Arnoldas Piročkinas
Kiekvienos tautos raštijoje savita vieta tenka atsiminimams, kuriuos dažnai įvardijame tarptautiniu žodžiu memuarai (pranc. mémoires – atsiminimai). Šis literatūros žanras atsirado labai tolimoje senovėje. Pradininku kai kas laiko antikos laikų rašytoją ir istoriką graiką Ksenofontą (apie 430–353 ar 354 m. prieš m. e.), parašiusį, be kitų, kelias knygas, skirtas savo mokytojui filosofui Sokratui. Viena tiesiog vadinasi „Atsiminimai apie Sokratą“.
Per 2500 metų memuarinė literatūra nepaprastai išaugo, pasidarė visais atžvilgiais įvairi. Kai kurių autorių atsiminimai tapo pasaulinės kultūros įžymybėmis, turėjusiomis nepaprastą poveikį daugelio kartų dvasinei raidai. Čia galėtume priminti, pavyzdžiui, šventojo Augustino (340–430), vieno iš keturių didžiųjų Vakarų krikščionių bažnyčios mokytojų, atsiminimų knygą „Išpažinimai“ (apie 400 m.). Ko gero, ne mažiau veikė žmonijos mąstymą prancūzų Žano Žako Ruso (Rousseau, 1712–1778) „Išpažintis“ (išl. 1782–1789).Lietuvių memuarinė literatūra atsirado kur kas vėliau. Jos pradininku laikomas Vincas Pietaris (1850–1902), kurio knyga „Iš mano atsiminimų“ išėjo jau po autoriaus mirties 1904 m. O jeigu pasidairytume po mūsų kalbininkų barus, tai čia pirmiausia į akis kristų Jonas Jablonskis. Kad ir labai spaudžiamas visokių jį ištikusių bėdų ir būdamas apsikrovęs gausybe kalbos darbų, 1903 m. „Varpe“ jis išspausdina įdomų ir vertingą pluoštelį „Iš atsiminimų vieno iš daugelio“. Vėliau, negalėdamas pats skirti laiko ir jėgų atsiminimų rinkimui, 1911 m. „Viltyje“ įdeda raginimą „Rinkime žinias apie baudžiavą“, o 1914 m. toje pačioje „Viltyje“ – „Didžiojo karo istorijai“. O ir pats įvairiomis progomis yra naudojęsis savo atsiminimais. Antai jais paremti 1915 m. rašiniai, skirti jo Maskvos profesoriui Teodorui Koršui ir 1905 m. Didžiajam Vilniaus seimui. Atsiminimais atausti nepriklausomojoje Lietuvoje skelbti straipsniai apie „Vilniaus žinių“ atsiradimą (1924 m.), Petrą Kriaučiūną (1921 m.), aušrininką Joną Bulotą (1925 m.). Kai atėjo žinia, jog mirė pirmasis Latvijos prezidentas Janis Čakstė (1859–1927), J. Jablonskis jam skyrė rašinį „J. Čakstė. Keli mano atsiminimėliai apie didįjį Latvijos žmogų“. Atsiminimų dalis buvo išversta į latvių kalbą ir išspausdinta 1928 m. išleistame Latvijoje rinkinyje. 1924 m. J. Jablonskis grįžo prie gimnazijos suolo draugo asmenybės: išspausdinami „Keli draugo atsiminimai iš V. Kudirkos gyvenimo“. Paskutinis kalbininko atsiminimų pluoštas – 1928 m. publikuotas „Mažmožis iš pirmųjų mano mokslo dienų“.
Kiti lietuvių kalbininkai buvo linkę kur kas mažiau skirti savo laiko atsiminimams. Antai Juozas Balčikonis tik bene 1942 m. laikraštyje „Panevėžio apygardos balsas“ ar ne pirmasis po J. Jablonskio paskelbia straipsnį „Panevėžio mokyklos prieš 40 metų“, į kurį sudėjo nemaža savo paties patyrimų. 1956 m. išėjusiame „Literatūros ir kalbos“ I tome išspausdinti jo „Atsiminimai apie K. Būgą“ ir „Keletas atsiminimų apie J. Jablonskį“.
„Buržuazinėje“ Lietuvoje atsiminimų rašymas ir spausdinimas apskritai tik įsibėgėjo, o „tarybinėje“ Lietuvoje žmogus, kuris norėjo būti sąžiningas išgyventų įvykių vaizduotojas ir vertintojas, turėjo būti atsargus ir santūrus. Vis dėlto kalbininkai, kurių daugumą po karo audrų sudarė jaunoji karta, lyg ir neturinti ką sava pasakyti, kartais, ypač socializmo epochos pabaigoje, pradrįsdavo. Antai keli Vilniaus universiteto kalbininkai (Vincas Urbutis, Zigmas Zinkevičius ir Juozas Pikčilingis) pateikė savo nuotaikingų atsiminimų knygai „Profesorius Jurgis Lebedys“ (1983 m.). Nemaža jų apie kalbininkus buvo skelbiama Aldono Pupkio redaguojamoje „Mūsų kalboje“. Pasitaikydavo jų taip pat kituose leidiniuose.
Atkūrus 1990 m. kovo 11 d. nepriklausomą Lietuvos Respubliką, šalyje smarkiai įsibėgėjo įvairių įvairiausių atsiminimų publikavimas. Visuomenė pajuto galimybę šiuo būdu iškrauti per daug pavergimo metų susikaupusį skausmą, o kas ne kas ir pasiteisinti… Į šį atsiminimų vajų įsijungė ir kalbininkai. Imta nesitenkinti atsiminimų epizodais: atsirado ištisų knygų. Vienas pirmųjų iš kalbininkų čia pasireiškė akad. Zigmas Zinkevičius. Didelio dėmesio sulaukė jo dvi atsiminimų knygos: „Kaip aš buvau ministru: atsiminimai“ (1998 m.) ir „Prie lituanistikos židinio“ (1999 m.). Po kurio laiko jo pavyzdžiu pasekė prof. habil. dr. Evalda Jakaitienė, pateikusi savo atsiminimų knygą „Gyvenau ir noriu dar…“ (2012 m.).
Per pastarąjį dešimtmetį išleistos trys stambios knygos su atsiminimais apie žymiuosius mūsų kalbininkus. Knygoje „Dėk žodį prie žodžio – turėsi žodyną“ (2006 m.) net 30 kalbininkų pateikia savo prisiminimus apie Juozą Balčikonį. Nemaža dalis jų pakartoti iš ankstesnių publikacijų, bet jie papildyti archyvuose laikytais ir specialiai šiam rinkiniui rašytais atsiminimais. 2010 m. pasirodė net dvi vertingos knygos su tokiais dokumentais. Knyga „Atsiminimai apie Joną Jablonskį: šaltiniai“ aprėpia beveik visus įvairiuose leidiniuose spausdintus atsiminimus. Jie dar papildyti archyvuose ir rank-raštynuose laikytais rašiniais. Iš 88 šios knygos autorių penkiolika įvardijami kaip kalbininkai (lituanistų būtų daugiau). Antroji tais pačiais metais išleista atsiminimų knyga – „Baltistikos ąžuolas. Jono Kazlausko gyvenimas ir darbai“, kur iš 50 autorių aštuoniolika mūsų amžininkai kalbininkai. Didžioji dalis šiai knygai specialiai parašyti atsiminimai.
Ir štai prieš mus nauja kalbininko atsiminimų knyga, datuota 2012 metais, bet į mūsų rankas patekusi šių metų vasarį. Tai ilgamečio Vilniaus universiteto Lietuvių kalbos katedros nario profesoriaus Jono Palionio „Atsiminimų nuotrupos“*, kurias išleido Vilniaus universiteto leidykla. Iš tikrųjų ši knyga nėra vien autoriaus atsiminimai: ji keimarinė. Atsiminimai apima p. 7–191, o po jų eina Vilniaus universiteto bib-liografės Salomėjos Peciulkienės sudaryta „Darbų bibliografinė rodyklė“ (p. 192–261). Šis priedas gerokai papildo ir paryškina atsiminimus, todėl visiškai pateisinamas. Kadangi mūsų tikslas kalbininkų atsiminimų apžvalga, čia šio priedo neaptarsime.
Prof. J. Palionis ir pagal savo nugyventus metus (g. 1924 06 20), ir veiklos apimtį turi ką skaitytojui pasakyti – galėtų pasakyti kur kas daugiau, negu esama atsiminimuose. Tačiau atverti savo širdį ar sielą nėra jau toks paprastas ir lengvas dalykas. Vis menu, kaip kadaise, septintojoje gimnazijos klasėje, mano psichologijos mokytojas Jonas Balkevičius, po penkiolikos metų vėl sutiktas Vilniaus universiteto Lietuvių kalbos katedroje, yra per pamoką pasakęs: žmogaus siela – ne kambarys, į kurį įvestam svečiui galima aprodyti baldus. Tiktų pasakyti, kad nė vienas atsiminimų autorius, net pats atviriausias, nėra išklojęs visų savo sielos paslapčių.
Jonas Palionis, imdamasis rašyti atsiminimus, apsiribojo vienui vienu tikslu – parodyti savo mokslininko kelią, bet ne viso gyvenimo panoramą. Iš tos panoramos į pasakojimą patenka tik vienas kitas pakelės epizodas, patys artimiausi bendrakeleiviai. Būdamas labai santūrus, gal net uždarokas, autorius vengia knaisiotis tiek po savo, tiek po bendrakeleivių dvasinius podėlius ir skelbti verdiktus šiandien kitaip atrodantiems poelgiams. Gyvenimas buvo nepaprastai sudėtingas, sprendimai vargu ar visada galėjo būti adekvatūs ir pagrįsti, bet atsiminimuose visos kolizinės situacijos, iš esmės imant, neviešinamos, dėl nieko neapgailestaujama ir nesipiktinama, su niekuo nevedamos sąskaitos, kaip tai daroma ne vieno kito autoriaus. Per visus atsiminimus tęsiasi beveik absoliučiai objektyvus pasakojimas, išvengęs pikantiškų detalių ir pakylėtų emocingų išsiliejimų. Net paskutiniame skyriuje „Pro domo sua…“, kuriame praskleidžiama kiek daugiau uždangos į šeimą ir paliečiama jautri asmenybės dalis – religinės ir politinės pažiūros, autorius nepasiduoda pagundai leistis į intymias smulkmenas. Šiame skyriuje gana išsamiai kalbama ir apie santykius su iškiliaisiais nelietuviais kalbininkais.
Perskaitęs šiuos puslapius, kaip bendrauta su kitų šalių mokslininkais, nejučiomis eini prie apibendrinimo: partnerių gausa ir jų vieta mokslo pasaulyje – tai vienas iš mokslininko pajėgumo, jo dirbamo darbo reikšmės rodiklių. Tuo atžvilgiu Jonas Palionis gali būti labai gražiai vertinamas: atsiminimuose jis platokai apibūdina savo bendravimą su penkiolika įžymių nelietuvių baltistų. Tarp jų labiausiai minėtini estas Paulius Aristė, latvis Janis Endzelynas, lenkas Česlovas Kudzinovskis ir Janas Safarevičius, norvegas Kristijanas Stangas, čekai Karelas Hausenblasas ir Pavelas Trostas, vokiečiai Raineris Ekertas ir Frydrichas Šolcas, amerikietis Viljamas Šmolstygas ir rusas Borisas Larinas. Bendravimas su jais buvo įmanomas tik todėl, kad pats Jonas Palionis turėjo ką atsvarai įdėti į savo svarstyklių lėkštę. Kai viena pusė tėra gaunančioji ar duodančioji, tarp mokslininkų bendravimo nebūna.
Net penkiasdešimt knygos puslapių skirta mokykloms, kuriose autoriui teko eiti mokslus. O jie prasidėjo 1931 m. Nemajūnų pradžios mokyk-loje, už 3 km nuo namų. Be kelių Jonuką ištikusių nuotykių, ketveri metai apibūdinti gana striukai: net mokytojos vardas pavardė nepaminėta. Sėkmingai, penketais, baigus keturis skyrius, motina ir sūnus būtų meiliję stoti į Prienų „Žiburio“ gimnaziją, bet čia mokytis reikėjo krūvelės litukų. Mažažemio ūkininkėlio kišenėje jie nebuvo dažnas svečias. Tačiau už 7–8 km esančiame Lingėniškių kaime iš kunigų seminarijos dėl nesveikatos pasitraukęs eksklierikas Marijonas Babilius pasiskelbė rengiąs kursus (J. Palionis kiek ironiškai juos pavadino „progimnazija“) tiems pradžios mokyklas baigusiems vaikams, kurie nori stoti į gimnaziją. Per vienus metus jie išeisią dviejų klasių programą. Tėvams toks Jonuko mokslas rodėsi įmanomas jų kišenei. Tad būsimasis profesorius 1936 m. pavasarį eksternu išlaikė egzaminus į gimnazijos 3-ąją klasę, o 1937 m. – į penktąją. Tas rodo paauglį buvus ir gabų, ir darbštų.
Puslapiuose, kur aprašomas mokymasis Prienų „Žiburio“ gimnazijoje (ją, pertvarkytą į vidurinę mokyklą, 1949 m. baigė Jonas Kazlauskas ir Justinas Marcinkevičius), J. Palionis plačiau apibūdina matematikos mokytoją Cezarį Pšemeneckį ir direktorių kunigą Feliksą Martišių, dar kelis kitus mokytojus išvardija (tarp jų ir poetas Butkų Juzė). Vienu kitu sakiniu nušviesti 1939 m. rugsėjį prasidėjusio Antrojo pasaulinio karo atgarsiai Prienuose; po 1940 m. birželio 15 d. bolševikų okupuotoje Lietuvoje vykusias švietimo permainas aprašo taip pat probėgšmais. Gimnaziją, iš tikrųjų pertvarkytą į dešimtmetę vidurinę mokyklą, baigė Vokietijos–Tarybų Sąjungos karo išvakarėse: paskutinį baigiamąjį egzaminą laikė šeštadienį, o ankstų sekmadienio rytą hitlerinės armijos kolonos peržengė sieną.
dėstymo studentams apibendrinimas
(išėjo 1995 m.)
Toliau J. Palionis hitlerininkų siautėjimo Prienuose neaprašo, taip pat neužsimena, ar būta sunkumų gauti brandos atestatą. Atskirame nedideliame skyrelyje „Pirmoji karo diena“ įspūdingai pavaizduoja, ką jautė, kai viršum gulinčio griovyje 4–5 metrų aukštyje praskrenda vokiečių naikintuvas: laimė, šį kartą jis iš kulkosvaidžio nešaudė… Frontas labai greitai nusirito toli už Lietuvos, ir gyvenimas tarsi įėjo į „normalias“ vėžes.
Iš Vilniuje pradėto leisti dienraščio „Naujoji Lietuva“ J. Palionis sužinojo, kad vyksta priėmimas į Vilniaus dvimetį Pedagoginį institutą. Noro toliau mokytis būta tokio stipraus, kad jaunuolis ryžosi su draugu dviračiais vykti į Gedimino miestą ir paduoti dokumentus studijuoti institute. Prieš spalio 1 d., kai institute prasidėjo mokslas, motina, pasikinkiusi arkliuką, vežimu, prikrautu visokių produktų, nuvežė sūnų į sostinę. Skyriuje „Vilniaus pedagoginiame institute“ aprašomi dveji studijų metai. Jaunuolio mokslo troškimo būta tikrai didelio, jei, studijuodamas Pedagoginiame institute, stojo dar į Vilniaus universiteto Humanitarinių mokslų fakultetą, Archeologijos skyrių. Tik autorius bene bus apsirikęs dėl įstojimo datos. Jo nurodyta data 1943 m. ruduo kažin kaip nesiderina su tuo faktu, jog Vilniaus universitetas 1943 m. kovo 17 d. buvo nacių uždarytas ir priėmimas negalėjo vykti. Čia taip pat nepaaiškinta, kaip vyko baigiamieji egzaminai Pedagoginiame institute, į kuriuos gavo kvietimą gegužę, jei institutas taip pat buvo uždarytas. Po šių išlaikytų egzaminų J. Palionis baimindamasis, kad vokiečiai nepačiuptų jo į vadinamąją Reicho darbo tarnybą, dirbinėjo tėvų ūkelyje. 1943 m. pabaigoje Punios kaimo valstiečio priprašytas M. Babiliaus pavyzdžiu ima rengti grupelę mokinių į gimnaziją, o nuo 1944 m. kovo 1 d. pradeda dirbti Paliepių pradžios mokyklos mokytoju nenutraukęs užsiėmimų su savo grupele.
Tais metais vis labiau prie Lietuvos artėjo frontas, nešęs antrąjį „išvadavimą“. Jo visi laukė su pasibaisėjimu. Lietuviams ne vienam reikėjo rinktis: arba ryžtis trauktis iš Lietuvos, arba čia ginklu priešintis neišvengiamai sovietinei okupacijai, arba susigūžus laukti šalyje grėsmingo likimo. Atsiminimuose autorius prisipažįsta, kad jam, kaip ir dar keliems jo kolegoms mokytojams, rodėsi, jog reikia apsispręsti dėl trečiojo varianto.
1944 m. liepos viduryje pasirodė Mišiškėse pirmieji „išvaduotojai“, kurie, niekam nieko nesakę, nusivedė pamiškėje rastą pririštą tėvo kumelę. Kurį laiką pagyvenus pafrontės gyvenimą, po kokio mėnesio ar pusantro atėjęs Alytaus apskrities švietimo skyriaus raštas J. Palioniui pasiūlė tapti kuriamos Butrimonyse progimnazijos direktoriumi. Atsiminimuose aprašomas būdingas pirmųjų pokario metų gyvenimas valsčiuose, kur visa tarybų valdžia buvo rankose, laikančiose naganą. Paprastas lojalumas šiai valdžiai nebuvo vertybė. Netrukus susidūrus su Butrimonių valsčiaus saugumo viršininku, jaunajam direktoriui reikėjo sprukti. Pasidairęs ramesnės vietos, J. Palionis atvyko į Vilnių ir stojo į Universitetą – buvo priimtas į lietuvių kalbos ir literatūros specialybės trečiąjį kursą. Apsigyveno Tauro bendrabutyje. Vis dėlto ir Vilniuje negalėjo būti visai ramus: o jeigu saugumiečiai išaiškins, kur pabėgėlis laikosi? 1945 m. rugsėjį nuvyksta į Alytų ir iš supratingo švietimo skyriaus vedėjo K. Klimavičiaus gauna oficialų atleidimą iš Butrimonių progimnazijos direktoriaus pareigų. Studijuodamas Universitete, kartu dirba Amatų mokytojų institute. 1948 m. pavasarį sėkmingai apgina diplominį darbą apie „Varpo“ kalbą ir paliekamas katedroje aspirantu. Čia prasideda kopimas aukštosios mokyklos pedagogo ir mokslininko keliu. Tačiau jo, atskleisto 63 knygos puslapiuose, nereferuosime.
Apibendrinimui tik norėtume pasakyti, kad vėlesniais dešimtmečiais tiesioginiai žiaurumai atlėgo ir „tarybiniams“ lietuvių kalbininkams darbas palengvėjo. Palankiai klostantis įvykiams, Universitete Lietuvių kalbos katedros jaunieji darbuotojai sklandžiai užsiėmė labai perspektyvius tyrinėjimams kalbotyros barus. Vėliau už J. Palionį studijas baigęs, bet metais anksčiau pradėjęs be aspirantūros katedroje dirbti Zigmas Zinkevičius ilgus metus savo rankose turėjo dialektologijos ir istorinės gramatikos specialybių vairą. J. Palionis, 1951 m. tapęs katedros vyr. dėstytoju, aprėpė iki tol mažai eksploatuotą lietuvių raštų kalbos raidą nuo Martyno Mažvydo iki Jono Jablonskio. Tais pačiais metais baigęs Universitetą ir paskui trejus metus išbuvęs aspirantu Juozas Pikčilingis iškilo kaip savarankiškos lietuvių lingvistinės stilistikos pradininkas ir darbščiausias ugdytojas. Su juo kartu mokslo suole sėdėjęs Vincas Urbutis atsidėjo žodžių darybos, etimologijos ir leksikografijos studijoms. Adelė Laigonaitė, 1953 m. baigusi aspirantūrą, susikaupė akcentologijai ir morfologijai. Jie visi paskui sėkmingai iš studentų išugdė daug jaunesniųjų mokslininkų, kurie sėkmingai darbavosi ir darbuojasi ne tik Universitete. Iš čia paminėtų pirmųjų Vilniaus universitete išaugusių mokslininkų keli pasižymėjo kaip mokslo administratoriai. J. Palionis apie savo administracinę ir kalbininko visuomeninę veiklą išsamiai rašo keliuose skyriuose (p. 71–134).
J. Palionio knygą „Atsiminimų nuotrupos“ su įdomumu ir nauda skaitys mūsų lituanistai. Ji bus veiksminga paskata darbuotis gimtajai kalbai.