Vydūno pėdomis (2)

Bernardas Aleknavičius

Ragainėje

Prūsijoje mažlietuviams šviesti dar 1811 m. buvo įsteigta Karalienės mokytojų seminarija, o 1882 m. panaši mokslo įstaiga pradėjo veikti ir Ragainėje. Šioje mokytojų seminarijoje 1885–1888 m. mokėsi ir būsimasis Vydūnas – Vilius Storosta. Ragainės mokytojų seminarijoje mokslas trukdavo trejus metus, o ir mokėsi čia tik berniukai. Savų tradicijų, panašių į Karalienės mokytojų seminariją, ragainiškė dar neturėjo. Nors seminarijoje daugiausia mokėsi maž1ietuvių tėvų vaikai, bet visi dalykai buvo dėstomi vokiečių kalba. Daug dėmesio buvo skiriama rankdarbiams, sodininkystei, bitininkystei, Prūsijos valstybinei vokiškajai religijai bei giedojimui. Buvo ir dvi savaitinės lietuvių kalbos pamokos.

Prieš dvejus metus iki atvykstant Viliui Storostai į Ragainę 1886 m. J. Albano ir K. Kybelkos spaustuvėje buvo pradėtas spausdinti pirmasis nelegalus Lietuvai skirtas laikraštis „Aušra“. Ir tik vėliau laikraščio spausdinimas buvo perkeltas i Tilžę. Reikia manyti, kad būsimajam Vydūnui į rankas Ragainėje teko paimti ir ne vieną šio leidinio numerį. Tik tokio poveikio, kokį patyrė Varšuvos universiteto Medicinos fakulteto studentas Vincas Kudirka, Viliui Storostai „Aušra“ nepadarė. Viliaus širdyje dar nebuvo galutinai subrendęs lietuviškumo jausmas. Ir šio poreikio teko laukti.
Būsimojo Vydūno atbudimas ėjo per poligloto Jurgio Zauer-veino-Girėno (1831–1904) darbus lietuvių tautai. Imlų jaunuolį stebino J. Zauerveino-Girėno nesavanaudiškas atsidavimas lietuviškumui. Šio svetimtaučio poligloto asmenyje ir darbuose Vilius įžvelgė mistišką galią. Kas gi ta lietuvių tauta? Kodėl jos kalba, papročiai, dainos tokios brangios poliglotui? Ir būsimasis Vydūnas ne metus ir ne dvejus „iš tolo“ stebėjo Jurgio Zauerveino-Girėno darbus, kuriuos jis dirbo visiškai svetimai, bet savo širdžiai brangiai tautai. „Lietuvininkai mes esame gimę“, – sakė Jurgis Zauerveinas-Girėnas. O būsimasis Vydūnas šiuos žodžius perfrazavo ir sakė „Lietuviai mes esame gimę“. Ir svetimtaučio poligloto Lietuvai uždegta meilės ugnis po truputį pradėjo rusenti būsimojo Vydūno širdyje. Ši lietuviškumo kibirkštėlė įsižiebusi dar Naujakiemyje ir Pilkalnyje iš motinos dainuojamų dainų ruseno, plėtėsi ir sužaižaravo būsimojo Vydūno širdyje.

Tik iki šios ugnies išsiplieskimo ir būsimam Vydūnui teko nueiti sudėtingą abejonių ir svyravimų kelią. Besimokydamas Ragainėje Vilius Storosta ne kartą pastebėjo kai kurių mažlietuvių lankstymąsi prieš svetimtaučius. Ne vienas tautietis jau buvo nuėjęs ir toliau: net niekino prigimtuosius dalykus. Tai vergo požymis. Šį požymį išgyveno ir Vilius. Naujakiemyje Storostų šeimoje namuose buvo kalbama lietuviškai. Ypač atkakli lietuviškos ugnelės saugotoja šeimoje buvo Viliaus motina. Ir kai ji su kaimynėmis kalbėdavo vokiškai, o čia pat stovėdavo ir Vilius, tai į sūnų visada kreipdavosi lietuviškai. Paauglys Vilius tai suvokė kaip pažeminimą arba nepilnavertiškumą ir motinos prašė, kad ši kalbėdama su savo „prietelkomis“ vokiškai ir į jį kreiptųsi ne lietuviškai, kaip buvo įpratusi, bet vokiškai. Tai buvo paikoje paauglystėje, bet motinos dainos tuos pasipūtimo ledus sutirpdė. Vėliau šį savo poelgį Vilius smerkė.

Apie savo vaikystę Vydūnas yra rašęs: „Vaikas būdamas ir matydamas, kaip doriškai yra silpninami lietuviai vokiečių, kaip jiems apreiškiama panieka, pasiryžau savo amžių tam skirti, kad lietuviai galėtų jaustis garbės vertais žmonėmis“. Šis Vydūno ryžtas – aiškus pasipriešinimas tautos germanizavimui. O Mažosios Lietuvos gyvenime mažlietuvių germanizavimas buvo jaučiamas kiekviename žingsnyje. Net toks žymus vokiečių rašytojas šilutiškis Hermanas Zudermanas (1857–1928) savo lietuviškosios tematikos kūriniuose lietuvius dažniausiai vaizdavo nepadorius, apsileidėlius, vagis.

Tokia pasirinkta rašytojo nuostata negalėjo nejaudinti Vydūno. Vėliau, jau 1931 m. sausio 22 d. „Lietuvos keleivyje“ Vydūnas paskelbė publikaciją „Hermanas Zudermanas ir mes“. Toje publikacijoje filosofas rašė: „Bet kaip Zudermanas žiūri į lietuvius. Kaip jis juos pastato savo veikaluose, kuriuose jis juos mini? (…) Kad jis lietuvius čia žemina, jis mane lankydamas sakė, jis to nenorėjęs, jam skaudu esą, kad aš tą taip atjautęs“. Mažojoje Lietuvoje mažlietuvio žeminimas tarsi buvo įgimta yda. Labai jau keista, bet šiame krašte ir patys mažlietuviai šimtmečius save ne tik žemino, bet ir niekino.
O kas buvo tas pirmasis lietuvis, kuris niekino savo tautą ir tautiečius!? Gal tai buvo Natangų vado Herkaus Manto išdavikas? Gaila, kad jaunystėje Vilius Storosta nebuvo skaitęs Martyno Mažvydo laiškų, kuriuos jis rašė Ragainėje paskutiniajam Kryžiuočių ordino magistrui ir pirmajam Prūsijos kunigaikščiui Albrechtui Brandenburgiečiui. O kiek tuose laiškuose neapykantos ir paniekos kitaip mąstantiems savo tautiečiams. Ir ši Martyno Mažvydo neapykantos pasėta sėkla dar ir šiandien ne tik gyva, bet ir gaji.

Smerkė Vydūnas ir tuos savo tautiečius, kurie kolonistų ieškojo, o rado „idealų“, ir tik savo prigimtus dalykus: dainas, papročius niekino. Ir Vydūnas sušunka: „Nežvelk į Tautą su svetimųjų akimis. Jie peikia, kas ne jų“. Puikiai Vydūnas suvokė, kad nuo kitataučių smerkimo „kas ne jų“ ir pradėtas Mažosios Lietuvos nutautinimo vajus. O naivūs mažlietuviai kolonistų įtaiga patikėjo ir daugelis net tarp saviškių, gal ir patys nesuprasdami, jau dirbo germanizavimo darbą. Jautė Vydūnas, kad ši šimtmetinė lietuvių nutautinimo politika palietė ir pagrindines tautos gyvybingumo šaknis, ir medis pradeda džiūti. Bet kaip išgelbėti džiūstantį medį, kaip visa tai pakeisti? Ką daryti, kad lietuvis savo prigimtyje jaustųsi tvirtas, o gal ir pranašesnis prieš kitas kultūras. Tai buvo ilgas ieškojimų ir ėjimo į savo protėvių šaknis kelias.
Ir pagaliau Vilius Storosta tarė: „Ugnis, kuri liepsnoja mano krūtinėje, toji yra iš amžių ir be pabaigos“. Ir taip būsimasis Vydūnas iš lėto, bet sąmoningai sugrįžo į tautą. O ir ši jo gyvenimo Aušrinė užtekėjo ne su Jono Basanavičiaus „Aušra“, bet jau nuaidėjus Vinco Kudirkos „Varpo“ dūžiams: „Kelkite, kelkite, kelkite…“ Ir filosofo ištarti žodžiai: „Iš lengvo tik žmogus priauga tautai“ – pasitvirtina.

Vydūnas ir Kintai

Ne tik paukščius, bet ir žmones nuolat vilioja Ventės Ragas. Kuršmarių bei Kniaupo įlankos toliuose žmogus pajunti beribę erdvę ir poreikį pakilti iš kasdieninio gyvenimo ir skristi kartu su grįžtančiais ar išskrendančiais paukščiais. Tikėtina, kad gyvendamas Kintuose ir apsilankęs Ventės Rage panašų poreikį ne kartą yra pajutęs ir jaunasis Vilius Storosta.
Kintai – sena istorinė vietovė. Jeigu Ventės (Vindenburgo) pilis praeityje buvo glaudžiai susijusi su Kryžiuočių ordino rengiamais išpuoliais prieš Žemaitiją, tai Kintai nuo seno garsėjo statybininkais. Teigiama, kad ir Nidą pastatė ne kas kitas, o Kintų statybininkų darbščios rankos. Ir Vydūnui atvykus į Kintus, kintiškiai Nidos žvejams statė gyvenamuosius būstus. Pamaryje augo daug išlakių pušų, kurių statybininkai nemažai kirto, ruošė rąstų, statė namų ir laivais jų plukdė į Nidą. Ir šiandien tie namai dar tebepuošia Nidą, o kintiškiai savo būstus ir net mokyklą statė iš plūkto molio bei plytų. Tokioje plūkto molio mokykloje 1888 m. į Kintus atvykęs ir apsigyveno jaunas mokytojas Vilius Storosta.
Būsimam Vydūnui Kintai buvo jo savarankiško gyvenimo pradžia. Dvidešimtmetis jaunuolis čia dirbo jaunesniuoju mokytoju ir rengėsi egzaminams, kuriuos išlaikęs turėjo tapti diplomuotu mokytoju. Tokį diplomą Vilius Storosta ir gavo 1891-ųjų pavasarį.
Vydūnui gyvenant Kintuose, skirtingai nuo Pilkalnio, čia visur skambėjo lietuviškas žodis, brandinęs jaunuolio pasirinkimą tarnauti savajai tautai. Greta teigiamų savybių Kintuose išryškėjo ir fiziniai negalavimai. Drėgnas pamario klimatas Viliaus organizmui labai kenkė: jaunas mokytojas susirgo džiova. Gydė jį bažnytkaimio moterėlės įvairiomis žolelėmis. Labiausiai Viliumi rūpinosi Kintų mokyklos vedėjo Alberto Fulhazės giminaitė, kuri 1891 m. ir tapo jaunojo mokytojo žmona.
Gyvendamas prie Kuršmarių, Vilius Storosta pajuto, kad gyvulinis maistas jo organizmą veikia neigiamai. Kintai Vydūno asmenyje išugdė dar vieną vegetarą ir šio gyvenimo būdo propaguotoją.

Atodaigų duona

Mokytojas Vilius Storosta, gyvendamas Kintuose, ketverius metus valgė rupią atodaigų duoną. Ši duona Mažojoje Lietuvoje buvo žinoma tik kintiškiams. Nuo juodos ruginės duonos ji beveik nesiskyrė, o ir jos valgytojai šia duona ne tik didžiavosi, bet ją nuolat gyrė.
Atodaigų duonos atsiradimas Kintų apylinkėse susijęs su šio krašto savita geografine padėtimi. Sėti atodaigus kintiškius privertė pavasariais praskrendančios poliarinės žąsys, kuriomis gyvendamas Kintuose žavėjosi jaunas mokytojas Vilius Storosta.
Upėms pradėjus grįžti į savo vagas ir papūtus marių vėjui, Kintų apylinkėse pasirodo į šiaurę grįžtančios poliarinės žąsys. Šie stambūs paukščiai sklendžia virš Ventės Rago, tupia į Kintų apylinkės pievas – savo „ganyklas“ ir skabo iš žemės beišlendančius žolynų daigelius.

Tūkstantiniam poliarinių žąsų būriui reikia daug maisto. Ir ten, kur jos nutupia, želmenys laikinai išnyksta. O jeigu atsitiktinai suranda nedidelį žiemkenčių plotą, tai šis po keleto minučių virsta juodu pūdymu. Žąsys lesa ne tik javų želmenis, bet ir jų šaknis. Ir taip praskrendančios poliarinės žąsys Kintų apylinkėse išnaikino žiemkenčius. O duonutės valgyti norėjosi. Ir kažkas į Kintus atgabeno vasarinių rugių, kuriuos žmonės pradėjo vadinti atodaigais.
Kintų apylinkėse pailsėjusios ir tolimesniam skrydžiui sukaupusios jėgų, praskrendančios žąsys po savaitės tarsi susitarusios vėl pakyla skristi į gimtąsias vietas. Ir vėl sužaliuoja pamario pievos, o gyventojai pradžiūvusiose dirvose pradeda sėti atodaigus, kad šių pavasarinių rugučių duonutės kintiškiams užtektų, kaip jos užteko XIX a. pabaigoje būsimai lietuvių tautos Sąžinei Vydūnui.