Romaldas Misiukevičius
Vytauto Didžiojo universiteto Muzikos akademijos docentas
„Mokslo Lietuva“ dažnai skelbia naujų svarbių leidinių bei knygų recenzijas. Pasitelkiami konkrečios srities mokslininkai, išsakomos svarbios mintys, įvertinamos knygos, ir ne visada tik pagiriama. Per pastaruosius keletą metų muzikologinių darbų vertinimui nebuvo pateikta, todėl džiaugiamės, galėdami aptarti lietuvių choro muzikos antologiją – josios I tomą (Lietuvių choro muzikos antologija iki 1900 metų. I tomas. Sudarytojas ir vyriausiasis redaktorius Rolandas Aidukas. Redakcinė kolegija: J. V. Bruveris, A. Lopas, T. Makačinas. Vilnius: Lietuvos liaudies kultūros centras, 2012). Choro muzikos kūrinių bei rinkinių leidžiama gana daug ir įvairių, tačiau daugiadalė choro muzikos antologija pasirodo pirmą kartą. Suprantama, kad iš visų rinkinių rūšių antologija yra svarbiausia, rimčiausia. Čia iš didelio laikotarpio atrenkami charakteringi, brandžiausi veikalai. Šiuo atveju mus labiausiai domina lietuvių choro muzikos kūrybos pradinis laikotarpis – lietuvių choro muzika iki 1900 metų.
Šiam darbui atlikti buvo pakviestas Lietuvos muzikos ir teatro akademijos doc. Rolandas Aidukas, baigęs Meno aspirantūrą istoriniu darbu „Lietuvių religinė choro muzika“ (vadovas prof. dr. Karolis Rimtautas Kašponis). Mat sovietmečiu religinė choro muzika lietuvišku tekstu nebuvo leidžiama. Galimybė skubiai rengti šiuos darbus atsirado tik atgavus nepriklausomybę. Doc. R. Aidukas jau Meno aspirantūroje analizavo lietuvių religinę choro muziką jos pradiniu laikotarpiu, kuris buvo labai svarbus viso žanro istorijoje. Dėstydamas Lietuvos muzikos ir teatro akademijos choro dirigavimo katedroje teorines-istorines disciplinas jis nuolat susidurdavo su palyginti gausia, bet dar mažai tirta šio žanro literatūra. Ruošdamas antologijos I dalį doc. R. Aidukas privalėjo gilintis į lietuvių muzikos istorijoje dar mažai žinomus, nerastus choro muzikos kūrinius ir jų autorius.
Redakcinės kolegijos žodyje, kurį parašė prof. dr. Jonas Vytautas Bruveris, įvertindamas doc. R. Aiduko kruopščiai parengtą darbą pabrėžė, kad „Antologijos tikslas įprastinis – pateikti susistemintą ir kuo išsamesnę savo srities vertybių visumą. Choro muzika – visos muzikos kultūros dalis. Kurdama jos raidos bei vertybių vaizdą, Antologija praplės lietuvių muzikos istorijos, stilių kaitos supratimą, o chorai jos tomuose ras jiems tinkančių ir patinkančių veikalų“.
„Lietuvių muzikos istorija“ (I d., 2002) atspindi muzikos raidos laikotarpį nuo 1883 m., „Lietuvių choro muzikos antologija“ apima laikotarpį nuo seniausių laikų iki XX a. pradžios.
Atsiradus baltų tautoms pradėjo formuotis ir jų muzika, suprantama, kad tai senieji laikai. Baltų tautos susiformavo apie 500 m. po Kristaus. Tikėtina, kad tai ir buvo choro muzikos pradžia.
Pirmiausia antologijoje pateikiamos sutartinės. Išdėstoma istorinė apžvalga, sutartinių raida, ryškiausieji jų bruožai, jų svarba mūsų muzikinėje kultūroje. 2010 m. lapkričio 16 d. sutartinės buvo įtrauktos į UNESCO reprezentatyvųjį žmonijos nematerialiojo kultūros paveldo sąrašą. Doc. R. Aidukas rėmėsi gausiais šaltiniais ir pateikia mums dar nemažai menkai žinomų sutartinių rūšių variantų, atmainų. Nereikėtų pamiršti, kad sutartinės liaudyje turėjo ir kitų pavadinimų, atspindėjusių sutartinių įvairovę: giesmė, saugė, kapotinė, apskrita, palaistinė. Sudarytojas, turėdamas plačią bendrąją erudiciją, palyginti detaliai išdėsto sutartinių specifiką, nors tai ir neįeitų į antologijos sudarytojo ir vyriausiojo redaktoriaus būtinąsias pareigas.
Remdamasis istoriniu principu, R. Aidukas atrinko daugelio nežinomų autorių kūrinius, rodęs tų kūrinių ryšį su lietuvių kultūra, tačiau nebūtinai kūrinio autoriui iškeldamas reikalavimą gyventi Lietuvoje. Pavyzdžiui, patalpintas vokiečių kompozitorės, dainininkės, dailininkės ir aktorės, mokėjusios keturias kalbas, Koronos Šrioter (Corona Schröter, 1751–1802) kūrinys lietuvių liaudies dainos žodžiais „Aš atsisakiau savo močiutei“ (1782). Tai Johano Volfgango Gėtės (Johan Wolfgang Goethe) lietuvių liaudies dainos tekstas įtrauktas į savo sceninį kūrinį „Žvejo dukra“. Jie artimai vienas su kitu bendradarbiavo.
J. V. Gėtė recenzavo 1825 m. išleistą Liudviko Rėzos liaudies dainų rinkinį (tarp jų septynios dainos su natomis), 1827 m. L. Rėzos „Dainos“ buvo išleistos čekų kalba, o 1878 m. Antoninas Dvoržakas jų tekstais sukūrė penkias dainas vyrų chorui.
Taip prasideda lietuviškoji muzikinė lituanika.
Dar vienas choro muzikos antologijos praplėtimo pavyzdys. Lietuvoje dažnai buvo atliekama Vakarų Europos kompozitorių choro muzika. Ji buvo perrašoma į instrumentines tabulatūras ir atliekama instrumentais. XVII a. Braunsbergo vargonų tabulatūroje, saugomoje Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje, yra per 300 tuo metu populiarių vokalinių ir instrumentinių kūrinių ir iš jų po vieną kitą pateikiama antologijoje. Pavyzdžiui, tai Orlando di Lasso chorinė partitūra, kurią iš tabulatūrinės notacijos iššifravo Darius Stabinskas, kai kuriems tekstus pritaikė Gintautas Venislovas. Taigi lyg ir atgaivinama ši choro muzika.
Tokių choro kūrinių paskelbimas, nors jie sukurti ir ne lietuvių kilmės autorių, praplečia bendrą kultūrinį to meto vaizdą ir Lietuvoje skambėjusią choro muziką. Suprantama, antologijos I tomo pavadinimas derintas su vėliau pasirodysiančiais antologijos tomais ir čia nebuvo galima keisti viso ciklo pavadinimų vienovės, vietoje „lietuvių“ rašyti „Lietuvos“. Betgi, kas nors laimima, kas nors ir pralaimima. Žinoma, šių kompozitorių kūryba sudaro nedidelę antologijos dalį ir ji neakcentuojama, tačiau skambėjusi Lietuvoje ir esanti užrašyta Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bib-liotekoje.
R. Aidukas atliko didžiulį antologijos I tomo paruošiamąjį darbą ir jos pasirodymo teko laukti net ketverius metus. Viena kita abejonė pasitaiko natų tekste, pvz., V. Nacevičiaus „Lietuvninkai mes esam gimę“ leidinyje pateikiama nepilnam mišriam chorui, tačiau choro faktūra rodo, kad daina greičiau skirta vyrų chorui. V. Kudirkos harmonizuotos liaudies dainos „Ant kalno karklai siūbavo“ I dalies natvertės yra dvigubai sustambintos, kas pakenkia ir dainos formai. Tačiau minėti netikslumai palikti sąmoningai, nenorint keisti pirminių šaltinių (originalų) medžiagos.
Knyga teikia estetinį pasigėrėjimą, yra patogi praktiniame darbe, tačiau ją maketuojant, taupant popierių, keletoje knygos puslapių buvo galima racionaliau išdėstyti penklines ir kūrinių tekstus.
Antologijoje pasigedome pastaraisiais metais ryškiai pasidarbavusio, tyrinėjant senąjį lietuviškąjį raštyną, prof. Gvido Mikelinio (Guido Michelini) darbų, ypač kapitalinės 730 puslapių knygos „Martyno Mažvydo raštai ir jų šaltiniai“ (Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2000), kurią rašant jis naudojosi Parmos universitete gautais mikrofilmais, svarbiais veikalais, miesto ir benediktinų vienuolyno bibliotekų fondais. Jam padėjo išvykos į Vatikano, Bolonijos, Milano, Greifsvaldo, Vilniaus, Berlyno (jo Slaptojo archyvo) bibliotekas, Kremonos muzikinės poligrafijos institutą. Šio leidinio teikiama informacija yra pagrįstesnė už visas kitų autorių knygas šia tema.
1900 metų“. I tomo viršelis
Pagirtina, kad R. Aidukas pratarmėje detaliai aptaria kiekvieną talpinamą kūrinį, tuo būdu išaiškėja naujų autorių atsiradimo aplinkybės. Žvelgiant į antologijos I dalies visumą matyti, kad akivaizdžiai praplėstas lietuvių bei Lietuvos choro muzikos akiračio turinys. Pateikta nemažai dar nažinomų kūrėjų bei jų kūrinių, kurie atitinka antologijos reikalavimus.
Panaudoti platūs galimi šaltiniai: archyvai, bibliotekos, asmenų archyvai bei jų rankraštynai, platus naudotos literatūros sąrašas. Suburtas didžiulis specialistų būrys: vertėjai, redaktoriai, natografai, maketuotojai. Visiškai priimtinas leidinio formatas ir jo apipavidalinimas.
Sudarytojo ir vyriausio redaktoriaus profesinės žinios ir patirtis, darbštumas ir užsispyrimas sudarė galimybę paruošti kapitalinį leidinį.