Vasario 14 d. Kauno technologijos universitete vyko tradicinė konferencija „Lietuvos mokslas ir pramonė“, kurios tema šiemet buvo „Kur investuosime nuo 2014 metų“. Konferenciją organizavo Kauno technologijos universitetas kartu su Aleksandro Stulginskio universitetu, Klaipėdos universitetu, Lietuvos sveikatos mokslų universitetu, Vilniaus Gedimino technikos universitetu, Vilniaus universitetu, Lietuvos energetikos institutu, LR švietimo ir mokslo ministerija, Lietuvos pramonininkų konfederacija, Lietuvos inovacijų centru, Mokslo, inovacijų ir technologijų agentūra, Mokslo ir studijų stebėsenos ir analizės centru, Lietuvos mokslo taryba ir Lietuvos mokslų akademija.
Per pertrauką „Mokslo Lietuvos“ atstovas spėjo trumpai pakalbinti Lietuvos pramonininkų konfederacijos prezidentą, vienos didžiausių nekilnojamojo turto plėtros ir statybos įmonių grupės „Eika“ valdybos pirmininką Robertą Dargį.
O jungtuvių kaip nėra, taip nėra
Mokslo Lietuva. Gerbiamasis Robertai Dargi, konferencijoje perskaitėte labai turiningą pranešimą „Lietuvos mokslo ir pramonės plėtros prioritetai“.
Robertas Dargis. Buvau paprašytas apžvelgti esamą padėtį labiau globaliu mastu, būtent į tai dėmesį ir sutelkiau.
ML. Iš inteligentiško ir delikataus pranešimo ne visai aišku, kaip vis dėlto „apvesdinti“ mokslą ir pramonę, kad tas abipusis ryšys būtų abiem pusėms naudingas. Konferencijos rengiamos daug metų, bet tikrų „jungtuvių“ kaip nėra, taip nėra.
R. Dargis. Išties galima sutikti, kad „jungtuvės“ vyksta pernelyg lėtai ir vargu ar tokie tempai gali mus tenkinti. Man patiko Vilniaus universiteto profesoriaus Artūro Žukausko apskritojo stalo diskusijoje išsakyta mintis, kad esame vis dėlto ne miesto kultūros tauta, o esame sodiečiai. Galima su šia mintimi sutikti, nes tą jaučiame per visus kampus, kur tik prisiliečiame. Mūsų įpročiuose, kultūroje ir daugelyje veiklos sričių yra labai panašiai.
ML. Verslo srityje taip pat?
R. Dargis. Verslas ne išimtis, mūsų gyvenamoji aplinka taip pat.
ML. Vadinasi, ir šioje konferencijoje išsakytoms mintims galėtume taikyti šį apibendrinantį vertinimą: „prie tribūnos priėjo sodietis ir tarė…“
R. Dargis. Kai klausiausi pranešimų ir diskusijų, pirma į galvą šovusi minti: mes pernelyg mažai kalbamės ir vienas kitą girdime. Toks mano pastebėjimas. Ir antras: per mažai mūsų universitetai jaučiasi valstybės dalimi. Mokslininkai pernelyg įlindę į savo daromus darbus, labai gerai suvokia savo nagrinėjamas problemas ir ko kam trūksta normaliai mokslinei veiklai plėtoti, tačiau kartais praranda realaus laiko nuojautą. Globalaus pasaulio procesai tokie spartūs ir taip greitai kinta, kad būtinas visai kitoks priėjimas. Būtinas visai kito lygmens vykstančių procesų matymas, suvokimas ir gebėjimas adekvačiai reaguoti į pokyčius. Net ir to mūsų mokslininko ilgai narpliojama mokslinė problema kitoje pasaulio laboratorijoje gal jau seniai spėta išnagrinėti, kol mes išradinėjame dviratį. Tada visas triūsas nebetenka aktualumo ir prasmės.
Mums svarbu rasti sričių, kur Lietuvos mokslas ir verslas savo potencialą gali veiksmingai panaudoti dabarties iššūkių pasaulyje. Apie tuos iššūkius ir tai, kas mūsų laukia, savo pranešime šiandien ir stengiausi kalbėti.
Ne politikai turi mokyti mokslininkus, bet priešingai
ML. Kurias konkrečias sritis ar nišas išskirtumėte, į kurias turėtume telkti dėmesį?
R. Dargis. Pirmiausia pats universitetas turi matyti savo problemas ir valstybei kylančius iššūkius, sugebėti teikti siūlymus, ką mums visiems reikėtų daryti, nepriklausomai nuo politinių užsakymų ir konjunktūros. Universitetai neturi laukti, kada bus suformuoti politiniai užsakymai, o patys svarbiausius tikslus formuluoti. Keista girdėti iš profesorių lūpų, girdi, dabar neaišku kaip pakryps politika, reikės palaukti į valdžią ateisiančių naujų politinių jėgų, jos ir pasakys, ką reikės daryti… Atėję politikai tikrai nieko naujo ir gero nepasakys, kol mes jiems nesuformuluosime probleminių užduočių ir sprendimų. Politikais galima tik naudotis, kad jie greičiau priimtų sprendimus. Tai pirmas pastebėjimas.
Antras. Jeigu universitetai taptų tokiais, kaip apibūdinau, tai dar taip pat turėtų mokytis ir kalbėsenos su verslu. Mes pernelyg mažai investuojame į sąsajas su verslu, neturime to būtino bendro interesų lauko, todėl nesugebame pasinaudoti ir visomis įmanomomis galimybėmis.
Kartais ir kiaušinis vištą pamoko
Štai A. Žukauskas, kurį vėl prisimenu, pateikė labai gerą pavyzdį iš Silicio slėnio JAV atsiradimo istorijos, pačios pradžios. Juk nuo ko viskas prasidėjo? Nuo konflikto. Tranzistoriaus išradėjas Viljamas Šoklis* (William Shockley) buvo pasišovęs sukurti savo išradimui pelningą verslą, įkūrė bendrovę ir ėmėsi tranzistorių gamybos, bet šios jo pastangos baigėsi bankrotu. Kilo konfliktas tarp pačių gamintojų. Toliau šį verslą naujai pabandė tęsti V. Šoklio doktorantai, susipykę su savo profesoriumi ir įkūrę savo bendrovę. Jauni mokslininkai ir verslininkai sugebėjo sudominti būsimus tranzistorių vartotojus, pateikė jiems viliojančių pasiūlymų. Tranzistorių paklausa ėmė augti, o kartu ir bendrovės pelnas.
ML. Nebūtina būti profesoriumi, kad taptum geru verslininku. Tokia pamoka?
R. Dargis. Šis pateiktas pavyzdys gali padėti rasti normalią ir dalykišką kalbėjimo terpę – mokslo su verslu ir priešingai. Šio dialogo siekis – pateikti tinkamų pasiūlymų, kuriuos būtų galima išvystyti iki baigtinio produkto ir juos pardavinėti jau kaip paklausią lietuvišką prekę. Tokios būtų bene pagrindinės mano pastabos iš šios dienos konferencijos.
Kas yra mūsų verslininkai
ML. Pavyzdys su V. Šokliu gali būti įvairiai interpretuojamas. Galima suprasti ir taip, kad iš profesorių labai pelningų inovatyvių sprendimų nėra ko tikėtis, nes tai visiškai kita veiklos sritis, kurioje ir turi reikštis verslūs ir į šią veiklą linkę žmonės.
R. Dargis. Į verslininkus taip pat nereikėtų žvelgti kaip į vientisą terpę. Šiandien bandžiau paaiškinti, kas yra mūsų verslininkai ir iš kur atėję. Tai besikeičianti terpė. Prieš tai turėjome tradicionalistus, privatizavusius įmones ir bandžiusius su jomis išsilaikyti. Paaiškėjo, kad jų gaminami produktai jokios perspektyvos neturi. Ryškus pavyzdys – „Ekrano“ gamintieji televizorių kineskopai. Atrodė stipri įmonė, daug investavusi į naujas technologines linijas, gamybos plėtrą, bet paaiškėjo, kad tų kineskopų jau niekam nereikia. Tai tradicinė pramonė ir tradicinis verslas. Televizorių gamyba nuėjo visai kita kryptimi, atsirado skystųjų kristalų (LCD) ir plazminiai televizoriai.
Verslininkų supratimas, ko gero, keičiasi greičiausiai, jie yra imliausi pokyčiams, tad ir antreprenerystės savybių, apie kurias kalbėta šiandienos konferencijoje, tarp verslininkų bene dažniausiai sutinkama. Tik reikia, kad šių verslių ir imlių žmonių terpė būtų pakankamai didelė. Tada toje terpėje atsiras ir didesnės sąsajos su mokslu, o iš verslo daugiau užsakymų mokslui. Tik taip galėsime judėti į priekį. Valstybės konkurencingumas įmanomas tik mokslui ir verslui dirbant drauge.
ML. Taip, bet šiandien iš verslininko norėtųsi laukti didesnės iniciatyvos ir noro bendradarbiauti su mokslu.
R. Dargis. Tai laiko klausimas. Verslininkas taip pat turi išaugti iki valstybiškai mąstančio žmogaus, kaip ir mokslininkas. Turime suprasti, kad tik-rasis valstybės elitas – tai atsakomybę ir pareigą valstybei suprantantys žmonės.
ML. Puiki mintis. Kaip naujajam Lietuvos pramonininkų konfederacijos prezidentui pramonininkų ir verslo aplinkoje sekasi šias teisingas mintis diegti?
R. Dargis. Viskas labai gerai. (Juokiasi.)
ML. Ačiū Jums už išsakytas mintis.
Kalbėjosi Gediminas Zemlickas