Vytautas Žeimantas
Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras toliau sėkmingai plėtoja stambiausią mokslo ir kultūros projektą Lietuvoje – „Visuotinės lietuvių enciklopedijos“ leidybą. Skaitytojai gavo naują, jau XXI jos tomą, skirtą tik S raidei, tačiau visų straipsnių, žymimų šia raide, nesutalpina. Enciklopedijos leidėjams straipsnius, prasidedančius S raide, kaip ir prasidėjusius K, L, M ir P raidėms, teks talpinti net į trys paeiliui eisiančius tomus. O juk jie nemaži, kiekvienas turi po 800 ir daugiau puslapių. Matyt, galima teigti, kad lietuvių kalboje žodžių, bent jau tikrinių, prasidedančių šiomis raidėmis, daugiausia.Šis tomas pradedamas straipsniu apie baleto artistę ir pedagogę Genovaitę Samaitytę dar palyginus neseniai džiuginusia žiūrovus baletų „Žydrasis Dunojus“ „Miegančioji gražuolė“, „Spragtukas“ spektakliuose. Baigiamas straipsniu apie rašytoją Jokūbą Skliutauską, su kuriuo dirbant įvairiose dienraščių redakcijoje teko nemažai bendrauti. Ypač įsiminė jo straipsniai apie lietuvių ir estų, armėnų, gruzinų, kitų tautų literatūrinius ryšius. Itin domėjosi jis ir žurnalistų gyvenimu. Susitikęs visada pakomentuodavo mano ir kolegų rašinius, klausdavo, ką naujo planuoju parašyti. Miela būdavo su Jokūbu pabendrauti. Dabar, deja, jau jo nesutiksi, nepabendrausi. 2004 m. jis išėjo Anapilin.
Nežinau, kaip kitus, bet mane visuomet domina straipsnių lietuviškumo dalys. Visuomet įdomu sužinoti, kas sieja tą valstybę, miestą, regioną ar enciklopedijoje pristatytą žmogų su Lietuva ar lietuviais. Tokių straipsnių gausu, enciklopedijos leidėjai sėkmingai vykdo savo pažadą, duotą dar pradedant šį projektą, kad lietuviškumui bus skiriamas didelis dėmesys.
Taip jau nutiko, kad šiame tome aprašoma daug mažų, ir net liliputinių užsienio šalių. Čia ieškoti ryšių su Lietuva sunkoka, bet kai kur tų šalių aprašymuose blyksteli Lietuvos vardas. Knygoje pristatytas San Marinas, Sent Kitsas ir Nevis, Sent Lusija, Samoa, Sent Vinsentas ir Grenadinai (diplomatiniai santykiai su Lietuva 2007 m.), Seišeliai (2011 m. Lietuva eksportavo prekių už 3,7 mln. litų), San Tomė ir Prinsipė (diplomatiniai santykiai su Lietuva nuo 2002 m.).
Tarp didesnių valstybių, patekusių į šį tomą, yra Serbija. Ji, dar būdama Jugoslavija, Lietuvą de jure pripažino 1991 metais. Lietuva į Serbiją 2010 m. eksportavo prekių už 44 mln. litų, importavo už 12,9 mln. litų
Palyginus aktyvi užsienio prekyba vyko ir su Singapūru. Lietuva į šią tolimą Azijos šalį 2011 m. eksportavo prekių už 50,7 mln. litų, importavo už 24,7 mln. litų. Afrikos šalys Siera Leonė ir Senegalas, nors ir didesnės už Lietuvą, tačiau su mumis palaikė menkus ryšius. 2011 m. Lietuva į Sierą Leonę eksportavo prekių už 1,6 mln. litų, į Senegalą – 2,4 mln. litų. Tačiau iš jų nepirko nieko.
Enciklopedijoje aprašytos ir dvi arabų valstybės. Dabar pilietinio karo krečiama Sirija ir galingiausia arabų valstybė – Saudo Arabija. Sirija pripažino Lietuvą 1991 m., diplomatinius santykius užmezgė 1993 metais. Prekiauja su mumis nedaug. Užsienio prekybos apyvarta 2011 m. siekė tik 3,4 mln. litų. Lietuva 2010 m. į Saudo Arabiją eksportavo prekių už 182,8 mln. litų, importavo už 25,3 mln. litų.
Daug įdomių lietuviškumo faktų yra ir miestų aprašymuose. San Franciske pirmieji lietuviai įsikūrė dar XX a. pradžioje. 1930–1979 m. čia veikė Amerikos lietuvių darbininkų literatūros draugijos kuopa. 1952 m. buvo įkurta JAV lietuvių bendruomenės San Francisko apylinkė, atkurtas BALF skyrius. Čia dirbo kunigai P. Manelis ir V. Pavalkis. 1989 m. pradėjo veikti lietuvių dainų ir tautinių šokių klubas.
Sankt Peterburgas sovietmečiu mums būdavo pristatomas kaip bolševizmo citadelė, Lenino miestas. Enciklopedijoje yra ir daug kitokios informacijos. 1835–1850 m. čia dirbo S. Daukantas. Čia buvo išleisti jo veikalai „Prasma lotynų kalbos“ ir „Būdas senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių“. 1842 m. iš Vilniaus į Sankt Peterburgą buvo perkelta Dvasinė katalikų akademija su profesūra ir studentais. Joje profesoriavo M. Valančius, mokėsi A. Baranauskas, A. Jakštas, K. Jaunius, K. Kairys, Maironis, bažnytinę muziką dėstė Č. Sasnauskas.
Į Brazilijos San Paulo miestą pirmieji lietuviai atvyko XIX a. pabaigoje. K. Uckus čia įkūrė pirmąją lietuvių spaustuvę „Birutė“. 1927 m. pradėjo veikti kultūrinė sąjunga „Aušra“, turėjusi ir savo chorą, pradėta leisti laikraštį „Brazilijos lietuvis“. Nuo 1929 m. San Paule veikė Lietuvos konsulatas.
Daug įdomios medžiagos susijusios su Lietuva yra ir Rusijos Saratovo, JAV Sietlo, Australijos Sidnėjus, Lenkijos Sandomiežo, Ukrainos Simferopolio miestų aprašymuose.
Atskirai norėtųsi paminėti dabar Lenkijai priklausančius Seinus. Čia nuo 1826 m. veikusioje Seinų kunigų seminarijoje mokėsi daug lietuvių: V. Kudirka, V. Mykolaitis-Putinas, P. Kriaučiūnas, net Lietuvos komunistų vadas Vincas Mickevičius-Kapsukas ir kt. Čia vyskupu dirbo A. Baranauskas, 1902 m. palaidotas Seinų katedroje bazilikoje. Dabar šalia stovi skulptoriaus G. Jokubonio sukurtas A. Baranausko paminklas. 1905 m. pradėjo veikti lietuviškos spaudos leidybos bendrovė, 1906 m. – draugijos „Žiburys“ skyrius, 1916 m. – lietuviška mokykla, 1918 m. – lietuviška „Žiburio“ berniukų gimnazija, 1919 m. – ir lietuviška mergaičių gimnazija. 1909 m. Seinuose J. Laukaičio iniciatyva buvo sušauktas pirmasis lietuvių kalbininkų suvažiavimas, kuriame dalyvavo J. Balčikonis, K. Būga, J. Jablonskis, J. Šlapelis. 1919–1920 m. per Lietuvos ir Lenkijos karinį konfliktą Seinai buvo dešimt kartų užimami tai vienos, tai kitos kariuomenės. Vėliau buvo uždraustos lietuviškos mokyklos, organizacijos, pamaldos lietuvių kalba, į Lietuvą buvo ištremtas vyskupas A. Karosas, lietuvių kunigai.
Dabar Seinuose veikia Lietuvių visuomeninė kultūros draugija, lietuvių meno saviveiklos kolektyvai. Yra Lietuvių namai, kur įsikūrusi ir žurnalo „Aušra“ redakcija, nuo 2005 m. veikia už Lietuvos pinigus pastatyta ir dabar dalinai remiama lietuvių „Žiburio“ vidurinė mokykla. Seinuose įsikūręs ir Lietuvos Respublikos konsulatas.
Lietuviškų pėdsakų esama ir Seinų apskrityje esančio Seivų kaimo aprašyme.
Įdomus straipsnis apie vokiečių kilmės Mažosios Lietuvos tyrėją, filosofijos daktarą Georgą Zauerveiną (Georg Sauerwein). Jis per dvidešimt metų gyveno ir dirbo Mažojoje Lietuvoje, išmoko lietuviškai, rūpinosi lietuvninkų reikalais, skleidė lietuvybę, gynė lietuvių kalbos teises. G. Zauerveinas aktyviai veikė „Birutės“ draugijoje, buvo jos pirmininkas, bendradarbiavo „Aušroje“. Lietuvių kalba sukūrė daug eilėraščių, epinę poemą „Nemunyčiai“. Ypač išgarsėjo eilėraščiu „Lietuviais esame mes gimę“. Kai 1910 m. jam muziką parašė J. Šimkus, šis eilėraštis tapo neoficialiu Mažosios Lietuvos himnu.
Enciklopedijoje aprašoma daug nedidelių Lietuvos miestelių ir įdomią istoriją turinčių kaimų: Seda, Simnas, Seirijai, Seredžius, Sintautai, Siesikai, Semeliškės, Skirsnemunė, Senieji Trakai, Senoji Varėna, Sasnava, Satkūnai, Saugai, Sidabravas, Skapiškis, Skiemonys.
Plačiai aprašoma Saulė ir Saulės sistema, Seimai ir seimeliai, savanoriai ir sanitarija, simfonijos ir santuokos. Pateikta daug straipsnių, skirtų žodžiui „šventas“, kuris kitose kalbose skamba kaip Santa, San, Sent ar Sankt. Aprašyta šventų valstybių, salų, miestų, organizacijų.
Tome daug vietos skiriama garsiosios Sapiegų giminės atstovams, buvusiems Lietuvos ir Lenkijos didikams, kunigaikščiams, karvedžiams, valstybės, Katalikų bažnyčios veikėjams. Čia ypač sėkmingai padirbėjo žinomas enciklopedininkas ir istorikas dr. Algirdas Matulevičius. Iš 25 straipsnių, skirtų Sapiegų biografijoms, net 21 parašė A. Matulevičius. Du iš jų – kartu su profesoriumi Antanu Tyla. Abu parašė ir apibendrinantį straipsnį apie Sapiegas.
Doc. Algis Kasperavičius pateikė išsamų straipsnį „Sausio tryliktoji“, pasakojantį apie sovietų karinę agresiją, vykdytą 1991 m. pradžioje. Pateikiama žinių ir apie Sausio 13-osios atminimo medalį, Lietuvos Nepriklausomybės gynimo Sausio 13-osios broliją, Sausio 13-osios nukentėjusiųjų draugiją.
Straipsnyje apie ilgametį Tarptautinio olimpinio komiteto (TOK) prezidentą Chuaną Antonijo Samarančą pasigedau lietuviškosios dalies. Juk tai Ch. A. Samarančas 1991 m. rugsėjo 18 d. TOK posėdyje Berlyne paskelbė sprendimą dėl Lietuvos tautinio olimpinio komiteto teisių sugrąžinimo, tai jis pasirašė raštą, kviečiantį Lietuvos sportininkus jau su mūsų valstybine vėliava dalyvauti Barselonos vasaros olimpinėse žaidynėse. Be to, Ch. A. Samarančas du kartus (1992 ir 1997 m.) lankėsi Lietuvoje, jį priėmė Lietuvos prezidentai, be to, apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino 1-ojo laipsnio ordinu.
Daug straipsnių prasideda skaičiumi 7. Yra ir Septynerių metų karas, ir graikų mitas „Septynetas prieš Tėbus“, ispanų legenda „Septyni Laros infantai“, savaitraštis „Septynios meno dienos“, Septyni pasaulio stebuklai, viduramžiais per suirutę Rusijoje veikusi „Septynių bojarinų vyriausybė“, Šveicarijoje – „Septynių eržilų urvynas“, Kaune – Septintasis fortas, Lietuvos kariuomenėje – Septintas pėstininkų pulkas, sporte – septynkovė, tikyboje – Septintos dienos adventistai, švietime – septynmetė mokykla. Turbūt ne veltui daugelyje tautų septynetas yra laimingas ar lemtingas skaičius.
Enciklopedijos Vyriausioji redakcija, kuriai vadovauja žinomas Lietuvos enciklopedininkas Antanas Račis, pasistengė, kad ir šis tomas būtų gausiai iliustruotas lentelėmis, originaliomis nuotraukomis ir žemėlapiais. Valstybių gamtinius žemėlapius sudarė ir spaudai parengė Baltarusijos įmonė „Belkartografija“, apskrities ir rajonų savivaldybių žemėlapius – Vilniaus universiteto Kartografijos skyrius. Viešosios ir asmeninės bibliotekos pasipildė solidžiu moksliniu leidiniu apie Visatą, pasaulį ir Lietuvą.
