Prieš 90 metų vokiečių bibliografijos teoretikas Georgas Šnaideris (Georg Schneider) rašė: „Bib-liografija tyrinėja knygas ir jų santykį su žmogumi, jų vaidmenį bendrame
kultūros progrese. Ji nesitenkina vien tik knygų aprašymu, bet stengiasi išaiškinti ir tų knygų kilimo istoriją ir jų tolimesnę įtaką kultūrai. Kad ir susidurdama šioje srityje su kitomis gretimomis mokslo šakomis, ji vis drąsiau pasirenka ir nuosavą kelią…“
Šiomis dienomis vis dažniau renkamės greitesnį būdą sužinoti informaciją – neatitraukdami akių nuo kompiuterio ekrano. Pasitikime, kartais tikrai nepelnytai, automatinių paieškos algoritmų pateikta informacijos atranka. Sudaryti asmens biblio-grafijos rodyklę šių dienų pasaulyje tampa prabanga, kurios vienas svarbiausių vertinimo kriterijų yra profesionalus bibliografo darbas. Surinkti žinias apie asmens skelbtus darbus iš praeito amžiaus, kuomet tik menkai galime kliautis elektroninių katalogų bei skaitmeninių bibliotekų teikiamomis galimybėmis tapo dideliu iššūkiu bibliografams.
Tadas Vrublevskis. Mintys ir darbai
IMinėdama šimto metų sukaktį (2012 m.) Lietuvos mokslų akademijos biblioteka vilniečiams ir miesto svečiams surengė teminių parodų, tarptautinę mokslinę konferenciją, skelbė straipsnius spaudoje, išleido kelias bibliografijos rodykles skirtas žinomiems mūsų dienų ir ankstesniojo Vilniaus žmonėms. Šias bibliografijos rodykles ir norėtume pristatyti „Mokslo Lietuvos“ skaitytojams.
Knygoje Tadas Vrublevskis. Mintys ir darbai* galėsite rasti ir svarbių klausimų, ir atsakymų apie XX a. pradžios kultūrinį bei politinį gyvenimą Vilniuje, kuriame aktyviai dalyvavo žymus Vilniaus advokatas ir bibliofilas Tadas Vrublevskis. Leidinio pradžioje spausdinami mokslininkų Dariaus Staliūno, Juozo Marcinkevičiaus, Danutės Labanauskienės ir Sigito Jegelevičiaus straipsniai. Bibliografijos rodyklė suskirstyta į tris dalis: Tado Vrublevskio darbai, Literatūra apie Tadą Vrublevskį, Ikonografija. Rodyklėje pateikta 1130 bibliografinių įrašų, iš kurių paties Tado Vrublevskio – 48 straipsniai ir knygos. Knyga iliustruota Vrublevskių šeimos albumo nuotraukomis, asmeninių dokumentų faksimilėmis, to meto Vilniaus vaizdais. Kad ši knyga pasiektų skaitytojus esame dėkingi Lietuvos mokslo tarybai (Nacionalinės lituanistikos plėtros 2009–2015 metų programos projektas LIT-5-29) bei Kultūros ministerijai, Lietuvos mokslų akademijai, mūsų bibliotekos administracijai ir kolegoms.
pateikiama svarbos informacijos apie XIX a.
kultūrinį ir politinį gyvenimą Vilniuje, kuriame
aktyviai dalyvavo ir Tadas Vrublevskis
Tadas Vrublevskis nusipelnė Vilniui ir visam Vilniaus kraštui įvairiose srityse, tačiau viena svarbiausių jo misijų gyvenime buvo sukaupti ir atverti visuomenei mokslinę biblioteką. Tadas Vrublevskis gimė Vilniuje 1858 m., Emilijos ir Eustachijaus Vrublevskių šeimoje (garsėjusioje demokratinėmis tradicijomis). Pasirinkęs medicinos mokslus Peterburge po kelerių metų buvo apkaltintas revoliucine veikla, suimtas, ištremtas į Sibirą. Ši patirtis turėjo įtakos naujam profesiniam pasirinkimui – grįžęs po tremties eksternu išlaikė teisės egzaminus, pradėjo advokato praktiką Peterburge. Dėl susiklosčiusių šeiminių aplinkybių 1891 m. grįžo į Vilnių, deja, jau buvo mirę visi artimiausi šeimos nariai: brolis Kazimieras, motina ir tėvas. T. Vrublevskis įsikūrė tėvų bute Universiteto gatvėje, kurioje buvo nemaža biblioteka. Versdamasis iš pradžių valdiška, vėliau privačia juridine praktika, T. Vrublevskis didžią laiko ir lėšų dalį skyrė tėvų bibliotekai turtinti. T. Vrublevskis savo biblioteką siekė padaryti prieinamą visiems, nepaisant tautybės, kilmės, tikėjimo, politinių pažiūrų. Jis buvo ne tik kolekcininkas, bet ir eruditas-bibliografas, darbštus bibliotekininkas, knygų tvarkymo specialistas. Knygų šeimininkas nepaprastai brangino savo biblioteką. Parduoti nors vieną knygą, kad pagerintų savo buitį arba turėtų lėšų išlaidoms – laikė moraliniu nusikaltimu. Biblioteka jam visuomet buvo visuomenės nuosavybė. Nors visiems besikreipiantiems mielai parinkdavo pageidaujamos literatūros, tačiau ja pasinaudoti sudarydavo sąlygas vietoje, išsinešti niekada neleisdavo paaiškindamas: „pražudžius paskolintas knygas daromas nuostolis visuomenei“. Per visus politinius neramumus T. Vrublevskis nesitraukė iš savo buto ir saugojo biblioteką. Per karą stropiai rinko įvairius tada spausdintus lapelius, įdomius Vilniaus ir Lietuvos istorijos tyrinėjimams. Tokią misiją savo bibliotekai kėlė ir ateityje, didžiausią dėmesį skirdamas Vilnianos ir Lituanikos rinkiniams.
1912 m. spalio 25 d. buvo patvirtintas Eustachijaus ir Emilijos Vrub-levskių bibliotekos draugijos (EEVBD) statutas. Pirmajame įstatų paragrafe buvo iškeltas EEVBD tikslas: „kaupti ir saugoti biblioteką Vilniuje, kurios fonduose būtų žemėlapiai, graviūrų ir kitokių spaudinių rinkiniai, taip pat rankraščiai, senoviniai aktai, spaudai ir t. t. skirti visuomenei naudotis tiek mokslinei, tiek šviečiamajai veiklai“, o veiklos geografija – Vilnius.
Nuo 1920 m. T. Vrub-levskis neturėjo valdiškos tarnybos. Vertėsi privačia advokato praktika, tačiau didžiąją laiko dalį praleisdavo namuose, tvarkydamas bibliotekos fondą. Jo asmeniniai poreikiai buvo kuklūs, dirbdavo netausodamas sveikatos – kartais ir po šešiolika valandų per dieną – toks režimas netrukus pakirto sveikatą. T. Vrublevskis vis rimčiau svarstė Bibliotekos ateities klausimą. Gal palikti ją Lietuvių mokslo draugijai? Juk jis buvo šios draugijos garbės narys. Apie tokias mintis sužinojusi lenkų visuomenė, ne tik dešinioji, bet ir liberalioji „sukruto: šis keistas senis, turėdamas visokių ambicijų, tikrai gali padaryti tokį akibrokštą. Jie pradėjo jį įkalbinėti, kad savo rinkinius perduotų valstybės globai“. Klausimą T. Vrublevskis išsprendė kaip tikras Vilniaus patriotas, kartu – kaip aukščiausios kvalifikacijos advokatas. Teisiškai įvertinęs EEVBD galimybes, nutarė steigti naują organizaciją: Eustachijaus ir Emilijos Vrublevskių mokslinės paramos draugiją (EEVMPD), kurios įstatai buvo patvirtinti 1922 m. rugpjūčio 19 d. Šiai draugijai ir buvo pavesta rūpintis Bibliotekos ateitimi. T. Vrublevskis iškėlė dvi pagrindines sąlygas. Pirma: kokia valdžia Vilnių bevaldytų, ši Biblioteka negali būti išvežta į kitą miestą. Antra: bibliotekos paslaugos turi būti teikiamos visiems žmonėms, nepriklausomai nuo jų tautybės ir politinių pažiūrų. Draugijos komitetas 1925 m. gegužės 11 d. parengė biblio-tekos depozitinio akto projektą, kurį svarstė Lenkijos tikybų ir viešojo švietimo ministerija. Projektui iš esmės buvo pritarta, tačiau viena iš pastabų tikrai prieštaravo pagrindinei T. Vrublevskio nustatai. Buvo pasiūlyta „esant karo pavojui, laikinas rinkinių išvežimas iš Vilniaus neprieštarauja sutarčiai“.
Šioje derybų vietoje didžiojo Bibliotekininko gyvybė nutrūko. T. Vrub-levskis mirė 1925 m. liepos 3 d., tačiau bibliotekos gyvenimas tekėjo toliau. Draugijos komitetas derybas su Lenkijos tikybų ir viešojo švietimo ministerija tęsė, sutartis buvo pasirašyta 1926 m. vasario 1 d., bibliotekos rinkiniai perėjo valstybės žinion kaip amžinas depozitas su sąlyga, kad nebūtų nei dalomi, nei išvežti iš Vilniaus. Vilnius, kartu ir visa Lietuva neteko didžio patrioto ir oponentų taikytojo. Jo palikimu – Biblioteka – džiaugiamės ir ją puoselėjame, atverdami duris visiems skaitytojams.
Dr. Birutė Railienė
Lietuvos mokslų akademijos
Vrublevskių biblioteka
* Tadas Vrublevskis: mintys ir darbai: bibliografijos rodyklė / sudarė Bronislava Kisielienė. – Vilnius : Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka, 2012. – 260 p., [12] iliustr. lap. – ISBN 978-9986-498-60-5.