Egodokumentai: lobių skrynia, kuri pradeda atsiverti (2)

Pradžia Nr. 3

Tęsiame pašnekesį su profesoriumi Arvydu Pacevičiumi ganėtinai nauja mūsų humanitarinei kultūrai egodokumentų aptarimo tema. Mokslo Lietuva. Praėjusį kartą mūsų pašnekesys nutrūko pradėjus nagrinėti, kaip egodokumentikai buvo ankšta tautinio atgimimo lietuvių raštijoje. Net Žemaičių vyskupas Motiejus Valančius į tą egodokumentikos kategoriją nepateko?

Arvydas Pacevičius. Nelabai pateko, kadangi daugelis jo egodokumentikos požymių turinčių tekstų – „Kunigo Motiejaus Valančiaus surinktos įvairios žinios“, „Surinktos įvairios žinios“, „Įvairios žinios“, „Mano sveikatos dienoraštis“ ir kt. rašyti lenkiškai. Tiesa, dabar jau turime daugelį jų į vieną vietą surinktus Namų užrašų (2003) rinkinyje1, o jų kilmės ir klajonių istorija atskleista studijoje Motiejaus Valančiaus užrašų ir atsiminimų rankraščiai Lietuvių mokslo draugijoje: 1911–1914 metų istorija (2009)2. Kai kurie M. Valančiaus tekstai turi bajoriškų silva rerum, kurias prie egodokumentų priskiria Torunės tyrinėtojas Stanislavas Rošakas (Stanislaw Roszak), požymių (išrašai iš įvairių knygų ir žurnalų, pastabos ,,apie ūkį ir bites“). Pažymėtina, kad apibūdinant šią M. Valančiaus kūrybą egodokumentikos terminas nevartotas, ir tai suprantama, nes joje balansuojama tarp dalykinės ir autobiografinės raštijos.

Ji turi ir atsiminimų („Įvairios žinios“), ir dienoraščio („Namų užrašai“, „Mano sveikatos dienoraštis“ ir „Žinios apie vyskupo Motiejaus Valančiaus pastoracinius darbus“) požymių. Turint omenyje, kad M. Valančius daugelį užrašų darė bažnytinių kalendorių paraštėse, galima manyti jį kaupus medžiagą (auto)biografinio pobūdžio darbams. Būtent M. Valančius tiesia tiltą tarp senosios daugiakalbės Lietuvos egodokumentikos ir autobiografinės raštijos lietuvių kalba, siejamos su tautiniu atgimimu. Taigi eliminuoti to, kas buvo iki tautinio atgimimo, nederėtų. Kita vertus, trūksta duomenų, paaiškinančių lietuvių tapatybės formavimosi ir egodokumentinės raštijos sklaidos XIX–XX a. sąvartoje sąsajas. Šiuo požiūriu ypač svarbios Dalios Marcinkevičienės-Leinartės įžvalgos apie savojo aš eliminavimą iš autobiografinio diskurso XIX a. pab.–XX a. pirmosios pusės lietuviškuose egodokumentuose, tautinio atgimimo veikėjų autobiografinėje raštijoje visą dėmesį nukreipiant į išorinius (visuomeninius, politinius, tautinius) dalykus, taip užgožiant privataus gyvenimo peripetijas. Antai knygnešys Juozas Rimša savo autobiografiją pradeda sakiniu: ,,Mano šeima gyveno lietuviška dvasia“, o daugiau žinių apie šeimą nepateikia. Kyla klausimas, kodėl viešas tautinės inteligentijos domėjimasis šeimos klausimais XIX a. pab.–XX a. pr. neatsispindėjo jų pačių užrašuose ir laiškuose?3 Tokie klausimai yra fundamentalūs, metodologiniai. Į juos bus galima atsakyti paskelbus išsamesnius egodokumentų sąrašus, atlikus jų lyginamąją analizę ne tik Lietuvos, bet ir Baltijos regiono, Europos mastu. Tautinio atgimimo laikotarpio egodokumentikos tyrimams ypač svarbi fundamentali Vilmos Žaltauskaitės studija šalia vieno pirmųjų lietuviškų dienoraščių publikacijos.4 Gerai žinoma ir Jono Basanavičiaus ,,Mano gyvenimo kronika ir nervų ligos istorija“, kurioje mūsų tautos patriarchas beveik nesidalija asmeniniais išgyvenimais, mažai kalba apie šeimą ir kitus intymius dalykus, daugiau rašydamas apie visuomeninę veiklą, valstybės kūrimo darbus, kaip profesionalas analizuodamas savo ligų simptomus.

Bendrai kalbant, reikia aiškiai apibrėžti, ką ir kaip tiriame, atsakyti į klausimą, ar mums svarbi bajoriška savimonė ir tekstai, rašyti ne tik lietuvių kalba, bet – tęsiant LDK tradicijas – ir lenkų, lotynų, rusėnų ir kt. kalbomis. Yra tekę bendrauti su suomiais, jie vertina egodokumentikos, siejamos su aukštąja, aristokratiška kultūra, tyrimus, bet jiems svarbiau ne tik ir ne tiek švedų, bet daugiau suomių raštija ir jos raida, suomių tautos savastis ir atgimimas. Suomiams labai įdomu, kada ir kaip randasi suomių valstiečių savimonė, pradedama rašyti suomiškai ir aiškiai suvokti savąjį aš. Ta tyrimų kryptis siejama su žemaisiais, neprivilegijuotais luomais (vadinamoji ,,apačios“, ,,apačių“ kultūra). Socioling-vistai vartoja terminą ,,kalbos istorija iš apačios“ (angl. language history from below), kreipiantį tyrimus paprastų žmonių rašytų tekstų (laiškų, dienoraščių, skundų) ir vadinamosios kasdienės kalbos (angl. vernacular speech) link, o ne intelektualų sukurto kalbos palikimo. Lietuviškoje istoriografijoje tokią tyrimų problematiką geriausiai atspindėtų tema ,,liaudis virsta tauta“. Suomiai, kaip ir mes, labai domisi tais dalykais, bet tiriant tautinio atgimimo užuomazgas būtina matyti ir ištakas, ir kontekstą.

Ne vien didikai, bet ir darbininkai kūrė egodokumentikos pavyzdžius

ML. O kaip kitos Europos tautos? Juk ne visos laikosi tokio požiūrio kaip suomiai ar lietuviai.

A. Pacevičius. Suomių požiūrio nereikia absoliutinti, yra daug ir įvairių tyrimų ir nuomonių, tiek Suomijoje, tiek kitose šalyse. Minėto dėmesio paprastam žmogui, kuris nors ir dūsavo kaip lietuvis (,,Kur asz biednas kunas“), bet skaitė dievišką Motiejaus Sarbievijaus poeziją lotyniškai, netrūksta ir kitose šalyse. Štai šveicaras Fabianas Brendlis (Fabian Brändle) neseniai vykusioje konferencijoje Viurcburge (Würzburg), Vokietijoje, pasakė paprastai: šveicarai yra ištyrinėję didikų, elito atstovų egodokumentiką daugeliu aspektų, bet eksploatuoti vien aristokratijos rašytinį paveldą nėra teisinga, reikia atsigręžti taip pat į visuomenės „apačias“ – į amatininkus, valstiečius, darbininkus. Mes Lietuvoje tyrimuose lyg ir privengiame minėti darbininkus, o F. Brendlis vardija praėjusių laikų socialines grupes, kurios savo išsimokslinimu ir raštingumu, savivoka niekaip nelaikytinos marginalinėmis. Tarp jų galima sutikti ir verpėjus, audėjus, apskritai amatininkus ir t. t. Pasirodo, Šveicarijoje netgi pamestinukai, globojami valstybės, pakankamai anksti pradėjo rašyti dienoraščius. Apskritai ,,žemųjų“ sluoksnių atstovai labai anksti pradėjo užrašinėti savo mintis, dėstyti požiūrį į vykstančius gyvenimo pokyčius, paliko nemažai autobiografinio pobūdžio užrašų. Šveicarijoje išliko nuo XVI a. jų šalies amatininkų, keliavusių po Europą užrašai, kelionių įspūdžiai. Kiti buvo apsilankę Kaune, veikiausiai ir kituose Lietuvos miestuose. Aprašyti tokias ,,profesinio tobulinimosi“ keliones, dalintis įspūdžiais su kolegomis grįžus namo buvo įprastas reiškinys, sudėtinė amatininkų cechų, kurių veikla buvo paremta tam tikromis taisyklėmis, kultūros dalis. Panašiai Lietuvoje veikė įvairios konfesiniu požiūriu organizuotos ir struktūruotos brolijos, kongregacijos, vienuolijos, skatinusios autobiografinio pobūdžio tekstų, neabejotinai sietinų su dvasinėmis pratybomis ir apmąstymais, formavimąsi.

ML. Bet juk senosios Lietuvos visuomenė toli gražu nebuvo raštinga, ir mėgautis skaitymo ir rašymo malonumais buvo didikų, bajorijos, dvasininkijos privilegija…

A. Pacevičius. Taip, tačiau vadinamoji skaitymo revoliucija, Europoje prasidėjusi XVII a. pabaigoje ir reiškusi perėjimą nuo intensyvaus kelių veikalų skaitymo prie masinio (ypač periodikos) „vartojimo“, XVIII a. neaplenkė ir Lietuvos. Ją galėtume sieti ir su parapinių mokyklų tinklo plėtra, intensyviai skatinta Vilniaus vyskupo Igno Jokūbo Masalskio. Todėl rašančių, taip pat ir lietuviškai, skaičius sparčiai išaugo (plg. minėtą XVIII a. pab. įrašą lietuviškai ,,Kur asz biednas kunas“). Lietuvos gyventojai pradeda masiškai ne tik skaityti, bet ir rašyti, netgi piešti. Beje, tokias marginalines portretizacijas taip pat priskirčiau prie egodokumentikos, jų turime surinkę daug. Marginalinio portreto tyrimai, kuriuos paskatino italo Džiuzepės Zevolos (Giuseppe Zevola) įžvalgos, ir lietuviška galerija sparčiai plečiasi.
Taigi manau, kad reikia subalansuoto požiūrio į skaitančias ir kuriančias ,,apačias“ ir elitą. Lietuvoje didikų egodokumentikos tyrimai turi tam tikras tradicijas. Pavyzdžiui, Konstatantinas Avižonis5 ne tik surado, bet ir paskelbė laikomą pradingusiu Stanislovo Alberto Rad-vilos „Atsiminimų“ baigiamąją dalį6.Ištyręs Krokuvoje saugomą originalą jis nustatė, kad atsiminimai (jiems trūksta pabaigos – 1653–1655 m. teksto) rašyti, išskyrus kelis intarpus, autoriaus ranka. Minėtą atsiminimų baigiamąją dalį K. Avižonis rado Varšuvos nacionalinėje bibliotekoje. Kalbant apie egodokumentikos ištakas apsieti be Radvilų neįmanoma. Būtent jie Lietuvoje pradėjo plėtoti egodokumentikos žanrą. Antai Jurgis Radvila dar prieš tapdamas kardinolu 1575 m. keliavo į Italiją ir aprašė, tegul ir lakoniškai, įspūdžius. Be kita ko paminėjo ,,pirmą kartą valgęs labai delikatų itališką valgį – varles“. Vėliau panašiai minėto kardinolo brolis Kristupas Radvila-Našlaitėlis, išsirengęs į Šventąją Žemę, parašė bestseleriu Europoje tapusią ,,Kelionę į Jeruzalę“.

O ir kiti Radvilos nuo mažens buvo pratinami prie savistabos, verčiami užrašinėti savo kasdienius išgyvenimus, daryti dienos darbų, minčių ir sąžinės „apyskaitą“. Tai buvo neatsiejama didikų lavinimo(si), kuriame aktyviai dalyvavo namų mokytojai, dalis. Paskui dienoraščių, laiškų kūryba buvo ,,nudrenuota“ į kitas socialines ir etnokonfesines grupes, palaipsniui įvaldžiusias ne tik valgymo ir skaitymo, bet ir rašymo meną. Lietuvoje, beje, buvo kitos sąlygos, ne tik cechai ir gildijos, bet ir manufaktūros kūrėsi gerokai vėliau nei Vakarų Europoje. Pvz., XVIII a. garsėjusio grafo Antano Tyzenhauzo, karališkųjų ekonomijų valdytojo, pastatytuose vėjo ir vandens malūnuose, metalo liejyklose, kalvėse, aliejaus spaudyklose, popieriaus gamybos įmonėse ir odų dirbtuvėse, gelumbės audyklose, verpyklose, spirito ir alaus daryklose dirbo ne vienas tūkstantis darbininkų. Tyzenhauzai juk ir mokyklas steigė tų manufaktūrų darbininkų vaikams. Kas žino, koks buvo jų raštingumo ir savimonės lygis, gal jau sugebėdavo ne tik pasirašyti esant reikalui bažnyčioje ar teisme, bet ir rašyti dienoraštį. Mes dar pernelyg mažai tuos dalykus tyrinėjome ir daug ko nežinome. Vien faktas, kad A. Tyzenhauzo portretas ilgai buvo saugomas Vilniaus universitete garbingoje vietoje, liudija šį žmogų ilgai vertintą kaip neeilinio mastelio mecenatą, prisidėjusį prie Lietuvos visuomenės lavinimo.

Laikas ne mėtyti, bet rinkti akmenis

ML. Su amatų nuodugniu tyrinėjimu atsirastų ir naujų žinių Jūsų tyrinėjamai egodokumentikos temai?

A. Pacevičius. Taip, ir amatininkų, ir prekybininkų, ir aiškiai neidentifikuojamų ,,laisvųjų profesijų“ atstovų nuodugnesni kasdienio gyvenimo tyrimai atvertų platesnes erdves privačios raštijos analizei. Neabejoju, kad panašūs į šveicarų amatininkų tekstus XVI–XVIII a. buvo rašomi ir Lietuvoje, bet jų būtina ieškoti, plėsti žvalgomuosius tyrimus. Galima pažymėti ir rašto, knygos desakralizacijos aspektą, mat istorinėje Lietuvoje jau XV a. pab.–XVI a. nesibodėta rašinėti įvairias pastabas (jos vėliau išsikristalizavo į atskirus egodokumentų tipus) bažnytinėse knygose, paskui teisės veikaluose (pavyzdžiui, Lietuvos Statute). Nenuostabu, kad atsiminimai LDK jau XVI a. žinomi kaip svarankiškas ir brandus žanras. Kita vertus, tradiciškai stiprūs knygos istorijos tyrimai Lietuvoje įtikinamai rodo rankraštinės knygos kultūros, o taip pat ir ją lydėjusių rašytinės komunikacijos formų gausą ir sklaidą paraleliai ar net lenkiant Gutenbergo galaktikos terpėje plitusią spausdintos knygos kultūrą. Surinkta paraštinė (marginalinė) raštija iškalbingai byloja apie mažosios literatūros formos ir turinio bruožų sklaidą, ryšius su vakarietiška, dažniausiai lotyniška, taip pat rusėniška tradicija. Vienas kitas tų tekstų pasirodo. Vertas pagyrimo senosios Lietuvos literatūros tyrinėtojas Kęstutis Gudmantas, dirbantis Lietuvių literatūros ir tautosakos institute. Jis vieną po kito į dienos šviesą velka tokio tipo tekstus, aptikdamas kad ir jau spausdintoje knygoje patekusį rašytą dienoraštį. Tai kalvinisto, Ukmergės žemės teisėjo Pauliaus Daumanto-Siesickio (1536–1606) tekstas, XVI a. ir XVII a. sandūroje užrašytas spausdintinės knygos Obrona Postylle Ewanielickiey. X. Grzegorza z Zarnowca (Wilno, 1591) (knyga saugoma Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje) pabaigoje. Be kita ko, dienoraštyje aprašytas 1598 m. baisus badmetis, kai ,,mirė žmonės nuo baisaus bado, [ir] suvalgė tėvas sūnų, o motina dukrą, vyras žmoną, o žmona vyrą, tarnas poną, o ponas tarnaitę. Nebeliko dvėselienų“. Beje, remiantis K. Gudmanto tyrimais galima teigti, kad panašių egodokumentinių tekstų XVI–XVII a. pr. buvo sukurta daugiau. Tai Unichovskių šeimos kronika Poznanės, arba Raczyńskių, kodekse, Benešo Kriveco užrašai Ališavos kodekse, Gruzdžių šeimos užrašai Martyno Bielskio ,,Kronikos“ egzemplioriuje. Susidaro visa grandinė egodokumentų, iš kurios jau galima susidaryti vaizdą, kas pirmieji LDK tokius tekstus rašė, kokiai socialinei, konfesinei ar net profesinei grupei tie autoriai priklausė. Dauguma jų tapatinosi su evangelikų reformatų (kalvinistų) bažnyčia, buvo bajorai – lokaliniai valdžios pareigūnai, teismo valdininkai. Svarbiausioji priežastis, lėmusi tokią kūrybą, buvo oponavimas vyraujančiai visuomenėje nuomonei, ypač tikėjimo klausimais. Ilgainiui minėtieji tekstai išsirutuliojo į aiškiau apibrėžiamus egodokumentikos žanrus, nors žanrų genezė būtų atskiro ir platesnio svarstymo tema. Taigi egodokumentinę raštiją tyrinėti yra svarbu dėl daugelio priežasčių…

ML. Kodėl tai svarbu? Juk tų tekstų nepavadinsime mūsų senosios raštijos paminklais?

A. Pacevičius. Manau, kad visus ankstyviausius tokio pobūdžio tekstus galima laikyti mūsų raštijos paminklais. Jų tyrimai turi fundamentalią svarbą, nes parodo ne tik valstybės skatintos vadinamosios dalykinės raštijos, siejamos su raštinių kultūra, bet ir asmeninių tekstų atsiradimu. Beje, dar reikia gerai pagalvoti, privačioje ar viešoje erdvėje toji raštija atsirado. Ką tik minėjau, kad reikalingas integruotas požiūris į senosios Lietuvos rankraštinės ir spausdintos knygos kultūrą, svarbus nustatyti jos sąsajas su kaimyninių ir tolimesnių šalių rašytiniu palikimu.

Jau dabar galime konstatuoti, kad Lietuvos egodokumentika mažai kuo skiriasi ne tik nuo Vidurio ir Rytų Europos, bet ir Vakarų Europos egodokumentinio paveldo. Pirmoji ganėtinai brandi memuaristika LDK atsirado jau XVI a. paskutiniame ketvirtyje ir sietina su Vilniaus miestelėno Teodoro (Fiodoro) Jevlašauskio (1546–1619) atsiminimais7 (beje, jais remiantis Kaune buvo pastatytas spektaklis „Pagalvės mokesčio rinkėjas“). Paskui palaipsniui išsikristalizavo ir kiti žanrai, pavyzdžiui, vadinamosios namų kronikos, turinčios ir pasakojimo pirmuoju asmeniu elementų. Dažnai jos buvo rašomos, kaip ir M. Valančiaus atveju, kalendorių paraštėse. Vakarų istoriografijoje jos kartais vadinamos tiesiog namų knygomis. Tiesa, pajamų ir išlaidų, apskritai ūkio apskaitos knygos, turinčios ir raštijos pirmuoju asmeniu bruožų (išskyrus paplitusius turto inventorius), Lietuvoje taip plačiai kaip Prancūzijoje ar Vokietijoje nepaplito dėl paprastos priežasties – čia buvo silpnas verslu užsiimančių asmenų sluoksnis. Tačiau šį trūkumą kompensavo tipinės bajoriškos silva rerum, kurias irgi su tam tikromis išlygomis priskirtume senosios Lietuvos egodokumentikai, lenkų istoriografijoje vaizdžiai vadinamai „sarmatų atminties archyvais“. Taigi apibendrindamas drįsčiau teigti, kad jeigu savo raštijos istoriją pradedame tik nuo XVI a. pirmosios spausdintos lietuviškos knygos, tai patys save labai nuskurdiname.

ML. Ir kaimyninėms tautoms perleidžiame LDK piliečių tekstus, parašytus kitomis kalbomis.

A. Pacevičius. Teodoras Jevlašauskis (1546–1619) rašė senąja gudų kalba, kiti galėjo rašyti lenkiškai ar lotyniškai, bet juk jie buvo mūsų protėviai, LDK piliečiai. Beje, LDK buvo įprasta polemizuoti ta kalba, kurią pasirinko oponentas. Tuos dalykus aiškiai matome vartydami senąsias knygas, kurių savininkai, tarp jų ir minėtas M. Valančius, įvairias pastabas paraštėse rašė įvairiomis kalbomis, bet taisyklė aiški – rinktasi veikalo (autoriaus) kalbą. XVIII ir XIX a. dažnai griebtasi ir prancūzų kalbos, kuria buvo parašyti garsieji Mykolo Kleopo Oginskio „Atsiminimai“8. Beje, rankraštinė, platesnė jų versija, kurią autorius skyrė „vaikams ir artimiems draugams“, tebėra nepublikuota ir saugoma Vilniaus universiteto bibliotekos rankraščių skyriuje. Ten pat yra išlikęs Irenejaus Kleopo Oginskio žmonos Olgos Kalinauskytės dienoraštis prancūzų kalba. Nemanau, kad šiuos ir daugelį kitų įvairiakalbių senosios Lietuvos egodokumentų turėtume „perleisti“ kitoms tautoms. Tai atskiras ir platus klausimas, susijęs su nuolat eskaluojamomis LDK paveldo „dalybomis“. Visi šie dalykai, susiję su egodokumentų verifikavimu, vertimais, publikavimu, taip pat mažai žinomi egodokumentų kilmės ir raidos klausimai suteikia labai svarbų impulsą tolesniems panašios raštijos tyrinėjimams.

ML. Ko gero, formuoja ir gerokai platesnį požiūrį į senąją Lietuvos raštiją (sąmoningai nesakau lietuvių raštiją), neapsiribojant vien raštais lietuvių kalba.

A. Pacevičius. Taip, senoji Lietuvos raštija buvo daugiakalbė, joje aptinkame ir lotyniškos vakarų, ir bizantiškos rytų, kuri LDK reiškėsi įvairiomis rusėniškos raštijos formomis, civilizacijų įtakų. Eidami Jurgio Lebedžio keliu ir ieškodami viešajame ar privačiame Lietuvos gyvenime vien lietuviškų tekstų ir lietuvybės apraiškų, netoli tenueisime. Tie patys autoriai galėjo rašyti įvairiomis kalbomis. Minėjome, kad pirmieji tokios mūsų raštijos autoriai buvo protestantai, ypač kalvinistai. Įdomu, kad XVI a. jie dažnai rinkosi rusėnų kalbą, paskui rašė lenkiškai, bet „po prostu“, įterpdami į tekstą daug minėtosios kasdienės, paprastos liaudyje vartotos kalbos žodžių ir frazių. Ir to rašymo niekaip negalima sieti vien su savaiminiais LDK vykusiais procesais, teisės kodifikacija ir pan. Tokio rašymo šaknys ir tradicija – bizantiškai rusiška, o tarp paskatų ypač svarbus (savęs) identifikavimo aspektas, nurodantis, anot Vytauto Kavolio, atskirų visuomenės grupių „sąmoningumo trajektorijas“. Tas sąmoningumas fermentavosi kartu su konfesine orientacija. Antai F. Brendlis pabrėžia, kad oponavimas pagrindinei konfesijai, tikėjimo srovei, šiuo atveju Katalikų bažnyčiai, vertė protestantus labai įdėmiai sekti ir fiksuoti įvairius įvykius, taip pat aprašyti religines patirtis, emocinius išgyvenimus, kurie, atgulę į tekstus, mūsų ir yra suprantami kaip egodokumentai.

ML. Šitaip senųjų laikų disidentai įtvirtindavo savo tiesą, savo požiūrį į valstybėje vykstančius reiškinius.

A. Pacevičius. Šis vidinis siekis išreikšti save, savo religinės ar kitokios bendruomenės interesus vertė juos rašyti, ir dažnai buvo rašoma sau, „į stalčių“. Juk viešai nepaskelbsi. Už viešą nuomonę, oponavimą, ypač religiniais klausimais, buvo baudžiama, kartais labai skaudžiai. Pavyzdžiui, 1611 m. Vilniuje buvo ketvirčiuotas, prieš tai nupjaunant liežuvį, į Vilnių pabėgęs italas Franco do Franco. Jis kritikavo ostijos garbinimą, nes „negyvų dalykų garbinimas įžeidžia Dievą“, ir už tai buvo taip žiauriai nubaustas Dievo kūno šventės metu. Kita vertus, Lietuvoje „Baltramiejaus naktų“ nebuvo, už disidentiškas mintis autorius ir jų knygas degindavo retai, o štai daugelyje Europos kraštų, Italijoje, toje pačioje Šveicarijoje, disidentams kartais nelikdavo vietos. Jie pasklido po visą Europą, taip pat ir Lietuvą.

ML. Išvytieji iš savo kantono prieglobsčio ieškodavo taip pat ir Lietuvoje. Užtenka pasiskaityti Kristijono Donelaičio „Metus“, kur minimi autorių kleboną, būrų sielų ganytoją, piktinę iš Austrijos išvytieji zalcburgiečiai protestantai, taip pat atkakėliai protestantai iš Šveicarijos, Škotijos ir kitų šalių.

A. Pacevičius. Manau, kad kalbame apie labai svarbius dalykus. Didelė škotų bendruomenė buvo ir Didžiojoje Lietuvoje – Kėdainiuose, etnokonfesine įvairove garsėjo Vilnius, Kaunas ir kt. Lietuvos miestai. Šiame kontekste priminčiau labai įdomią Dainoros Pociūtės įžvalgą, susiejant ją su egodokumentų kaip rašymo sau ir atvirai tyrimais. D. Pociūtė teigia, kad sąžinės fenomenas kaip aiškiai formuluojama ir suvokiama krikščioniška kategorija Lietuvoje atsirado tik XVI a. pirmojoje pusėje. Pirmuoju lietuvių maištininku ir sąžinės atradėju Lietuvoje ji pavadino Abraomą Kulvietį. Taigi sąžinė Lietuvoje gimė kaip reformacijos išugdytas reiškinys. Manyčiau, kad savianalizės bruožų turintis sąžiningas rašymas kaip egodokumentinė kūryba, galėtų būti siejamas su minėtąja sąžinės genezės problema. Kita vertus, galima diskutuoti, ar nebūta sąžinės, kaip aukščiausios tiesos patikimumo kriterijaus sąvokos, viduramžių Lietuvos tekstuose iki Kulviečio. Bet tai jau atskira teologijos ir filosofijos studijų tema…

Bus daugiau
Kalbėjosi Gediminas Zemlickas

1 Valančius, Motiejus. Namų užrašai. Sudarė Aldona Prašmantaitė. Vilnius, 2003.
2 Vaicekauskas, Mikas. Motiejaus Valančiaus užrašų ir atsiminimų rankraščiai Lietuvių mokslo draugijoje: 1911-1914 metų istorija. Vilnius, 2009.
3 Marcinkevičienė, Dalia. Vedusiųjų visuomenė: Santuoka ir skyrybos Lietuvoje XIX amžiuje–XX amžiaus pradžioje. Vilnius, 1999, p. 98-99.
4 Povilas Januševičius. Visokių atsitikimų sąrasza:1895–1898, 2004, parengė Vilma Žaltauskaitė, Bibliotheca Archivi Lithuanici 5,Vilnius: LII leidykla, 2004, p. 314.
5 Konstantinas Avižonis (1909 01 29–1960 04 20) – lietuvių istorikas. 1941–1943 m. dėstė Vilniaus universitete. 1944 m. emigravo į Vakarus, nuo 1949 m. gyveno JAV, buvo Kanzaso universiteto profesorius. Svarbiausi darbai – „Lietuvos bajorijos atsiradimas ir raida iki Lietuvos–Lenkijos unijos 1385“ (1932), „Bajorai valstybiniame Lietuvos gyvenime Vazų laikais“ (1940).
6 Konstantinas Avižonis, „Stanislovo Albrechto Radvilo „Memoriale“, Lietuvos praeitis, 1941, t. 1, sąs 1., p. 211–292. Publikaciją lietuvių kalba žr.: Albrechto Stanislovo Radvilos atsiminimai (1632–1656), iš lotynų k. vertė D. Antanavičius, Metai, 1993, nr. 12, p. 103–120.
7 Teodoras Jevlašauskis, Atsiminimai, parengė D. Vilimas, Vilnius: LLTI, 1998, 91 p.
8 Mykolas Kleopas Oginskis, Atsiminimai. T. 1–4. Vilnius, 2007–2010.