš mūsų krašto kilęs talentingas mokslininkas, Humboltui talkino atliekant metereologinius tyrimus.

1837 m. T. Zanui po 13 tremties metų caras Nikolajus I leido grįžti į tėvynę. Pagal vieną iš versijų, neapsieita be A. Humbolto įtakos ir prašymo carui. Pagal kitą versiją T. Zaną iš tremties paleisti carui rekomendavo generolas gubernatorius V. Perovskis. Veikiausiai abi versijos gali būti teisingos.

Gediminas Zemlickas