Pasaulyje dar lieka vietos stebuklams ir vienas tokių įvyko šį vasarį: senoji Vilniaus biblioteka staiga atsijaunino – išsyk kone puspenkto šimto metų. Žinoma, niekas nenubrauks bibliotekos gimimo datos – 1570-ųjų metų, nenupurtys Vilniaus universiteto įkūrimo pirmtakės laurų, tačiau ir 2013-ieji taps labai reikšmingi bibliotekos istorijai. Duris vasario 6-ąją atvėrė šios bibliotekos jauniausia ir moderniausia dalis – Mokslinės komunikacijos ir informacijos centras, pirmasis Saulėtekio slėnio statinys.Apie jį bus daug rašoma, tikriausiai ir lygiuojamasi kaip į tam tikrą užduotą visiškai naują atskaitos matą būsimiems reikšmingiems naujos architektūros statiniams. Mes pasinaudosime laiminga galimybe Mokslinės komunikacijos ir informacijos centro atidarymo dieną pakalbinti du asmenis – pagrindinį pastato architektūrinio projekto kūrėją architektą prof. Rolandą PALEKĄ ir vieną pirmųjų vertintojų, kaimynystėje esančio Vilniaus Gedimino technikos universiteto rektorių, Metalinių ir medinių konstrukcijų ka-tedros prof. dr. Alfonsą DANIŪNĄ.
Gedimino Zemlicko nuotraukos
Proceso dalyvius pavyko užkrėsti sveiku idealizmu
„Mokslo Lietuvos“ pašnekovas – „Paleko ARCH studijos“ vadovas, Vilniaus universiteto bibliotekos Mokslinės komunikacijos ir informacijos centro architektūrinio projekto vadovas architektas Rolandas PALEKAS, kuris taip pat yra Vilniaus Gedimino technikos universiteto Architektūros katedros profesorius docentas.
Mokslo Lietuva. Žymiausias Jūsų architektūrinis kūrinys – Vilniaus universiteto bibliotekos Mokslinės komunikacijos ir informacijos centro pastatas atvėrė duris. Ar viską pavyko įgyvendinti, kas buvo numatyta projekte ir ką regėjote savo kūrybinėse vizijose?
Rolandas Palekas. Tiesą sakant – taip, nors statyboje be kompromisų neišsisuksi. Juk sakoma, kad tobulą kūrinį matai tik savo svajonėse ir mintyse. Menkiausią materialų žingsnį lydi skaičiai, finansai, sąmatos ir kiti išmatuojami dalykai, kur neišvengiamai tenka daug ką paprastinti. Bet visų proceso dalyvių bendrų pastangų dėka pavyko įgyvendinti didžią dalį sumanymų.
ML. Kiek pastangų teko įdėti, siekiant bent jau protingo kompromiso, nenusileidžiant esminguose sprendimuose?
R. Palekas. Žinote, ši veiklos sritis ir yra problematiškiausia, jeigu nepasakius ir kietesnio žodžio. Nėra labai praprasta užkrėsti visus proceso dalyvius, kad ir jie bent šiek tiek taptų idealistais, o ne vien skaičiuotų, kaip sueina finansiniai galai. Vis dėlto mums pavyko.
ML. Kaip Jūs tą darėte? Legendinis teatro režisierius Juozas Miltinis savo aktorius „užkrėsdavo“ idealizmu ir kūrybiškumu kartais net ir labai drastiškais būdais, ne visada sektinais. O kaip Jūs tą darėte su statybininkais, gal turite tokio poveikio paslaptį?
R. Palekas. Stebuklingo raktelio neturiu. Pirmiausia pats mėginu patikėti tuo, ką darau ir ko imuosi. Jeigu pats patikiu iki galo, kažkaip pavyksta ir kitus įtikinti.
ML. Jeigu šiandien tektų projektuoti šį naujos bibliotekos pastatą, ar darytumėte ką nors kitaip?
R. Palekas. Šis pastatas būtų jau kitoks. Pirmuosius šio projekto eskizus padariau prieš aštuonerius ar devynerius metus. Viskas šiame gyvenime keičiasi, mes patys taip pat keičiamės. Tikiu, kad architektūra, taigi ir šis naujasis bibliotekos pastatas yra ne tik mąstymo rezultatas, bet ir tam tikro emocinio išgyvenimo, intuityvaus kūrybos būvio išraiška. Tuo metu, kai teko projektuoti, tas intuityvus būvis buvo toks, tad atsirado kaip tik toks bibliotekos projektas, galop ir pastatas. Gali skambėti kiek egoistiškai, girdi, atsirado „kūrėjas“, nuo kurio emocinio būvio ir nuotaikos vėliau priklauso daugelio žmonių vienoks ar kitoks gyvenimas, darbinės veiklos erdvė. Bet su architektūra taip yra, norime mes to ar nelabai. Ne visi supranta, kas yra architektūra ir ne visi ją vertina kaip meno sritį. Tačiau jei šalia funkcinių dalykų atsiranda tai, ką jau galima vadinti menu, šitai įvyksta būtent dėl tokių sunkiai įvardijamų dalykų.
ML. Naująjį bibliotekos rūmą sudaro trys pastatai, sujungti į kompozicinę visumą. Kiek pati vieta, gamtinė aplinka Antakalnio pakraštyje turėjo įtakos Jūsų architektūriniam sprendimui, tūrių pasirinkimui ir kitiems projekto subtilumams?
Gedimino Zemlicko nuotrauka
R. Palekas. Manau, kad didžiausios įtakos visam pasiektajam rezultatui turėjo būtent gamtinė aplinka. Ne pastato tūriai, ne fasadai, bet architektūrinės visumos santykis su aplinka, gamta nusako šio architektūros objekto vertę. Man buvo be galo svarbu siekti būtent tos darnos.
ML. Kokią įtaką Jums turėjo pasaulyje pagarsėję suomių architektai, kurie tą darną tarp gamtos ir architektūros puikiai atskleidžia?
R. Palekas. Iš tiesų, suomiai neturi labai gilių istorinių ar stilistinių architektūros tradicijų, bet jų modernioji architektūra, be jokių abejonių, aspiracijų semiasi iš gamtos, aplinkos. Suomių architektūra (Alvaro Aalto ir kitų klasikų) man visados kėlė didelį įspūdį, buvo lyg ir mano mokykla. Vis dėlto negalėčiau pasakyti, kad būčiau tiesiogiai jais sekęs ar ieškojęs įkvėpimo kitų architektų kūryboje. Pabandėme su kolegomis rasti mums priimtiną ir pakankamai šiuolaikišką sprendimą.
ML. Šioje architektūrinėje visumoje yra daug labai įdomių konstrukcinių ir technologinių sprendimų, kuriems kaip projekto autorius tikriausiai ir pats nesate abejingas. Ką išskirtumėte?
R. Palekas. Įdomiausias dalykas – šių trijų pastatų, sudarančių architektūrinę visumą, fasadai. Su fasadais turėjome nemažai „džiazo“ – tai buvo didžiausias iššūkis juos kuriant: reikėjo atlikti nepriekaištingai, pasiekti, kad pasvirusi siena kritulių vandenį priimtų kaip stogas, neatrodytų kaip stogas, o išliktų kaip siena. Vanduo teka plokštėmis, kai kur surenkamas po apačia, yra vadinamieji kvėpuojantys fasadai, kai vanduo prateka po plokštėmis, kiaurymėmis, kur yra antras stogas. Vienas didžiausių iššūkių, kad siūlės kampuose sueitų tiksliai. Tą padaryti nebuvo paprasta, nes kai viena siena vertikali, o kita pasvirusi, tai neišvengiamai didėja atstumai tarp sandūrų. Naudojome dvylikos skirtingų tipų ir modulių specialiai pagamintas plokštes.
Ant stogo aptvėrimai, saugos tvorelės, taip pat atitinka pasvirusių pastato sienų visumą, kad derėtų. Stengėmės kuo mažiau įrangos elementų kelti ant stogų, kiekvienas paviljonas turi po įgilintą terasą ant stogo, kur ta įranga ir talpinama. Nenorėjome pažeisti pastato silueto.
Išorėje projektuodami aikštę, norėjome, kad aikštės betonas „įvažiuotų“ į pastato vidų, kad lankytojas patirtų jausmą: būdamas tarsi jau viduje, bet kartu dar lyg ir išorėje. Siekėme tokio „minkštinančio“ perėjimo iš lauko į vidų jausmo, nes žmogus gal net pats to nenuvokdamas patiria stresą, įeidamas iš begalinės išorės erdvės į mažą vidaus patalpą. Tai psichologiniai dalykai. Skirtingas erdves įveikti, jas skiriančią ribą sušvelninti padeda erkeriai, stogeliai ir kitos architektūrinės priemonės. Panašūs architektūriniai sprendimai visada maloniai priimami ir jų nemažai panaudojome.
Interjere taip pat ieškojome dermės su pastato tūriais, siekėme, kad beveik visa vidaus aplinka būtų balta, o du svarbiausi akcentai tektų knygoms ir žmonėms. Labai džiaugiuosi Vilniaus architektūros studijos konstruktoriais, kuriems vadovavo Alfonsas Vaškevičius. Jie sugebėjo naujosios bibliotekos pastato vestibiulį „išvalyti“ nuo kolonų. Iš pradžių manėme projektuoti kolonas, laikančias visą konstrukciją, bet konstruktoriai sugebėjo viską taip pakabinti, kad, atrodo, besvoris daiktas skrenda erdvėje. Galima neginčijamai teigti, kad konstruktoriai padarė labai drąsių ir originalių sprendimų.
ML. Kurie architektai Jums talkino kuriant Vilniaus universiteto bibliotekos naująjį pastatą?
R. Palekas. Esu dėkingas architektui Bartui Puzonui, su kuriuo nemažai kartu dirbome. Jis prie projekto prisidėjo vėlesnėje stadijoje, bet dalyvavo jį realizuojant. Puiki architektė Alma Palekienė, mano žmona, kūrusi baldų eskizus, sprendė daug subtilių interjero dalykų. Stalai, visi kieti baldai pagaminti pagal jos eskizus. Pirktos tik kėdės ir šviestuvai. Nuorodų sistema taip pat mūsų pačių studijos narių eskizuota.
Labai kūrybingai į darbą įsitraukė architektas Petras Išora, jo sugalvoti ir padaryti visų nuorodų sistemų eskizai, sugalvotos kai kurios idėjos. Architektė Monika Zemlickaitė labai daug dirbo prie techninio projekto. Matas Šiupšinskas, Lina Sužiedėlytė, Aidas Barzda – visi įnešė savo indėlį, todėl šis projektas kaip retas kuris gali būti vadinamas „ARCH studijos“ projektu. Eskizai, brėžiniai kabodavo ant sienos, kiekvienas mūsų studijos narys galėjo išdėstyti savo komentarą, pasiūlymą. Būtų net sunku pasakyti, kaip kas atsirado, išsirutuliojo viena ar kita idėja. Visa tai studijos bendro kūrybinio diskusinio darbo rezultatas.
ML. Labai jaunas kolektyvas. Tai privalumas?
R. Palekas. Man patinka dirbti su jaunais žmonėmis, su jais jaučiuosi labai gerai. Ne tik aš jiems kai ką pasakau, bet ir iš jų išgirstu. Kūrybinė diskusija man yra natūralus būvis. Nė vienas mūsų studijos statinio projektas neatsirado man vienam užsidarius, o kitiems liepus tik pildyti nurodymus. Taip nėra. O diskusijos tęsiasi net ir prasidėjus statyboms – mes drįstam dar kai ką pasiūlyti, kai atrodytų, jau nekintamai projektas turi būti pabaigtas.
ML. Architektai, konstruktoriai ir statybininkai savo darbą padarė. Kaip reikės dabar šiam pastatui įpūsti dvasios?
R. Palekas. Dvasią turės įpūsti studentai. Saulėtekio miestelyje bendrabučiuose gyvena studentai, čia studijuoja daug jaunimo, tad vien savo buvimu jie turėtų užpildyti šią naują architektūrinę erdvę. Man pačiam labai smalsu, kaip dabar šis statinys veiks, įsigyvens. Manau ateiti ir kiek nors pabūti naujajame bibliotekos pastate, pažiūrėti, kaip jis veikia.
Kalbėjosi Gediminas Zemlickas