(1812–2012)
Emilija Algaudė Bukontienė
Uljanovo (Kraupiško) vidurinės mokyklos mokytoja (Karaliaučiaus kraštas)
Nuo 1812 m. gruodžio 30 d. praėjo 200 metų, kai Požerūnų malūne ant Ežeruonos upės kranto, 6 km nuo Tauragės, Prūsijos pagalbinio korpuso, esančio Prancūzijos imperatoriaus Napoleono I Didžiosios armijos sudėtyje, vadas generolas leitenantas grafas Johanas fon Jorkas (Johann von Yorck Wartenburg) ir Rusijos dalinių vadas generolas majoras Ivanas fon Dybičius (Hans von Diebitsch) (abu vokiečiai) pasirašė septynių straipsnių sutartį, pavadintą Tauragės konvencija. Ji reglamentavo J. fon Jorko vadovaujamo Prūsijos armijos 10-ojo pagalbinio korpuso avangardo pasitraukimą į Klaipėdos–Labguvos ruožą ir šių pajėgų neutralumą, kol bus gauti Prūsijos karaliaus Frydricho Vilhelmo III nurodymai.J. fon Jorką sudaryti sutartį paskatino buvę Prūsijos pareigūnai, atsidūrę Rusijos imperatoriaus Aleksandro I tarnyboje. Tauragės konvencija neutralizavo Napoleono I žygyje į Rusiją dalyvavusias Prūsijos pajėgas, vadovaujamas Prancūzijos maršalo škoto Žako Aleksandro Makdonaldo armijos (dislokuotos Latvijoje) sudėtyje. Tauragės konvencija buvo pirmas žingsnis Prūsijai prisijungiant prie antiprancūziškos koalicijos.
Artėjant Tauragės konvencijos 100-osioms metinėms J. fon Jorko provaikaitis Leopoldas fon Kalchrentas (Leopold von Kalchrenth) 1912 m. sumanė paminklu įamžinti tuos įvykius. Bet Požerūnų malūno jau nebebuvo, todėl paminklą nutarta statyti Staiginės kaimo žemėje, ant kito Ežeruonos upės kranto. Paminklas pagamintas Vokietijoje, Silezijos žemėje, iki Lauksargių geležinkelio stoties atvežtas traukiniu, toliau – šešių arklių traukiamu vežimu. Į paminklo atidengimo iškilmes vokiečiai atvežė J. fon Jorko biustą. Kadangi rusai neturėjo I. fon Dybičiaus biusto, ant paminklo vieno biusto nemontavo ir paliko Staiginės kaime pas vietinį kalvį Joną Kyną, kur jis išbuvo iki 1947 m., tada atiduotas į metalo laužo supirktuvę. Pamink-las taip pat išstovėjo iki 1947 m., po to plokštės ir rutuliai buvo išardyti. 1970 m. į Lietuvos kultūros paminklų sąrašą įrašyta Tauragės konvencijos pasirašymo vieta. 1976–1977 m. šiam istoriniam įvykiui atminti Klaipėdos restauravimo dirbtuvės, finansuojamos LSSR kultūros ministerijos, netoli buvusio malūno, Požerūnuose pastatė kitą didelį paminklą (autorė architektė D. Mačiulytė). Senojo nugriautojo paminklo vietoje kitapus Ežeruonos naujojo statyti negalėjo, nes Staiginės apylinkėse buvo sovietinis karinis dalinys su poligonu.
Sigito Šamborskio nuotrauka
200-ųjų metų jubiliejui Tauragėje buvo sudaryta komisija, vadovaujama Savivaldybės kultūros ir sporto skyriaus vedėjos Danutės Naujokienės. Konferencijos išvakarėse Tauragės krašto „Santakos“ muziejaus patalpose atidaryta Kaliningrado istorijos ir meno muziejaus parengta paroda „Tauragės konvencijai 200 metų“. Pa-rodą pristatė šio muziejaus direktorius Sergejus Jekimovas, atidaryme dalyvavo Tauragės rajono valdžios atstovai, svečiai iš Kaliningrado, Vokietijos, Tauragės krašto muziejaus direktorius Petras Jokubauskas, pavaduotojas Viktoras Kovšovas, Rotary klubo nariai. Kitą dieną Tauragės kultūros rūmų didžiojoje salėje įvyko mokslinė konferencija „Tauragės konvencijai 200 metų“. Rūmų fojė Tauragės Rotary klubo prezidentas Vilmantas Liorančas ir fotomenininkas Eugenijus Kavaliauskas pristatė fotoparodą „Tauragės konvencijos paminklo atstatymo istorija“. Parodoje surinktos fotografijos iš 2009–2012 m. konvencijos paminklo atstatymo darbų.
Konferencijos darbui vadovavo Tauragės kultūros centro direktorius Virginijus Bartušis. Projekto „Turizmo maršrutas nuo 1807 m. Tilžės sutarties iki 1812 m. Tauragės konvencijos“ sukūrimas vykdomas panaudojant Europos Sąjungos 2007–2013 m. Lietuvos, Lenkijos ir Rusijos bendradarbiavimo programos finansinę paramą. Konferencijos tikslas – prisiminti 1812 m. istorinius įvykius ir jų padarinius, asmenybes, kultūros paveldą, garsinti Tauragės vardą.
V. Bartušis pristatė renginio svečius: LR Seimo narį Darių Petrošių, Vyriausybės atstovę Ireną Ričkuvienę, Tauragės rajono merą Praną Petrošių, Rydštato (Riedstadt, Vokietija) burmistrą Vernerį Amendą (Werner Amend), vokiečių atsargos generolą Viktorą Toyką, dr. Giunterį Rotą (Günther Roth), Mulfą fon Moltkę (Mulf von Moltke), filosofo karaliaučiškio I. Kanto draugijos pirmininkę dr. Reginą Vangeman, Regioninės plėtros departamento direktorę Editą Mielienę, enciklopedininką istoriką dr. Algirdą Matulevičių, rašytoją Borisą Bartfeldą iš Kaliningrado, Karaliaučiaus lietuvių bendruomenės pirmininką Sigitą Šamborskį, A. Jankauskaitę, Sovietsko (Tilžė) Istorijos muziejaus direktorę Anželiką Špiliovą ir kitus.
P. Petrošius priminė, kad Požerūnų malūne pasirašyta sutartis – svarbus įvykis Europos istorijoje, nes Prūsijos ir Rusijos kariuomenių vadams čia susitarus tarpusavyje nekariauti, šiame regione įsivyravo taika. Sutarties pasirašymui atminti buvo pasodinta liepa. Praėjus 100 metų, 1912 m. ant stataus Ežeruonos upės kranto, Staiginės kaime, po liepa buvo pastatytas paminklas. 2012 m. Tauragė pažymėjo 505-ąsias miesto metines. Meras išreiškė viltį, kad jaunimas, svečiai lankys paminklą.
V. Amendas prisiminė, kad Tauragės ir Rydštato bendradarbiavimas prasidėjo nuo 1994 m. pasirašytos sutarties. Buvęs tauragiškis gydytojas Leonas Gudelis užmezgė ryšius su Tauragės ligonine, teikė jai materialinę paramą. Vėliau prie šios veiklos prisijungė Rydštato miestas. Burmist-ras apgailestavo, kad Vokietija teikė per mažai paramos konvencijos naujo (identiško senajam) paminklo statymui, pasidžiaugė, kad šioje šventėje dalyvauja svečiai iš Rusijos Kaliningrado srities. Tai primena laikus, kai santykiai tarp Rusijos ir Vokietijos buvo geri. V. Amendas tikisi, kad šis paminklas stovės ilgiau nei jo pirmtakas.
V. Liorančas prisiminė, kad paminklo statymo idėja 2009 m. kilo klubo nariams L. Liorančui, A. Stankui, V. Kiminiui, A. Venckui. Klubo pastangomis 2009 m. gruodžio 30 d. atidengtas paminklo maketas. Granitinis akmuo atgabentas iš Prancūzijos, apdailos darbai atlikti Lenkijoje. Didžioji paminklo atstatymo našta teko tuometiniam Rotary klubo prezidentui Jonui Dargevičiui. 2011 m. rudenį pradėti statybos darbai. 2012 m. gegužės 2 d. naujasis paminklas pasiekė Tauragę. Liepos 13 d. kubo formos paminklas, sveriantis 23 t, pastatytas (kaip ir senasis) ant keturių rutulių, simbolizuojančių pabūklų sviedinius, Staiginės kaimo žemėje, kitame Ežeruonos upės krante, priešais Požerūnus. Aikštelę paminklui įrengė Tauragės rajono savivaldybė.
Konferencijoje pranešimą apie konvencijos paveldą skaitė Tauragės rajono kultūros paveldo tarnybos vadovas Edmundas Mažrimas. Gruodžio 30 d. Požerūnų malūne pasirašyta Rusijos ir Prūsijos karinių junginių nepuolimo sutartis, pavadinta Tauragės konvencija pradėjo naują Europos valstybių sampratą ir išgarsino Tauragės vardą. Tačiau naujų besikuriančių Europos valstybių žemėlapyje Lietuvai vietos neatsirado iki 1918 m. vasario 16 dienos, kai tapo nepriklausoma valstybe.
Tauragės vardu pavadinta viena Berlyno gatvių, apie Tauragės konvenciją sukurta vaidybinių ir dokumentinių filmų. Senojo Tauragės dvaro inventoriuje randamos pirmosios žinios apie Požerūnų malūną. Per du šimtmečius jis sunyko, liko tik vieta, archeologai upėje atkasė jo detalių.
Pranešimą apie Tauragės konvencijos sąlygas ir asmenybes skaitė Klaipėdos karybos istorijos klubo vadovas Egidijus Kazlauskis. Tauragės sutarties istorija prasidėjo gerokai iki 1812 m. Prancūzijos karo su Rusija. Nemažai Prūsijos karininkų ir valstybės veikėjų, nesutikę su karaliaus Frydricho Vilhelmo III vykdoma politika, rado prieglobstį Rusijoje. Pirmosiomis karo dienomis iš prancūzų dalinių į rusų pusę perėjo apie 600 vokiečių kareivių. Rusijos vadovybė ieškojo ryšio su Prūsijos generolu J. fon Jorku, kurio korpusas tada stovėjo Kurše ir ruošėsi Rygos apgulčiai. Naujasis Rygos generalgubernatorius markizas Paulučis, gavęs Rusijos imperatoriaus Aleksandro I pritarimą, laiškuose J. fon Jorką įtikinėjo atsiskirti nuo Prancūzijos armijos, dislokuotos Latvijoje (Latvijos diduma ir Estija po 1700–1721 m. Šiaurės karo buvo okupuotos Rusijos), vadovaujamos maršalo Makdonaldo, grįžti į Prūsiją. J. fon Jorkas neskubėjo nieko keisti, nes prancūzų pergalės prie Maskvos buvo palankios Prūsijai kovoti išvien su Prancūzija. 1812 m. pab., kai Napoleono I Didžioji armija buvo sumušta ir priversta trauktis iš Rusijos, jis pakeitė savo nuomonę. 27-erių metų I. Dybičius, kaip ir 53-ejų J. fon Jorkas, baigęs tą patį Berlyno kadetų korpusą, pats ieškojo kelių, kaip su juo susitarti. Abu pirmą kartą susitiko gruodžio 25-ąją prie Kaltinėnų (Šilalės r.). I. fon Dybičius patikino, kad neturi ketinimų pulti J. fon Jorko korpuso, be reikalo lieti kraujo ir pasiūlė sudaryti neutraliteto sutartį. Patyręs ir atsargus pastarasis delsė, bet kategoriškai neatmetė pasiūlymo, nors galvojo, kad sudaryti bet kokias sutartis prieš Napoleoną I dar anksti. J. fon Jorkas tuo metu vis dar susirašinėjo su Rygos generalgubernatoriumi markizu Paulučiu, kuris jį ragino atsiskirti nuo Napoleono I. Dviejų derybininkų spaudžiamas ir patriotizmo skatinamas, keldamas pavojų savo gyvybei, J. fon Jorkas su I. fon Dybičiumi pasirašė garsiąją Tauragės konvenciją.
Vilniaus Generolo Jono Žemaičio karo akademijos prorektorius prof. dr. Valdas Rakutis aptarė tarptautinę politiką XVII a. pab.–XVIII a. pab. ir Tauragės sutartį. Tuo laikotarpiu didžiausias konfliktas kilo tarp Didžiosios Britanijos ir Prancūzijos. Šios valstybės siekė sustiprinti savo padėtį ir Europoje, ir kolonijose. Prūsija siekė sustiprėti Abiejų Tautų Respublikos ir Austrijos sąskaita. Rusija siekė išsikovoti ir apginti savo prieigas prie Baltijos ir Juodosios jūrų. Švedija pasitraukė iš Europos valstybių karų ir stengėsi gintis nuo per didelio Rusijos įtakos plitimo Baltijos regione.
Prūsijos karalystė XVIII a. pab. išsiplėtė ir sukūrė gerai administruojamą valstybę su stipria kariuomene. Tauragės sutartis atvėrė galimybę kurį laiką nešiotam naujosios Prūsijos – Vokietijos kūdikiui išvysti dienos šviesą. J. fon Jorko korpusas ne tik pakeitė padėtį fronte, bet ir jo lygį: neliko alavinių kareivėlių kariuomenės, mūru stojo prūsiško tipo vokiečių tauta. V. Rakutis kalbėjo apie tai, kad ši sutartis buvusios LDK gyventojams tapo mirties nuosprendžiu, nes Rusijos–Prūsijos sąjunga uždėjo Rusijos vergijos pančius Lietuvai (nuo 1795 m.). Pačiai Prūsijai tai reiškė artėjantį nacionalinį pakilimą ir tapimą Europos didvalstybe, ekonominę ir geografinę plėtrą. Lietuvybei šiame krašte tai nieko gero nedavė, nors negalima neigti, kad vokiškojo tipo tautiškumas neturėjo įtakos modernesniam lietuvių tautos modelio susiformavimui.
Konferencijoje kalbėjo Kaliningrado rašytojų draugijos pirmininkas Borisas Bartfeldas, parašęs keturias knygas. Poetas atvežė 2012 m. išleistą naują eilėraščių knygą „Predely“ (Ribos). B. Bartfeldas pažymėjo, kad Tauragės konvencija – svarbus įvykis, jungiantis Tauragę su Kaliningrado sritimi, priminė apie artėjančias Kristijono Donelaičio gimimo 300-ąsias metines ir pasiruošimą šiam jubiliejui.
Mokslo ir enciklopedijų leidybos centro vyresnysis mokslinis redaktorius istorikas dr. Algirdas Matulevičius priminė, kad būdamas dar Vilniaus universiteto absolventas apie Tauragės konvenciją parašė diplominį darbą. Prelegentas taip pat priminė, kad Tauragė – Didžiosios ir Mažosios Lietuvos (iki Tauragės apylinkių siekė skalvių žemė Skalva), Prūsijos karalystės ir Rusijos imperijos paribys. Jis klausytojams pacitavo, ką J. fon Jorkas gruodžio 29 d. Tauragės pilyje (buv. Radvilų rūmuose) savo karininkams pareiškė: „Prancūzų kariuomenę Dievas nubaudė – ji jau sunaikinta. Dabar mes turime progą savo nepriklausomybę [t. y. Prūsijos – E. A. B.] atgauti, reikia tik susijungti su Rusijos kariuomene <…>“. Karininkai ištraukę kalavijus sušuko: „Gyventi ar mirti su fon Jorku, mūsų generolu!“ Generolas karaliui Frydrichui Vilhelmui III rašė, kad „dabar arba niekada yra laisvę ir nepriklausomybę atgauti momentas“, kad liūdna, jog jo laukianti kulka [t. y., mirties nuosprendis – E. A. B.]. Karalius, vis dar bijodamas Napoleono I, J. fon Jorką paskelbė vokiečių tautos išdaviku. Kai Prūsijoje, pirmiausia Mažojoje Lietuvoje, prasidėjo tautinio išsivadavimo iš Prancūzijos okupacijos judėjimas, ir Napoleono I kariuomenė 1813 m. buvo išvyta iš karalystės, J. fon Jorkas tapo Prūsijos didvyriu. A. Matulevičius pabrėžė, kad Prūsijos kariuomenėje tarnavo daug mažlietuvių (turėjo netgi savo lietuviškus pulkus), Rusijos – didlietuvių. Sudarius Tauragės konvenciją baigėsi didlietuvių ir mažlietuvių tarpusavio žudynės.
Po pranešimų konferencijos dalyviams parodytas Tauragės kabelinės televizijos kolektyvo ir buvusios jos operatorės Neringos Starkevičiūtės filmas „Tauragės konvencijos paminklo atstatymas“.
Šventė tęsėsi Staiginės kaimo žemėje ant Ežeruonos upės kranto prie konvencijai skirto autentiško naujojo paminklo. V. Bartušis priminė, kad minėdami 200-ąsias metines, visi esame dar vieno labai svarbaus įvykio liudininkai: bus atidengtas autentiškas naujas paminklas.
Šalia paminklo trimis patrankos salvėmis buvo pagerbta Tėvynė Lietuva, konvencijos pasirašymo vieta ir data ir Tauragė su jos krašto žmonėmis.
Paminklo atidengimo proga kalbėjo Tauragės meras Pranas Petrošius, Rotary klubo prezidentas Vilmantas Liorančas, paminklo kūrėjams įteikęs apdovanojimus, atsargos generolas Viktoras Toyka. J. fon Jorko palikuonio (neatvykusio dėl ligos) sveikinimą lietuvių kalba perskaitė M. fon Moltkė. Savo eilėraštį, skirtą Tauragei, skaitė Kaliningrado 48-osios vidurinės mokyklos lietuvių kalbos ir etnokultūros mokytoja, poetė ir vertėja Rūta Daujotaitė-Leonova, kilusi iš Batakių Tauragės apylinkėje.
Šventę vainikavo 200-osioms konvencijos metinėms skirtas bėgimas. Pirmą vietą laimėjo Bronius Venclova. Sporto centro direktorius Gediminas Sakalauskas bėgikams įteikė apdovanojimus.
Konvencijos jubiliejaus proga Tauragės Birutės Baltrušaitytės viešojoje bibliotekoje eksponuojama gausi spaudinių ir dokumentų paroda „Tauragės konvencija – posūkis Europos istorijoje 1812–2012“.