II. Istorikas Rimantas Jasas. Bibliografijos rodyklė*
Donatas Ustinavičius
Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka
Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje 2012 m. parengta ir išleista žinomo istoriko, plačios erudicijos mokslininko, pagarsėjusio ne mokslo laipsniais ir garbės vardais, bet savo vertingais darbais, bibliografijos rodyklė. Rimantas Jasas (1929–2002) – nepaprasto darbštumo, reiklumo sau ir aplinkiniams pavyzdys. Net užklupusios regėjimo negalios kamuojamas, šis senųjų ir užsienio kalbų mokovas ir vertėjas, archeografas bei istorijos šaltinių žinovas iki gyvenimo pabaigos dirbo sudėtingą senųjų istorijos ir archyvinių šaltinių tyrinėtojo darbą, buvo Lietuvos mokslų akademijos bibliotekos Rankraščių skyriaus konsultantas. Nors apie R. Jasą, kaip tyrinėtoją, rašyta nemažai straipsnių, knygos apie mokslininką pasirodymas – ypatingas pagarbos ženklas ir jo veiklos įvertinimas. Apie reikšmingą R. Jaso veiklą byloja jo palikti darbai, kurie yra skaitomi ir jais remiamasi, jo interviu paskutiniaisiais gyvenimo metais, Lietuvos kultūros veikėjų ir kolegų istorikų atsiminimai, todėl vargu ar kuri nors knyga galėjo išsamiau susumuoti ir atskleisti šio mokslininko indėlį, negu Jadvygos Kulikauskienės parengta personalinė bibliografijos rodyklė.R. Jasas gimė 1929 m. birželio 1 d. Šiauliuose, geležinkelio tarnautojo ir mokytojos šeimoje. Nuo 1936 m. gyveno Utenoje, ten 1940 m. baigė pradinę mokyklą ir išvyko mokytis į Klaipėdą. R. Jasui dar mokantis paskutinėje gimnazijos klasėje, 1948 m. jo motina ir seneliai buvo ištremti į Sibirą. Kadangi tėvas dar 1944 m. buvo pasitraukęs į Vakarus, R. Jasui reikėjo gyventi savarankiškai – dirbti ir mokytis. Kai dėl tėvų nelojalumo okupacinės politikos režimui R. Jasas prarado darbą Klaipėdos miesto bibliotekoje, kurioje buvo pradėjęs dirbti besimokydamas gimnazijoje, vaikinui teko persikelti į Vilnių. Čia turėjo rūpintis kaip išgyventi, todėl dirbo įvairiose vietose. 1950 m. priimtas dirbti bibliotekininku Lietuvos dailininkų sąjungoje, gavo teigiamą charakteristiką ir, suklastojęs anketinius biografijos duomenis, 1952 m. įstojo į Vilniaus universitetą studijuoti istorijos. 1955–1968 m. buvo Lietuvos mokslų akademijos Istorijos instituto mokslinis bendradarbis. Nuo 1968 m. R. Jasas pradėjo dirbti Lietuvos mokslų akademijos bibliotekos Rankraščių skyriuje vyriausiuoju bibliografu, laikinai einančiu vedėjo pareigas. Jis buvo puikus vadovas, tačiau Mokslų akademijos kadrų skyriuje dirbę saugumiečiai Rankraščių skyriaus vedėju jo nepaskyrė dėl užsienyje gyvenančio tėvo. Iš šio skyriaus R. Jasas trejetui metų (1976–1979) buvo pasitraukęs į Vyriausiąją enciklopedijų redakciją, o nuo 1979 m. grįžo dirbti vyriausiuoju bibliografu. Netapęs skyriaus vedėju R. Jasas privalėjo vykdyti nustatytas bibliotekos darbo dienos normas, o dirbti paviršutiniškai negalėjo. Tik didelio intelekto dėka taupydamas laiką ir aukodamas laisvalaikį jis sugebėjo tęsti mokslinę veiklą.
rodyklės viršelis
Pagrindinės R. Jaso tyrimų kryptys XIII–XVI a. ir 1788–1794 m. LDK ir Lietuvos istorija. Jo mokslo darbai vienas po kito virto straipsniais, veikalais, publikacijų rinkiniais. Dar 1959 m. jis paskelbė vienintelę Lietuvos istoriografijoje apybraižą „Didysis prūsų sukilimas“ apie XIII a. prūsų sukilėlių vadą Herkų Mantą. Plačiau šia tema taip pat rašė ir kolektyvinėje monografijoje „Lietuvos karas su kryžiuočiais“ (1964). Ne kiekvienas ryžosi sunkiam dokumentų publikavimo darbui. Prieš ateidamas dirbti į Lietuvos mokslų akademijos biblioteką R. Jasas parengė istorijos dokumentų publikacijų: „Lietuvos valstiečių ir miestelėnų ginčai su dvarų valdytojais“ (su J. Orda, 1961, d. 2; su M. Juču, 1968, d. 3), išvertė Jono Goštauto beletrizuotus memuarus „Ponas Teisėjaitis, arba Pasakojimas apie Lietuvą ir Žemaitiją“ (1967), paskelbė nemažai straipsnių periodinėje spaudoje. Dirbdamas Mokslų akademijos bibliotekoje jis su iki šiol mokslinės vertės nepraradusiais komentarais į lietuvių kalbą išvertė Bychovco kroniką („Lietuvos metraštis: Bychovco kronika“, 1971). R. Jasas sugebėjo iškelti visiškai naują šios kronikos parašymo koncepciją, susiejęs šį veikalą su XVI a. Lietuvos didikais Goštautais. Daug jėgų ir išmanymo (specifinių terminų, lotynų, senosios slavų kalbos, istorinio laikotarpio žinojimo) pareikalavo Mokslų akademijos bibliotekoje saugomų XI–XIX a. „Pergamentų katalogo“ (1980) rengimas. R. Jasas kruopščiai analizavo tekstus, sudarinėdamas sunkiai įskaitomų pergamentų prasmines antraštes, tikslias ir lakoniškas jų anotacijas. Šis reikšmingas veikalas pranoko žinybinę paskirtį ir iki šiol mokslininkams tebėra naudinga knyga, susilaukusi ypač gerų recenzijų ir Lietuvoje, ir užsienyje. Ją labai palankiai įvertino net Vatikano specialistai prelatai Paulius Jatulis ir Paulius Rabikauskas.
Negalima nepaminėti ir kitų svarbesnių R. Jaso darbų: „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės gyventojų surašymas 1790 m.“ (su L. Truska, 1972), „Raganų teismai Lietuvoje“ (su akad. K. Jablonskiu ir J. Jurginiu, 1987). Bibliotekoje jis ypač kruopščiai sutvarkė Šilutės dvarininko ir kraštotyrininko Hugo Šojaus (Scheu) archyvą (1989), istoriko K. Jablonskio (1988) rankraštinį palikimą, išsamiai aprašė Vilniaus kapitulos fondą ir išvertė 1763 m. Kauno dekanato parapijų vizitacijos aktus, kuriuos su skaitovų pagalba redagavo jau būdamas neregys. Kaip mokslinis bendradarbis jis talkino rengiant „Lietuvos istorijos bibliografijos (1976–1980)“ schemą ir sisteminant gausią medžiagą. Pagal R. Jaso sudarytą planą buvo įkurtas ir iki šiol gausinamas sisteminis rankraščių katalogas, jo iniciatyva pagilintas ir moksliniu pagrindu pakoreguotas rankraščio aprašas. R. Jaso dėka dabar kiekvienas gali lengvai rasti norimą rankraštinį dokumentą pagal temą, asmenis ar vietoves. Ilgus metus R. Jasas rinko medžiagą monografijai apie 1794 m. Tado Kosciuškos sukilimą Lietuvoje, bet jos, deja, nespėjo baigti.
Net ir labai nusilpus regėjimui, vėliau beveik apakęs, R. Jasas vis tiek liko moksle, kone kasdien atvažiuodavo į Lietuvos mokslų akademijos biblioteką, kur dirbo neetatiniu darbuotoju. Čia jis buvo reikalingas daugeliui istorikų, senosios raštijos ir archyvų specialistams, nes kai kuriose srityse taip ir liko nepralenktas žinovas. Išskirtiniai jo darbai ypač svarbūs Lietuvos istorijos mokslui, nemažai jų pranoksta daugelį disertacijų, tačiau R. Jasas visiškai nesiekė mokslinių laipsnių. Rengiant Rimanto Jaso personalinę bibliografijos rodyklę buvo atsižvelgta į tai, kad pasaulinėje mokslinės veiklos praktikoje tyrinėjimų, vertimų bei parengtos mokslinės medžiagos vertę nusako jos citavimas. Kruopštaus Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos bibliografės J. Kulikauskienės darbo dėka rodyklėje yra pateikta išsami informacija apie Rimantą Jasą citavusius autorius ir šaltinius. Ši iki šiol personalinėse bibliografijos rodyk-lėse nematyta naujovė yra vertingas susistemintos mokslinės informacijos šaltinis ir leidžia dar objektyviau įvertinti asmenybės įnašą į jo tiriamos srities mokslą, jo individualybę, originalumą, produktyvumą. Svarbu, kad čia randame informacijos ne tik apie R. Jaso 1958–2002 m. skelbtus darbus, bet ir po jo mirties pasirodžiusius straipsnius, darbų perspausdinimus, literatūros apie jį. Gaila, kad apie R. Jaso straipsnius pogrindžio sąlygomis spausdintame leidinyje „Perspektyvos“ objektyvios informacijos gauti neįmanoma – autoriaus pavardė nebuvo nurodyta prie tekstų, tačiau leidinio pradžioje pateikti ilgametės bibliotekos Rankraščių skyriaus darbuotojos Danutės Labanauskienės atsiminimai apie Rimanto Jaso veiklą, kūrybą, bendradarbiavimą supažindina ir su šia atsidavusio Lietuvos pat-rioto veikla.
* Rimantas Jasas : bibliografijos rodyk-lė / sudarė Jadvyga Kulikauskienė. – Vilnius: Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka, 2012. – 116 p., [8] iliustr. lap.
ISBN 978-9986-498-59-9.